Viešųjų pirkimų teismų praktika


ESTT: DRAUDŽIAMA NACIONALINĖS TEISĖS NORMA, PAGAL KURIĄ KONKURSO DALYVIS GALI TRETIESIEMS ASMENIMS SUBRANGOS SUTARTIMI PAVESTI ĮVYKDYTI NE DIDESNĘ KAIP 30 % PIRKIMO SUTARTIES DALĮ
 
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2019 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C‑63/18, kurioje buvo sprendžiama, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 ir 56 str. bei 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, iš dalies pakeistą 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2015/2170 (toliau – Direktyva), reikia aiškinti taip, kad pagal juos draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią konkurso dalyvis gali tretiesiems asmenims subrangos sutartimi pavesti įvykdyti ne didesnę kaip 30 % pirkimo sutarties dalį.
 
Esminės bylos faktinės aplinkybės:
1)      Skelbimu apie viešąjį pirkimą, paskelbtu 2016 m. rugpjūčio mėn., bendrovė Autostrade per l’Italia pradėjo ribotą viešojo pirkimo procedūrą, kad konkurso tvarka pavestų Italijos greitkelio A8 atkarpos, prasidedančios ties Šiaurės Milano kelių rinkliavos surinkimo sistemos užtvara ir pasibaigiančios ties Lainatės jungiamuoju keliu, penktosios eismo juostos plėtimo darbus; bazinė pirkimo sutarties suma be PVM buvo 85 211 216,84 EUR;
2)      Bendrovė Vitali pašalinta iš konkurso dėl to, kad viršijo Įstatyminio dekreto Nr. 50/2016 105 straipsnio 2 dalyje nustatytą subrangai taikomą 30 % apribojimą;
3)      Vitali pateikė skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, reikalaudama ją vėl įtraukti į konkurso procedūrą;
4)      2018 m. sausio 5 d. daliniu sprendimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė visus Vitali skundo pagrindus, išskyrus tą, kuriame ji tvirtino, kad Italijos teisėje nustatytas subrangai taikomas 30 % apribojimas yra nesuderinamas su Sąjungos teisės aktais.
 
ESTT išaiškinimai:
1)      Direktyvoje numatyta konkurso dalyvių galimybė įvykdyti sutartį pasitelkiant subrangovus, jei laikomasi joje nustatytų sąlygų;
2)      Net jei kiekybinį naudojimosi subranga ribojimą būtų galima laikyti priemone, padedančia kovoti su organizuoto nusikalstamumo skverbimosi į viešojo pirkimo sektorių reiškiniu, toks apribojimas, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje, viršija tai, kas būtina šiam tikslui pasiekti;
3)      Perkančiosios organizacijos per visą procedūrą privalo laikytis Direktyvos 18 str. įtvirtintų viešojo pirkimo principų, tarp jų, be kita ko, vienodo požiūrio, skaidrumo ir proporcingumo principų;
4)      Pagal tokią nacionalinės teisės normą, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, visų sutarčių atveju didžiąją darbų, prekių tiekimo ir paslaugų teikimo dalį turi įvykdyti pats konkurso dalyvis, antraip jis automatiškai pašalinamas iš viešojo pirkimo procedūros net ir tais atvejais, kai perkančioji organizacija gali patikrinti atitinkamų subrangovų tapatybes ir patikrinusi nuspręsti, kad atitinkamos sutarties atveju toks draudimas nėra būtinas siekiant kovoti su organizuotu nusikalstamumu.
 
ESTT nusprendė, kad Direktyvą reikia aiškinti taip: pagal ją draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai nagrinėjama pagrindinėje byloje, pagal kurią konkurso dalyvis gali tretiesiems asmenims subrangos sutartimi pavesti įvykdyti ne didesnę kaip 30 % pirkimo sutarties dalį.
 
Plačiau su ESTT sprendimu galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.
 
 
ESTT: VALSTYBĖ NARĖ GALI PERKANČIAJAI ORGANIZACIJAI NUSTATYTI VIDAUS SANDORIO SUDARYMO SĄLYGAS, KURIOS NENUMATYTOS DIREKTYVOJE 2014/24
 
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2019 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą byloje Nr. C‑285/18, kurioje buvo sprendžiama, ar 2014 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų, kuria panaikinama Direktyva 2004/18/EB, iš dalies pakeistą 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos deleguotuoju reglamentu (ES) 2015/2170 (toliau – Direktyva), 12 str. 1 d. aiškintina taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje valstybė narė vidaus sandorių sudarymą, be kita ko, sieja su sąlyga, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas neleistų užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo, ar Direktyvos 12 str. 1 d. a–c punktuose numatytas sąlygas atitinkančio vidaus sandorio sudarymas pats savaime atitinka Sąjungos teisę.
 
