Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-143/2014 (asmens duomenų teisinė apsauga)


Faktinės bylos aplinkybės

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija) sprendimą ir nurodymą. Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija nepagrįstai nustatė, kad Pareiškėjas pažeidė Elektroninių ryšių įstatymo 69 str. 1 d. nuostatas, nes neturėdama kito juridinio asmens išankstinio sutikimo vykdė tiesioginę rinkodarą. Pareiškėjas nurodė, kad į šį juridinį asmenį buvo kreiptasi komerciniais verslo tikslais ir jo kontaktinė informacija yra skelbiama viešai. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad komercinis subjektas, išviešinęs savo kontaktus internetinėje erdvėje, laikytinas davusiu sutikimą kreiptis į jį verslo klausimais. Pareiškėjas skunde pabrėžė, kad „tiesioginės rinkodaros“ sąvoką aiškinti ir ją taikyti reikia atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo tikslą, t. y. ginti žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis. O tiesioginė rinkodara sietina tik su privačiu fiziniu asmeniu, kadangi, taikant tokius pačius reikalavimus juridiniam asmeniui kaip ir fiziniam, iškraipoma įstatyminio reguliavimo esmė ir tikslai. Priešingai traktuojant Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 69 str. 1 d., ši nuostata taptų susidorojimo su konkurentais ir šantažo įrankiu nepavykus susiderėti ar nenuleidus kainos. Byloje taip pat kilo ginčas dėl Inspekcijos įgaliojimų apimties.

Teismo išaiškinimai

Teismas nutartyje nurodė, kad Elektroninių ryšių įstatymu (ERĮ) Inspekcijai pavedama prižiūrėti, kaip laikomasi viso ERĮ devintojo skirsnio, išskyrus konkrečias šiame skirsnyje esančias nuostatas, reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Inspekcijos įgaliojimai nėra diferencijuojami priklausomai nuo to, kokio subjekto, fizinio ar juridinio asmens, atžvilgiu taikytinos ERĮ nuostatos. Taip pat Teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant ERĮ devintojo skirsnio nuostatų taikymo tam tikram subjektų ratui klausimą nėra pagrindo vadovautis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatomis, nes šių teisės aktų reguliuojamų teisinių santykių prigimtis nėra tapati.

Teismas nutartyje išaiškino, kad ERĮ 69 str. 1 d. nurodyta, kad naudoti elektroninių ryšių paslaugas, įskaitant elektroninio pašto pranešimų siuntimą, tiesioginės rinkodaros tikslu leidžiama tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą. ERĮ 3 str. 1 d. nurodyta, kad abonentas – tai asmuo, kuris yra viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikimo sutarties su šių paslaugų teikėju šalis. ERĮ nuostatose atskirai išskiriamas vartotojas (ERĮ 3 str. 69 d.), kuriuo laikomas tik fizinis asmuo. Taigi įvertinus ERĮ 3 str. 1 d. nuostatas nėra pagrindo teigti, kad ERĮ 3 str. 1 d. įtvirtinta abonento sąvoka apima tik fizinius asmenis. Teismas nurodė, kad Seimas, priimdamas ERĮ, ketino tinkamai ir visiškai įgyvendinti ERĮ priede nurodytus Europos Sąjungos teisės aktus, įskaitant ir Direktyvos 2002/58/EB nuostatas. Minėtų dokumentų turinys nesudaro pagrindo teigti, kad priimdamas ERĮ įstatymų leidėjas neketino perkelti direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnio 5 dalies, susijusios su juridinių asmenų interesų apsauga. Taigi šiuo atveju sutiktina su Inspekcijos pozicija, kad ERĮ 69 str. 1 d. buvo siekiama įgyvendinti Direktyvos 13 straipsnio nuostatas, o nustatydamas teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas teisės normų nediferencijavo pagal subjektus ir visų, tiek fizinių, tiek juridinių, asmenų atžvilgiu nustatė tokį patį teisinį reguliavimą.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ERĮ 12 straipsnio 5 dalies 1 dalies nuostatos suteikia Inspekcijai kompetenciją priimti sprendimus tik fizinių, bet ne juridinių asmenų atžvilgiu. Toks aiškinimas iš esmės reikštų, kad nepaisant to, jog ERĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos taikytinos ir juridiniams asmenims, nebūtų institucijos, atsakingos už šių nuostatų laikymosi kontrolę tais atvejais, kuomet pažeidimą padaro juridinis asmuo.

Teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodydama, kad Teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, turėtų įvertinti, ar pareiškėjas atliko tiesioginės rinkodaros veiksmus, kaip juos apibrėžia ADTAĮ 2 straipsnio 12 dalis, taip pat, jei tokie veiksmai buvo atlikti, nustatyti, ar pareiškėjas iš kito ūkio subjekto buvo gavęs išankstinį sutikimą tiesioginės rinkodaros tikslais, jei taip, kokia forma toks sutikimas buvo išreikštas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, civilinė byla Nr. I-3761-764/2015)

ERĮ tiesioginės rinkodaros bei sutikimo sąvokos nėra reglamentuotos, tačiau jo 3 str. 85 d. nustatyta, kad šio įstatymo devintajame skirsnyje vartojamos sąvokos, neapibrėžtos šiame įstatyme, suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos ADTAĮ. Pažymėtina, kad į ADTAĮ įtvirtintas išankstinio asmens sutikimo naudoti jo elektroninio pašto kontaktinius duomenis gavimo taisykles nukreipiančiosios normos yra įtvirtintos ir ERĮ 69 str. 2 d. nuostatose.

Vadovaujantis ADTAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d.), duomenų tvarkymas yra bet kuris su asmens duomenimis atliekamas veiksmas: rinkimas, užrašymas, kaupimas, saugojimas, klasifikavimas, grupavimas, jungimas, keitimas (papildymas ar taisymas), teikimas, paskelbimas, naudojimas, loginės ir (arba) aritmetinės operacijos, paieška, skleidimas, naikinimas ar kitoks veiksmas arba veiksmų rinkinys; sutikimas – savanoriškas duomenų subjekto valios pareiškimas tvarkyti jo asmens duomenis jam žinomu tikslu; tiesioginė rinkodara – veikla, skirta paštu, telefonu arba kitokiu tiesioginiu būdu siūlyti asmenims prekes ar paslaugas ir (arba) teirautis jų nuomonės dėl siūlomų prekių ar paslaugų. Duomenų subjektas turi teisę nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, nenurodydamas nesutikimo motyvų, kai duomenys tvarkomi ar ketinami tvarkyti tiesioginės rinkodaros arba socialinio ir viešosios nuomonės tyrimo tikslais.

Teismas nurodė, kad, sistemiškai vertinant anksčiau pateiktą teisinį reguliavimą, matyti, kad elektroninio pašto adresas bei telefono numeris tiesioginės rinkodaros tikslais gali būti naudojamas tik esant iš anksto pateiktam šių duomenų subjekto sutikimui. Pažymėtina, kad teisės aktai asmeniui įtvirtina absoliučią teisę nesutikti su jo duomenų naudojimu tiesioginės rinkodaros tikslais. Atitinkamai tam, kad būtų užtikrintas tinkamas šios teisės įgyvendinimas, duomenų subjektui turi būti tinkamai ir aiškiai pranešta apie ketinimą tokius duomenis naudoti tiesioginės rinkodaros tikslais bei išreikštas prašymas duoti sutikimą tai daryti. Asmens sutikimas jo duomenis naudoti tiesioginės rinkodaros tikslais negali būti numanomas. Kitaip tariant, asmens, prieš telefonu ar elektroniniu paštu pateikiant jam tam tikrą komercinį pasiūlymą, pirmiausia turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atsiklausiama dėl jo telefono numerių ir / ar elektroninio pašto adresų naudojimo tiesioginės rinkodaros tikslais ir, tik gavus aiškų asmens (duomenų subjekto) sutikimą, tokius veiksmus galima vėliau atlikti.