Nesąžiningos sutarties sąlygos


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-318-611/2017

Faktinės bylos aplinkybės

Ieškovė ir atsakovė sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovė pasiskolino 25 metams iš atsakovės buto kapitaliniam remontui. Kredito sutarties vykdymas buvo užtikrintas ieškovei priklausančio buto hipoteka. Vėliau ieškovė pasirašė Kredito sutarties pakeitimo susitarimą, pagal kurį jai buvo suteiktas papildomas kreditas, o dar vėliau ieškovė su atsakove sudarė Kredito sutarties sąlygų pakeitimo susitarimą, pagal kurį ieškovei vėl buvo suteiktas papildomas kreditas. Atsakovė vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Ieškovė negavo įspėjimo apie kredito sutarties nutraukimą, nors atsakovė turėjo visus ieškovės, jos įgalioto asmens kontaktus. Pasak ieškovės, kredito sutartis nutraukta neteisėtai, nes atsakovė tinkamai neinformavo ieškovės apie ketinimą vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Ieškovė neturėjo galimybės imtis kokių nors veiksmų tam, kad kredito sutartis nebūtų nutraukta, jai nebuvo suteiktas papildomas terminas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Ieškovė mano, kad ji nepažeidė jokių esminių kredito sutarties sąlygų, o vienašališko kredito sutarties nutraukimo dieną jos pradelsti įsipareigojimai buvo susidarę nedidelėmis sumomis per ilgą laikotarpį, bet buvo nežymūs, lyginant juos su visa paskolos suma. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atsakovės sprendimą vienašališkai nutraukti kredito sutartį neteisėtu ir nesąžiningu, pripažinti kredito sutarties sąlygas dėl vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo kredito sutarties sudarymo dienos, įpareigoti atsakovę atnaujinti kredito sutarties galiojimą, nekeičiant ankstesnių šios sutarties sąlygų.

Teismo išaiškinimai

Pagal Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 12 punktą laikoma, kad paskutiniu atsakovei žinomu ieškovės adresu paštu išsiųstus dokumentus ieškovė gavo trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai atsakovė ieškovei siunčiamus dokumentus įteikė pašto paslaugas teikiančiai įmonei. Be to, ieškovė Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13 punkte įsipareigojo informuoti atsakovę apie pasikeitusius adresą, banko sąskaitos numerį ar kitus rekvizitus. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutarties sąlygų nesilaikanti šalis prisiima su tuo susijusią riziką. CK 6.166 straipsnis nustato žinojimo prezumpciją, pagal kurią preziumuojama, kad pranešimas tapo žinomas adresatui tuo momentu, kai jis pasiekė adresato gyvenamąją vietą. UNIDROIT tarptautiniai sutarčių principai nustato panašią taisyklę 1.10 punkte. Pagal ją pranešimas laikomas įteiktu tinkamai, jeigu yra išsiunčiamas kontrahento adresu. Pranešimas laikomas įteiktu nuo to momento, kai pasiekia kontrahentą. „Pasiekia“ nebūtinai reiškia, kad patenka į kontrahento rankas ir yra jo perskaitomas. Tam, kad pranešimas būtų laikomas pasiekusiu kontrahentą, užtenka, kad jis pasiektų jo adresą. Taigi, teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą ir ginčo aplinkybes, konstatavo, kad pranešimas ieškovei buvo įteiktas tinkamai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Teisingumo Teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad nacionalinis teismas turi ex officio įvertinti sutarties sąlygos, patenkančios į Direktyvos 93/13/EEB taikymo sritį, nesąžiningumą ir taip kompensuoti disbalansą tarp vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo. Teisingumo Teismas vėliau minėtą poziciją patikslino, nurodydamas, kad nacionaliniam teismui pagal Europos Sąjungos teisę suteikiamas vaidmuo neapribojamas tik teise priimti sprendimą dėl galimo sutarties sąlygos, patenkančios į minėtos direktyvos taikymo sritį, nesąžiningumo; jis taip pat apima pareigą nagrinėti šį klausimą savo iniciatyva, jei tik teismui žinomos šiuo klausimu reikalingos teisinės ir faktinės aplinkybės. Tokią sąlygą pripažinęs nesąžininga, jis jos netaiko, nebent vartotojas tam prieštarauja. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal sąžiningumo kriterijus. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tais atvejais, kai byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo ir nėra pareikštas reikalavimas pripažinti negaliojančiomis sutarties sąlygas dėl delspinigių, pareiga jas įvertinti sąžiningumo aspektu ex officio teismui atsiranda tais atvejais, jei skolininko pareigos mokėti delspinigius pagal sutartį nevykdymas sudaro tokią sutarties pažeidimo dalį, kuri galėtų nulemti sutarties pažeidimo kvalifikavimą kaip esminį arba jei byloje būtų sprendžiama dėl skolos pagal sutartį (įskaitant delspinigius) priteisimo. Toje pačioje kasacinio teismo nutartyje išaiškinta, kad aptariamų sutarties sąlygų sąžiningumo ir galiojimo klausimas, atsižvelgiant į kasatoriaus, kaip vartotojo, teisinį statusą, turi būti sprendžiamas tuo atveju, jei kreditorius pradės delspinigių išieškojimą pagal sutartį.