Esminės bylos faktinės aplinkybės:
1)      2014 m. vasario 7 d. perkančioji organizacija paskelbė Kauno miesto želdinių, miškų, miško parkų priežiūros ir tvarkymo paslaugų pirkimą;
2)      Pirkimo, sudaryto iš trijų dalių, laimėtoja pripažinta UAB „Irgita“ ir 2014 m. kovo 18 d. su ja 3 metų laikotarpiui, t. y. iki 2017 m. kovo 18 d., pasirašyta Vejų šienavimo paslaugų pirkimo sutartis;
3)      Sutartyje buvo nurodyti maksimalūs paslaugų kiekiai, kurių buvo galima reikalauti iš UAB „Irgita“. Perkančioji organizacija neįsipareigojo užsakyti visų minėtoje sutartyje nurodytų paslaugų ar jų kiekio ir privalėjo mokėti tik už faktiškai suteiktas paslaugas pagal minėtoje sutartyje nustatytus įkainius;
4)      Perkančioji organizacija 2016 m. balandžio 1 d. kreipėsi į Viešųjų pirkimų tarnybą, prašydama jos leidimo sudaryti su UAB „Kauno švara“ vidaus sandorį dėl iš esmės analogiškų paslaugų, kurias UAB „Irgita“ teikė pagal 2014 m. kovo 18 d. sutartį;
5)      UAB „Kauno švara“ yra kontroliuojama perkančiosios organizacijos, kuri yra vienintelė šios įmonės savininkė. Be to, UAB „Kauno švara“ 2015 m. 90,07 % pajamų gavo iš veiklos, atliekamos perkančiosios organizacijos naudai;
6)      Viešųjų pirkimų tarnyba 2016 m. balandžio 20 d. leido perkančiajai organizacijai sudaryti sutartį su UAB „Kauno švara“ dėl aptariamų paslaugų teikimo, tačiau įpareigojo ją prieš sudarant minėtą sutartį įvertinti galimybę šias paslaugas pirkti taikant viešųjų pirkimų procedūrą;
7)      2016 m. gegužės 3 d. buvo priimtas sprendimas sudaryti Vejų šienavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kauno švara“;
8)      Perkančioji organizacija ir UAB „Kauno švara“ 2016 m. gegužės 19 d. sudarė aukščiau nurodytą sutartį;
9)      UAB „Irgita“ 2016 m. gegužės 20 d. pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo ir ginčijamos sutarties. Šiame ieškinyje ji tvirtino, kad, atsižvelgiant į jos ir perkančiosios organizacijos 2014 m. kovo 18 d. sudarytą sutartį, perkančioji organizacija negalėjo sudaryti ginčijamos sutarties;
10)  Pirmosios instancijos teismas UAB „Irgita“ ieškinį atmetė;
11)  Lietuvos apeliacinis teismas UAB „Irgita“ apeliacinį skundą pripažino pagrįstu, panaikino ginčijamą sprendimą ir pripažino ginčijamą sutartį negaliojančia;
12)  Kauno miestas ir perkančioji organizaciją pateikė kasacinį skundą;
13)  Kasacinis teismas konstatavo, pirma, kad ginčijama sutartis akivaizdžiai yra vidaus sandoris, ir, antra, pagrindinėje byloje kyla bendresnė vidaus sandorių ir nepriklausomų ūkio subjektų konkurencijos užtikrinimo santykio problema. Atsižvelgiant į tai, kasacinis teismas nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti ESTT prejudicinius klausimus.
 
ESTT išaiškino, kad:
1)      Direktyvos 12 str. 1 d. reikia aiškinti taip, kad pagal ją nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje valstybė narė vidaus sandorio sudarymą, be kita ko, sieja su sąlyga, kad viešojo pirkimo sutarties sudarymas neleistų užtikrinti teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo ar nepertraukiamumo, jeigu etape iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo pasirenkant konkretų paslaugų teikimo būdą paisoma vienodo požiūrio, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų;
2)      Direktyvos 12 str. 1 d., siejama su skaidrumo principu, turi būti aiškinama taip, kad valstybių narių taikomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose, kurios turi būti pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas, kad būtų išvengta bet kokio savivalės pavojaus, o tai nagrinėjamu atveju turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.
 
Plačiau su ESTT sprendimu galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.
 
