Dėl taikos sutarties sudarymo bankroto procese


2018 m. balandžio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-56-3-00694-2014-2

Faktinės bylos aplinkybės

Kreditorių susirinkimas antruoju darbotvarkės klausimu priėmė nutarimą patvirtinti taikos sutartį bankroto byloje, už šį nutarimą balsavo kreditoriai, kurių patvirtintų finansinių reikalavimų suma sudaro 72,14 proc. visų bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Vienas iš kreditorių su tokiu prašymu nesutiko ir nurodė, kad taikos sutartis neatitiko ĮBĮ 29 straipsnio reikalavimų ir pažeidžia teisėtus jos nepasirašiusių kreditorių interesus. Taikos sutarties 3.3 punkte nustatyta įmonės atsakomybė – mokėti 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną – nėra tinkama bei efektyvi užtikrinimo priemonė, nes įmonei nepakanka resursų pagrindiniams reikalavimams padengti. Tokiu būdu įmonė, niekuo nerizikuodama, gavo 5 metų skolų mokėjimo atidėjimą. Be to, įmonė neturi galimybių ir neketina vykdyti veiklos, kuri nurodyta taikos sutarties 4.1 punkte, todėl nėra pagrindo tikėtis, kad po tokios taikos sutarties sudarymo jai pavyktų tai, kas nepavyko restruktūrizavimo laikotarpiu.

Teismo išaiškinimai

Taikos sutartis yra specifinė sutarčių rūšis, sudaroma proceso šalių iniciatyva civiliniame procese įgyvendinant dispozityvumo principą, kai procesas baigiasi šalių iniciatyva. Taikos sutarties sudarymo galimybė bankroto procese atsiranda tada, kai bankrutuojanti įmonė ir jos kreditoriai susitaria, kad naudingiau tęsti bendradarbiavimą ne bankroto procedūromis, o sudarant galimybę nemokiai įmonei skolininkei toliau vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir sukurti naujas materialines vertybes atkurti skolininko mokumą bei pajėgumą vykdyti finansinius įsipareigojimus įmonės kreditoriams.

ĮBĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas netvirtina taikos sutarties, jeigu joje numatyti veiksmai prieštarauja įstatymams arba pažeidžia įstatymų saugomus interesus. Bankroto procesas susijęs su viešuoju interesu ir turi jo elementų, todėl teismas turi pareigą imtis priemonių, kad būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesai. Nagrinėjamu atveju tai aktualu, nes taikos sutartis gali būti sudaryta ir pasirašyta ne visų, o dalies (kvalifikuotos daugumos) kreditorių. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, spręsdamas dėl pateiktos tvirtinti taikos sutarties teisėtumo, privalo patikrinti, ar taikos sutartį pasirašė įstatymo reikalaujama kreditorių dauguma ir taikos sutarties sąlygos nepažeidžia jos nepasirašiusių kreditorių teisėtų interesų ir lūkesčių.

Taigi, be taikos sutarties turiniui ir formai įstatymo keliamų reikalavimų įvertinimo, teismui tvirtinant taikos sutartį bankroto byloje svarbu išsiaiškinti, ar taikos sutarties sąlygos nepažeidžia jos nepasirašiusių kreditorių teisėtų interesų. Tam reikia įvertinti šias aplinkybes: 1) ar įmonė turi (arba ateityje turės) realias galimybes įvykdyti taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; 2) ar bankrutuojanti įmonė turi turto, iš kurio kreditoriai turėtų galimybę gauti savo reikalavimo (ar dalies reikalavimo) patenkinimą įmonės bankroto atveju; 3) kokios taikos sutartimi nustatytos garantijos kreditoriams, jei nebus vykdomi sutartimi prisiimti įsipareigojimai kreditoriams.

Tvirtinant taikos sutartį bankroto byloje, svarbi ne tik taikos sutarties turinio ir formos atitiktis įstatymo reikalavimams, bet ir galimybių atsiskaityti su kreditoriais įvertinimas. Tam gali būti reikšmingi įvairūs veiksniai, kaip šiuo atveju, ir aplinkybė, kad įmonė jau buvo restruktūrizuojama ir procesas nepavyko, nes nebuvo galimybių atgaivinti įmonės ūkinės veiklos. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę vertino kaip neteikiančią pagrindo šiuo metu tikėtis realiai bankrutuojančios įmonės vykdytinos veiklos ir iš to gautinų pajamų, iš kurių būtų galima atsiskaityti su kreditoriais.

Sutiktina su atsiliepime į kasacinius skundus nurodomu argumentu, kad tvirtinant taikos sutartį nebuvo tinkamai laikytasi ĮBĮ 29 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų. Minėta teisės norma nustato, kad taikos sutartyje, be kita ko, turi būti aptarta įmonės ir (arba) jos savininko (savininkų) atsakomybė už taikos sutarties nevykdymą. Ginčo taikos sutartimi susitarta, kad tais atvejais, jeigu bendrovė sutarties nustatyta tvarka nepadengia kreditoriaus reikalavimo, toks kreditorius turi teisę reikalauti, o skolininkas kreditoriui pareikalavus privalo mokėti 0,02 procento dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo mokėtinos sumos, kuriai mokėti terminas yra suėjęs. Nors kasaciniuose skunduose yra pagrįstai nurodyta, kad tai yra ne imperatyvus, o alternatyvus reikalavimas ir galima arba įmonės, arba jos savininko atsakomybė, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ginčo taikos sutartimi nustatyta garantija kreditoriams neužtikrina jų teisių ir galimybės gauti nurodytas lėšas, atsižvelgiant į jau pirmiau aptartą aplinkybę dėl ribotų ūkinės veiklos atnaujinimo galimybių.