Meilė ir legendos Biržuose

 

Turbūt prisimenate legendas ar pasakas apie tai, kaip staigiai prasiveria žemė ir į gelmes nugarma visa, kas tuo metu ant jos pasimaišo – nesvarbu, ar tai sukiužusi troba, ar ištaigingi rūmai. Pasiglemžia viską į prarają, į pragaro gelmes, už nedorus darbus ar netesėtus pažadus nelabajam. Kartais įkarščio pagauti vienas kitam ginčo dalyviai „prasmegti“ palinki. Viena iš versijų, iš kur kilo visa ši prarajų vizija, yra siejama su Šiaurės Lietuvos miestu Biržais.

Pasiruoškite įspūdžių kupinai kelionei, kurioje susipažinsite ne tik su tykiai laukiančiais gamtos spąstais, bet ir meno mūzų dvasia alsuojančiais didikų pastatais, kurių galia ir grožis nenusileido ištaigingiems Europos perlams.

Biržai – puošnus, tvarkingas ir jaukiai svečius sutinkantis miestas. Tačiau keliaujant atokiau verta atsargiai žingsnius dėlioti, nes Biržų gamta išskirtinė tuo, jog čia suskaičiuojama net keli tūkstančiai smegduobių. Įdėmiau jas apžiūrėti galima šešiuose draustiniuose. Viename iš jų, Karajimiškio kraštovaizdžio, žioji didžiausia įgriuva – Karvės ola. Pavadinimas, žinoma, ne šiaip sau iš piršto laužtas – kaip ir visur legendos būta. Pasakojama, jog prieš kelis šimtmečius čia ramiai ganėsi valstiečio karvė, kai netikėtai smuko į ką tik žemėje atsivėrusią duobę ir dingo. Visai nesunku tuo patikėti, kai ir dabar prieš akis matai atsivėrusią 10 m skersmens ir 12 m gylio duobę, kurios dugne – atvira kiaurymė ir požeminis ežerėlis.

Garsiųjų Radvilų statyta bastioninė Biržų pilis tuo metu buvo didžiausia ir stipriausia Lietuvoje. Pradėta statyti XVI amžiuje renesansinė pilis garsėjo ištaigingu interjeru – sienas puošė medienos apdaila, o ant lubų raitėsi gipsinės figūros, koridoriuose svečius žavėjo apie tūkstantį paveikslų ir skulptūrų. Tačiau daugiausia liaupsių susilaukdavo valgomasis – buazerijomis klotos sienos teikė prabangos pojūtį, o karinės tematikos tapyba ant lubų demonstravo puikų šeimininkų skonį ir pagarbą menui.

Sklando istorija, jog, pradėjus statyti pilį, vis griūdavo vienas jos kampas, tik sutvarkytas netrukus neatlaikydavo ir vėl smegdavo. Žmonės anuomet susirado vietinį išminčių ir paprašė patarimo. Pasirodo, reikėjo pasigauti jaunavedžių porą iš bažnyčios ir juos užmūryti tame kampe. Vyras turėjo pats sutikti, pasiaukoti kraštiečių ir tvirtovės labui, o tikrai jį mylinti žmona nebūtų galėjusi su juo skirtis. Žinoma, kaip tyčia, užduotį įvykdžius minėtas kampas kuo puikiausiai laikėsi ir net karo išpuolius išgyveno. Tiesa, ta pati istorija pasakojama ir apie Biržuose esantį Astravo dvarą. Tad arba patarimas tikrai veiksmingas buvo ir statybos problemas sprendė, arba išradingos istorijos lengviau lipdavo prie didikų rūmų nei skiedinys prie sienos akmens.

Ne veltui užsiminėme apie Astravo dvarą – tai romantizmu alsuojanti atvykusius ir vietinius žavinti vieta. Įkurtas Širvėnos ežero pusiasalyje, dvaras įspūdį sustiprina ilgu tiltu, kuriuo reikia eiti skersai ežerą, kad pasiektum Tiškevičių įkurtą puošmeną. Dar nepatekus į dvarą jau kvapą gniaužia jo aplinka, tad nenuostabu, kad tai laikoma viena iš patraukliausių miesto vietų. Beje, Širvėnos ežere iš dešimties salų viena žinoma kaip Meilės sala. Čia be romantikos neišsiversta – pasakojama, kad šalia gyveno pikta pamotė su miela mergaite, o kaimynystėje patėvis su berniuku. Vaikai susidraugavo, tačiau kietaširdžiai įtėviai juos atskyrė. Vis dėlto po daugelio metų mergina ir vaikinas susitiko, o žmonės tą vietą pavadino Laimės kalneliu bei salai suteikė Meilės vardą.

Atstumas nuo Vilniaus: ~208 km.