Informuojame, kad dėl koronaviruso Lietuvoje reaguojame atsakingai, todėl visi mokymai vyksta nuotoliniu būdu. Daugiau informacijos rasite čia.

Jurgita Navikienė

Jurgita Navikienė

Du nepriklausomi įrodymai dėl prekių tiekimo Europos Sąjungoje – ar jau pasiruošėte?

Publikuota: 2019-12-06

Kai kurie įstatymų pakeitimai ne tik padidina mokesčių naštą, bet ir priverčia keisti logistikos schemas. Taip atsitiko sugriežtinus Europos Sąjungoje (ES) nustatytas taisykles, siekiant įrodyti prekių išgabenimo faktą iš vienos ES šalies narės į kitą.

Pavyzdžiui, Lietuvos PVM mokėtojas dar šiais metais pardavęs prekių Latvijos pirkėjui – juridiniam asmeniui, įsiregistravusiam ten PVM mokėtoju – tokiam tiekimui gali taikyti nulinį PVM tarifą, turėdamas įrodymus, kad šios prekės yra išgabentos iš Lietuvos į Latviją. Įrodymų kiekis nėra detaliai apibrėžtas – mokesčių administratorius patikrinimo metu gali paprašyti ir papildomų įrodymų, jeigu kiltų abejonių dėl prekių išgabenimo fakto iš Lietuvos.

Kas keisis 2020-aisiais?

Europos Sąjungos taryba 2018 m. gruodžio 4 dieną priėmė reglamentą, kuris iš dalies keičia Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 282/2011. „Tarpvalstybinis sukčiavimas PVM yra visų pirma susijęs su Bendrijos viduje tiekiamų prekių neapmokestinimu PVM, todėl reikia nustatyti tam tikras aplinkybes, kuriomis prekes būtų galima laikyti išsiųstomis ar išgabentomis iš tiekimo valstybės narės teritorijos“ – taip teigiama apie priežastis, įtakojusias šio reglamento pakeitimus.

Taigi, nuo 2020 m. tiekiant prekes ES viduje ir norint pritaikyti nulinį PVM tarifą, būtina ne tik įsitikinti, kad pirkėjas yra PVM mokėtojas ir jo PVM mokėtojo kodą patikrinti išmaniojoje VMI aplikacijoje (i.MAS), kurioje, įvedus pirkėjo PVM mokėtojo kodą kitoje ES valstybėje, bus pateikiama ne tik informacija, ar šis kodas galiojantis, bet sistema ir papildomai nurodys šio pirkėjo pavadinimą bei tikslų adresą. Tačiau ši kontrolės priemonė yra tik vienas ir, deja, nepakankamas įrodymas.

Svarbiausi įrodymai tokiam tiekimui į kitą ES valstybę – tai išgabenimo faktą patvirtinantys dokumentai. O jų apimtys bei šaltiniai naujajame reglamente gerokai sugriežtinti.

Pavyzdžiui, „Pardavėjas arba pirkėjas nurodo, kad prekes išsiuntė ar išgabeno jis arba jo vardu tai padarė trečioji šalis, ir pardavėjas turi bent du vienas kitam neprieštaraujančius įrodymus“. Dar šiais metais ir anksčiau nebuvo taip griežtai reikalaujama turėti dviejų vienas kitam neprieštaraujančių įrodymų, kuriuos surašė ar išdavė trečiosios šalys, bet ne pirkėjas ir ne pardavėjas. Vadinasi, teks iš naujo pergalvoti, ar prekių tiekimo grandinės nuo kitų metų liks tokios pat, o gal reikės įtraukti papildomą vieną ar kelias sandorio šalis, kurios ir suteiks tuos įrodymus.

Vienas kitam neprieštaraujantys įrodymai

Naujajame ES reglamente priimtinais išsiuntimo ar išgabenimo įrodymais laikoma:

a) dokumentai, susiję su prekių išsiuntimu ar išgabenimu, pavyzdžiui, krovinių vežimo keliais dokumentas arba pranešimas, konosamentas, oro krovinio sąskaita faktūra, arba prekių vežėjo sąskaita faktūra;

b) šie dokumentai:

i) draudimo liudijimas, susijęs su prekių išsiuntimu ar gabenimu, arba banko dokumentai, kuriais įrodoma, kad už prekių išsiuntimą ar išgabenimą sumokėta;

ii) oficialūs dokumentai, kuriuos išduoda valdžios institucija, pavyzdžiui, notaras, kuriais patvirtinamas prekių atvykimas į paskirties valstybę narę;

iii) kvitas, kurį yra išrašęs sandėlio savininkas paskirties valstybėje narėje ir kuriuo patvirtinamas prekių sandėliavimas toje valstybėje narėje.“

Taigi, pasirinkimų sąrašas lyg ir atrodo nemažas, tačiau aišku viena – vien prekių išgabenimo dokumentų nepakaks. Teks turėti dar ir vieną ar du papildomus dokumentus iš b) punkto.

 

Kaip realybėje galėtų atrodyti vienas kitam neprieštaraujantys įrodymai?

Galima būtų iš anksto apsvarstyti galimybę turėti kai kuriuos įrodymus ir sunkumus dėl jų gavimo ar turėjimo. Pavyzdžiui:

  1. draudimo liudijimas būtų tinkamas įrodymas, tačiau ne visi gabenami kroviniai ir ne visais atvejais yra apdrausti;
  2. banko dokumentai, kur matomi apmokėjimai už prekių išsiuntimą ar išgabenimą – bene lengviausiai gaunamas įrodymas, dažniausiai tai bus tiesiog banko išrašas;
  3. notaro patvirtinimas, kad prekės atgabentos į kitą valstybę narę – šis įrodymas sukėlė daugiausiai diskusijų ir klausimų įmonėse, nes tai nebuvo įprastai taikoma. Kyla pagrindiniai klausimai – kiek tai kainuos ir kaip greitai pavyks gauti tokį įrodymą?
  4. logistikos ar kito sandėlio kvitas, kad prekės paskirties valstybėje buvo sandėliuotos. Ne visada toks poreikis yra, todėl šis įrodymas, jeigu nebūtų kitų, pabrangintų transportavimo kaštus.

Kaip prisitaikyti prie naujojo reglamento ir efektyviai dirbti toliau?

Taigi, ką reikėtų keisti tiekiant prekes į kitą valstybę narę sekančiais metais pirkėjui – PVM mokėtojui? Teks iš naujo apsvarstyti prekių tiekimo grandines – galbūt kai kuriais atvejais bent trumpam sandėliuoti prekes logistikos sandėliuose arba, kraštutiniu atveju, susitarti su pirkėju, kad jo šalies notaras išduos atgabenimą liudijantį dokumentą.