17 straipsnis. Leidžiamų atskaitymų pripažinimo tvarka

   1. Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. Leidžiamiems atskaitymams priskiriami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti Ignalinos atominės elektrinės papildomi atskaitymai.

   2. Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai:

1) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos;

2) ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos;

3) komandiruočių sąnaudos;

4) reklamos ir reprezentacijos sąnaudos;

5) natūraliosios netekties nuostoliai;

6) mokesčiai;

7) beviltiškos skolos;

8) įmokos darbuotojų naudai;

9) specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai;

10) parama;

11) narių mokesčiai, įnašai ir įmokos;

12) mokestinio laikotarpio nuostoliai.

VMI komentaras

17 straipsnis. Leidžiamų atskaitymų pripažinimo tvarka

1. Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. Leidžiamiems atskaitymams priskiriami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti Ignalinos atominės elektrinės papildomi atskaitymai.

Komentaras

    1. Remiantis šio straipsnio pirmosios dalies nuostatomis, leidžiamais atskaitymais laikomos visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti.

    Sąnaudos turi būti pagrindžiamos galiojančiais sandoriais, todėl vienetas, sudarydamas sandorį, turi būti įsitikinęs, kad šio sandorio antroji šalis nėra fiktyvus ūkio subjektas ir kad jis turi teisę vykdyti sandoriu sukurtas pareigas (vykdyti atitinkamą veiklą).

    2. Išlaidos pripažįstamos sąnaudomis pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo apskaitos principą (toliau - kaupimo apskaitos principas), kitus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančiuose dokumentuose nustatytus principus.

    Pagal kaupimo apskaitos principą patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su per ataskaitinį laikotarpį uždirbtomis pajamomis.

    Vienetai, pajamas pripažįstantys pagal pinigų apskaitos principą, sąnaudas pripažįsta pagal kaupimo apskaitos principą, tačiau, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos tik tos sąnaudos, kurios susijusios su pajamomis, faktiškai gautomis per mokestinį laikotarpį (su mokestinio laikotarpio įplaukomis).

    3. Vieneto patirtos išlaidos yra laikomos įprastinėmis sąnaudomis, jeigu jos atitinka vykdomos veiklos pobūdį ir jeigu jos yra įprastos vienetų, vykdančių atitinkamą veiklą Lietuvoje ar užsienyje, veiklai.

Pavyzdys

UAB X užsiima prekybos ir krovinių vežimo veikla. Ši įmonė yra vežėjų asociacijos narė ir kasmet šiai asociacijai moka nario mokestį. Tačiau 2002 metais įmonė vertėsi tik prekybine veikla, o krovinių vežimo veiklos nevykdė. Tačiau ji liko vežėjų asociacijos narė ir 2002 metais sumokėjo metinį nario mokestį, kadangi ateityje planuoja vėl vykdyti krovinių vežimo veiklą. Šis sumokėtas nario mokestis nėra prekybos veiklai įprastinės sąnaudos, todėl šios išlaidos 2002 metais nebus priskiriamos UAB X leidžiamiems atskaitymams.

    4. Sąnaudoms, kurių dydį nulemia pagamintos produkcijos (įvykdytų užsakymų) kiekis, priskiriamos ne visos išlaidos, patirtos tai produkcijai pagaminti (užsakymui įvykdyti), o tik parduotai produkcijai tenkanti tų išlaidų dalis. Ne visas sąnaudas galima padalinti tarp parduotos ir neparduotos produkcijos (nebaigtos gamybos). Vieneto tipinės veiklos sąnaudos, kurių dydį nulemia ne parduotų gaminių kiekis, o laikotarpio trukmė bei kiti veiksniai ir kurių neįmanoma susieti su pajamų uždirbimu, laikomos tenkančiomis uždirbtoms pajamoms. Prie tokių sąnaudų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos (jeigu jos neįtraukiamos į ilgalaikio turto pasigaminimo kainą).

    5. Vienetas, tvarkydamas buhalterinę apskaitą, spręsdamas išlaidų priskyrimo tiesioginėms ir netiesioginėms išlaidoms klausimus, nustatydamas netiesioginių išlaidų paskirstymo gaminamai produkcijai (vykdomam užsakymui) kriterijus, taip pat priskirdamas sąnaudas, tenkančias parduotai produkcijai (užsakymui), turi vadovautis tokiais pagrindiniais norminiais aktais: Buhalterinės apskaitos įstatymu (Žin., 2001, Nr. 99-3515), Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 ,,Dėl ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir metinės finansinės atskaitomybės“ (Žin., 1993, Nr. 58-1123, 2002, Nr. 8-275), Finansų ministerijos 1994 m. kovo 8 d. raštu Nr. 21N ,,Dėl turto įvertinimo“ (Žin., 1994, Nr. 20-334; 1995, Nr. 39-985). Tačiau, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos tik tos paminėtų teisės aktų nuostatos, kurios neprieštarauja PMĮ nuostatoms.

    Kiekvienas vienetas (toliau šio ir 18-21 straipsnių komentare – įmonė), savo nuožiūra gamybos išlaidas tiesioginėms ar netiesioginėms išlaidoms priskiria, atsižvelgdama į gamybos proceso specifiką, savarankiškai pasirenka savikainos skaičiavimo sistemą. Minėtuose teisės aktuose nustatomi tik pagrindiniai kriterijai, kuriais turi vadovautis įmonė.

    Atsargų sąnaudoms apskaičiuoti PMĮ įteisintas FIFO (angl. first in, first out, liet. pirmas į, pirmas iš) metodas (žr. 57 str. 4 dalį). Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atsargų sąnaudos apskaičiuojamos taikant atsargų apskaitos FIFO metodą.

    6. Kai kurių išlaidų rūšių pripažinimo leidžiamais atskaitymais paaiškinimai.

6.1. Dėl žaliavų ir medžiagų.

Leidžiamiems atskaitymams priskiriama žaliavų (medžiagų), įeinančių į pagamintų ir realizuotų gaminių sudėtį, sudarančių jų pagrindą arba kaip komponentai būtinų gaminant produkciją (atliekant darbus, suteikiant paslaugas), medžiagų, sunaudojamų produkcijos (darbų, paslaugų) gamyboje normaliam technologiniam procesui vykti, įsigijimo kaina, realizuotos produkcijos įpakavimo medžiagų įsigijimo kaina, kitoms gamybinėms bei ūkinėms reikmėms (bandymams, kontrolei, išlaikymui) sunaudotų medžiagų įsigijimo kaina, instrumentų, įrenginių, prietaisų, laboratorinio ir kito inventoriaus, kai šis turtas priskirtas trumpalaikiam turtui, įsigijimo kaina, komplektavimo gaminių ir pusgaminių, kurie montuojami ar papildomai apdorojami įmonėje, įsigijimo kaina, kuro ir visų rūšių energijos, naudojamos technologiniams tikslams, visų rūšių energijos gamybai, įskaitant energijos perdavimą, energijos, sunaudotos patalpoms šildyti, įsigijimo kaina, statybinių medžiagų, konstrukcijų ir detalių, montuojamų statomuose objektuose, atliekant statybos darbų paslaugas, įsigijimo kaina, sėklų, sodinamųjų medžiagų, pašarų, trąšų, gaminant žemės ūkio produkciją, įsigijimo kaina ir pan.

6.2. Dėl gamybos atliekų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos faktiškos gamybinės atliekos pagal įmonės nusistatytus normatyvus, atsižvelgiant į gamybos technologinio proceso (darbų atlikimo, paslaugų teikimo) specifiką, t. y. jos įtraukiamos į gamyboje sunaudotų žaliavų (medžiagų) savikainą.

Gamybinėmis atliekomis laikomos medžiagų (žaliavų), pusgaminių, ir kitų materialinių išteklių, susidarančių produkcijos gamybos (darbų atlikimo, paslaugų teikimo) procese, likučiai, visiškai arba iš dalies praradę pirmines vartojimo savybes (chemines ar fizines). Nustatant gamybinių atliekų normas, privaloma laikytis atitinkamą veiklos sritį reguliuojančios institucijos (ministerijos ar žinybos) nustatytos normų apskaičiavimo tvarkos bei kitų teisės aktų nuostatų (kai ministerijos ar kitos institucijos tokių tvarkų nuostatas ar kitus medžiagų suvartojimą reglamentuojančius teisės aktus yra patvirtinusios).

Grįžtamosios gamybinės atliekos, t. y. tokios gamybinės atliekos, kurios gali būti panaudojamos gamyboje arba parduodamos, turi būti įvertintos, sumažinus materialinių vertybių sąnaudas. Tokios atliekos įkainojamos pagal įmonės nusistatytą metodiką. Grįžtamosioms atliekoms nepriskiriami medžiagų likučiai, kurie pagal nustatytą technologiją perduodami į kitus gamybinius padalinius (cechus), kaip pilnavertės medžiagos (žaliavos) kitų rūšių gaminiams gaminti (darbams atlikti, paslaugoms teikti). Gamybinėms atliekoms nepriskiriama šalutinė produkcija, kuri gaunama technologinio proceso metu.

6.3. Dėl sunaudotos produkcijos.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma produkcija, sunaudota laboratoriniams bandymams.

6.4. Dėl parduotų prekių įsigijimo kainos.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma parduotų prekių įsigijimo kaina. Pagal PMĮ 57 str. 4 dalį atsargos apskaitomos FIFO metodu, t. y. ,,pirmas į – pirmas iš“.

6.5. Dėl žemės rekultivavimo darbų išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos žemės rekultivavimo darbų išlaidos (jeigu gamtos išteklių panaudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip).

6.6. Dėl materialinių vertybių sandėliavimo (saugojimo) išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos materialinių vertybių sandėliavimo (saugojimo) išlaidos.

6.7. Dėl autotransporto priemonių eksploatavimo išlaidų.

Įmonių buhalterinėje apskaitoje fiksuojamos ūkinės operacijos, tarp jų ir susijusios su autotransporto priemonių panaudojimu, turi būti pagrįstos dokumentais. Atsižvelgdama į veiklos pobūdį, važiavimo dažnumą ir kitas darbo sąlygas, įmonė pati nusistato, kokiais dokumentais turi būti įforminama kelionė ir degalų bei kitų medžiagų sunaudojimas.

Visi autotransporto priemonės panaudojimo ir degalų suvartojimo duomenys gali būti nurodyti viename dokumente (jei įmonei tai patogu) arba išdėstomi keliuose dokumentuose (degalų nurašymo aktuose, įvairiuose suvestiniuose žiniaraščiuose ir kt.). Dokumentai turi būti patvirtinti atsakingų asmenų parašais.

Degalų sunaudojimo normas įmonės vadovas patvirtina atsižvelgdamas į gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis arba į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405 ,,Dėl automobilių kuro normų nustatymo metodikos“ (Žin., 1995, Nr. 85-1933) patvirtintas kontrolines (bazines) kuro sąnaudų normas.

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, sunaudotų degalų įsigijimo kaina, taip pat kitos autotransporto priemonės eksploatavimo išlaidos (perduotų naudoti tepalų, padangų, plovimo medžiagų, filtrų, įvairių smulkių detalių įsigijimo kaina ir kt.) priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

Sunaudotų degalų kiekį tvirtina įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų galima priskirti tik faktiškai nuvažiuotam (siejamam su įmonės pajamų uždirbimu) atstumui tenkantį degalų kiekį, neviršijantį norminio kiekio.

Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos išlaidos, susijusios su specializuotų organizacijų atliekamais patarnavimais (mokėjimai už technines apžiūras, plovimą ir kt.). Šios išlaidos leidžiamais atskaitymais pripažįstamos remiantis atitinkamai įformintais tų patarnavimų atlikimo dokumentais.

6.8. Dėl raštinės ir biuro reikmenų įsigijimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos kanceliarinės, blankų įsigijimo, pašto, telefono (įskaitant mobilųjį), telegrafo, kitų ryšių, įskaitant faksimilinį, elektroninį paštą, taip pat informacines sistemas (internetą ir pan.) išlaidos, informacijos apdorojimo (skaičiavimo) centrų, kompiuterių techninio aptarnavimo paslaugos.

6.9. Dėl patalpų nuomos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos patalpų nuomos išlaidos, mokesčiai už komunalines paslaugas (už šaltą vandenį, kanalizaciją, dujas, elektrą, šiluminę energiją, šiukšlių (sniego) išvežimą ir pan.), už naudojimąsi liftu, lauko durų signalizacijos priežiūros, dūmtraukių valymo, eksploatuojamo objekto šildymo sistemų parengimo žiemai bandymų, patalpų vidaus inžinierinės įrangos avarijų likvidavimo išlaidos, šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų reguliavimo, pastatų šildymo sistemų bandymo ir parengimo žiemai išlaidos, išlaidos, užtikrinančios statinių ir įrengimų saugų naudojimą, statinių priešgaisrinę apsaugą, ūkio subjektui priklausančios teritorijos priežiūros išlaidos (valymas, želdynų priežiūra ir pan.), patalpų ir kitų materialinių vertybių apsaugos bei priešgaisrinės apsaugos išlaidos.

6.10. Dėl bankų paslaugų.

Leidžiamais atskaitymais laikomos bankų paslaugos, įskaitant bankams sumokėtą mokestį už mokėjimo korteles, kai darbo apmokėjimas organizuotas ne grynaisiais pinigais, taip pat už banko paslaugas, pirkėjams atsiskaitant mokėjimo kortelėmis ir pan.

6.11. Dėl skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutarčių.

Civilinio kodekso 6.903 straipsnyje nustatyta, kad ,,faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Piniginį reikalavimą skolininkui klientas gali perleisti finansuotojui taip pat ir siekdamas užtikrinti savo prievolių finansuotojui įvykdymą“.

Pagal Civilinio kodekso 6.904 straipsnio nuostatas ,,finansuotoju pagal faktoringo sutartį gali būti tik bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo veiklą“.

