Konfidencialios informacijos apsauga vs. Nekonkuravimo susitarimas

 

Konfidencialios informacijos ir nekonkuravimo susitarimai su darbdaviu
 

Faktinės bylos aplinkybės:

Ieškovė paaiškino, kad ji ir atsakovė yra tiesioginės konkurentės, nes Lietuvos teritorijoje (t. y. toje pačioje geografinėje rinkoje) užsiima analogiška veikla (t. y. veikia toje pačioje prekės rinkoje) – kompiuterių, jų išorinės ir programinės įrangos mažmenine prekyba specializuotose parduotuvėse. Atsakovai neteisėtai ir nesąžiningai, atskleisdami, gaudami ir naudodami ieškovės komercinę paslaptį (konfidencialią informaciją) sudarančius duomenis, iš ieškovės perviliojo dalį klientų ir pradėjo bendradarbiauti su ieškovės tiekėjais, į tai neinvestuodami laiko, finansinių ar žmogiškųjų išteklių, taip atlikdami nesąžiningos konkurencijos veiksmus. Per pirmuosius tris veiklos mėnesius, atsakovė turėjo 36 klientus, iš kurių 33 klientai buvo ieškovės klientai ir vos 3 klientai – atsakovės savarankiškai surasti klientai. Nuo įsteigimo atsakovė gavo 49 431,23 Eur pajamų, iš kurių net 81,02 proc. buvo gauta iš ieškovės klientų. Ieškovės klientai buvo pervilioti dėl to, kad atsakovė žinojo ieškovės teikiamų pasiūlymų komercines sąlygas, klientų kontaktus, poreikius, mokumą, gaunamas pajamas, kitas konfidencialias, komercinę paslaptį sudarančias aplinkybes. Atsakovai faktiškai „klonavo“ ieškovės veiklą, iš karto po įsteigimo perimdami ieškovės klientus, darbuotoją (kita atsakovė) ir pradėdami bendradarbiauti su tais pačiais tiekėjais, su kuriais bendradarbiavo ieškovė.

Konfidencialumo sutarčių, kurias sudarė ieškovė bei atsakovai (buvę darbuotojai) buvo aiškiai nurodyta, kas yra laikoma ieškovės konfidencialia informacija, įskaitant bendrovės komercines ir technologines paslaptis. Atsakovams tiek pagal teisės aktus, tiek pagal konfidencialumo sutartis buvo draudžiama neteisėtai atskleisti, gauti ir panaudoti ieškovės komercines paslaptis, tuo labiau atsakovai to negalėjo daryti nesąžiningai konkuruodami. Baudas už konfidencialumo sutarčių pažeidimus atsakovas (darbuotojas) ir atsakovė (darbuotoja) privalo sumokėti ieškovei asmeniškai. Be to, dėl visų atsakovų bendrų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą, kuri apskaičiuotina kaip atsakovės (įmonės) iš pažeidimo gauta nauda.

Teismo išaiškinimas:

Atsakomybė už neteisėtu įmonės komercinę paslaptį sudarančios informacijos gavimu, atskleidimu ir panaudojimu padarytą žalą visų pirma grindžiama siekiu saugoti sąžiningą ūkio subjektų konkurenciją. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnis, reglamentuojantis nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimą, kaip vieną iš nesąžiningos konkurencijos veiksmų tiesiogiai įvardija informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai ūkio subjektas, neteisėtai gavęs ar naudojantis kito ūkio subjekto komercinę paslaptį sudarančią informaciją, nesąžiningai konkuruoja, atsakomybė jam kyla ne tik pagal komercinių paslapčių apsaugą reglamentuojančias CK normas, bet ir pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, keliami reikalavimai iš esmės yra trys:

  • Slaptumas;
  • Vertingumas;
  • protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti.

Komercinės paslapties vertingumas reiškia, kad atitinkama informacija pagal savo pobūdį teikia ar potencialiai gali teikti jos turėtojui tam tikrą ekonominę naudą; pagal šį požymį komercinė paslaptis atribojama nuo bereikšmės ar mažareikšmės (net potencialiai negalinčios teikti ekonominės naudos) informacijos, taip pat informacijos, kuri pagal savo pobūdį yra lengvai prieinama asmenims toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su atitinkamos rūšies informacija.

Komercinių paslapčių direktyvos konstatuojamosios dalies 13 punkte nustatyta, kad šia direktyva neturėtų būti ribojama įsisteigimo laisvė, laisvas darbuotojų judėjimas arba darbuotojų judumas, kaip nustatyta Sąjungos teisėje. Dėl šios priežasties į komercinės paslapties apibrėžtį neįtraukiama patirtis bei gebėjimai, kurių įgyja darbuotojai įprastai dirbdami.

Teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją – komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Galiojantys teisės aktai nepateikia konfidencialios informacijos apibrėžimo ar informacijos, kuri gali būti saugoma kaip konfidenciali, sąrašo. Teisės doktrinoje pažymima, kad teisine konfidencialios informacijos apsauga siekiama užtikrinti pusiausvyrą tarp išradimų skatinimo ir komercinės moralės bei laisvos ir atviros ekonominės rinkos palaikymo. Siekiant šio tikslo konfidenciali informacija, neatitinkanti komercinės paslapties požymių, taip pat turi būti apsaugota, nes abi šios informacijos kategorijos suteikia jų savininkams tam tikrą konkurencinį pranašumą prieš konkurentus, kurie neturi tokios informacijos ir kurie ją gali siekti gauti greitai ir pigiai (o ne plėtoti potencialiai brangiomis ir daug laiko reikalaujančiomis savarankiškomis pastangomis). Kita vertus, teisinė apsauga turi būti suteikiama tik tokiai informacijai, kuri tam tikru mastu yra unikali ir vertinga jos turėtojui ir kuri nėra būtina darbuotojams, siekiant dirbti jų pasirinktose srityse, kadangi visuotinai pripažįstama, jog jokie apribojimai neturėtų varžyti darbuotojo teisės savo naudai pritaikyti įgūdžius ir žinias, įgytas iš ankstesnio darbo patirties.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Atsižvelgiant į informacijos pobūdį ir svarbą bei konfidencialumo pareigos intensyvumo laipsnį, kasacinio teismo praktikoje išskirtos keturios informacijos grupės:

  • informacija, kuri, nors savininko įvardijama kaip konfidenciali, savaime yra akivaizdi ar lengvai pasiekiama (pvz., viešai skelbiami įmonės finansinės atskaitomybės duomenys, viešai skelbiama informacija apie akcininkus, vykdomus projektus, verslo partnerius ir kt.). Tokia informacija, net jeigu ji ir yra įvardijama kaip konfidenciali, gali būti pripažinta nekonfidencialia ir už jos atskleidimą, paviešinimą ar panaudojimą nekiltų teisinių padarinių;
  • informacija, kurią įmonės darbuotojai turi laikyti konfidencialia, tačiau tokia informacija, kai su ja yra susipažįstama, tampa neatsiejama jų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi (pvz., įmonėje taikoma geroji praktika, vadybos metodai, darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai ir kt.), todėl darbuotojai privalo laikytis pareigos saugoti tokio pobūdžio informaciją tik tol, kol dirba įmonėje, kurioje ją sužinojo. Pasibaigus darbo santykiams, buvę darbuotojai gali be jokių apribojimų naudoti gautą aptariamos rūšies informaciją savo naudai ir interesais;
  • specifinio pobūdžio konfidenciali informacija. Tokia informacija neatitinka komercinės paslapties apibrėžties, tačiau kai darbuotojas su ja susipažįsta, ji netampa neatsiejama jo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Ši informacija yra saugoma, o už jos atskleidimą ar panaudojimą, net ir pasibaigus darbo santykiams, buvusiam darbuotojui gali kilti teisinė atsakomybė;
  • komercinės paslaptys – konfidencialūs duomenys, kurie yra tokie specifiniai ir reikšmingi, kad darbuotojai, net ir pasibaigus darbo santykiams, sutartyje ar įstatyme nustatytą laiką negali teisėtai panaudoti jų jokiais tikslais, kurie kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus.

Kaip matyti iš nurodyto išaiškinimo, specifinio pobūdžio konfidenciali informacija yra tarpinė kategorija tarp komercinės paslapties ir lengvai pasiekiamos informacijos ar informacijos, kuri yra tapusi neatsiejama darbuotojo gebėjimų, žinių ir kompetencijos dalimi. Paprastai tokio pobūdžio informacija neatitiks komercinės paslapties slaptumo lygio, jos vertė bus mažesnė nei komercinės paslapties, tačiau šios kategorijos informacijai bendriausia prasme taip pat yra būdingi neviešumo, vertingumo ir protingų jos turėtojo veiksmų, siekiant šią informaciją apsaugoti, požymiai.

Kitaip nei pareiga saugoti komercinę paslaptį, kuri kyla tiesiogiai iš įstatymo, pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje. Kadangi konfidencialios informacijos apsauga įprastai yra sutartinės prigimties, šiuo atveju galioja sutarties uždarumo principas, pagal kurį sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Atitinkamai įprastomis aplinkybėmis už konfidencialios informacijos panaudojimą atsako tik tas subjektas, kurį su informacijos savininku saisto sutartiniai teisiniai santykiai dėl jos apsaugos. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama galimybė tam tikrais atvejais neteisėtą pasinaudojimą kito ūkio subjekto konfidencialia informacija (neatitinkančia komercinės paslapties požymių) pripažinti nesąžiningos konkurencijos veiksmu ir taikyti už tai deliktinę atsakomybę.

