Duonelė kasdieninė

 

Juoda ruginė duona – ne tik ant daugelio kasdienio stalo, bet ir mūsų krašto, tautos papročių, tradicijų atspindys, apipintas didžiule pagarba. Tačiau sunku įsivaizduoti, kuo šis produktas toks ypatingas, kai nežinai, kiek darbo ir laiko reikia norint jį pagaminti.

Anykščių rajone, Niūronių sodžiuje, įsikūręs Arklio muziejus. Viena iš lankytojus pritraukiančių veiklų – edukacinė programa „Duonelė kasdieninė“. Šios idėjos misija – papasakoti, kokią reikšmę nuo seno mūsų kultūroje turėjo duonos ruošimo procesas, kaip išradingai šeimininkės maišydavo raugą ir net kaip pagal duonos spalvą galėdavo nusakyti šeimininkų finansinę padėtį.

Įdomiausia šios pramogos dalis – galimybė pačiam suformuoti kepaliuką iš jau paruoštos tešlos, pašauti jį į įkaitusią krosnį ir vėliau laužti ką tik iškeptos duonos gabaliuką. Visa tai atrodo kur kas prasmingiau, kai išgirsti pasakojimus apie tai, kokių papročių laikėsi žmonės sėdami ir pjaudami rugius, maišydami tešlą ir tiekdami jau iškeptą duoną ant stalo.

Senovinėje troboje, už ilgo stalo susodinusi svečius, šeimininkė pateikia ne tik tradicinių užkandžių, bet ir įdomių istorijų. Visas duonos ruošimo procesas neatsiejamas nuo pagarbos ir dėkingumo, tad prasidėjus rugiapjūtei atitinkamai būdavo atsidėkojama ir gėrybes suteikusiai žemei. Toje vietoje, kur pradėdavo pjauti rugius, iškasdavo duobę, į ją dėdavo duonos ir užberdavo žemėmis. Žmonės tikėjo, kad tokiu ritualu parodydavo savo dėkingumą už derlių, ir vylėsi, kad kiti metai taip nenuvils.

Ne veltui toks dėmesys tradicijoms buvo skiriamas, ne veltui tiek darbo įdedama – juk nuo seno duona buvo svarbiausias lietuvių maistas, kuriuo pradėdavo ir užbaigdavo sunkaus darbo dieną, šeimos ir didžiąsias metų šventes. Rodydami savo svetingumą priimdavo ir pasitikdavo su duona, jos nešdavosi ir į svečius. Buvo tikima, kad duona saugo nuo negandų ir piktųjų dvasių, jos būdavo dedama net į naujo namo pamatus. Daugelyje pasakų galime aptikti motyvą, kada pasidalijama paskutiniu duonos kąsniu, taip parodant savo gerumą. Akivaizdu, kad duonos simbolinė reikšmė neeilinė – jos įsišaknijimas ir paplitimas rodo, koks svarbus mūsų kultūrai buvo šis produktas.

O dabar galime vėl šiek tiek prisiliesti prie duonos sukūrimo. Palaukę, kol išdegs visi suodžiai ant galinės krosnies sienos, žinodami, kad pasiekta tinkama kepimui temperatūra, kišame į vandenį rankas, kad lengviau tešlos atsignybti būtų, ir formuojame rudą apvalų kepaliuką. Kaip buvo įprasta, įspaudžiame viršuje kokį nors ženklą, kad duona dar daugiau asmeniškumo įgautų. O tada kišam į krosnį ir laukiam. Apsupti svaiginamo kvapo, kurį pranoksta tik traškios, šviežios plutos skonis.

Atstumas nuo Vilniaus: ~119 km.
Būtina išankstinė registracija tel. 8 616 25 124; 8 612 69 545.