Kadangi faktoringas yra paslauga, tai už ją finansuotojas turi gauti pajamų. Sudarant skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartis, paprastai numatomi tokie mokesčiai, kaip faktoringo (finansavimo) palūkanos, komisinis (sąskaitos priėmimo) mokestis, sutarties (administravimo) mokestis.

Finansuotojui pagal faktoringo sutartį įmonės sumokėtas komisinis mokestis, sutarties mokestis bei mokamos palūkanos už finansavimą, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną,  priskiriamos įmonės pardavėjos (kliento) leidžiamiems atskaitymams.

Pagal skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį finansuotojas įmonei už perleistą piniginį reikalavimą skolininkui dažniausiai avansu perveda 70 – 90 proc. skolos sumos pagal pirkėjui išrašytą sąskaitą faktūrą. Likusią sumą, atskaitęs palūkanas ir kitus sutartyje numatytus mokesčius, finansuotojas sumoka, kai pirkėjas atsiskaito su finansuotoju.

Pavyzdys

Pardavėjas (toliau – Klientas) pardavė prekes pirkėjui, tačiau pirkėjas jam nemoka už gautas prekes. Klientas, norėdamas užsitikrinti pakankamą apyvartinių lėšų kiekį bei didesnę tikimybę atgauti skolą iš pirkėjo, su banku (toliau – Finansuotojas) sudaro skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį, kurioje Finansuotojas suteikia Klientui 100 000 litų faktoringo limitą.

Pagal Kliento ir Finansuotojo sudarytą skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį Klientas įsipareigoja perleisti Finansuotojui Kliento skolininko (prekių pirkėjo) piniginį reikalavimą. Finansuotojas įsipareigoja perimti piniginį reikalavimą pagal Kliento skolininkui (prekių pirkėjui) išrašytas sąskaitas faktūras ir pervesti Klientui avansu 85 proc. sąskaitose faktūrose nurodytos sumos.

Klientas įsipareigoja Finansuotojui mokėti tokius mokesčius: faktoringo (finansavimo) palūkanas – 7 proc. nuo banko finansuojamos sumos, komisinį (sąskaitos priėmimo) mokestį – 2 proc. nuo perimto piniginio reikalavimo  sumos, sutarties (administravimo) mokestį – 0,65 proc. faktoringo limito.

Vykdydamas sutartį, Finansuotojas perėmė iš Kliento 100 000 Lt piniginį reikalavimą skolininkui (prekių pirkėjui). Finansuotojas Klientui avansu pervedė 85 proc. šio piniginio reikalavimo sumos (85 000 Lt). Šiuo atveju, Klientas už faktoringo paslaugą Finansuotojui sumokės 5 950 Lt (85 000 x 7 : 100) faktoringo (finansavimo) palūkanų, 2 000 Lt (100 000 x 2 : 100) komisinio (sąskaitos priėmimo) mokesčio, 650 Lt (100 000 x 0,65 : 100) sutarties (administravimo) mokesčio, iš viso 8 600 litų. Šios už Finansuotojo suteiktas paslaugas sumokėtos sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos Kliento leidžiamiems atskaitymams. Finansuotojo gautos faktoringo palūkanos (5 950 Lt), komisinis mokestis (2 000 Lt) ir sutarties (administravimo) mokestis (650 Lt) priskiriamos Finansuotojo apmokestinamoms pajamoms.

Finansuotojas iš skolininko (prekių pirkėjo) gavęs skolos sumą (100 000 Lt), likusią skolos sumą 6 400 Lt (100 000 – 85 000 – 8 600) pagal perimtą iš Kliento piniginį reikalavimą, atskaitęs palūkanas ir kitus Kliento sumokėtus mokesčius, sumoka Klientui.

6.12. Dėl rinkos paieškos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos išlaidos, susijusios su rinkos konjunktūros tyrimu, prekių ir paslaugų realizavimo rinkos paieškos (mokestis už dalyvavimą konkursuose) išlaidos, projektų parengimo konkursui išlaidos (įskaitant nelaimėtuosius).

6.13. Dėl konsultacinių, juridinių, informacinių ir pan. išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos konsultacinės, juridinės, informacinės ir pan. išlaidos, įskaitant audito, vertinimo, sertifikavimo ir pan. paslaugas; mokesčiai notarui už dokumentų įforminimą; išlaidos, susijusios su bylų nagrinėjimu teismuose, arbitraže ir ikiteisminiuose ginčuose, finansinės atskaitomybės skelbimo išlaidos, spaudos leidinių, techninės, metodinės ir kitų informacinio pobūdžio įmonės veiklai vykdyti reikalingų leidinių įsigijimo bei prenumeravimo, muitinės dokumentų rengimo išlaidos.

Atlikto finansinės veiklos audito sąnaudas įmonė leidžiamiems atskaitymams priskirti ir iš pajamų atskaityti gali:

- tą mokestinį laikotarpį, kurį audito paslaugos buvo atliktos,

arba

- tą mokestinį laikotarpį, už kurį auditas buvo atliktas.

6.14. Dėl kadrų rengimo ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos kadrų rengimo ir perkvalifikavimo išlaidos, įskaitant personalo apmokymą dirbti įrengimais, įvaldyti (diegti) naujas technologijas (išskyrus tuos atvejus, kai tos išlaidos apskaitomos kaip nematerialusis turtas (formavimo savikaina), darbuotojų kvalifikacijos kėlimo išlaidos (įskaitant užsienio kalbų kursus), kai tai susiję su jų einamomis pareigomis.

Kvalifikacijos kėlimas suprantamas kaip apmokymas trumpalaikiuose kursuose, kuriuose darbuotojai tik tobulina savo kvalifikaciją, įgytą anksčiau.

Kvalifikacijos kėlimo sąnaudoms nepriskiriamos darbuotojų mokymosi aukštosiose, aukštesniosiose mokyklose, koledžuose ir kitose mokyklose, suteikiančiose tam tikrą išsimokslinimo lygį, išlaidos.

6.15. Dėl darbo saugos ir darbuotojų sveikatos apsaugos išlaidų.

6.15.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos darbuotojų asmeninės darbo apsaugos priemonės, darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų (medicinos tarnybų) išlaikymo išlaidos, kitos kolektyvinės ir (ar) asmeninės darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (Žin., 1993, Nr. 55-1064; 2000, Nr. 95-2968) nustatyta tvarka.

6.15.2. Pagal minėto Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnį, darbdavio pareiga yra užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais. Kai vykdant šią pareigą (pvz., kai darbuotojams vykdant tiesiogines darbo funkcijas yra tikimybė užsikrėsti infekcinėmis ligomis, ir todėl įmonės lėšomis jie skiepijami) įmonė patiria išlaidų, tos išlaidos gali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais.

6.16. Dėl sanitarijos ir higienos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos sanitarijos ir higienos išlaidos.

6.17. Dėl geriamojo vandens įsigijimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos įmonės darbuotojams bendro naudojimo talpose perkamo geriamojo vandens įsigijimo išlaidos (įskaitant aparatų, naudojamų vandeniui virinti ir atšaldyti, nuomos išlaidas).

6.18. Dėl inventorizacijos metu nustatyto prekių pertekliaus arba trūkumo.

Atliekant atsargų, dažniausiai perparduoti skirtų prekių inventorizaciją, kartais nustatomas vienų prekių perteklius, o kitų – trūkumas.

Inventorizacijos metu nustatytas prekių perteklius priskiriamas įmonės apmokestinamoms pajamoms, o trūkumas, jeigu jo sumos išieškoti neįmanoma, priskiriamas prie netekimų, t. y. prie neleidžiamų atskaitymų.

Dažnai tokie prekių trūkumai ar pertekliai nustatomi inventorizuojant vienarūšes prekes.

Inventorizacijos komisija, vadovaudamasi Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 ,,Dėl Inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 50-1622) patvirtintos Inventorizacijos tvarkos 66 punktu, gali pasiūlyti perrūšiuoti vienarūšes prekes. Jeigu inventorizuojamų vienarūšių prekių perteklius ar  trūkumas nustatomas dėl įmonės sandėlyje padarytos parduotų prekių apskaitos klaidos (t. y., kai parduodant vienas vienarūšes prekes nurodoma, kad parduotos kitos vienarūšės prekės), tai  įmonės administracijos vadovo ar savininko sprendimu perrūšiuotų prekių trūkumą galima laikyti įmonės sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, o perteklių – įmonės apmokestinamomis pajamomis.

Pavyzdys

Avalynės parduotuvėje  inventorizacijos metu nustatomas to paties modelio ir tos pačios kainos juodos spalvos batų trūkumas, o rudos spalvos batų perteklius. Šis batų perteklius ir trūkumas susidarė dėl klaidingos batų pardavimo apskaitos. Įmonės administracijos vadovas priėmė sprendimą perrūšiuoti šiuos batus. Juodų batų įsigijimo kainos trūkumas priskiriamas įmonės leidžiamiems atskaitymams, o rudos spalvos batų įsigijimo kainos perteklius - apmokestinamoms pajamoms.

6.19. Dėl užsienio valiutos kurso kitimo.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma neigiama suma, susidariusi dėl valiutos kurso kitimo, tvarkant apskaitą pagal oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamą lito bei užsienio valiutos santykį. Užsienio valiutos apskaitos tvarkymą reglamentuoja Finansų ministerijos 1996 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 11N ,,Dėl valiutinių operacijų apskaitos“ (Žin., 1996, Nr. 44-1085). Šio rašto 4 punkte nustatyta, kad pasikeitimai valiutiniuose straipsniuose, susidarę dėl Lietuvos banko skelbiamo lito ir užsienio valiutos santykio pasikeitimo ir atsiradę atliekant valiutines operacijas arba perkainojant anksčiau įregistruotus valiutinius straipsnius, pripažįstami finansinės veiklos pajamomis arba sąnaudomis to ataskaitinio laikotarpio, kurio metu jie atsirado. Šio rašto 3 punkte nustatyta, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos valiutinius straipsnius turi įvertinti pagal atskaitomybės sudarymo dieną buvusį oficialų lito kursą bei Lietuvos banko skelbiamą lito ir užsienio valiutos santykį. Valiutiniais straipsniais laikoma įmonės turima valiuta, taip pat visos valiuta gautinos ir valiuta mokėtinos sumos (išskyrus vykstantiems į komandiruotę užsienin užsienio valiuta išmokėtas avanso sumas).

Remiantis nurodytais normatyviniais teisės aktais, prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirti neigiami valiutos kurso pasikeitimai, susidarę ūkio subjektui vykdant operacijas užsienio valiuta, taip pat perkainojant balanse apskaitomus valiutinius straipsnius.

Valiutiniai straipsniai perkainojami ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

Lietuvos Banko valdybos 2001 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 192 ,,Dėl Lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo taisyklių“ (Žin., 2001, Nr. 111-4061) patvirtintos lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo taisyklės.

Pažymėtina tai, kad iki 2002 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo (Žin., 1993 Nr. 27-323) 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas. Juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą. Pagal Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo (Žin., 1993, Nr. 28-640) 3 straipsnį užsienio valiuta galėjo būti naudojama mokėjimams ir atsiskaitymams su užsienio valstybių juridiniais ir fiziniais asmenimis, esančiais ne Lietuvos Respublikoje, bei mokėjimams laisvosiose ekonominėse zonose tarp zonos įmonių ir neapmuitinamose parduotuvėse.

Nuo 2002 m. lapkričio 6 d. minėtame Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. IX-1140 redakcija; Žin., 2002, Nr. 105-4687) nustatyta, kad šalių susitarimu užsienio valiuta gali būti naudojama mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o Europos Sąjungos valiuta euras - ir grynaisiais pinigais. Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. IX-1141 redakcija; Žin., 2002, Nr. 105-4688) nustatyta, kad nuo minėtos datos (2002-11-06) Lietuvos Respublikoje juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų, o šio įstatymo 5 straipsnis (kuriame buvo nustatyta, kad litus į užsienio valiutą keičia tik Lietuvos banke įregistruotos kredito įstaigos, turinčios Lietuvos banko išduotus leidimus operacijoms užsienio valiuta atlikti), neteko galios.

Vadinasi nuo 2002 m. lapkričio 6 d. juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, turi teisę vidaus atsiskaitymams ir mokėjimams negrynaisiais pinigais naudoti užsienio valiutą, o eurus – taip pat ir atsiskaitymams bei mokėjimams grynaisiais pinigais.

6.20. Dėl biuro interjero puošimo išlaidų.

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų galima atskaityti ne tik pajamoms uždirbti patirtas sąnaudas, bet ir sąnaudas būtinas ekonominei naudai gauti. Todėl biuro interjero puošimo išlaidos, kaip, pvz., puokščių, dekoratyvinių elementų, gyvų gėlių įsigijimo išlaidos laikomos leidžiamais atskaitymais, jei šios išlaidos įmonei teikia ekonominę naudą.

6.21. Dėl darbo apmokėjimo ir kitų su darbu susijusių sąnaudų.

6.21.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomas užmokestis už atliktą darbą arba dirbtą laiką, apskaičiuotas pagal įmonėje taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas - vienetinius įkainius, valandinius (dienos) tarifinius atlygius, mėnesines algas; padidintas apmokėjimas už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, darbą nakties metu, kitais teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėje bei darbo sutartyse numatytais atvejais; priedai ir priemokos prie valandinių (dienos) tarifinių atlygių, vienetinių įkainių bei mėnesinių algų, taip pat kitos išmokos, tiesiogiai susijusios su darbu, numatytos teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėse bei darbo sutartyse; laikraščių, žurnalų, telegramų ir spaudos agentūrų, leidyklų, televizijos, radijo ir kitų įmonių etatiniams darbuotojams, iš šių įmonių (organizacijų) literatūrinio (kūrybinio) honoraro fondo mokamas literatūrinis (kūrybinis) honoraras; premijos už atitinkamo laikotarpio darbo rezultatus bei vienkartinės premijos pagal įmonės darbo apmokėjimo sistemą, mokamos iš darbo apmokėjimo lėšų (išskyrus atvejus, kai jos mokamos iš pelno); priemokų už priverstines prastovas išlaidos, kasmetinių atostogų apmokėjimo, kompensacijų už nepanaudotas atostogas bei išeitinių išmokų išlaidos, pasibaigus darbo santykiams, darbuotojams už komandiruotėje būtą laiką, vykdant kitas įstatymuose nustatytas pareigas, išlaidos ir kitos išmokos, numatytos Darbo apmokėjimo įstatyme (Žin., 1991, Nr. 4-104), Atostogų įstatyme (Žin., 1992, Nr. 2-18), kituose įstatymuose bei Vyriausybės nutarimuose.

