Vežėjo atsakomybė


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-219/2017

Faktinės bylos aplinkybės

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl CMR konvencijos teisės normų, reglamentuojančių vežėjo atsakomybės ribas, atleidimą nuo atsakomybės ir jos ribojimą bei nuostolių atlyginimo dydį, aiškinimo ir taikymo, taip pat dėl vežėjo ir jo draudiko atsakomybės.

Ieškovė nurodė, kad su atsakove sudarė vienkartinę krovinio pervežimo sutartį, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo pervežti krovinį – aliuminio konstrukcijas. Transporto priemonei atvykus į iškrovimo vietą buvo pastebėti krovinio pažeidimai, padaryti jo transportavimo metu. Krovinio pažeidimai buvo nufotografuoti ir surašytas krovinio pažeidimų aktas, jį priėmė ir pasirašė vairuotojas. Atvykus apžiūrėti krovinio buvo pastebėtas dar vienos dalies pažeistas segmentas, kuris nebuvo paminėtas pažeidimo akte.

Ieškovė atlygino užsakovei dėl atsakovės kaltės atsiradusius nuostolius. Ieškovė pateikė atsakovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo. Atsakovė atsakymo į pretenziją nepateikė, nuostolių neatlygino.

Ieškovė atsakovės nurodymu kreipėsi į draudimo bendrovę, tačiau iki šiol atsakymo, ar krovinio sugadinimas bus pripažintas draudžiamuoju įvykiu, negavo.

Teismo išaiškinimas

CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją, kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis. Tokio ribojimo išimtis įtvirtinta CMR konvencijos 29 str. 1 d., kurioje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatoma vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 str. 1 d. sąlygas, tai šiam vežėjui netaikytinos šios konvencijos nuostatos, atleidžiančios nuo civilinės atsakomybės arba ją ribojančios. Tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Tokiais veiksmais CMR konvencijos 29 str. 1 d. prasme laikytini sąmoningi ir pakankamai tikslingi vežėjo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui. Sprendžiant dėl CMR konvencijos 29 str. taikymo turi būti įvertinta, ar vežėjo vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus padaryta žala kroviniui ar kad jis bus prarastas. Teismas akcentavo, kad svarbu nustatyti ne tik pažeidimo padarymo faktą, bet ir jo esmingumą, įtaką didesnei žalos padarymo rizikai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad vien tik aplinkybė, jog krovinys buvo perkrautas, negali būti pagrindas konstatuoti, jog vežėja savo veiksmais pažeidė bendrąją vežėjo rūpestingumo pareigą, t. y. kad vežėjos elgesys galėtų būti vertinamas kaip žinojimas, jog dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių, ir jos sąmoningas veikimas prie tokių padarinių atsiradimo prisidėjo. Byloje nenustatyta, kad vežėja, perkraudama krovinį ir pakraudama papildomą krovinį, būtų sąmoningai ar akivaizdžiai netinkamai juos pakrovusi ir sutvirtinusi, kad pakrovimo metu vežėjai turėjo būti žinoma, jog kroviniui veikiausiai bus padaryta žala, bet ji sąmoningai veikė nerūpestingai, taip pat nenustatyta, kad kokie nors atsakovės vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalai kilti, kad atsakovė neatliko kokių nors veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Krovinio perkrovimas nebūtinai turėjo lemti žalą kroviniui.

Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas. Teismas atkreipė dėmesį, kad vienkartinės krovinio pervežimo sutarties 3.4 punktu šalys susitarė, jog atsakovė kaip vežėja yra informuota, kad krovinio vertė viršija SDR normas, nustatytas CMR konvencijoje; krovinio vertė yra nurodyta minėtoje sutartyje ir (arba) lydinčiuose dokumentuose; papildomas užmokesčio priedas už pervežimą, kuris keičia krovinio vertę, viršijantis CMR konvencijos 23 str. nustatytą ribą, yra įskaičiuotas į bendrą frachto sumą (20 proc. frachto vertės); vežėja patvirtino, kad krovinio vertė yra žinoma ir aiški. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad krovinio vertė šalių buvo suderinta dar prieš pasirašant sutartį, o sąskaita buvo lydintis krovinio dokumentas, iš kurio krovinio vertė atsakovei taip pat buvo aiški. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju teismai, nustatydami ieškovei priteistinos kompensacijos dydį, pagrįstai nesirėmė CMR konvencijos 23 str. 3 dalyje nustatyta riba, atsakovės akcentuojamas krovinio svorio nustatymas neturėjo reikšmės sprendžiant dėl priteistino nuostolių atlyginimo dydžio.