 
LAT: PERKANČIOJI ORGANIZACIJA TURI TEISĘ ATMESTI TEIKĖJO PASIŪLYMĄ DĖL NEPATEIKTŲ DOKUMENTŲ, NELEIDŽIANT JŲ PAPILDOMAI PATEIKTI
 
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2019 m. birželio 13 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-969/2019, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tiekėjų pasiūlymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
 
Esminės bylos faktinės aplinkybės:
1)      Atsakovė vykdė supaprastintą atvirą konkursą;
2)      Ieškovė pateikė pasiūlymą konkurse;
3)      Atsakovė 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pašalino ieškovę iš konkurso procedūrų, nurodė, kad ši nepateikė tam tikrų techninių dokumentų: statybų aikštelės situacijos plano, laikinų evakuacijos planų, gaisro gesinimo priemonių išdėstymo plano, agregatų montavimo ant stogo plano;
4)      Ieškovė pateikė atsakovei pretenziją, tačiau ši 2018 m. rugpjūčio 24 d. buvo atmesta;
5)      Ieškovė ieškiniu prašė teismo panaikinti atsakovės sprendimą, kuriuo buvo atmestas ieškovės pasiūlymas, ir grąžinti šalis į prieš pažeidimą buvusią padėtį;
6)      Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė;
7)      Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti;
8)      Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. sausio 29 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą;
9)      Ieškovė pateikė kasacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti apeliacinio teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
 
LAT išaiškinimai:
1)      Kasacinio teismo išaiškinimai ir jų taikymas viešųjų pirkimų praktikoje suponuoja poreikį tiekėjams išsamiai ir atidžiai susipažinti su visais viešojo pirkimo dokumentais bei juose iškeltais reikalavimais, juolab kad gali skirtis ne tik skirtingų perkančiųjų organizacijų vykdomų pirkimų, bet ir to paties pirkėjo pakartotinai atliekamo pirkimo sąlygų turinys. Kita vertus, tiekėjų pareiga veikti apdairiai neeliminuoja perkančiųjų organizacijų pareigos kiek įmanoma aiškiau ir tiksliau apibrėžti reikalavimus jiems;
2)      Kai tiekėjo pasiūlyme siaurąja prasme nustatomi reikšmingi trūkumai ir kai net pagal turiningojo vertinimo principą (inter alia, atsižvelgiant į dokumentų visumą) perkančioji organizacija negali konstatuoti jo atitikties iškeltiems reikalavimams, tuomet tiekėjo paaiškinimai, kaip keičiantys pasiūlymą iš esmės, yra nepriimtini ir toks pasiūlymas atmestinas;
3)      Jei perkančiajai organizacijai būtų leista prašyti tiekėjo, kurio pasiūlymą ji laiko neaiškiu ar neatitinkančiu techninių specifikacijų, pateikti atitinkamus paaiškinimus, tuo atveju, jei šio dalyvio pasiūlymas galiausiai būtų atrinktas, galėtų atrodyti, kad perkančioji organizacija slaptai dėl jo derėjosi kitų tiekėjų nenaudai ir taip pažeidė vienodo vertinimo principą; nedraudžiama išimtiniais atvejais taisyti ar pildyti atskirų pasiūlymo duomenų dėl to, kad akivaizdžiai būtinas paprastas jų paaiškinimas, arba siekiant ištaisyti akivaizdžias redakcinio pobūdžio klaidas, jei dėl šio pakeitimo faktiškai nepateikiamas naujas pasiūlymas.
 
LAT nusprendė, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą atmesti ieškovės pasiūlymą, nepažeidė VPĮ 55 str. nuostatų ir viešųjų pirkimų principų, todėl jos sprendimą pripažino ir nutarė apeliacinio teismo nutartį palikti nepakeistą.
 
Plačiau su LAT nutartimi galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.
 
 
LAT: TIK ESANT SVARBIOMS AR IŠIMTINĖMS PRIEŽASTIMS PERKANČIOJI ORGANIZACIJA GALI ĮGYVENDINTI SAVO DISKRECIJĄ SUJUNGTI ATSKIRUS PIRKIMO OBJEKTUS Į VIENĄ
 
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2018 m. gruodžio 21 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-508-248/2018, kurioje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių perkančiųjų organizacijų diskrecijos įgyvendinimą vienu nedalomu pirkimu įsigyti kelis skirtingus objektus, aiškinimo ir taikymo.
 