6.21.2. Jeigu darbuotojams atlyginimai ar kitokios su darbo santykiais susijusios išmokos mokamos natūra, pvz., įmonėje pagaminta produkcija, tai produkcija įvertinama pardavimo kainomis.

Išmokos darbuotojams natūra (įmonėje pagaminta produkcija ar įsigytomis prekėmis, suteiktomis paslaugomis) priskiriamos įmonės pajamoms.

6.21.3. Darbo apmokėjimo sąnaudomis, nepriskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomas iš pelno mokamas atlyginimas (tantjemos) bei premijos, mokamos kalendoriniams metams pasibaigus iš praėjusių metų pelno (jeigu tai nustatyta kolektyvinėje (darbo) sutartyje), įvairios pašalpos (įskaitant pašalpas, kurias išmoka darbdaviai mirus darbuotojo sutuoktiniui arba kitam darbuotojo pirmos eilės įstatyminiam įpėdiniui, taip pat pašalpas stichinių nelaimių bei gaisro atveju), išlaidos dovanoms asmeninių švenčių proga.

6.21.4. Jeigu įmonė kiekvieną mėnesį tiksliai apskaičiuoja darbuotojų per tą mėnesį uždirbtą atostogų laiką ir darbo užmokesčio sumą, kuri bus išmokėta, kai darbuotojui bus suteiktos atostogos, tai šie susidarę įmonės įsipareigojimai darbuotojams (už jų uždirbtas atostogas) priskiriami leidžiamiems atskaitymams tą mėnesį, kurį šie įsipareigojimai faktiškai susidaro.

Kiti suformuoti atidėjimai (neįskaitant specialiųjų kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimų, numatytų PMĮ 27 straipsnyje) leidžiamiems atskaitymams priskiriami tik tuomet, kai šios atidėjimų sąnaudos yra faktiškai patiriamos (pvz., atliekamas garantinis remontas ar kt.).

6.22. Dėl iš darbdavio lėšų apmokamų išlaidų už darbuotojų periodišką medicininę apžiūrą.

Pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos darbe įstatymą (Žin., 2000, Nr. 95-2968), Lietuvos Respublikos profesinės sveikatos priežiūros įstatymą (Žin., 1999, Nr. 32-902), Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymą (Žin., 1999, Nr. 11-239) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 patvirtintą Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti asmenims, iš anksto pasitikrinusiems sveikatą ir vėliau besitikrinantiems sveikatą dėl užkrečiamų ligų, sąrašo ir šių asmenų tikrinimo tvarką (Žin., 1999, Nr. 41-1294; 2002, Nr. 73-3127) iš darbdavio lėšų apmokamos išlaidos už darbuotojų periodišką medicininę apžiūrą laikomos sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 patvirtinta Profilaktinių sveikatos tikrinimų rūšių ir apmokėjimo tvarka (Žin., 2000, Nr. 47-1365). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 patvirtintas Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašas ir kainos (Žin., 1999, Nr. 67-2175).

6.23. Dėl draudimo įmokų.

6.23.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos draudimo įmokos, jeigu draudimo objektas susijęs įmonės pajamų uždirbimu.

Draudimo objektas gali būti turtiniai interesai, susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu, su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui (ar tam fiziniam asmeniui) ar juridinio asmens turtui.

Kai draudžiamas įmonės turtas ir sutartyje numatoma, kad draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui, gaus įmonė – draudėja, tai draudimo įmokų (premijų) sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atimamos iš pajamų.

Draudimo sutartyje nustatytais atvejais draudimo išmoką gali gauti ir kiti draudėjo nurodyti asmenys: naudos gavėjai (pvz., turto nuomininkas apdraudžia turtą nuomotojo naudai) ar tretieji asmenys, kurių įmonė – draudėja sutartyje nenurodo, bet kurie draudimo rūšies taisyklėse nurodytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką (pvz., nuo draudėjo nukenčia asmenų turtas, kai sudaromos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutartys). Tokiais atvejais draudimo įmokų (premijų) sumos, taip pat priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų, jeigu draudimo objektas susijęs su įmonės pajamų uždirbimu.

6.23.2. Tais atvejais, kai turtą apdraudžia ne savininkas, o turto nuomininkas (panaudos gavėjas), išsinuomoto ar panaudos sutarčių pagrindu naudojamo turto draudimo įmokos (premijos), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atimamos iš pajamų, neatsižvelgiant į tai, kas yra draudimo išmokos gavėjas, jei tas turtas naudojamas pajamoms uždirbti.

Kai kreditorius sutartyje nustatytam paskolos suteikimo laikotarpiui savo naudai apdraudžia už suteiktą paskolą įkeistą turtą, tai draudimo įmokų (premijų) sumas toks kreditorius gali priskirti leidžiamiems atskaitymams, jeigu paskolos suteikimas susijęs su jo pajamų uždirbimu.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartis turimas ilgalaikis turtas, kaip ir nuosavas turtas, apskaitomas nuomininko balanse, ir nuomininkui pagal minėtas sutartis perduodama didžioji dalis rizikos bei naudos (turto kainos padidėjimas ar pelnas, kurį tikimasi gauti naudojant turtą), draudimo įmokos pripažįstamos leidžiamiems atskaitymams ir tada, kai turto nuomininkas apdraudžia turtą nuomotojo (to turto juridinio savininko) naudai.

Draudimo įmokos pripažįstamos leidžiamais atskaitymais ir tais atvejais, kai turto savininkas įkeičiamą turtą privalo apdrausti kreditoriaus naudai, jeigu turto įkeitimo operacija susijusi su įmonės pajamų uždirbimu.

6.23.3. Kai įmonė draudžia bendrąją civilinę atsakomybę už nuostolius (žalą), kurie gali būti padaryti tretiesiems asmenims arba jų turtui, tai įmonė apsidraudžia pati (apdraudžia savo atsakomybę trečiųjų asmenų atžvilgiu), o ne trečiųjų asmenų turtą, nors įvykus draudiminiam įvykiui nuostoliai kompensuojami tretiesiems asmenims. Todėl tokios draudimo įmokos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams.

Civilinės atsakomybės draudimas gali būti nustatomas ir įstatymais, pvz., Civilinės aviacijos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 94-2918) 73 straipsnyje numatyta, kad orlaivio savininko arba naudotojo civilinė atsakomybė, taip pat keleiviai, bagažas ir kroviniai turi būti apdrausti. Minimalių draudimo sumų dydžius nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

6.23.4. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, tuo atveju, jei įmonė transporto priemonę naudoja savo veikloje pajamoms uždirbti.

Pagal nuomos arba lizingo (finansinės nuomos) sutartis naudojamos transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos (premijos) taip pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, neatsižvelgiant į tai, kad draudimo liudijimo (poliso) eilutėje ,,Draudėjas” įrašytas transporto priemonės savininko, o ne nuomininko, apdraudusio transporto priemonę, duomenys. Jeigu transporto priemonės nuomos terminas trumpesnis už draudimo liudijimo (poliso) sutartyje nustatytą tos transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo laikotarpį arba, kai nepasibaigus transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo laikotarpiui, lizingo (finansinės nuomos) sutartis nutraukiama, tai prie leidžiamų atskaitymų priskiriama draudimo įmokų (premijos) dalis, proporcingai tenkanti nuomotos transporto priemonės naudojimo laikotarpiui. Šioms draudimo sąnaudoms pagrįsti nuomininkas turi turėti draudimo sutarties (poliso) kopiją.

6.23.5. Kartais patronuojančios įmonės draudžia savo dukterinių įmonių turtą, draudimo įmonei apmokėdamos visą draudimo sumą. Draudimo liudijime nurodoma, kad pagrindinis draudėjas yra patronuojanti įmonė, o papildomi draudėjai – dukterinės įmonės. Patronuojanti įmonė ir dukterinės įmonės pasirašo sutartį, kurioje dukterinės įmonės įgalioja patronuojančią įmonę pasirašyti draudimo liudijimą ir įsipareigoja kompensuoti patronuojančios įmonės už jas sumokėtą draudimo įmoką. Draudimo polise atskirai nurodoma dukterinėms įmonėms priklausančio turto kaina ir priklausančios sumokėti draudimo įmokos dalis. Kadangi naudos gavėjai yra dukterinės įmonės (jos gauna draudimo išmokas, įvykus draudiminiam įvykiui), patronuojančios įmonės už dukterines įmones sumokėtos draudimo sumos nepriskiriamos leidžiamiems atskaitymams, o dukterinių įmonių grąžintos sumos nepriskiriamos pajamoms. Tokiais atvejais laikoma, kad gautos lėšos tik kompensuoja patronuojančios įmonės išlaidas.

Dukterinių įmonių patronuojančiai įmonei sumokėtos patirtų išlaidų kompensavimo sumos, nustatant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos dukterinių įmonių leidžiamais atskaitymais pagal jų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, kuriuose nurodomas draudimo poliso ir sutarties tarp patronuojančios ir dukterinių įmonių numeriai bei datos. Be to, sąnaudoms pagrįsti dukterinės įmonės turi turėti draudimo poliso kopijas.

6.23.6. Jeigu vienetas apsidraudžia pats save nuo galimų nuostolių, kuriuos patirtų, jei darbuotojui atsitiktų nelaimingas atsitikimas, o draudimo sutartyje numatoma, kad draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui, gaus vienetas – draudėjas, tai draudimo įmokų (premijų) sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, nes vienetas, norėdamas valdyti veiklos riziką, siekia ekonominės naudos.

Jeigu įvykus draudiminiam įvykiui gauta draudimo suma bus išmokėta darbuotojui, ši išmokėta suma nebus laikoma sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams.

6.23.7. Vienetas, apdraudęs darbuotoją gyvybės draudimu ir kurį laiką mokėjęs pagal sutartį, kurioje numatyta, kad naudos gavėjas yra pats vienetas, gali pakeisti naudos gavėją ir juo paskirti darbuotoją. Tokiu atveju vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams (PMĮ 26 str. nustatyta tvarka) gali būti priskiriamos tik po sutarties pakeitimo sumokėtos gyvybės draudimo sumos. Visa įmokų pagal draudimo sutartį (iki jos pakeitimo) įtrauktų į leidžiamus atskaitymus suma turi būti didinamos vieneto mokestinio laikotarpio, kurį įsigaliojo gyvybės draudimo sutarties pakeitimas, pajamos.

6.23.8. Vienetų patirtos draudimo įmokų sąnaudos, būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, neatsižvelgiant į tai, ar šių įmokų gavėjai yra Lietuvos vienetai, ar užsienio vienetai.

Draudimo įmokų sąnaudos, mokamos užsienio vienetams, įregistruotiems ar kitaip organizuotiems tikslinėse teritorijose, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos tuo atveju, jeigu vienetai turi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2002 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintose Lietuvos vieneto arba per nuolatinę buveinę veikiančio užsienio vieneto tikslinėse teritorijose įregistruotiems ar kitaip organizuotiems užsienio vienetams išmokamų išmokų pripažinimo leidžiamais atskaitymais įrodymų pateikimo vietos mokesčių administratoriui taisyklėse (Žin., 2002, Nr. 91 - 3927) nustatytus tas sąnaudas pagrindžiančius įrodymus.

6.24. Dėl palūkanų už paskolas ir įmokų, susijusių su paskolų garantijų gavimu.

6.24.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos palūkanos už bet kokios rūšies paskolas, įskaitant lizingą (finansinę nuomą), prekių pirkimą išsimokėtinai, palūkanas, mokamas už indėlius bei vertybinius popierius (palūkanomis nelaikomos netesybos (baudos, delspinigiai) už sutarčių nevykdymą ir kitos ekonominės sankcijos).

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos pagal paskolų sutartis sumokėtos palūkanos, jeigu jų norma ne didesnė už tikrąją rinkos kainą. Tikrąją rinkos kainą viršijanti palūkanų dalis leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama.

6.24.2. Ilgalaikiam turtui pirkti, lizingo (finansinės nuomos) būdu įsigyti arba jam gaminti skirtų skolintų sumų palūkanos, susikaupusios per laikotarpį nuo to turto įsigijimo arba nuo gamybos pradžios iki jo naudojimo pradžios, turi būti kapitalizuojamos kaip formavimo savikaina. Pradėjus naudoti įsigytą ilgalaikį turtą, kapitalizuotos palūkanos (formavimo savikaina) amortizuojamos per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje ,,Formavimo savikaina“ ilgalaikio turto grupei nustatytą maksimalų nusidėvėjimo laikotarpį, o įsigytas (pasigamintas) ilgalaikis materialusis turtas - per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio materialiojo turto grupei, kuriai šis turtas priskiriamas, nustatytą maksimalų nusidėvėjimo laikotarpį.

Kapitalizuotų palūkanų (formavimo savikainos) amortizacijos ir ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sumos, apskaičiuotos pagal PMĮ 18 straipsnyje nustatytą tvarką, priskiriamos leidžiamiems atskaitymams.

6.24.3. Akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 2000, Nr. 64-1914) reglamentuoja akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas. Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 3 dalyje  nustatyta tvarka bendrovei skolinantis iš akcininko pagal paskolos sutartį, metinė palūkanų norma negali būti didesnė už praėjusį kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinį vidurkį, kurį ,,Valstybės žiniose“ skelbia Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Todėl bendrovės, skolindamosi iš akcininkų, paskolos sutartyse metinį palūkanų dydį turi nustatyti vadovaudamosi šio įstatymo 16 str. 3 dalimi.

