Dėl CMR konvencijos taikymo


2018 m. kovo 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-248/2018

Faktinės bylos aplinkybės

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) taikymą, ieškinio senatį reikalavimams dėl vežimo taikant CMR konvenciją, vežėjo, kuriam pateiktas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, teisę ginčyti mokėjimo pagrįstumą, kurį atliko vežėjas, pateikiantis regresinį ieškinį, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 16 642,32 Eur turtinės žalos atlyginimo, 624,66 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nagrinėjamu atveju pagal CMR važtaraščio duomenis (jame nurodytos krovinio iškrovimo ir perėmimo vietos) atsakovė automobilius gabeno iš Mobežo (Prancūzija) į Kastelno (Prancūzija), o konstatavimo protokole kaip galutinė šių automobilių paskirties vieta nurodytas Prancūzijos miestas Perpinjanas.

Teismo išaiškinimas

Viena iš būtinųjų CMR konvencijos taikymo sąlygų yra krovinio vežimo vykdymas, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingose valstybėse. Lietuvos teisės doktrinoje pasisakyta, kad sutarčių laisvės principas suponuoja, jog šalys gali numatyti savo sutarčiai taikyti konvencijos nuostatas, išskyrus atvejus, kai ginčo sprendimui taikoma teisė imperatyviai nustato kitas taisykles arba kai pačioje konvencijoje yra nurodyta, kad ji netaikoma. Galimybė šalims susitarti taikyti CMR konvenciją situacijoms, kurios per se (savaime) nepatektų į CMR konvencijos taikymo sritį pagal 1 straipsnį, pripažįstama ir CMR komentare.

Reglamento „Roma I“ preambulės 13 punkte įtvirtinta, kad šis reglamentas nedraudžia šalims kaip nuorodos į sutartį įtraukti nevalstybinės teisės sistemos arba tarptautinės konvencijos. Pagal 3 straipsnio 1 dalį sutarčiai taikoma šalių pasirinkta teisė. Pasirinkimas turi būti tiksliai išreikštas ar aiškiai parodytas sutarties sąlygomis arba bylos aplinkybėmis. Šalys gali pasirinkti visai sutarčiai ar tik jos daliai taikytiną teisę. Reglamento „Roma I“ 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai visi kiti situacijai svarbūs elementai pasirinkimo metu yra kitoje valstybėje nei ta, kurios teisė pasirinkta, šalių pasirinkimas neturi kliudyti taikyti tos kitos valstybės teisės nuostatų, nuo kurių negali būti nukrypstama sutartimi. Pagal 5 straipsnio 1 dalies nuostatas – tiek, kiek prekių vežimo sutarčiai taikytina teisė nepasirinkta pagal 3 straipsnį, sutarčiai taikoma vežėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė, jei gavimo vieta arba pristatymo vieta, arba siuntėjo įprasta gyvenamoji vieta taip pat yra toje valstybėje. Jei šie reikalavimai neįvykdyti, taikoma šalių sutartos pristatymo vietos valstybės teisė. Reglamento „Roma I“ preambulės 13 punktas nedraudžia sutarties šalims kaip nuorodą į sutartį įtraukti nevalstybinės teisės sistemos arba tarptautinės konvencijos, t. y. šalys gali į sutartį įtraukti tarptautinės konvencijos nuostatas, tačiau jos tebus tokios sutarties sąlygos, subordinuotos taikytinai teisei (ne pati taikytina teisė), nes Reglamento „Roma I“ nuostatos suponuoja, jog nei šalių taikyti pasirinktos teisės normos, nei šalių suderėtos sutarties sąlygos negali prieštarauti imperatyviosioms tos valstybės, kurios teisė nesant susitarimo būtų taikytina, normoms.

Taigi vežimo santykių dalyviams susitarti dėl CMR konvencijos nuostatų taikymo galimybė yra, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad egzistuoja sąlygos taikyti CMR konvencijos nuostatas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien CMR važtaraščio užpildymas nėra pakankamas pagrindas spręsti, jog buvo šalių susitarimas taikyti CMR konvencijos nuostatas. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kokie santykiai siejo vežimo dalyvius, kokia buvo šios bylos šalių valia dėl CMR konvencijos taikymo, jei susitarimas buvo – kokios apimties ir turinio, ar jis neprieštarauja imperatyviosioms Prancūzijos teisės nuostatoms.