Kulinarinė-istorinė kelionė Norviliškėse

 

Gruodis gal ir neatrodo tinkamiausias mėnuo įvairioms išvykoms, kad pažintume dar nelankytus Lietuvos kraštus. Dargana, šiaurinis vėjas, greitai užgriūvančios sutemos ne itin motyvuoja sekmadienio rytą palikti šiltus, jaukius namus ir leistis į kelionę. Tačiau būtent tokiu metu kaip tyčia atrandi tokias vietas, kurios įkvepia, padovanodamos neįprastų įspūdžių.

Jau kurį laiką sklandė atsiliepimai ir rekomendacijos apie Norviliškių pilies teikiamą pramogą – viduramžių pietus. Iš pradžių rūškanotais veidais skynėmės kelią iki Lietuvos uodegėlės – diena pasitaikė tokia niūri ir apsiniaukusi, jog sunku buvo tikėtis kažko džiuginančio. Pasiekėme Norviliškių pilį ir, tiesą sakant, iš pradžių kiek nusivylėme: gal čia tas gruodžio lietus savo pridėjo, gal tie juodi belapiai medžiai ir tuščios pievos, bet mintyse kiek kitokį vaizdą buvome susikūrę, t. y. didingos, kilnios pilies, kurią supa gūdžios Lietuvos ir Baltarusijos girios. O čia viso labo dvarelis. Dailus, nedidelis dvarelis su bokštais ir akmenimis grįstais laiptais. Bet neteiskime pilies pagal jos bokštų aukštį.

Įėjus į pagrindinę pilies menę mus pasitiko malonūs pilies prižiūrėtojai ir pasiūlė apžiūrėti erdves iki programos pradžios. Prietema, sunkus medinis stalas per visą menę, kėdės puošniais atlošais, senyvas pianinas, masyvios žvakidės ir pilki laukai už lango – priešingai nei būtų galima tikėtis, visa tai neslėgė, o kaip tik žadino smalsumą, intrigavo. Tuomet ėmėme svarstyti, kad pilyse nebūtinai vien pokyliai, puošnios damos ir karalaičiai, aukso taurės ir marmuro grindys. Pilyse taip pat virė ir kitoks gyvenimas – kupinas meilės ir praradimų, atsidavimo ir išdavysčių, čia ramybės ieškojo Dievo tarnai ir su įsiūčiu siautėjo karas. Būtent tai ir leido pajusti ta iškalbinga prieblanda ir menėje stūksančios figūros.

Netrukus prie mūsų prisijungė pilies prižiūrėtojas, kad išsamiau supažindintų su šios vietos istorija. Pasirodo, kad pasakos leitmotyvo ir romantikos visgi būta – Norviliškių pilis buvo pastatyta iš meilės. Pro šalį keliavęs turtingas pirklys neatsispyrė vietinės damos žavesiui, o, šiai nesutikus palikti gimtinės ir artimųjų, teliko čia pat, ant kalno, susukti mylimosios vertą meilės lizdelį. Deja, įvairūs istoriniai ir asmeniniai išbandymai lėmė, kad pilis atiteko vienuoliams, o vėliau visai buvo apleista ir ėmė trūnyti, kol ją atrado dabartinis šeimininkas.

Po to, kai apžiūrėjome abu aukštus, buvome pakviesti į šiltą menę apačioje. Kelios smagios užduotėlės, kurių nesinori išduoti, informatyvus pasivaikščiojimas lauke, ir gavome galimybę paragauti viduramžių pietų. Ant stalo atsidūrė didžiulis šerno kumpio kepsnys, troškinti kopūstai su vynuogėmis, grikiai su graikiniais riešutais, bulvių spurgos su pomidorais, kopūstų lapuose virta žuvis ir purus omletas. Kiekvienas iš šių patiekalų buvo šis tas naujo ir netikėto. Ne tik savo skoniu, bet ir neįprastu deriniu. Be to, buvo itin malonu pagaliau susipažinti su senąja lietuviška virtuve ir pakelti kulinarinio paveldo žinias aukščiau vėdarų ir cepelinų.

Daugiau nei porą valandų trukusi pažintis su pilies ir aplinkinių kraštų istorija ir kulinarinės staigmenos pakeitė pirmąjį įspūdį. Nors grįžtant į Vilnių eismą stabdė šlapdriba ir visa sugerianti tamsa, malonius prisiminimus pavyko išsaugoti.