Sudarant paskolų sutartis, minėto įstatymo 16 str. 3 dalyje numatytas ribojamas palūkanų dydis nustatomas atsižvelgiant į sutarties sudarymo datą. Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos pagal bendrovės su akcininku sudarytą paskolos sutartį sumokėtos palūkanos, ne didesnės už praėjusio kalendorinio ketvirčio (t. y. kalendorinio ketvirčio, buvusio prieš tą kalendorinį ketvirtį, kurį sudaryta paskolos sutartis) Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, maksimalią palūkanų normą viršijanti palūkanų dalis leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama.

Pagal paskolos sutartį akcininkui mokamos palūkanos, ne didesnės už paskolos sutarties sudarymo dieną galiojusį minėto Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 6 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuojamą palūkanų dydį, pripažįstamos leidžiamais atskaitymais visą sutarties vykdymo laikotarpį, ir keičiantis Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertiniam vidurkiui, neperskaičiuojamos.

Pavyzdys

Uždaroji akcinė bendrovė (paskolos gavėja) ir akcininkas (Lietuvos įmonė) 2002 m. balandžio 9 d. sudarė dvejų metų paskolos sutartį, pagal kurią akcininkas nustatytomis sąlygomis įsipareigojo suteikti bendrovei sutartyje nustatyto dydžio paskolą, o bendrovė įsipareigojo gautąją paskolą grąžinti akcininkui ir jam mokėti 4 proc. metines palūkanas.

2002 m. I kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 4,36 proc. (Finansų ministerijos 2002 m. balandžio 3 d. pranešimas Nr. 1303-06-0203532 (,,Valstybės žinių“ priedas ,,Informaciniai pranešimai“, 2002, Nr. 29).

Vadinasi, bendrovė, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, pagal minėtą paskolos sutartį akcininkui mokamas 4 proc. dydžio metines palūkanas gali priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Pateiksime kitą pavyzdį, kai paskolos su akcininku sutartyje nustatyta kintama metinė palūkanų norma, atsižvelgiant į Londono tarpbankinę skolinimo palūkanų normą (LIBOR). Kiekvieną kartą, keičiantis LIBOR dydžiui, kinta ir akcininkui mokama palūkanų norma.

Pavyzdys

Bendrovė su akcininku 2002 m. balandžio 27 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią bendrovė už gautą paskolą įsipareigojo akcininkui mokėti sutartyje nustatyto dydžio (LIBOR + 2 proc.) metines palūkanas. Tarkime, kad paskolos sudarymo dieną LIBOR palūkanų norma buvo 2,13 proc. 2002 metų I kalendorinio ketvirčio (buvusio prieš sutarties sudarymo datą) aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 4,36 proc. Vadinasi, paskolos pasirašymo momentu metinė palūkanų norma yra 4,13 proc. (2,13 proc. + 2 proc. = 4,13 proc.) ir ji neviršijo praėjusio ketvirčio Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinio vidurkio (4,36 proc.). Tačiau, jei paskolos sutarties vykdymo laikotarpiu LIBOR palūkanų norma padidės ir dėl to akcininkui už paskolą mokama metinė palūkanų norma viršys praėjusio ketvirčio, buvusio prieš sutarties sudarymo dieną, galiojusį Lietuvos Respublikos iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį (4,36 proc.), tai viršijančios palūkanų normą dalies, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, bendrovė negalės priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Pažymėtina, kad sutartis laikoma sudaryta tada, kai šalys (tam tikrais atvejais reikalaujama forma) tarpusavyje susitaria dėl visų esminių jos punktų. Tačiau tais atvejais, kai keičiamos sudarytų paskolų sutarčių sąlygos arba kai tokiose sutartyse numatyta, kad šalims neprieštaraujant, sutarčių galiojimas pratęsiamas, tai laikoma, kad sudaromos ankstesnes sutartis pakeičiančios arba pratęsiančios sutartys, kurių pagrindu šalių susitarimu sukuriamos naujos, pakeičiamos arba panaikinamos civilinės teisės ar pareigos. Todėl pagal tokias (ankstesnes paskolų sutartis pakeičiančias arba pratęsiančias) sutartis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamais atskaitymais bus pripažįstama palūkanų dalis, ne didesnė už pratęsiančios (pakeičiančios) sutarties sudarymo dienai pagal Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 3 dalyje nustatyta tvarką apskaičiuojamą palūkanų dydį.

Vyriausybė 2000 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1259 ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanos normos svertinio vidurkio skelbimo“ (Žin., 2000, Nr. 90-2797) įgaliojo Finansų ministeriją ne vėliau kaip iki kiekvieno ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos ,,Valstybės žinių“ priede ,,Informaciniai pranešimai“ skelbti praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Anksčiau ,,Valstybės žiniose“ neskelbtų minėtų palūkanų normų svertinius vidurkius galima surasti Finansų ministerijos interneto puslapyje (http://www.finmin.lt/).

6.24.4. 6.24.3. Atkreipiame dėmesį į tai, kad iš užsienio gaunamos paskolos be valstybės garantijos registruojamos Lietuvos banko valdybos 1999 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 77 ,,Dėl Lietuvos Respublikos juridinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, gaunamų užsienio paskolų be valstybės garantijos ir užsienio ūkio subjektams suteikiamų paskolų įregistravimo Lietuvos banke tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 50-1632) nustatyta tvarka.

6.24.5. 6.24.4. Leidžiamiems atskaitymams priskiriamos įvairios įmokos, susijusios su paskolų garantijų gavimu (išlaidos už įkeisto turto draudimą, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės paslaugas, turto vertintojų, notarų, bankų paslaugas, už dokumentų rengimą, verslo planų parengimą (išskyrus tuos atvejus, kai šios išlaidos įtraukiamos į įmonės reorganizavimo išlaidas, kurios kapitalizuojamos kaip formavimo savikaina).

6.25. Dėl miško atkūrimo, ugdymo, priežiūros, apsaugos, rekreacijos, gyvūnijos gausinimo, miško kelių bei miško žemių sausinimo sistemos įrengimo, priežiūros bei remonto darbų sąnaudų išlaidų.

Miškų įstatyme (Žin.,1994, Nr. 96-1872) nustatyta, jog miškai turi būti tvarkomi pagal nepertraukiamo naudojimo principą, kad mediena bei kiti miško ištekliai būtų nuolat tiekiami ir būtų išlaikyta medienos prieaugio ir jos sunaudojimo pusiausvyra. Miško valdytojai (miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės bei organizacijos), savininkai ir naudotojai (juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę) privalo saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atsodinti iškirstą mišką, jį naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, palaikyti dirvožemio našumą, saugoti miškų biologinę įvairovę, laikytis kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Todėl miško valdytojai, savininkai ar naudotojai miškams auginti, apsaugoti ir prižiūrėti patiria miško atkūrimo, ugdymo, priežiūros, apsaugos, rekreacijos, gyvūnijos gausinimo, miško kelių bei miško žemių sausinimo sistemos įrengimo, priežiūros bei remonto darbų sąnaudas. Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos visos sodmenų pirkimo, pasodinimo, išauginimo bei realizavimo sąnaudos, jaunuolynų ugdymo sąnaudos, sėklinių plantacijų įveisimo ir priežiūros, dirvožemio tyrimo, taip pat želdinių priežiūros ir apsaugos sąnaudos bei miško sanitarinei, priešgaisrinei apsaugai skirtos sąnaudos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 459 ,,Dėl Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 103-3266) patvirtinti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, kuriuose nustatyti miškų atkūrimo ir įveisimo būdai. Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos miško kelių, tiltų bei sausinamojo tinklo projektavimo ir įrengimo darbų sąnaudos, miško kelių, tiltų, sausinamojo tinklo bei griovių šlaitų valymo, priežiūros ir remonto darbų sąnaudos, pakelių valymo bei šienavimo sąnaudos, kelių ženklų keitimo ir atnaujinimo sąnaudos. Miškų ūkio veiklai tai pat priskiriama gyvūnijos gausinimo ir apsaugos veikla.

Juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visapusiškai ją atlyginti arba, jei yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. Tačiau sąnaudos, susijusios su veiklos neigiamu poveikiu aplinkai ar to poveikio padarytos žalos atlyginimu, negali būti priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

6.26. Dėl išlaidų, patirtų miestų inžinerinei infrastruktūrai plėtoti, pripažinimo sąnaudomis.

6.26.1. Vyriausybės 1993 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 469 ,,Dėl gyvenamųjų namų ir kitų objektų statybos teritorijose, kuriose neįrengti inžineriniai įrenginiai“ (Žin., 1993, Nr. 25-593) 2.1 punkte nustatyta, kad ,,asmenys, kuriems žemės sklypai komercinei veiklai buvo suteikti iki 1992 m. vasario 7 d. inžineriniu požiūriu parengtose teritorijose ir kuriems nebuvo keliami reikalavimai kompensuoti šių darbų išlaidas, prisijungdami prie inžinerinių įrenginių arba plėsdami savo veiklą, turi sumokėti atitinkamą įnašą į savivaldybių nebiudžetinį fondą miestų (rajonų) valdybų nustatyta tvarka“.

Šio nutarimo 2.2 punkte (Vyriausybės 1994 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, Žin., 1994, Nr. 17-282) nustatyta, kad ,,asmenys, nusipirkę ar nuomojantys žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui ar kitam objektui statyti inžineriniu požiūriu neparengtose teritorijose, miestų (rajonų) valdyboms šiose teritorijose įrengus centralizuotus inžinerinius įrenginius, prisijungdami prie inžinerinių įrenginių, turi sumokėti į savivaldybių nebiudžetinį fondą jų balansinės kainos dalį miestų (rajonų) valdybų nustatyta tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai žemės sklypą įsigijęs asmuo sumokėjo į šį fondą nustatytojo dydžio įnašą statybos teritorijos inžinerinei struktūrai plėtoti“.

Abiem minėtais atvejais į savivaldybės nebiudžetinį fondą sumokėtus nustatyto dydžio įnašus inžinerinei infrastruktūrai plėtoti ūkio subjektai turi priskirti nematerialiam turtui (,,Įsigytos teisės“). Šio nematerialaus turto amortizacija, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, yra priskiriama prie leidžiamų atskaitymų. Tokios nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai miestų (rajonų) valdybų nustatytos sumos centralizuotų inžinerinės infrastruktūros įrenginių balansinei kainos daliai kompensuoti minėto Vyriausybės 1994 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 469 2.2 punkte nustatyta tvarka ne pervedamos į savivaldybės nebiudžetinį fondą, bet jomis apmokamos savivaldybei išrašytos centralizuotų inžinerinės infrastruktūros objektų įrengimo sąskaitos.

6.26.2. Kai įmonių įrengti inžinerinės infrastruktūros objektai šioms įmonėms priklauso nuosavybės teise (neatsižvelgiant į tai, kam priklausančiose teritorijose šie objektai įrengiami), tokio ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąnaudos PMĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka turi būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams. Atkreipiame dėmesį į tai, kad minėtas sąnaudas priskiriant leidžiamiems atskaitymams, turi būti atsižvelgta ir į PMĮ 17 str. 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos, tokiai veiklai įprastinės sąnaudos, būtinos įmonės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Todėl tuo atveju, kai įmonė savo iniciatyva finansuoja jai nuosavybės teise priklausančių inžinerinės infrastruktūros objektų įrengimą ir tai yra būtina jos pajamoms uždirbti arba ekonominei naudai gauti (tai turėtų būti nustatoma kiekvienu individualiu atveju), tokios patirtos sąnaudos gali būti laikomos leidžiamais atskaitymais, kurie, apskaičiuojat apmokestinamąjį pelną, atimami iš pajamų.

6.26.3. Kai įmonė savo lėšomis (pati arba pagal sutartį su kitais ūkio subjektais) įrengia inžinerinės infrastruktūros objektus ir nuosavybės teisę į šiuos objektus perleidžia savivaldybėms, tuomet įmonė gali:

1) didinti pasistatyto objekto įsigijimo kainą, jei įmonė minėtais objektais savivaldybei atlygina už įvairius leidimus ir pan., kurie pagal Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 955  patvirtintą Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarką (Žin., 1998, Nr. 69-2011) gali būti įtraukiami į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą, arba

2) tokiai infrastruktūrai sukurti patirtas išlaidas kapitalizuoti ir amortizuoti kaip nematerialųjį turtą (įsigytas teises), jei įmonė įsigyja atskirą teisę statyti naujus objektus arba rekonstruoti senus objektus.

6.27. Dėl sąnaudų, patirtų planuojant pirkti kito vieneto akcijas.

Visos sąnaudos (konsultavimo, atstovavimo sumokėtų rinkliavų ir pan.), patirtos planuojant pirkti kito vieneto akcijas, gali būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams tą mokestinį laikotarpį, kurį jos buvo faktiškai patirtos.

Jeigu vienetas, įsigydamas kito vieneto akcijas, patiria sąnaudas, susijusias su šio finansinio turto (akcijų) įsigijimu, tai pelno mokesčio apskaičiavimo atžvilgiu, šios sąnaudos gali būti įtrauktos į akcijų vertę ta pačia, kaip ir nustatyta buhalterinėje apskaitoje, tvarka.

2. Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai:

1) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos;

2) ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos;

3) komandiruočių sąnaudos;

4) reklamos ir reprezentacijos sąnaudos;

5) natūraliosios netekties nuostoliai;

6) mokesčiai;

7) beviltiškos skolos;

8) įmokos darbuotojų naudai;

9) specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai;

10) parama;

11) narių mokesčiai, įnašai ir įmokos;

12) mokestinio laikotarpio nuostoliai.

Komentaras

    Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai yra šioje dalyje išvardintos sąnaudos, kurių dydis mokesčių tikslais yra ribojamas. Ribojamų dydžių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarka nustatyta PMĮ 18 – 30 straipsniuose.

