Vadovavimas – tai daugiau nei sprendimų priėmimas. Tai gebėjimas matyti visumą, įkvėpti komandą ir palikti ilgalaikį poveikį. Šiandien kalbamės su žmogumi, kuris ne tik vadovavo organizacijoms pokyčių ir krizių akivaizdoje, bet ir padeda kitiems vadovams iš naujo atrasti lyderystės prasmę. 

Mūsų pašnekovas – Dr. Arūnas Dulkys – ekonomistas, ilgametis aukščiausio lygio vadovas viešajame sektoriuje, buvęs valstybės kontrolierius ir sveikatos apsaugos ministras, o šiandien – Vilniaus universiteto dėstytojas ir pripažintas lektorius. 

Lyderystė, strategija ir pokyčiai

Dažnai buvote kviečiamas ten, kur „reikia padaryti tai, ko niekas nenori“. Kas Jums padėdavo priimti nepopuliarius sprendimus? 

Priimti nepopuliarius sprendimus man padėdavo surastas atsakymas į pagrindinį klausimą – kodėl tai svarbu. Tokie sprendimai įgauna prasmę tik tada, kai matai platesnį tikslą už asmeninio komforto ribų. Kaip legendinis keliautojas Ernestas Šakltonas, suburdamas komandą pavojingai kelionei, neklausė „ką darysime“, o „kodėl keliaujame“, taip ir aš vadovaudamas komandoms ieškojau motyvacijos prasmėje. Ji padėdavo išlaikyti kryptį net tada, kai kelias buvo nemalonus ar rizikingas. Kai atsakymas į „kodėl“ yra tvirtas, net sunkiausias „kaip“ tampa įmanomas.

Biurokratijos vaidmuo ir viešojo sektoriaus vertė

Ką turėtų žinoti verslas apie viešąjį sektorių – ir atvirkščiai? Kaip juos sujungti į partnerystę? 

Švietimo sistemoje trūksta žinių apie ekonomikos ir verslo skirtumus. Viešasis sektorius nėra vien „biurokratijos aparatas“ – jis yra ekonomikos dalis, kuria viešąsias gėrybes ir palaiko valstybės stabilumą, o verslas generuoja pridėtinę vertę rinkoje. Kai veiksmų imasi žmonės, nesuprantantys, kad tiek vertę, tiek ir blogybes gali kurti abi pusės – jie lengvai nupjauna šaką, ant kurios patys sėdi. Partnerystė įmanoma tik suvokiant tarpusavio priklausomybę, vertybinę atsakomybę ir ilgalaikį poveikį visuomenei. Norint užtikrinti valstybės pažangą, būtina ugdyti pareigūnus ir lyderius, gebančius matyti visumą. 

Organizacijos kultūra, vertės kūrimas ir savimotyvacija 

Kaip manote, kodėl organizacijos kartais deklaruoja vertybes, kurios realybėje neveikia? Kaip jas įkūnyti kasdienybėje? 

Nes trūksta drąsos ir atsakomybės jas įgyvendinti. Vertybės reikalauja ne žodžių, o kasdienio elgesio, kuris neretai nepatogus ir prieštarauja trumpalaikiams interesams. Prisiminkime filosofės Hannah Arendt žodžius: „Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa. Visos kitos yra antrinės – jei žmogus yra bailys, visos kitos nieko nebereiškia.“ Vertybės organizacijoje įsišaknija tik tada, kai lyderiai patys elgiasi drąsiai, priima atsakomybę ir atsisako anoniminės „beveidės“ vadybos.

Vadovo komunikacija ir krizės valdymas

Kokias pamokas išsinešėte iš pandemijos – ne kaip sveikatos apsaugos ministras, o kaip žmogus, vadovavęs komandai krizės sąlygomis? 

Didžiausia pamoka – krizėje pirmiausia reikia sukurti pasitikėjimo jausmą, kad niekas neliks be rūpesčio, net jei atsakymų dar nėra. Sprendimų priėmimas reikalauja aiškių prioritetų – negali vienu metu gesinti visų gaisrų. Labai svarbu kalbėtis su žmonėmis, net jei tai atrodo tik psichoterapija, nes emocijų valdymas dažnai lemia krizės baigtį labiau nei faktai.

Asmeniniai principai ir lektoriaus požiūris į mokymus

Vesti seminarų dažnai būnate kviečiamas kaip „provokatorius“ – kodėl manote, kad tai naudinga? 

Priimdami nepopuliarius, bet atsakingus sprendimus, turime mąstyti strategiškai ir susitaikyti, kad klaidų neišvengsime. Visada atsiras tokių, kurie be gailesčio muš už kiekvieną suklupimą. Esu „muštas“, todėl žinau, kad klaidos nėra nesėkmės, o patirties turtas ir socialinis kapitalas. Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda – ši patirtis leidžia man provokuoti ne dėl konflikto, o dėl gilesnės prasmės ir tikro pokyčio.