Darbo kodekso komentare pažymima, kad DK 39 straipsniu buvo siekiama išplėsti vertingos darbdavio informacijos apsaugą, tai yra saugoti ne tik komercines paslaptis (kurių apsauga kyla įstatymo pagrindu, net ir nesant susitarimo), tačiau įgalinti darbdavį ir darbuotoją susitarti konfidencialumo režimą taikyti platesnio turinio informacijai. Vis dėlto darbo sutarties šalių teisė susitarti dėl konfidencialios informacijos apsaugos nėra absoliuti: konfidencialia informacija negalima susitarti laikyti duomenų, kurie yra viešai prieinami, taip pat duomenų, kurie pagal teisės aktus ar pagal jų paskirtį negali būti laikomi konfidencialiais ar kurių apsaugai darbdavys nesiima protingų priemonių.

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nei konfidencialumo susitarimo, nei komercinės paslapties apsaugos institutu nesiekiama suvaržyti darbuotojo galimybės įsidarbinti ar užsiimti tam tikra veikla. Po darbo sutarties nutraukimo vykdydamas darbo veiklą pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu ar su darbo funkcijomis susijusią savarankišką komercinę arba gamybinę veiklą, darbuotojas neišvengiamai naudoja savo ankstesnės darbo sutarties galiojimo metu įgytas žinias ir gebėjimus, todėl draudimas darbuotojui naudoti tokią informaciją iš esmės reikštų konstitucinės asmens teisės pasirinkti darbą bei verslą (apimančios, be kita ko, ir teisę konkuruoti su buvusiu darbdaviu) ribojimą. Atsižvelgiant į aptariamos teisės svarbą, tokio pobūdžio ribojimas visais atvejais turi būti terminuotas ir nustatoma adekvati ribojimui kompensacija.

Darbuotojo konkuravimui su buvusiu darbdaviu apriboti skirtas specialus susitarimo dėl nekonkuravimo institutas. Susitarimams dėl nekonkuravimo įstatyme yra keliami griežti reikalavimai: toks susitarimas turi būti atlygintinis, jis gali būti sudarytas ne su visais darbuotojais, o tik su tais, kurie turi specialių žinių ar gebėjimų, kurie gali būti pritaikyti konkuruojančioje įmonėje ar pradėjus vykdyti savarankišką veiklą ir taip padaryti darbdaviui žalos, nekonkuravimo terminas negali būti ilgesnis nei dveji metai po darbo sutarties pasibaigimo, įstatymu ribojamas netesybų už susitarimo dėl nekonkuravimo pažeidimą dydis. Šie reikalavimai yra imperatyvūs ir darbo sutarties šalys negali susitarti dėl darbuotojui mažiau palankių sąlygų. Dėl susitarimo dėl nekonkuravimo teisinio reglamentavimo imperatyvumo nekonkuravimo susitarimas negali būti pakeičiamas kitais susitarimais, kurie turėtų tą patį praktinį poveikį, tačiau būtų mažiau palankūs darbuotojui.

Teisės doktrinoje pagrįstai atkreipiamas dėmesys į tai, jog pernelyg plačiai aiškinama konfidencialios informacijos apsauga galėtų lemti tai, kad konfidencialumo susitarimai praktikoje pakeis nekonkuravimo susitarimus, apeinant nekonkuravimo susitarimuose nustatytus saugiklius darbuotojų naudai ir pastatant pastaruosius į blogesnę padėtį. Tokia situacija neatitiktų įstatymų leidėjo ketinimų ir reikštų neproporcingą konstitucinės asmens teisės pasirinkti darbą bei verslą apribojimą, todėl darytina išvada, kad šalys darbuotojo teisės pasibaigus darbo santykiams savo naudai ir interesams naudoti informaciją, kuri įprastomis darbo aplinkybėmis yra tapusi darbuotojo sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis, konfidencialumo susitarimu negali apriboti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija išaiškino, kad pasibaigus darbo santykiams teisinė atsakomybė už pareigos saugoti konfidencialią informaciją pažeidimą darbuotojui gali kilti pažeidus pareigą saugoti buvusio darbdavio komercines paslaptis arba su juo sudarytame konfidencialumo susitarime nurodytą specifinio pobūdžio konfidencialią informaciją, kuri nėra neatsiejama darbuotojo gebėjimų, žinių ir įgūdžių dalis. Kilus ginčui dėl buvusio darbuotojo galimo konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimo, teismas ar kitas darbo ginčą nagrinėjantis organas, visų pirma, turi patikrinti, ar konfidencialumo susitarime nurodyta informacija pagal teisės aktus ar pagal jos paskirtį gali būti laikoma konfidencialia, inter alia (be kita ko), ar ši informacija nėra viešai prieinama, ar priskirtina darbuotojo įprastomis darbo aplinkybėmis sąžiningai įgytai patirčiai, įgūdžiams, gebėjimams ar žinioms, kurių naudojimas konfidencialumo susitarimu negali būti ribojamas. Aplinkybę, kad konkreti informacija atitinka saugotinos konfidencialios informacijos požymius, turi įrodyti ieškovas.

Daugiau seminare:

Konfidencialios informacijos ir nekonkuravimo susitarimai su darbdaviu