(08-2-02)–R-1331Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro 6.23.2 punkto papildymo2003.02.102002.01.01(18.9-08-2) –R-5013Dėl Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 14 ir 17 straipsnių komentarų (paaiškinimų) papildymo2003.05.272002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.012004.01.264 (18)(18.9-25-1)-R-481 Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo naujais 6.23 ir 6.23.7 punktais2004.01.152002.01.01
VMI komentaras

17 straipsnis. Leidžiamų atskaitymų pripažinimo tvarka

1. Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. Leidžiamiems atskaitymams priskiriami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti Ignalinos atominės elektrinės papildomi atskaitymai.

Komentaras

    1. Remiantis šio straipsnio pirmosios dalies nuostatomis, leidžiamais atskaitymais laikomos visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti.

    Sąnaudos turi būti pagrindžiamos galiojančiais sandoriais, todėl vienetas, sudarydamas sandorį, turi būti įsitikinęs, kad šio sandorio antroji šalis nėra fiktyvus ūkio subjektas ir kad jis turi teisę vykdyti sandoriu sukurtas pareigas (vykdyti atitinkamą veiklą).

    2. Išlaidos pripažįstamos sąnaudomis pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo apskaitos principą (toliau - kaupimo apskaitos principas), kitus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančiuose dokumentuose nustatytus principus.

    Pagal kaupimo apskaitos principą patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su per ataskaitinį laikotarpį uždirbtomis pajamomis.

    Vienetai, pajamas pripažįstantys pagal pinigų apskaitos principą, sąnaudas pripažįsta pagal kaupimo apskaitos principą, tačiau, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos tik tos sąnaudos, kurios susijusios su pajamomis, faktiškai gautomis per mokestinį laikotarpį (su mokestinio laikotarpio įplaukomis).

    3. Vieneto patirtos išlaidos yra laikomos įprastinėmis sąnaudomis, jeigu jos atitinka vykdomos veiklos pobūdį ir jeigu jos yra įprastos vienetų, vykdančių atitinkamą veiklą Lietuvoje ar užsienyje, veiklai.

Pavyzdys

UAB X užsiima prekybos ir krovinių vežimo veikla. Ši įmonė yra vežėjų asociacijos narė ir kasmet šiai asociacijai moka nario mokestį. Tačiau 2002 metais įmonė vertėsi tik prekybine veikla, o krovinių vežimo veiklos nevykdė. Tačiau ji liko vežėjų asociacijos narė ir 2002 metais sumokėjo metinį nario mokestį, kadangi ateityje planuoja vėl vykdyti krovinių vežimo veiklą. Šis sumokėtas nario mokestis nėra prekybos veiklai įprastinės sąnaudos, todėl šios išlaidos 2002 metais nebus priskiriamos UAB X leidžiamiems atskaitymams.

    4. Sąnaudoms, kurių dydį nulemia pagamintos produkcijos (įvykdytų užsakymų) kiekis, priskiriamos ne visos išlaidos, patirtos tai produkcijai pagaminti (užsakymui įvykdyti), o tik parduotai produkcijai tenkanti tų išlaidų dalis. Ne visas sąnaudas galima padalinti tarp parduotos ir neparduotos produkcijos (nebaigtos gamybos). Vieneto tipinės veiklos sąnaudos, kurių dydį nulemia ne parduotų gaminių kiekis, o laikotarpio trukmė bei kiti veiksniai ir kurių neįmanoma susieti su pajamų uždirbimu, laikomos tenkančiomis uždirbtoms pajamoms. Prie tokių sąnaudų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos (jeigu jos neįtraukiamos į ilgalaikio turto pasigaminimo kainą).

    5. Vienetas, tvarkydamas buhalterinę apskaitą, spręsdamas išlaidų priskyrimo tiesioginėms ir netiesioginėms išlaidoms klausimus, nustatydamas netiesioginių išlaidų paskirstymo gaminamai produkcijai (vykdomam užsakymui) kriterijus, taip pat priskirdamas sąnaudas, tenkančias parduotai produkcijai (užsakymui), turi vadovautis tokiais pagrindiniais norminiais aktais: Buhalterinės apskaitos įstatymu (Žin., 2001, Nr. 99-3515), Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 ,,Dėl ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir metinės finansinės atskaitomybės“ (Žin., 1993, Nr. 58-1123, 2002, Nr. 8-275), Finansų ministerijos 1994 m. kovo 8 d. raštu Nr. 21N ,,Dėl turto įvertinimo“ (Žin., 1994, Nr. 20-334; 1995, Nr. 39-985). Tačiau, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos tik tos paminėtų teisės aktų nuostatos, kurios neprieštarauja PMĮ nuostatoms.

    Kiekvienas vienetas (toliau šio ir 18-21 straipsnių komentare – įmonė), savo nuožiūra gamybos išlaidas tiesioginėms ar netiesioginėms išlaidoms priskiria, atsižvelgdama į gamybos proceso specifiką, savarankiškai pasirenka savikainos skaičiavimo sistemą. Minėtuose teisės aktuose nustatomi tik pagrindiniai kriterijai, kuriais turi vadovautis įmonė.

    Atsargų sąnaudoms apskaičiuoti PMĮ įteisintas FIFO (angl. first in, first out, liet. pirmas į, pirmas iš) metodas (žr. 57 str. 4 dalį). Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atsargų sąnaudos apskaičiuojamos taikant atsargų apskaitos FIFO metodą.

    6. Kai kurių išlaidų rūšių pripažinimo leidžiamais atskaitymais paaiškinimai.

6.1. Dėl žaliavų ir medžiagų.

Leidžiamiems atskaitymams priskiriama žaliavų (medžiagų), įeinančių į pagamintų ir realizuotų gaminių sudėtį, sudarančių jų pagrindą arba kaip komponentai būtinų gaminant produkciją (atliekant darbus, suteikiant paslaugas), medžiagų, sunaudojamų produkcijos (darbų, paslaugų) gamyboje normaliam technologiniam procesui vykti, įsigijimo kaina, realizuotos produkcijos įpakavimo medžiagų įsigijimo kaina, kitoms gamybinėms bei ūkinėms reikmėms (bandymams, kontrolei, išlaikymui) sunaudotų medžiagų įsigijimo kaina, instrumentų, įrenginių, prietaisų, laboratorinio ir kito inventoriaus, kai šis turtas priskirtas trumpalaikiam turtui, įsigijimo kaina, komplektavimo gaminių ir pusgaminių, kurie montuojami ar papildomai apdorojami įmonėje, įsigijimo kaina, kuro ir visų rūšių energijos, naudojamos technologiniams tikslams, visų rūšių energijos gamybai, įskaitant energijos perdavimą, energijos, sunaudotos patalpoms šildyti, įsigijimo kaina, statybinių medžiagų, konstrukcijų ir detalių, montuojamų statomuose objektuose, atliekant statybos darbų paslaugas, įsigijimo kaina, sėklų, sodinamųjų medžiagų, pašarų, trąšų, gaminant žemės ūkio produkciją, įsigijimo kaina ir pan.

6.2. Dėl gamybos atliekų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos faktiškos gamybinės atliekos pagal įmonės nusistatytus normatyvus, atsižvelgiant į gamybos technologinio proceso (darbų atlikimo, paslaugų teikimo) specifiką, t. y. jos įtraukiamos į gamyboje sunaudotų žaliavų (medžiagų) savikainą.

Gamybinėmis atliekomis laikomos medžiagų (žaliavų), pusgaminių, ir kitų materialinių išteklių, susidarančių produkcijos gamybos (darbų atlikimo, paslaugų teikimo) procese, likučiai, visiškai arba iš dalies praradę pirmines vartojimo savybes (chemines ar fizines). Nustatant gamybinių atliekų normas, privaloma laikytis atitinkamą veiklos sritį reguliuojančios institucijos (ministerijos ar žinybos) nustatytos normų apskaičiavimo tvarkos bei kitų teisės aktų nuostatų (kai ministerijos ar kitos institucijos tokių tvarkų nuostatas ar kitus medžiagų suvartojimą reglamentuojančius teisės aktus yra patvirtinusios).

Grįžtamosios gamybinės atliekos, t. y. tokios gamybinės atliekos, kurios gali būti panaudojamos gamyboje arba parduodamos, turi būti įvertintos, sumažinus materialinių vertybių sąnaudas. Tokios atliekos įkainojamos pagal įmonės nusistatytą metodiką. Grįžtamosioms atliekoms nepriskiriami medžiagų likučiai, kurie pagal nustatytą technologiją perduodami į kitus gamybinius padalinius (cechus), kaip pilnavertės medžiagos (žaliavos) kitų rūšių gaminiams gaminti (darbams atlikti, paslaugoms teikti). Gamybinėms atliekoms nepriskiriama šalutinė produkcija, kuri gaunama technologinio proceso metu.

6.3. Dėl sunaudotos produkcijos.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma produkcija, sunaudota laboratoriniams bandymams.

6.4. Dėl parduotų prekių įsigijimo kainos.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma parduotų prekių įsigijimo kaina. Pagal PMĮ 57 str. 4 dalį atsargos apskaitomos FIFO metodu, t. y. ,,pirmas į – pirmas iš“.

6.5. Dėl žemės rekultivavimo darbų išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos žemės rekultivavimo darbų išlaidos (jeigu gamtos išteklių panaudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip).

6.6. Dėl materialinių vertybių sandėliavimo (saugojimo) išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos materialinių vertybių sandėliavimo (saugojimo) išlaidos.

6.7. Dėl autotransporto priemonių eksploatavimo išlaidų.

Įmonių buhalterinėje apskaitoje fiksuojamos ūkinės operacijos, tarp jų ir susijusios su autotransporto priemonių panaudojimu, turi būti pagrįstos dokumentais. Atsižvelgdama į veiklos pobūdį, važiavimo dažnumą ir kitas darbo sąlygas, įmonė pati nusistato, kokiais dokumentais turi būti įforminama kelionė ir degalų bei kitų medžiagų sunaudojimas.

Visi autotransporto priemonės panaudojimo ir degalų suvartojimo duomenys gali būti nurodyti viename dokumente (jei įmonei tai patogu) arba išdėstomi keliuose dokumentuose (degalų nurašymo aktuose, įvairiuose suvestiniuose žiniaraščiuose ir kt.). Dokumentai turi būti patvirtinti atsakingų asmenų parašais.

Degalų sunaudojimo normas įmonės vadovas patvirtina atsižvelgdamas į gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis arba į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405 ,,Dėl automobilių kuro normų nustatymo metodikos“ (Žin., 1995, Nr. 85-1933) patvirtintas kontrolines (bazines) kuro sąnaudų normas.

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, sunaudotų degalų įsigijimo kaina, taip pat kitos autotransporto priemonės eksploatavimo išlaidos (perduotų naudoti tepalų, padangų, plovimo medžiagų, filtrų, įvairių smulkių detalių įsigijimo kaina ir kt.) priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

Sunaudotų degalų kiekį tvirtina įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų galima priskirti tik faktiškai nuvažiuotam (siejamam su įmonės pajamų uždirbimu) atstumui tenkantį degalų kiekį, neviršijantį norminio kiekio.

Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos išlaidos, susijusios su specializuotų organizacijų atliekamais patarnavimais (mokėjimai už technines apžiūras, plovimą ir kt.). Šios išlaidos leidžiamais atskaitymais pripažįstamos remiantis atitinkamai įformintais tų patarnavimų atlikimo dokumentais.

6.8. Dėl raštinės ir biuro reikmenų įsigijimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos kanceliarinės, blankų įsigijimo, pašto, telefono (įskaitant mobilųjį), telegrafo, kitų ryšių, įskaitant faksimilinį, elektroninį paštą, taip pat informacines sistemas (internetą ir pan.) išlaidos, informacijos apdorojimo (skaičiavimo) centrų, kompiuterių techninio aptarnavimo paslaugos.

6.9. Dėl patalpų nuomos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos patalpų nuomos išlaidos, mokesčiai už komunalines paslaugas (už šaltą vandenį, kanalizaciją, dujas, elektrą, šiluminę energiją, šiukšlių (sniego) išvežimą ir pan.), už naudojimąsi liftu, lauko durų signalizacijos priežiūros, dūmtraukių valymo, eksploatuojamo objekto šildymo sistemų parengimo žiemai bandymų, patalpų vidaus inžinierinės įrangos avarijų likvidavimo išlaidos, šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų reguliavimo, pastatų šildymo sistemų bandymo ir parengimo žiemai išlaidos, išlaidos, užtikrinančios statinių ir įrengimų saugų naudojimą, statinių priešgaisrinę apsaugą, ūkio subjektui priklausančios teritorijos priežiūros išlaidos (valymas, želdynų priežiūra ir pan.), patalpų ir kitų materialinių vertybių apsaugos bei priešgaisrinės apsaugos išlaidos.

6.10. Dėl bankų paslaugų.

Leidžiamais atskaitymais laikomos bankų paslaugos, įskaitant bankams sumokėtą mokestį už mokėjimo korteles, kai darbo apmokėjimas organizuotas ne grynaisiais pinigais, taip pat už banko paslaugas, pirkėjams atsiskaitant mokėjimo kortelėmis ir pan.

6.11. Dėl skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutarčių.

Civilinio kodekso 6.903 straipsnyje nustatyta, kad ,,faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Piniginį reikalavimą skolininkui klientas gali perleisti finansuotojui taip pat ir siekdamas užtikrinti savo prievolių finansuotojui įvykdymą“.

Pagal Civilinio kodekso 6.904 straipsnio nuostatas ,,finansuotoju pagal faktoringo sutartį gali būti tik bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo veiklą“.

Kadangi faktoringas yra paslauga, tai už ją finansuotojas turi gauti pajamų. Sudarant skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartis, paprastai numatomi tokie mokesčiai, kaip faktoringo (finansavimo) palūkanos, komisinis (sąskaitos priėmimo) mokestis, sutarties (administravimo) mokestis.

Finansuotojui pagal faktoringo sutartį įmonės sumokėtas komisinis mokestis, sutarties mokestis bei mokamos palūkanos už finansavimą, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną,  priskiriamos įmonės pardavėjos (kliento) leidžiamiems atskaitymams.

