Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje Nr. C‑266/14 (darbo teisė)


Klausimas: ar Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktas aiškintinas taip, kad tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis, kai darbuotojai neturi nuolatinės ar įprastos darbo vietos, darbuotojų kelionių iš gyvenamosios vietos pas klientus ir atgal laikas yra „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

Faktinės aplinkybės

Darbdavys daugelyje Ispanijos provincijų vykdo apsaugos sistemų, skirtų įsilaužimams aptikti ir vagystėms išvengti, įrengimo ir techninės priežiūros veiklą. Darbdavys uždarė visus savo padalinius provincijose ir visus darbuotojus priskyrė centriniam biurui (iki tol darbuotojai atvykdavo į biuro padalinius ir tik tada vykdavo pas klientus, o vykimo laikas iš padalinio pas pirmąjį klientą buvo įskaitomas į darbo laiką ir už jį mokamas darbo užmokestis). Darbuotojai įrengia ir techniškai prižiūri apsaugos įrangą privačiuose namuose ir pramonės bei prekybos įstaigose tose teritorijos dalyse, prie kurių jie priskirti ir kurios apima visą provinciją ar jos dalį, o kartais ir kelias provincijas. Kiekvienas toks darbuotojas naudojasi įmonės transporto priemone, ja kasdien vyksta iš savo gyvenamosios vietos į vietas, kur turi atlikti apsaugos sistemų įrengimo ir techninės priežiūros darbus. Pasibaigus darbo dienai jis šia transporto priemone grįžta namo. Atstumas nuo minėtų darbuotojų gyvenamosios vietos iki vietų, kur jie turi atlikti darbus, gali smarkiai skirtis ir kartais viršija 100 kilometrų. Darbuotojai turi po mobilųjį telefoną, kuriuo jie gali nuotoliniu būdu bendrauti su centriniu biuru. Šių darbuotojų telefonuose įdiegta taikomoji programa, kuria naudodamiesi jie kasdien gauna kitos darbo dienos kelionės lapą, kuriame nurodytos įvairios vietos, į kurias jie turi nuvykti per tą dieną jiems priskirtoje teritorijos dalyje, ir informaciją apie tai, kurią valandą jie turi atvykti pas klientą. Darbdavys į darbo laiką neįskaičiuoja kelionės iš gyvenamosios vietos pas klientus ir atgal laiko bei laikosi pozicijos, kad tai yra poilsio laikas.

Teisingumo Teismo išaiškinimai

Teisingumo Teismas nurodė, kad darbuotojų, kurie dirba tokį darbą, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kelionės pas darbdavio nurodytus klientus yra priemonė, būtina, kad darbuotojai galėtų teikti klientams technines paslaugas. Jeigu į tokias keliones nebūtų atsižvelgiama, toks darbdavys galėtų tvirtinti, kad tik laikas, per kurį vykdoma apsaugos sistemų įrengimo ir techninės priežiūros veikla, patenka į „darbo laiko“ sąvoką, kaip ji apibrėžta Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punkte, ir dėl to ši sąvoka būtų iškraipoma bei būtų nepaisoma darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos tikslo. Teisingumo Teismas taip pat pažymėjo, kad tai, kad prieš uždarydamas regioninius biurus darbdavys laikė darbo laiku atitinkamų darbuotojų keliones dienos pradžioje ir pabaigoje pas klientus ir atgal, be kita ko, parodo, kad užduotis nuvykti transporto priemone iš regioninio biuro pas pirmąjį klientą ir iš paskutiniojo kliento atgal į šį regioninį biurą anksčiau buvo šių darbuotojų pareigų ir veiklos dalis. Nuo tada, kai buvo uždaryti regioniniai biurai, šių kelionių pobūdis nepasikeitė. Buvo pakeista tik išvykimo vieta. Šiomis aplinkybėmis turi būti laikoma, kad darbuotojai, kurių padėtis tokia, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kelionės iš gyvenamosios vietos pas klientus ir atgal metu vykdo savo veiklą arba atlieka savo pareigas.

Kelionių iš gyvenamosios vietos pas klientus ir atgal metu darbuotojai, kurių padėtis yra tokia, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, jeigu atvyksta pas nurodytą klientą darbdavio nustatytu laiku, turi tam tikrą laisvę, kurios neturi, kai pas klientą atlieka darbus. Tačiau šią laisvę jie turėjo dar prieš uždarant regioninius biurus, kai kelionės laikas nuo atvykimo į regioninį biurą momento buvo įskaičiuojamas į darbo laiką, ir vienintelis dalykas, kuris pasikeitė, yra išvykimo pas klientą vieta. Toks pokytis neturi įtakos teisiniam darbuotojų pareigos paklusti savo darbdavio nurodymams pobūdžiui. Kelionių metu darbuotojai turi paklusti minėtiems darbdavio, kuris gali pakeisti klientų aptarnavimo eilės tvarką, anuliuoti ar pridėti susitikimą, nurodymams. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad per kelionei reikalingą laiko tarpą, kurio dažniausiai neįmanoma sutrumpinti, minėti darbuotojai neturi galimybės laisvai disponuoti savo laiku ir veikti savo interesais, taigi jie yra darbdavio žinioje.

Darbdavys, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės išreiškė nuogąstavimą, kad dienos pradžioje ir pabaigoje darbuotojai gali užsiimti asmeniniais reikalais. Tačiau toks nuogąstavimas neturi įtakos kelionės laiko teisiniam kvalifikavimui. Susiklosčius tokiai padėčiai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, būtent darbdavys turi imtis reikalingų kontrolės priemonių, siekdamas išvengti galimo piktnaudžiavimo. Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad su minėta direktyva būtų nesuderinama, jeigu įprastos ar nuolatinės darbo vietos neturinčių darbuotojų poilsio laikas būtų sutrumpintas dėl to, kad „darbo laiko“, kaip tai suprantama pagal minėtos Direktyvos 2 straipsnio 1 punktą, sąvoka neapimtų jų kelionės nuo gyvenamosios vietos iki klientų laiko.

Apibendrindamas visas išdėstytas aplinkybes ir argumentus, Teisingumo Teismas į iškeltą klausimą pateikė tokį atsakymą: Direktyvos 2003/88 2 straipsnio 1 punktas aiškintinas taip, kad tokiomis kaip pagrindinės bylos aplinkybėmis, kai darbuotojai neturi nuolatinės ar įprastos darbo vietos, laikas, kurį šie darbuotojai skiria kasdienėms kelionėms iš gyvenamosios vietos į darbdavio nurodyto pirmojo kliento buvimo vietą ir iš paskutiniojo kliento buvimo vietos atgal į gyvenamąją vietą, yra „darbo laikas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.