Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva dėl svarbių priežasčių

 

DK 56 straipsnio pagrindu darbuotojas gali inicijuoti darbo sutarties nutraukimą tik esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms. Pažymėtina, kad šių aplinkybių, kurias įstatymų leidėjas įvardija kaip svarbias priežastis, sąrašas yra baigtinis: darbuotojo prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip keturiasdešimt penkias dienas per paskutinius dvylika mėnesių (1 punktas); darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos (2 punktas); darbuotojas negali tinkamai atlikti savo darbo funkcijos dėl ligos ar neįgalumo arba dėl to, kad namuose slaugo šeimos narį (vaiką, tėvą (įtėvį, rūpintoją), motiną (įmotę, rūpintoją), vyrą, žmoną), kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos ar specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (3 punktas); pagal neterminuotą darbo sutartį dirbantis darbuotojas sukako senatvės pensijos amžių ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas pas tą darbdavį (4 punktas).

Atribojant DK 55 straipsnio ir 56 straipsnio pagrindus, kai darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva, svarbu pažymėti, kad skiriasi šių darbo sutarties nutraukimo pagrindų įspėjimo terminai ir pasekmės. Įstatymų leidėjo valia suponuoja, kad, egzistuojant DK 56 straipsnio 1 dalyje nustatytoms aplinkybėms, kurios įvardijamos kaip svarbios priežastys, darbuotojas įgyja teisę greičiau nutraukti darbo santykį, t. y. nustatytas trumpesnis darbdavio įspėjimo terminas – ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas iki pageidaujamos sutarties nutraukimo dienos, ir darbdavys privalo išmokėti darbuotojui išeitinę išmoką – dviejų (arba vieno – jei darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus) jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio. Pažymėtina, kad LAT jurisprudencijoje kol kas nėra plačiau pasisakyta DK 56 straipsnio normų aiškinimo ir taikymo aspektu. Šiame kontekste galima paminėti praktiką dėl ankstesnio reguliavimo, t. y. iki 2017 m. birželio 30 d. galiojusios 2002 m. DK 127 straipsnio 2 dalies, reguliavusios darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva, esant svarbioms priežastims. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbuotojas, prašydamas DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turėtų nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti. Matyti, kad šios pozicijos kasacinis teismas laikosi ir vėlesnėje praktikoje, aiškindamas ir taikydamas jau nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusias DK teisės normas dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva. Tokią poziciją netiesiogiai patvirtina LAT nutartis, kurioje aiškinamos DK 55 straipsnio normos: darbo sutarties nutraukimo priežastys darbuotojo pareiškime privalomai turi būti nurodomos tais atvejais, kai jos reikšmingos tam tikro darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir jo pasekmių taikymui; kitais atvejais jos gali būti nurodomos, tačiau nėra privalomos.

Apibendrinant darytina išvada, kad, skirtingai negu prieš tai aptartu DK 55 straipsnyje nurodytu teisiniu pagrindu, DK 56 straipsnio pagrindu darbuotojas gali inicijuoti darbo sutarties nutraukimą tik dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, įvardytų svarbiomis priežastimis. Atsižvelgiant į tai, darbuotojas rašytiniame pareiškime turi nurodyti ne tik pareiškimo surašymo dieną, pageidaujamą darbo santykių nutraukimo datą, bet ir jo atžvilgiu egzistuojančią konkrečią priežastį, įtvirtintą DK 56 straipsnio 1 dalyje. Tik dėl nurodytų svarbių priežasčių savo iniciatyva nutraukiantis darbo sutartį darbuotojas įgyja teisę į išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis).

Darbo kodekso praktinis taikymas, teismų praktikos išaiškinimai