Esminės bylos faktinės aplinkybės:
1)      Atsakovas, vykdydamas pirkimą, priėmė sprendimą sujungti statybos darbus ir prekes (stacionarūs baldai su integruojama buitine technika) į vieną pirkimo objektą;
2)      Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovą išskaidyti sudėtinį viešojo pirkimo objektą į atskiras dalis ar vykdyti atskirus pirkimus statybos darbams ir stacionariems baldams su integruojama buitine technika įsigyti;
3)      Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė;
4)      Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti;
5)      Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą;
6)      Ieškovė pateikė kasacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
 
LAT išaiškinimai:
1)      Ūkio subjektų varžymosi nepanaikina bendroji jų galimybė (teisė) jiems jungtis ir tapti vienu tiekėju ar pasitelkti trečiuosius asmenis (subrangovus); ši galimybė įtvirtinta įstatyme ir naudojimasis ja visų pirma priklauso nuo asmeninės kiekvieno ūkio subjekto padėties. Tačiau tai savaime nereiškia, kad pernelyg aukštus reikalavimus, inter alia, neišskaidytą pirkimo objektą, visuomet pateisina ir pagrindžia bendroji ūkio subjektų galimybė kooperuotis; priešingu atveju pirkimo sąlygų teisėtumo vertinimas iš dalies prarastų prasmę, nes visus reikalavimus pagrįstų teorinė VPĮ tiekėjams suteikiama teisė bendradarbiauti;
2)      Kelių pirkimo objektų sujungimo į vieną teisėtumo vertinimas pirmiausia priklauso nuo to, ar toks perkančiosios organizacijos sprendimas pagrįstas svarbiomis priežastimis (pagrindų pobūdžio vertinimas) ir ar šis sprendimas vienintelis galimas ir būtinas, negalimas pasiekti kitomis, mažiau varžančiomis priemonėmis (proporcingumas); atsižvelgiant į tai, tik svarbių priežasčių nustatymas per se nepateisina pirkimo objektų sujungimo į vieną;
3)      Svarbiomis priežastimis nepagrįstas perkančiosios organizacijos sprendimas sujungti du savarankiškus (atskirus) heterogeninius (nevienarūšius) pirkimo objektus į vieną kvalifikuotinas neteisėtu (VPĮ 28 straipsnis), pažeidžiančiu laisvą ūkio subjektų konkurenciją (VPĮ 17 straipsnio 3 dalis), viešųjų pirkimų skaidrumo, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus (VPĮ 17 straipsnio 1 dalis).
 
LAT nusprendė, kad byloje nenustatyta nei svarbių, nei išimtinių priežasčių, dėl kurių perkančioji organizacija galėtų įgyvendinti savo diskreciją sujungti atskirus pirkimo objektus į vieną, ir, be kita ko, nutarė:
1)      Panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir apeliacinio teismo nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti neteisėtomis viešojo pirkimo sąlygas, kuriomis darbai ir prekės sujungti į vieną nedalomą objektą;
2)      Skirti atsakovui 7 000 Eur baudą.
 
Plačiau su LAT nutartimi galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.
 
DĖL LAIKINŲJŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO PERKANČIAJAI ORGANIZACIJAI IR TIEKĖJO TEISĖS REIKALAUTI ATLYGINTI PATIRTĄ ŽALĄ
 
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2018 m. gruodžio 20 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-359-469/2018, kurioje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių perkančiųjų organizacijų sprendimų, įskaitant neįprastai mažos kainos pasiūlymų vertinimą, peržiūros procedūrą, tiekėjo teisę į žalos atlyginimą dėl neteisėtai įvykdyto viešojo pirkimo ir jos įgyvendinimo, aiškinimo ir taikymo.
 
Esminės bylos faktinės aplinkybės:
1)      Atsakovė 2016 m. rugsėjo 14 d. paskelbė supaprastintą atvirą projektavimo ir statybos darbų pirkimo konkursą, pasiūlymus buvo numatyta vertinti pagal mažiausios kainos kriterijų;
2)      Išnagrinėjus tiekėjų pasiūlymus, buvo sudaryta preliminari pasiūlymų eilė kainų didėjimo tvarka: pirmoje vietoje įrašytas UAB „Edrija“ pasiūlymas (1 322 540 Eur be PVM), antroje – ieškovės pasiūlymas (2 351 784 Eur be PVM);
3)      Ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl perkančiosios organizacijos sprendimų, kuriais nuspręsta UAB „Edrija“ neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimą įvertinti kaip tinkamą, sudaryti preliminarią tiekėjų pasiūlymų eilę, konkurso laimėtoja pripažinti UAB „Edrija“, tačiau ši buvo atmesta;
4)      Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovės sprendimus, kuriais nuspręsta pripažinti UAB „Edrija“ kvalifikaciją atitinkančia konkurso reikalavimus, o jos pasiūlytos neįprastai mažos kainos pagrindimą – tinkančiu, ir panaikinti sudarytą pasiūlymų eilę;
5)      Panevėžio apygardos teismas 2017 m. kovo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-356-755/2017 ieškinį atmetė;
6)      Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkino dalį ieškinio, pripažino neteisėtais atsakovės 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimus, kuriais nuspręsta UAB „Edrija“ neįprastai mažos pasiūlymo kainos pagrindimą įvertinti kaip tinkamą, sudaryti preliminarią tiekėjų pasiūlymų eilę, konkurso laimėtoja pripažinti UAB „Edrija“, ir skyrė atsakovei 13 225,40 Eur baudą;
7)      Ieškovė pateikė ieškinį (kita civilinė byla), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 211 774,64 Eur žalos atlyginimą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;
8)      Panevėžio apygardos teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu atmetė ieškinį;
9)      Ieškovė pateikė apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir ieškinio tenkinimo;
10)  Lietuvos apeliacinio teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą;
11)  Ieškovė pateikė kasacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
 