Pagal skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį finansuotojas įmonei už perleistą piniginį reikalavimą skolininkui dažniausiai avansu perveda 70 – 90 proc. skolos sumos pagal pirkėjui išrašytą sąskaitą faktūrą. Likusią sumą, atskaitęs palūkanas ir kitus sutartyje numatytus mokesčius, finansuotojas sumoka, kai pirkėjas atsiskaito su finansuotoju.

Pavyzdys

Pardavėjas (toliau – Klientas) pardavė prekes pirkėjui, tačiau pirkėjas jam nemoka už gautas prekes. Klientas, norėdamas užsitikrinti pakankamą apyvartinių lėšų kiekį bei didesnę tikimybę atgauti skolą iš pirkėjo, su banku (toliau – Finansuotojas) sudaro skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį, kurioje Finansuotojas suteikia Klientui 100 000 litų faktoringo limitą.

Pagal Kliento ir Finansuotojo sudarytą skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį Klientas įsipareigoja perleisti Finansuotojui Kliento skolininko (prekių pirkėjo) piniginį reikalavimą. Finansuotojas įsipareigoja perimti piniginį reikalavimą pagal Kliento skolininkui (prekių pirkėjui) išrašytas sąskaitas faktūras ir pervesti Klientui avansu 85 proc. sąskaitose faktūrose nurodytos sumos.

Klientas įsipareigoja Finansuotojui mokėti tokius mokesčius: faktoringo (finansavimo) palūkanas – 7 proc. nuo banko finansuojamos sumos, komisinį (sąskaitos priėmimo) mokestį – 2 proc. nuo perimto piniginio reikalavimo  sumos, sutarties (administravimo) mokestį – 0,65 proc. faktoringo limito.

Vykdydamas sutartį, Finansuotojas perėmė iš Kliento 100 000 Lt piniginį reikalavimą skolininkui (prekių pirkėjui). Finansuotojas Klientui avansu pervedė 85 proc. šio piniginio reikalavimo sumos (85 000 Lt). Šiuo atveju, Klientas už faktoringo paslaugą Finansuotojui sumokės 5 950 Lt (85 000 x 7 : 100) faktoringo (finansavimo) palūkanų, 2 000 Lt (100 000 x 2 : 100) komisinio (sąskaitos priėmimo) mokesčio, 650 Lt (100 000 x 0,65 : 100) sutarties (administravimo) mokesčio, iš viso 8 600 litų. Šios už Finansuotojo suteiktas paslaugas sumokėtos sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos Kliento leidžiamiems atskaitymams. Finansuotojo gautos faktoringo palūkanos (5 950 Lt), komisinis mokestis (2 000 Lt) ir sutarties (administravimo) mokestis (650 Lt) priskiriamos Finansuotojo apmokestinamoms pajamoms.

Finansuotojas iš skolininko (prekių pirkėjo) gavęs skolos sumą (100 000 Lt), likusią skolos sumą 6 400 Lt (100 000 – 85 000 – 8 600) pagal perimtą iš Kliento piniginį reikalavimą, atskaitęs palūkanas ir kitus Kliento sumokėtus mokesčius, sumoka Klientui.

6.12. Dėl rinkos paieškos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos išlaidos, susijusios su rinkos konjunktūros tyrimu, prekių ir paslaugų realizavimo rinkos paieškos (mokestis už dalyvavimą konkursuose) išlaidos, projektų parengimo konkursui išlaidos (įskaitant nelaimėtuosius).

6.13. Dėl konsultacinių, juridinių, informacinių ir pan. išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos konsultacinės, juridinės, informacinės ir pan. išlaidos, įskaitant audito, vertinimo, sertifikavimo ir pan. paslaugas; mokesčiai notarui už dokumentų įforminimą; išlaidos, susijusios su bylų nagrinėjimu teismuose, arbitraže ir ikiteisminiuose ginčuose, finansinės atskaitomybės skelbimo išlaidos, spaudos leidinių, techninės, metodinės ir kitų informacinio pobūdžio įmonės veiklai vykdyti reikalingų leidinių įsigijimo bei prenumeravimo, muitinės dokumentų rengimo išlaidos.

Atlikto finansinės veiklos audito sąnaudas įmonė leidžiamiems atskaitymams priskirti ir iš pajamų atskaityti gali:

- tą mokestinį laikotarpį, kurį audito paslaugos buvo atliktos,

arba

- tą mokestinį laikotarpį, už kurį auditas buvo atliktas.

6.14. Dėl kadrų rengimo ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos kadrų rengimo ir perkvalifikavimo išlaidos, įskaitant personalo apmokymą dirbti įrengimais, įvaldyti (diegti) naujas technologijas (išskyrus tuos atvejus, kai tos išlaidos apskaitomos kaip nematerialusis turtas (formavimo savikaina), darbuotojų kvalifikacijos kėlimo išlaidos (įskaitant užsienio kalbų kursus), kai tai susiję su jų einamomis pareigomis.

Kvalifikacijos kėlimas suprantamas kaip apmokymas trumpalaikiuose kursuose, kuriuose darbuotojai tik tobulina savo kvalifikaciją, įgytą anksčiau.

Kvalifikacijos kėlimo sąnaudoms nepriskiriamos darbuotojų mokymosi aukštosiose, aukštesniosiose mokyklose, koledžuose ir kitose mokyklose, suteikiančiose tam tikrą išsimokslinimo lygį, išlaidos.

6.15. Dėl darbo saugos ir darbuotojų sveikatos apsaugos išlaidų.

6.15.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos darbuotojų asmeninės darbo apsaugos priemonės, darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų (medicinos tarnybų) išlaikymo išlaidos, kitos kolektyvinės ir (ar) asmeninės darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (Žin., 1993, Nr. 55-1064; 2000, Nr. 95-2968) nustatyta tvarka.

6.15.2. Pagal minėto Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnį, darbdavio pareiga yra užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais. Kai vykdant šią pareigą (pvz., kai darbuotojams vykdant tiesiogines darbo funkcijas yra tikimybė užsikrėsti infekcinėmis ligomis, ir todėl įmonės lėšomis jie skiepijami) įmonė patiria išlaidų, tos išlaidos gali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais.

6.16. Dėl sanitarijos ir higienos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos sanitarijos ir higienos išlaidos.

6.17. Dėl geriamojo vandens įsigijimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos įmonės darbuotojams bendro naudojimo talpose perkamo geriamojo vandens įsigijimo išlaidos (įskaitant aparatų, naudojamų vandeniui virinti ir atšaldyti, nuomos išlaidas).

6.18. Dėl inventorizacijos metu nustatyto prekių pertekliaus arba trūkumo.

Atliekant atsargų, dažniausiai perparduoti skirtų prekių inventorizaciją, kartais nustatomas vienų prekių perteklius, o kitų – trūkumas.

Inventorizacijos metu nustatytas prekių perteklius priskiriamas įmonės apmokestinamoms pajamoms, o trūkumas, jeigu jo sumos išieškoti neįmanoma, priskiriamas prie netekimų, t. y. prie neleidžiamų atskaitymų.

Dažnai tokie prekių trūkumai ar pertekliai nustatomi inventorizuojant vienarūšes prekes.

Inventorizacijos komisija, vadovaudamasi Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 ,,Dėl Inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 50-1622) patvirtintos Inventorizacijos tvarkos 66 punktu, gali pasiūlyti perrūšiuoti vienarūšes prekes. Jeigu inventorizuojamų vienarūšių prekių perteklius ar  trūkumas nustatomas dėl įmonės sandėlyje padarytos parduotų prekių apskaitos klaidos (t. y., kai parduodant vienas vienarūšes prekes nurodoma, kad parduotos kitos vienarūšės prekės), tai  įmonės administracijos vadovo ar savininko sprendimu perrūšiuotų prekių trūkumą galima laikyti įmonės sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, o perteklių – įmonės apmokestinamomis pajamomis.

Pavyzdys

Avalynės parduotuvėje  inventorizacijos metu nustatomas to paties modelio ir tos pačios kainos juodos spalvos batų trūkumas, o rudos spalvos batų perteklius. Šis batų perteklius ir trūkumas susidarė dėl klaidingos batų pardavimo apskaitos. Įmonės administracijos vadovas priėmė sprendimą perrūšiuoti šiuos batus. Juodų batų įsigijimo kainos trūkumas priskiriamas įmonės leidžiamiems atskaitymams, o rudos spalvos batų įsigijimo kainos perteklius - apmokestinamoms pajamoms.

6.19. Dėl užsienio valiutos kurso kitimo.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma neigiama suma, susidariusi dėl valiutos kurso kitimo, tvarkant apskaitą pagal oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamą lito bei užsienio valiutos santykį. Užsienio valiutos apskaitos tvarkymą reglamentuoja Finansų ministerijos 1996 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 11N ,,Dėl valiutinių operacijų apskaitos“ (Žin., 1996, Nr. 44-1085). Šio rašto 4 punkte nustatyta, kad pasikeitimai valiutiniuose straipsniuose, susidarę dėl Lietuvos banko skelbiamo lito ir užsienio valiutos santykio pasikeitimo ir atsiradę atliekant valiutines operacijas arba perkainojant anksčiau įregistruotus valiutinius straipsnius, pripažįstami finansinės veiklos pajamomis arba sąnaudomis to ataskaitinio laikotarpio, kurio metu jie atsirado. Šio rašto 3 punkte nustatyta, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos valiutinius straipsnius turi įvertinti pagal atskaitomybės sudarymo dieną buvusį oficialų lito kursą bei Lietuvos banko skelbiamą lito ir užsienio valiutos santykį. Valiutiniais straipsniais laikoma įmonės turima valiuta, taip pat visos valiuta gautinos ir valiuta mokėtinos sumos (išskyrus vykstantiems į komandiruotę užsienin užsienio valiuta išmokėtas avanso sumas).

Remiantis nurodytais normatyviniais teisės aktais, prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirti neigiami valiutos kurso pasikeitimai, susidarę ūkio subjektui vykdant operacijas užsienio valiuta, taip pat perkainojant balanse apskaitomus valiutinius straipsnius.

Valiutiniai straipsniai perkainojami ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

Lietuvos Banko valdybos 2001 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 192 ,,Dėl Lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo taisyklių“ (Žin., 2001, Nr. 111-4061) patvirtintos lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo taisyklės.

Pažymėtina tai, kad iki 2002 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo (Žin., 1993 Nr. 27-323) 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas. Juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą. Pagal Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo (Žin., 1993, Nr. 28-640) 3 straipsnį užsienio valiuta galėjo būti naudojama mokėjimams ir atsiskaitymams su užsienio valstybių juridiniais ir fiziniais asmenimis, esančiais ne Lietuvos Respublikoje, bei mokėjimams laisvosiose ekonominėse zonose tarp zonos įmonių ir neapmuitinamose parduotuvėse.

Nuo 2002 m. lapkričio 6 d. minėtame Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. IX-1140 redakcija; Žin., 2002, Nr. 105-4687) nustatyta, kad šalių susitarimu užsienio valiuta gali būti naudojama mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o Europos Sąjungos valiuta euras - ir grynaisiais pinigais. Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. IX-1141 redakcija; Žin., 2002, Nr. 105-4688) nustatyta, kad nuo minėtos datos (2002-11-06) Lietuvos Respublikoje juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų, o šio įstatymo 5 straipsnis (kuriame buvo nustatyta, kad litus į užsienio valiutą keičia tik Lietuvos banke įregistruotos kredito įstaigos, turinčios Lietuvos banko išduotus leidimus operacijoms užsienio valiuta atlikti), neteko galios.

Vadinasi nuo 2002 m. lapkričio 6 d. juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, turi teisę vidaus atsiskaitymams ir mokėjimams negrynaisiais pinigais naudoti užsienio valiutą, o eurus – taip pat ir atsiskaitymams bei mokėjimams grynaisiais pinigais.

6.20. Dėl biuro interjero puošimo išlaidų.

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų galima atskaityti ne tik pajamoms uždirbti patirtas sąnaudas, bet ir sąnaudas būtinas ekonominei naudai gauti. Todėl biuro interjero puošimo išlaidos, kaip, pvz., puokščių, dekoratyvinių elementų, gyvų gėlių įsigijimo išlaidos laikomos leidžiamais atskaitymais, jei šios išlaidos įmonei teikia ekonominę naudą.

6.21. Dėl darbo apmokėjimo ir kitų su darbu susijusių sąnaudų.

6.21.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomas užmokestis už atliktą darbą arba dirbtą laiką, apskaičiuotas pagal įmonėje taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas - vienetinius įkainius, valandinius (dienos) tarifinius atlygius, mėnesines algas; padidintas apmokėjimas už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, darbą nakties metu, kitais teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėje bei darbo sutartyse numatytais atvejais; priedai ir priemokos prie valandinių (dienos) tarifinių atlygių, vienetinių įkainių bei mėnesinių algų, taip pat kitos išmokos, tiesiogiai susijusios su darbu, numatytos teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėse bei darbo sutartyse; laikraščių, žurnalų, telegramų ir spaudos agentūrų, leidyklų, televizijos, radijo ir kitų įmonių etatiniams darbuotojams, iš šių įmonių (organizacijų) literatūrinio (kūrybinio) honoraro fondo mokamas literatūrinis (kūrybinis) honoraras; premijos už atitinkamo laikotarpio darbo rezultatus bei vienkartinės premijos pagal įmonės darbo apmokėjimo sistemą, mokamos iš darbo apmokėjimo lėšų (išskyrus atvejus, kai jos mokamos iš pelno); priemokų už priverstines prastovas išlaidos, kasmetinių atostogų apmokėjimo, kompensacijų už nepanaudotas atostogas bei išeitinių išmokų išlaidos, pasibaigus darbo santykiams, darbuotojams už komandiruotėje būtą laiką, vykdant kitas įstatymuose nustatytas pareigas, išlaidos ir kitos išmokos, numatytos Darbo apmokėjimo įstatyme (Žin., 1991, Nr. 4-104), Atostogų įstatyme (Žin., 1992, Nr. 2-18), kituose įstatymuose bei Vyriausybės nutarimuose.

