Dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo ir dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-916/2018

Faktinės bylos aplinkybės

Kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių rimtą profesinį pažeidimą (šiuo atveju konkurencijos teisės aktų pažeidimą), kaip negatyvaus pobūdžio tiekėjų kvalifikacijos reikalavimą, aiškinimo bei taikymo, kai vykdant viešojo pirkimo procedūras yra priimtas Konkurencijos tarybos nutarimas dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo ir sankcijos paskyrimo, tačiau nutarimo dalis skirti baudą yra apskųsta teismui ir dėl to iškelta byla, kuri perkančiajai organizacijai priimant sprendimą dėl viešojo pirkimo laimėtojo dar nėra išnagrinėta.

Teismo išaiškinimas

Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų negatyvaus pobūdžio sąlygų, ribojančių tiekėjų dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose, taikymas yra ne privalomas, o dispozityvus; tam, kad perkančioji organizacija galėtų atmesti tiekėjo pasiūlymą vienu iš pagrindų, būtina tokį pasiūlymo atmetimo pagrindą įtvirtinti pirkimo sąlygose; atitinkamai, nustačius vieną iš pirmiau nurodytų pasiūlymo atmetimo pagrindų, perkančiajai organizacijai ne tik atsiranda prielaidos, bet ir kyla pareiga atmesti pasiūlymą, atitinkantį šį atmetimo pagrindą. Šiuo atveju tiekėjas buvo pašalintas iš pirkimo vadovaujantis VPĮ nuostata, kuri sako, kad „draudimo sudaryti draudžiamus susitarimus, įtvirtinto Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme ar panašaus pobūdžio kitos valstybės teisės akte, pažeidimas, kai nuo sprendimo paskirti Konkurencijos įstatyme ar kitos valstybės teisės akte nustatytą ekonominę sankciją įsiteisėjimo dienos praėjo mažiau kaip 3 metai“. Teismas pabrėžė, kad iš šios teisės normos matyti, jog įstatymų leidėjas imperatyviai yra nustatęs, kad teisinius padarinius (apribojimus dalyvauti viešuosiuose pirkimuose) sukelia tik ekonominės sankcijos už konkurencijos teisės aktų pažeidimus, paskirtos įsiteisėjusiais institucijų sprendimais, t. y. tik tokiais sprendimais, kurie turi res judicata galią (yra privalomi vykdyti bei nebegali būti revizuojami kokių nors kitų institucijų); jei teismui apskundžiamas Konkurencijos tarybos nutarimas toks, kuriuo konstatuotas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimas, šis neįgyja res judicata galios; Konkurencijos tarybos nutarimas negali būti pripažintas įgijusiu res judicata galią tol, kol teisme nebus baigta nagrinėti atitinkama administracinė byla ir dėl pareiškėjo negalės būti taikomos ir sąlygos, draudžiančios ir ribojančios jo teises dalyvauti viešuosiuose pirkimuose.

Teisėjų kolegija, spręsdama byloje kilusį ginčą, taip pat rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje yra teigiama, kad administracinio sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas; iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis dar nėra galutinai susiformavęs, kartu tas teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta.