Bankroto administratoriaus išlaidų dydžio nustatymas ir mokumo atkūrimo planas


Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-219/2018

Faktinės bylos aplinkybės

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano tvirtinimo tvarkos ir administravimo išlaidų sąmatos, kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtų klausimų sprendimo. Bankroto administratorė nurodė, kad pagal susiformavusią praktiką bankroto administratoriams tvirtinamas atlyginimo dydis yra 10–15 proc. nuo realizuojamo turto. Nagrinėjamoje byloje realizuojamas nekilnojamasis turtas yra specifinis: jis neturi privažiuojamojo kelio, šiuo objektu besidominčių asmenų jau dabar yra daug, todėl jį reikės pristatinėti ir rodyti labai dažnai. Jau šiuo metu dėl minėto objekto patiriama daug išlaidų. Dėl to mokumo atkūrimo plane turėtų būti numatyti 6 proc. atlyginimo nuo nekilnojamojo turto pardavimo kainos, atėmus mokesčius (tai būtų apie 550 Eur per mėnesį). Administratorės nuomone, toks atlyginimas nėra didelis, nes bankroto administratorius negali dirbti veltui, jis turi uždirbti. Administratorė pažymėjo, kad pateiktas mokumo atkūrimo planas atitinka visus įstatymo reikalavimus, todėl turėtų būti tvirtinamas.

Teismo išaiškinimas

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bankroto proceso metu itin didelis dėmesys skiriamas mokumo atkūrimo plano sudarymui, jo vykdymo priežiūrai ir kontrolei. Nors mokumo atkūrimo planą sudaro fizinis asmuo, tačiau šiame planavimo procese gali aktyviai dalyvauti fizinio asmens kreditoriai, teikdami pastabas ir pasiūlymus. Kreditoriai fizinio asmens bankroto procese turi gana plačias mokumo atkūrimo plano vykdymo kontrolės funkcijas.

Plano sudarymas, jo tikslinimas yra neteisminė procedūra, teismo kompetencija yra tik nuspręsti, ar planas yra tvirtintinas. Todėl teismas, gavęs plano projektą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis. Jeigu kreditorių susirinkimo nurodytos priežastys patenka į FABĮ 7 straipsnio nustatytų reikalavimų apimtį, tai teismas neturi priimti tokio fizinio asmens bankroto administratoriaus pareiškimo (plano), jei nebuvo pakartotinės plano tikslinimo procedūros ir pakartotinio jo svarstymo kreditorių susirinkime. Tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, matydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą. Taigi teismas kiekvienu atveju turi tikrinti, dėl kokių priežasčių kreditorių susirinkimas nepritarė planui; nustatęs, kad planui nepritarta dėl priežasčių, susijusių su FABĮ 7 straipsnio reikalavimais, ir planą būtina tikslinti, turi reikalauti, kad prieš pakartotinai teikiant kreditorių susirinkimui jis būtų ne formaliai, o realiai patikslintas, atsižvelgiant į bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, taip pat į bankroto administratoriaus teisėtus interesus, kad jam būtų teisingai atlyginta už darbą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad vien tai, jog pakartotiniam kreditorių susirinkimui buvo pateiktas tas pats planas, iš esmės neatsižvelgus į pirmame kreditorių susirinkime nurodytas pastabas ir realiai neatlikus jokių taisymų, patikslinimų, sudarė teismui formalų teisinį pagrindą atsisakyti jį tvirtinti, nebent teismas pripažintų, kad kreditorių susirinkimas nepritarė plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnio reikalavimus.

Spręsdamas dėl bankroto administratoriaus atlyginimo klausimo, teismas pažymėjo, kad teismai šioje byloje tik nurodė, jog 6 proc. nuo parduoto nekilnojamojo turto administratorės atlyginimas atitiks kreditorių interesus, bankroto administratorės darbų apimtį, iš esmės neatsižvelgdami į tai, kokius realiai veiksmus turės atlikti administratorė, parduodama nekilnojamąjį turtą, ar tai bus tik turto pardavimo proceso koordinavimas, ar ji turės atlikti kitų veiksmų, nepalygino galimo atlyginimo su atlyginimu, kuris būtų mokamas antstoliui už tokių pat veiksmų atlikimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad turto pardavimo išlaidos atlyginamos per nustatytą administravimo išlaidų dydį, todėl šiuo atveju vertintinas tik administratorės veiksmų reikalingumas, būtinumas, intensyvumas, sudėtingumas.

Pažymėtina ir tai, kad didesnį procentą nuo parduodamo turto kainos gali lemti operatyvus turto pardavimas, taip pat atvejai, kai yra parduodama daug nekilnojamojo turto arba nedidelės vertės turto ir pan. Šiuo atveju administravimo išlaidų sąmatoje nurodytas 6 proc. nuo nekilnojamojo turto pardavimo atlyginimas nesietas su konkrečiu turto pardavimo terminu, todėl nepagrindžiama, kaip operatyviai siekiama parduoti šį turtą. Be to, varžytynėse parduodamas didelės vertės nekilnojamasis turtas, todėl nustatyti procentai nuo parduotos sumos yra gana didelis atlygis. Tokio dydžio bankroto administratorės atlyginimo nustatymas negali būti pripažįstamas užtikrinančiu operatyvų procesą, atitinkančiu bankroto proceso tikslą, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Remdamasi nurodytais argumentais ir atsižvelgdama į tai, kad kreditoriai savo reikalavimų tenkinimą gali gauti tik iš parduoto nekilnojamojo turto, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio didelio bankroto administratoriaus atlyginimo nustatymas pripažintinas neatitinkančiu kreditorių teisėtų lūkesčių.