Teisingumo Teismas, spręsdamas, ar ilgalaikėse hipoteka užtikrintose paskolos sutartyse nustatyta sąlyga dėl tokių sutarčių nutraukimo prieš terminą, kai nesumokamos pagal sutartį nustatytos įmokos, yra sąžininga, išaiškino, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų „neatitikimas“ vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su numatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. Be to, šiuo tikslu gali pasirodyti svarbu įvertinti teisinę situaciją, kurioje yra minėtas vartotojas, atsižvelgiant į nacionalinės teisės nuostatose įtvirtintas priemones, kad būtų užkirstas kelias taikyti nesąžiningas sąlygas. Aptardamas sąlygą dėl pirmalaikio ilgalaikių sutarčių pasibaigimo per nustatytą laikotarpį skolininkui neįvykdžius įsipareigojimų, Teisingumo Teismas konstatavo, kad nacionalinis teismas visų pirma turi patikrinti, ar pardavėjo arba tiekėjo teisė reikalauti grąžinti visą paskolą priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamiems sutartiniams santykiams yra esminė, ar ši teisė įtvirtinta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra gana svarbus, palyginti su paskolos trukme ir suma, ar tokia teise nukrypstama nuo šioje srityje taikytinų nuostatų ir ar nacionalinėje teisėje nustatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, kuriam taikoma tokia sąlyga, pašalinti minėto reikalavimo grąžinti visą paskolą pasekmes.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra pripažįstamos kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai.

Teismai šioje byloje nustatė, kad ginčo Kredito sutarties 5 straipsnio 2 punkte šalys sulygo, jog vienašališkai kredito davėjas kredito sutartį gali nutraukti tuo atveju, jeigu kredito gavėjas padaro esminių kredito sutarties pažeidimų. Kredito sutarties 5 straipsnio 2 punkto 1 papunktyje šalys sulygo, kad 4 straipsnio 1–10 punktuose nustatytas kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas yra esminis kredito sutarties pažeidimas. Kredito sutarties 4 straipsnio 1, 2, 4 punktuose ieškovė įsipareigojo pagal kredito gavėjui pateiktą mokėjimų grafiką laiku mokėti grąžinamą kredito dalį, palūkanas ir delspinigius, taip pat mokėjimo dieną banko sąskaitoje, nurodytoje kredito sutartyje, turėti sukaupus reikalingą kiekį lėšų.

Teismas konstatavo, kad nurodytų sutarties sąlygų pagrindu atsakovė (kreditorė) paprasčiau įgyja teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą (t. y. ieškovei praleidus bet kurį mokėjimą ar jo dalį), o įstatymo pagrindu ji tokią teisę įgytų tik dėl netinkamo griežtesnių reikalavimų, neatitinkančių ieškovės prievolių pagal sutartį, vykdymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių sudarytoje kredito sutartyje įtvirtintas ginčijamas vienašalis sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei ieškovės, kaip vartotojos, teises ir interesus, nes pastato ją į mažiau palankią padėtį, lyginant su nacionalinės teisės normomis.