6.21.2. Jeigu darbuotojams atlyginimai ar kitokios su darbo santykiais susijusios išmokos mokamos natūra, pvz., įmonėje pagaminta produkcija, tai produkcija įvertinama pardavimo kainomis.

Išmokos darbuotojams natūra (įmonėje pagaminta produkcija ar įsigytomis prekėmis, suteiktomis paslaugomis) priskiriamos įmonės pajamoms.

6.21.3. Darbo apmokėjimo sąnaudomis, nepriskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomas iš pelno mokamas atlyginimas (tantjemos) bei premijos, mokamos kalendoriniams metams pasibaigus iš praėjusių metų pelno (jeigu tai nustatyta kolektyvinėje (darbo) sutartyje), įvairios pašalpos (įskaitant pašalpas, kurias išmoka darbdaviai mirus darbuotojo sutuoktiniui arba kitam darbuotojo pirmos eilės įstatyminiam įpėdiniui, taip pat pašalpas stichinių nelaimių bei gaisro atveju), išlaidos dovanoms asmeninių švenčių proga.

6.21.4. Jeigu įmonė kiekvieną mėnesį tiksliai apskaičiuoja darbuotojų per tą mėnesį uždirbtą atostogų laiką ir darbo užmokesčio sumą, kuri bus išmokėta, kai darbuotojui bus suteiktos atostogos, tai šie susidarę įmonės įsipareigojimai darbuotojams (už jų uždirbtas atostogas) priskiriami leidžiamiems atskaitymams tą mėnesį, kurį šie įsipareigojimai faktiškai susidaro.

Kiti suformuoti atidėjimai (neįskaitant specialiųjų kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimų, numatytų PMĮ 27 straipsnyje) leidžiamiems atskaitymams priskiriami tik tuomet, kai šios atidėjimų sąnaudos yra faktiškai patiriamos (pvz., atliekamas garantinis remontas ar kt.).

6.22. Dėl iš darbdavio lėšų apmokamų išlaidų už darbuotojų periodišką medicininę apžiūrą.

Pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos darbe įstatymą (Žin., 2000, Nr. 95-2968), Lietuvos Respublikos profesinės sveikatos priežiūros įstatymą (Žin., 1999, Nr. 32-902), Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymą (Žin., 1999, Nr. 11-239) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 patvirtintą Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti asmenims, iš anksto pasitikrinusiems sveikatą ir vėliau besitikrinantiems sveikatą dėl užkrečiamų ligų, sąrašo ir šių asmenų tikrinimo tvarką (Žin., 1999, Nr. 41-1294; 2002, Nr. 73-3127) iš darbdavio lėšų apmokamos išlaidos už darbuotojų periodišką medicininę apžiūrą laikomos sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 patvirtinta Profilaktinių sveikatos tikrinimų rūšių ir apmokėjimo tvarka (Žin., 2000, Nr. 47-1365). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 patvirtintas Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašas ir kainos (Žin., 1999, Nr. 67-2175).

6.23. Dėl draudimo įmokų.

6.23.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos draudimo įmokos, jeigu draudimo objektas susijęs įmonės pajamų uždirbimu.

Draudimo objektas gali būti turtiniai interesai, susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu, su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui (ar tam fiziniam asmeniui) ar juridinio asmens turtui.

Kai draudžiamas įmonės turtas ir sutartyje numatoma, kad draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui, gaus įmonė – draudėja, tai draudimo įmokų (premijų) sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atimamos iš pajamų.

Draudimo sutartyje nustatytais atvejais draudimo išmoką gali gauti ir kiti draudėjo nurodyti asmenys: naudos gavėjai (pvz., turto nuomininkas apdraudžia turtą nuomotojo naudai) ar tretieji asmenys, kurių įmonė – draudėja sutartyje nenurodo, bet kurie draudimo rūšies taisyklėse nurodytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką (pvz., nuo draudėjo nukenčia asmenų turtas, kai sudaromos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutartys). Tokiais atvejais draudimo įmokų (premijų) sumos, taip pat priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų, jeigu draudimo objektas susijęs su įmonės pajamų uždirbimu.

6.23.2. Tais atvejais, kai turtą apdraudžia ne savininkas, o turto nuomininkas (panaudos gavėjas), išsinuomoto ar panaudos sutarčių pagrindu naudojamo turto draudimo įmokos (premijos), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atimamos iš pajamų, neatsižvelgiant į tai, kas yra draudimo išmokos gavėjas, jei tas turtas naudojamas pajamoms uždirbti.

Kai kreditorius sutartyje nustatytam paskolos suteikimo laikotarpiui savo naudai apdraudžia už suteiktą paskolą įkeistą turtą, tai draudimo įmokų (premijų) sumas toks kreditorius gali priskirti leidžiamiems atskaitymams, jeigu paskolos suteikimas susijęs su jo pajamų uždirbimu.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartis turimas ilgalaikis turtas, kaip ir nuosavas turtas, apskaitomas nuomininko balanse, ir nuomininkui pagal minėtas sutartis perduodama didžioji dalis rizikos bei naudos (turto kainos padidėjimas ar pelnas, kurį tikimasi gauti naudojant turtą), draudimo įmokos pripažįstamos leidžiamiems atskaitymams ir tada, kai turto nuomininkas apdraudžia turtą nuomotojo (to turto juridinio savininko) naudai.

Draudimo įmokos pripažįstamos leidžiamais atskaitymais ir tais atvejais, kai turto savininkas įkeičiamą turtą privalo apdrausti kreditoriaus naudai, jeigu turto įkeitimo operacija susijusi su įmonės pajamų uždirbimu.

6.23.3. Kai įmonė draudžia bendrąją civilinę atsakomybę už nuostolius (žalą), kurie gali būti padaryti tretiesiems asmenims arba jų turtui, tai įmonė apsidraudžia pati (apdraudžia savo atsakomybę trečiųjų asmenų atžvilgiu), o ne trečiųjų asmenų turtą, nors įvykus draudiminiam įvykiui nuostoliai kompensuojami tretiesiems asmenims. Todėl tokios draudimo įmokos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams.

Civilinės atsakomybės draudimas gali būti nustatomas ir įstatymais, pvz., Civilinės aviacijos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 94-2918) 73 straipsnyje numatyta, kad orlaivio savininko arba naudotojo civilinė atsakomybė, taip pat keleiviai, bagažas ir kroviniai turi būti apdrausti. Minimalių draudimo sumų dydžius nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

6.23.4. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, tuo atveju, jei įmonė transporto priemonę naudoja savo veikloje pajamoms uždirbti.

Pagal nuomos arba lizingo (finansinės nuomos) sutartis naudojamos transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos (premijos) taip pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, neatsižvelgiant į tai, kad draudimo liudijimo (poliso) eilutėje ,,Draudėjas” įrašytas transporto priemonės savininko, o ne nuomininko, apdraudusio transporto priemonę, duomenys. Jeigu transporto priemonės nuomos terminas trumpesnis už draudimo liudijimo (poliso) sutartyje nustatytą tos transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo laikotarpį arba, kai nepasibaigus transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo laikotarpiui, lizingo (finansinės nuomos) sutartis nutraukiama, tai prie leidžiamų atskaitymų priskiriama draudimo įmokų (premijos) dalis, proporcingai tenkanti nuomotos transporto priemonės naudojimo laikotarpiui. Šioms draudimo sąnaudoms pagrįsti nuomininkas turi turėti draudimo sutarties (poliso) kopiją.

6.23.5. Kartais patronuojančios įmonės draudžia savo dukterinių įmonių turtą, draudimo įmonei apmokėdamos visą draudimo sumą. Draudimo liudijime nurodoma, kad pagrindinis draudėjas yra patronuojanti įmonė, o papildomi draudėjai – dukterinės įmonės. Patronuojanti įmonė ir dukterinės įmonės pasirašo sutartį, kurioje dukterinės įmonės įgalioja patronuojančią įmonę pasirašyti draudimo liudijimą ir įsipareigoja kompensuoti patronuojančios įmonės už jas sumokėtą draudimo įmoką. Draudimo polise atskirai nurodoma dukterinėms įmonėms priklausančio turto kaina ir priklausančios sumokėti draudimo įmokos dalis. Kadangi naudos gavėjai yra dukterinės įmonės (jos gauna draudimo išmokas, įvykus draudiminiam įvykiui), patronuojančios įmonės už dukterines įmones sumokėtos draudimo sumos nepriskiriamos leidžiamiems atskaitymams, o dukterinių įmonių grąžintos sumos nepriskiriamos pajamoms. Tokiais atvejais laikoma, kad gautos lėšos tik kompensuoja patronuojančios įmonės išlaidas.

Dukterinių įmonių patronuojančiai įmonei sumokėtos patirtų išlaidų kompensavimo sumos, nustatant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos dukterinių įmonių leidžiamais atskaitymais pagal jų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, kuriuose nurodomas draudimo poliso ir sutarties tarp patronuojančios ir dukterinių įmonių numeriai bei datos. Be to, sąnaudoms pagrįsti dukterinės įmonės turi turėti draudimo poliso kopijas.

6.23.6. Jeigu vienetas apsidraudžia pats save nuo galimų nuostolių, kuriuos patirtų, jei darbuotojui atsitiktų nelaimingas atsitikimas, o draudimo sutartyje numatoma, kad draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui, gaus vienetas – draudėjas, tai draudimo įmokų (premijų) sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, nes vienetas, norėdamas valdyti veiklos riziką, siekia ekonominės naudos.

Jeigu įvykus draudiminiam įvykiui gauta draudimo suma bus išmokėta darbuotojui, ši išmokėta suma nebus laikoma sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams.

6.23.7. Vienetas, apdraudęs darbuotoją gyvybės draudimu ir kurį laiką mokėjęs pagal sutartį, kurioje numatyta, kad naudos gavėjas yra pats vienetas, gali pakeisti naudos gavėją ir juo paskirti darbuotoją. Tokiu atveju vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams (PMĮ 26 str. nustatyta tvarka) gali būti priskiriamos tik po sutarties pakeitimo sumokėtos gyvybės draudimo sumos. Visa įmokų pagal draudimo sutartį (iki jos pakeitimo) įtrauktų į leidžiamus atskaitymus suma turi būti didinamos vieneto mokestinio laikotarpio, kurį įsigaliojo gyvybės draudimo sutarties pakeitimas, pajamos.

6.24. Dėl palūkanų už paskolas ir įmokų, susijusių su paskolų garantijų gavimu.

6.24.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos palūkanos už bet kokios rūšies paskolas, įskaitant lizingą (finansinę nuomą), prekių pirkimą išsimokėtinai, palūkanas, mokamas už indėlius bei vertybinius popierius (palūkanomis nelaikomos netesybos (baudos, delspinigiai) už sutarčių nevykdymą ir kitos ekonominės sankcijos).

6.24.2. Ilgalaikiam turtui pirkti, lizingo (finansinės nuomos) būdu įsigyti arba jam gaminti skirtų skolintų sumų palūkanos, susikaupusios per laikotarpį nuo to turto įsigijimo arba nuo gamybos pradžios iki jo naudojimo pradžios, turi būti kapitalizuojamos kaip formavimo savikaina. Pradėjus naudoti įsigytą ilgalaikį turtą, kapitalizuotos palūkanos (formavimo savikaina) amortizuojamos per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje ,,Formavimo savikaina“ ilgalaikio turto grupei nustatytą maksimalų nusidėvėjimo laikotarpį, o įsigytas (pasigamintas) ilgalaikis materialusis turtas - per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio materialiojo turto grupei, kuriai šis turtas priskiriamas, nustatytą maksimalų nusidėvėjimo laikotarpį.

Kapitalizuotų palūkanų (formavimo savikainos) amortizacijos ir ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sumos, apskaičiuotos pagal PMĮ 18 straipsnyje nustatytą tvarką, priskiriamos leidžiamiems atskaitymams.

6.24.3. Akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 2000, Nr. 64-1914) reglamentuoja akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas. Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 3 dalyje  nustatyta tvarka bendrovei skolinantis iš akcininko pagal paskolos sutartį, metinė palūkanų norma negali būti didesnė už praėjusį kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinį vidurkį, kurį ,,Valstybės žiniose“ skelbia Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Todėl bendrovės, skolindamosi iš akcininkų, paskolos sutartyse metinį palūkanų dydį turi nustatyti vadovaudamosi šio įstatymo 16 str. 3 dalimi.

Sudarant paskolų sutartis, minėto įstatymo 16 str. 3 dalyje numatytas ribojamas palūkanų dydis nustatomas atsižvelgiant į sutarties sudarymo datą. Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos pagal bendrovės su akcininku sudarytą paskolos sutartį sumokėtos palūkanos, ne didesnės už praėjusio kalendorinio ketvirčio (t. y. kalendorinio ketvirčio, buvusio prieš tą kalendorinį ketvirtį, kurį sudaryta paskolos sutartis) Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, maksimalią palūkanų normą viršijanti palūkanų dalis leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama.

Pagal paskolos sutartį akcininkui mokamos palūkanos, ne didesnės už paskolos sutarties sudarymo dieną galiojusį minėto Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 6 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuojamą palūkanų dydį, pripažįstamos leidžiamais atskaitymais visą sutarties vykdymo laikotarpį, ir keičiantis Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertiniam vidurkiui, neperskaičiuojamos.

Pavyzdys

Uždaroji akcinė bendrovė (paskolos gavėja) ir akcininkas (Lietuvos įmonė) 2002 m. balandžio 9 d. sudarė dvejų metų paskolos sutartį, pagal kurią akcininkas nustatytomis sąlygomis įsipareigojo suteikti bendrovei sutartyje nustatyto dydžio paskolą, o bendrovė įsipareigojo gautąją paskolą grąžinti akcininkui ir jam mokėti 4 proc. metines palūkanas.

2002 m. I kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 4,36 proc. (Finansų ministerijos 2002 m. balandžio 3 d. pranešimas Nr. 1303-06-0203532 (,,Valstybės žinių“ priedas ,,Informaciniai pranešimai“, 2002, Nr. 29).

