Tiekimas Bendrijos viduje: prekių tiekimo ne PVM sąskaitoje faktūroje nurodytam įgijėjui pasekmės

Apžvalga, patalpinta 2020-02-26

Pastaraisiais metais Mokestinių ginčų komisijoje ir administraciniuose teismuose nagrinėta nemažai mokestinių ginčų, kuriuose buvo (yra) sprendžiama dėl tiekėjo teisės į tiekimo Bendrijos viduje apmokestinimą taikant 0 proc. PVM tarifą atvejais, kai prekės realiai buvo patiektos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems, o kitiems (nenustatytiems) asmenims. Tokie atvejai iš esmės buvo susiję su prekių įgijėjų sukčiavimu PVM srityje.

Tokiuose ginčuose Valstybinė mokesčių inspekcija ar Muitinės departamentas (jų teritoriniai padaliniai) iš esmės laikosi pozicijos, kad vien tai, jog prekės realiai buvo patiektos ne PVM sąskaitoje faktūroje nurodytiems pirkėjams, savaime paneigia teisė į 0 proc. PVM tarifo taikymą. Tokį vertinimą mokesčių administratorius grindė argumentu, jog aptariama aplinkybė reiškia, kad nėra tenkinama privaloma tiekimo neapmokestinimo (0 proc. PVM tarifo taikymo) sąlyga – teisės kaip savininkui disponuoti preke perdavimas įsigyjančiam asmeniui.

Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrinusi Sąjungos teisminių institucijų ir administracinių teismų praktiką, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019 sprendė, kad:

„<…> tais atvejais, kai prekių tiekimas realiai įvyko, t. y. teisė disponuoti prekėmis kaip savininkui buvo perduota, o tiekėjas pateikė įrodymų, iš pirmo žvilgsnio patvirtinančių jo teisę būti atleistam nuo mokesčio už prekių tiekimą Bendrijos viduje, [tiekėjo] teisė į šį neapmokestinimą dėl to, kad PVM sąskaitoje faktūroje yra nurodyti ne tikrieji įgijėjai, gali būti paneigta tik jei tiekėjas: (1) pats sukčiavo, pavyzdžiui, tyčia nurodydamas klaidingus duomenis apie įgijėją; (2) žinojo arba, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo žinoti, jog įgijėjas sukčiauja, bet vis tiek sudarė sandorį.“

Nesant paties tiekėjo sukčiavimo, mokesčių vengimo ar piktnaudžiavimo teise, norint paneigti pareiškėjo teisę į ginčo tiekimų neapmokestinimą PVM (apmokestinimą taikant 0 proc. PVM tarifą), šie tiekimai turi būti vertinami tiekėjo (pareiškėjo) sąžiningumo aspektu. Tokiu atveju b9tent mokesčių institucija, atsižvelgdama į objektyvius įrodymus ir nereikalaudama iš tiekėjo atlikti patikrinimų, kurie jam nepriklauso, turi nustatyti, jog tiekėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris, kuriuo remiamasi siekiant pagrįsti savo teisę, yra susijęs su sukčiavimu PVM srityje.

Šiuo aspektu LVAT priminė, kad, kai nėra objektyvių ir akivaizdžių įrodymų, kad tiekėjas žinojo ar turėjo žinoti apie kontrahentų sukčiavimą, mokesčių administratorius pirmiausia turi įrodyti, kad (1) šis asmuo, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo matyti požymius, kuriais remiantis būtų galima įtarti esant pažeidimų ar sukčiaujant, ir (2) matydamas tokius požymius nesiėmė veiksmų, kurių gali būti pagrįstai iš jo reikalaujama, kad įsitikintų kontrahentų sąžiningumu.

Taigi, skirtingai nei teigė mokesčių administratorius, LVAT pripažino, kad norint paneigti tiekėjo teisę į 0 proc. PVM tarifo taikymą jo Bendrijos viduje tiektoms prekėms, nepakanka vien konstatuoti, kad prekės buvo patiektos ne PVM sąskaitoje faktūroje nurodytiems, o kitiems (nenustatytiems) asmenims) – būtina įrodyti ir tai, kad tiekėjas sukčiavo (piktnaudžiavo) ar žinojo (galėjo žinoti) apie dalyvavimą į sukčiavimą įtrauktame sandoryje.