LAT išaiškinimai:
1)      Pagrįsta ir racionalu, išskyrus tam tikras specifines situacijas, kai iš tiesų būtina skubiai, neatsižvelgiant į ginčo baigtį, užtikrinti viešąjį interesą dėl pirkimo objekto ar jo teikiamos naudos, apginti ieškovų tiekėjų turtinius interesus, inter alia, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties panaikinimo, jau pirmame teismo procese dėl neteisėtų perkančiųjų organizacijų veiksmų, o ne vėliau sprendžiant ginčus dėl pastarųjų civilinės atsakomybės;
2)      Tiekėjui pripažįstamas teisinis suinteresuotumas iš perkančiosios organizacijos reikalauti atlyginti patirtą žalą (VPĮ 101 str. 1 d. 2 p.), jei šis reikalavimas bus grindžiamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo bus pripažinta, kad perkančiosios organizacijos sprendimas, dėl kurio jis nebuvo pripažintas viešojo pirkimo laimėtoju, yra neteisėtas. Vis dėlto tiekėjo teisė tame pačiame procese prisiteisti negautas pajamas iš perkančiosios organizacijos dėl šios neteisėtų veiksmų turi būti pripažįstama, jei civilinės atsakomybės byloje tiekėjas įrodo, kad jis dėl objektyvių priežasčių negalėjo iš anksto nuginčyti neteisėto perkančiosios organizacijos sprendimo;
3)      Atsižvelgiant į tai, kad tiekėjo pasiūlymo kaina (pajamos) yra žinoma, pagrindinis negauto pelno įrodinėjimo objektas yra ieškovo pateikiami duomenys dėl numatytų (apskaičiuotų) išlaidų, sutarties vykdymo sąnaudų. Pažymėtina, kad šiame kontekste gali būti svarbu, inter alia, įvertinti viešojo pirkimo dokumentus, kuriuose galbūt buvo įtvirtintas reikalavimas pateikti detalius tiekėjų siūlomos kainos skaičiavimus, atitinkamų dalių įkainius ir pan. Priklausomai nuo pirkimo objekto ir viešojo pirkimo sutarties specifikos (pavyzdžiui, didžioji dalis sutarties vertės sukuriama žmogiškaisiais ištekliais, asmenų laiko sąnaudomis, jų intelektu ir pan.), pristatytas negautų pajamų įrodinėjimo modelis gali iš dalies ar visiškai netikti, todėl gali būti aktualu vertinti ir kitokio pobūdžio įrodymus, inter alia, įprastinę tam tikros ekonominės veiklos rūšies pelno maržą ir pan.
 
LAT su teismų išvadomis dėl ieškovei priteistinos žalos atlyginimo nesutiko, jas įvertino kaip teisiškai nepagrįstas, prieštaraujančias teisiniam reguliavimui ir jį aiškinančiai teismų praktikai. Be to, LAT pažymėjo, kad teismai apskritai iš esmės nevertino ieškovės į bylą pateiktų įrodymų, kitų reikšmingų aplinkybių, pavyzdžiui, ieškovės pasitelkto subrangovo ir jam tenkančios negautų pajamų dalies, todėl ieškovės apskųsti procesiniai sprendimai dėl šios ginčo dalies pripažinti neteisėtais.
 
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, kasacinis teismas nusprendė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinį teismą nutartį bei bylos dalį dėl ieškovei priteistinos žalos atlyginimo dydžio perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
 
Plačiau su LAT nutartimi galite susipažinti paspaudę šią nuorodą.