Vadinasi, bendrovė, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, pagal minėtą paskolos sutartį akcininkui mokamas 4 proc. dydžio metines palūkanas gali priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Pateiksime kitą pavyzdį, kai paskolos su akcininku sutartyje nustatyta kintama metinė palūkanų norma, atsižvelgiant į Londono tarpbankinę skolinimo palūkanų normą (LIBOR). Kiekvieną kartą, keičiantis LIBOR dydžiui, kinta ir akcininkui mokama palūkanų norma.

Pavyzdys

Bendrovė su akcininku 2002 m. balandžio 27 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią bendrovė už gautą paskolą įsipareigojo akcininkui mokėti sutartyje nustatyto dydžio (LIBOR + 2 proc.) metines palūkanas. Tarkime, kad paskolos sudarymo dieną LIBOR palūkanų norma buvo 2,13 proc. 2002 metų I kalendorinio ketvirčio (buvusio prieš sutarties sudarymo datą) aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 4,36 proc. Vadinasi, paskolos pasirašymo momentu metinė palūkanų norma yra 4,13 proc. (2,13 proc. + 2 proc. = 4,13 proc.) ir ji neviršijo praėjusio ketvirčio Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinio vidurkio (4,36 proc.). Tačiau, jei paskolos sutarties vykdymo laikotarpiu LIBOR palūkanų norma padidės ir dėl to akcininkui už paskolą mokama metinė palūkanų norma viršys praėjusio ketvirčio, buvusio prieš sutarties sudarymo dieną, galiojusį Lietuvos Respublikos iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį (4,36 proc.), tai viršijančios palūkanų normą dalies, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, bendrovė negalės priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Pažymėtina, kad sutartis laikoma sudaryta tada, kai šalys (tam tikrais atvejais reikalaujama forma) tarpusavyje susitaria dėl visų esminių jos punktų. Tačiau tais atvejais, kai keičiamos sudarytų paskolų sutarčių sąlygos arba kai tokiose sutartyse numatyta, kad šalims neprieštaraujant, sutarčių galiojimas pratęsiamas, tai laikoma, kad sudaromos ankstesnes sutartis pakeičiančios arba pratęsiančios sutartys, kurių pagrindu šalių susitarimu sukuriamos naujos, pakeičiamos arba panaikinamos civilinės teisės ar pareigos. Todėl pagal tokias (ankstesnes paskolų sutartis pakeičiančias arba pratęsiančias) sutartis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamais atskaitymais bus pripažįstama palūkanų dalis, ne didesnė už pratęsiančios (pakeičiančios) sutarties sudarymo dienai pagal Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 3 dalyje nustatyta tvarką apskaičiuojamą palūkanų dydį.

Vyriausybė 2000 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1259 ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanos normos svertinio vidurkio skelbimo“ (Žin., 2000, Nr. 90-2797) įgaliojo Finansų ministeriją ne vėliau kaip iki kiekvieno ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos ,,Valstybės žinių“ priede ,,Informaciniai pranešimai“ skelbti praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Anksčiau ,,Valstybės žiniose“ neskelbtų minėtų palūkanų normų svertinius vidurkius galima surasti Finansų ministerijos interneto puslapyje (http://www.finmin.lt/).

6.24.4. Atkreipiame dėmesį į tai, kad iš užsienio gaunamos paskolos be valstybės garantijos registruojamos Lietuvos banko valdybos 1999 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 77 ,,Dėl Lietuvos Respublikos juridinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, gaunamų užsienio paskolų be valstybės garantijos ir užsienio ūkio subjektams suteikiamų paskolų įregistravimo Lietuvos banke tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 50-1632) nustatyta tvarka.

6.24.5. Leidžiamiems atskaitymams priskiriamos įvairios įmokos, susijusios su paskolų garantijų gavimu (išlaidos už įkeisto turto draudimą, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės paslaugas, turto vertintojų, notarų, bankų paslaugas, už dokumentų rengimą, verslo planų parengimą (išskyrus tuos atvejus, kai šios išlaidos įtraukiamos į įmonės reorganizavimo išlaidas, kurios kapitalizuojamos kaip formavimo savikaina).

6.25. Dėl miško atkūrimo, ugdymo, priežiūros, apsaugos, rekreacijos, gyvūnijos gausinimo, miško kelių bei miško žemių sausinimo sistemos įrengimo, priežiūros bei remonto darbų sąnaudų išlaidų.

Miškų įstatyme (Žin.,1994, Nr. 96-1872) nustatyta, jog miškai turi būti tvarkomi pagal nepertraukiamo naudojimo principą, kad mediena bei kiti miško ištekliai būtų nuolat tiekiami ir būtų išlaikyta medienos prieaugio ir jos sunaudojimo pusiausvyra. Miško valdytojai (miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės bei organizacijos), savininkai ir naudotojai (juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę) privalo saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atsodinti iškirstą mišką, jį naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, palaikyti dirvožemio našumą, saugoti miškų biologinę įvairovę, laikytis kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Todėl miško valdytojai, savininkai ar naudotojai miškams auginti, apsaugoti ir prižiūrėti patiria miško atkūrimo, ugdymo, priežiūros, apsaugos, rekreacijos, gyvūnijos gausinimo, miško kelių bei miško žemių sausinimo sistemos įrengimo, priežiūros bei remonto darbų sąnaudas. Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos visos sodmenų pirkimo, pasodinimo, išauginimo bei realizavimo sąnaudos, jaunuolynų ugdymo sąnaudos, sėklinių plantacijų įveisimo ir priežiūros, dirvožemio tyrimo, taip pat želdinių priežiūros ir apsaugos sąnaudos bei miško sanitarinei, priešgaisrinei apsaugai skirtos sąnaudos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 459 ,,Dėl Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 103-3266) patvirtinti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, kuriuose nustatyti miškų atkūrimo ir įveisimo būdai. Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos miško kelių, tiltų bei sausinamojo tinklo projektavimo ir įrengimo darbų sąnaudos, miško kelių, tiltų, sausinamojo tinklo bei griovių šlaitų valymo, priežiūros ir remonto darbų sąnaudos, pakelių valymo bei šienavimo sąnaudos, kelių ženklų keitimo ir atnaujinimo sąnaudos. Miškų ūkio veiklai tai pat priskiriama gyvūnijos gausinimo ir apsaugos veikla.

Juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visapusiškai ją atlyginti arba, jei yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. Tačiau sąnaudos, susijusios su veiklos neigiamu poveikiu aplinkai ar to poveikio padarytos žalos atlyginimu, negali būti priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

6.26. Dėl išlaidų, patirtų miestų inžinerinei infrastruktūrai plėtoti, pripažinimo sąnaudomis.

6.26.1. Vyriausybės 1993 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 469 ,,Dėl gyvenamųjų namų ir kitų objektų statybos teritorijose, kuriose neįrengti inžineriniai įrenginiai“ (Žin., 1993, Nr. 25-593) 2.1 punkte nustatyta, kad ,,asmenys, kuriems žemės sklypai komercinei veiklai buvo suteikti iki 1992 m. vasario 7 d. inžineriniu požiūriu parengtose teritorijose ir kuriems nebuvo keliami reikalavimai kompensuoti šių darbų išlaidas, prisijungdami prie inžinerinių įrenginių arba plėsdami savo veiklą, turi sumokėti atitinkamą įnašą į savivaldybių nebiudžetinį fondą miestų (rajonų) valdybų nustatyta tvarka“.

Šio nutarimo 2.2 punkte (Vyriausybės 1994 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, Žin., 1994, Nr. 17-282) nustatyta, kad ,,asmenys, nusipirkę ar nuomojantys žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui ar kitam objektui statyti inžineriniu požiūriu neparengtose teritorijose, miestų (rajonų) valdyboms šiose teritorijose įrengus centralizuotus inžinerinius įrenginius, prisijungdami prie inžinerinių įrenginių, turi sumokėti į savivaldybių nebiudžetinį fondą jų balansinės kainos dalį miestų (rajonų) valdybų nustatyta tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai žemės sklypą įsigijęs asmuo sumokėjo į šį fondą nustatytojo dydžio įnašą statybos teritorijos inžinerinei struktūrai plėtoti“.

Abiem minėtais atvejais į savivaldybės nebiudžetinį fondą sumokėtus nustatyto dydžio įnašus inžinerinei infrastruktūrai plėtoti ūkio subjektai turi priskirti nematerialiam turtui (,,Įsigytos teisės“). Šio nematerialaus turto amortizacija, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, yra priskiriama prie leidžiamų atskaitymų. Tokios nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai miestų (rajonų) valdybų nustatytos sumos centralizuotų inžinerinės infrastruktūros įrenginių balansinei kainos daliai kompensuoti minėto Vyriausybės 1994 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 469 2.2 punkte nustatyta tvarka ne pervedamos į savivaldybės nebiudžetinį fondą, bet jomis apmokamos savivaldybei išrašytos centralizuotų inžinerinės infrastruktūros objektų įrengimo sąskaitos.

6.26.2. Kai įmonių įrengti inžinerinės infrastruktūros objektai šioms įmonėms priklauso nuosavybės teise (neatsižvelgiant į tai, kam priklausančiose teritorijose šie objektai įrengiami), tokio ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąnaudos PMĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka turi būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams. Atkreipiame dėmesį į tai, kad minėtas sąnaudas priskiriant leidžiamiems atskaitymams, turi būti atsižvelgta ir į PMĮ 17 str. 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos, tokiai veiklai įprastinės sąnaudos, būtinos įmonės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Todėl tuo atveju, kai įmonė savo iniciatyva finansuoja jai nuosavybės teise priklausančių inžinerinės infrastruktūros objektų įrengimą ir tai yra būtina jos pajamoms uždirbti arba ekonominei naudai gauti (tai turėtų būti nustatoma kiekvienu individualiu atveju), tokios patirtos sąnaudos gali būti laikomos leidžiamais atskaitymais, kurie, apskaičiuojat apmokestinamąjį pelną, atimami iš pajamų.

6.26.3. Kai įmonė savo lėšomis (pati arba pagal sutartį su kitais ūkio subjektais) įrengia inžinerinės infrastruktūros objektus ir nuosavybės teisę į šiuos objektus perleidžia savivaldybėms, tuomet įmonė gali:

1) didinti pasistatyto objekto įsigijimo kainą, jei įmonė minėtais objektais savivaldybei atlygina už įvairius leidimus ir pan., kurie pagal Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 955  patvirtintą Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarką (Žin., 1998, Nr. 69-2011) gali būti įtraukiami į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą, arba

2) tokiai infrastruktūrai sukurti patirtas išlaidas kapitalizuoti ir amortizuoti kaip nematerialųjį turtą (įsigytas teises), jei įmonė įsigyja atskirą teisę statyti naujus objektus arba rekonstruoti senus objektus.

6.27. Dėl sąnaudų, patirtų planuojant pirkti kito vieneto akcijas.

Visos sąnaudos (konsultavimo, atstovavimo sumokėtų rinkliavų ir pan.), patirtos planuojant pirkti kito vieneto akcijas, gali būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams tą mokestinį laikotarpį, kurį jos buvo faktiškai patirtos.

Jeigu vienetas, įsigydamas kito vieneto akcijas, patiria sąnaudas, susijusias su šio finansinio turto (akcijų) įsigijimu, tai pelno mokesčio apskaičiavimo atžvilgiu, šios sąnaudos gali būti įtrauktos į akcijų vertę ta pačia, kaip ir nustatyta buhalterinėje apskaitoje, tvarka.

2. Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai:

1) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos;

2) ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos;

3) komandiruočių sąnaudos;

4) reklamos ir reprezentacijos sąnaudos;

5) natūraliosios netekties nuostoliai;

6) mokesčiai;

7) beviltiškos skolos;

8) įmokos darbuotojų naudai;

9) specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai;

10) parama;

11) narių mokesčiai, įnašai ir įmokos;

12) mokestinio laikotarpio nuostoliai.

Komentaras

    Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai yra šioje dalyje išvardintos sąnaudos, kurių dydis mokesčių tikslais yra ribojamas. Ribojamų dydžių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarka nustatyta PMĮ 18 – 30 straipsniuose.

(08-2-02)–R-1331Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro 6.23.2 punkto papildymo2003.02.102002.01.01(18.9-08-2) –R-5013Dėl Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 14 ir 17 straipsnių komentarų (paaiškinimų) papildymo2003.05.272002.01.012004.01.264 (18)(18.9-25-1)-R-481 Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo naujais 6.23 ir 6.23.7 punktais2004.01.152002.01.01
VMI komentaras

17 straipsnis. Leidžiamų atskaitymų pripažinimo tvarka

1. Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. Leidžiamiems atskaitymams priskiriami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti Ignalinos atominės elektrinės papildomi atskaitymai.

Komentaras

    1. Remiantis šio straipsnio pirmosios dalies nuostatomis, leidžiamais atskaitymais laikomos visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti.

    Sąnaudos turi būti pagrindžiamos galiojančiais sandoriais, todėl vienetas, sudarydamas sandorį, turi būti įsitikinęs, kad šio sandorio antroji šalis nėra fiktyvus ūkio subjektas ir kad jis turi teisę vykdyti sandoriu sukurtas pareigas (vykdyti atitinkamą veiklą).

    2. Išlaidos pripažįstamos sąnaudomis pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo apskaitos principą (toliau - kaupimo apskaitos principas), kitus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančiuose dokumentuose nustatytus principus.

    Pagal kaupimo apskaitos principą patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su per ataskaitinį laikotarpį uždirbtomis pajamomis.

    Vienetai, pajamas pripažįstantys pagal pinigų apskaitos principą, sąnaudas pripažįsta pagal kaupimo apskaitos principą, tačiau, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos tik tos sąnaudos, kurios susijusios su pajamomis, faktiškai gautomis per mokestinį laikotarpį (su mokestinio laikotarpio įplaukomis).

    3. Vieneto patirtos išlaidos yra laikomos įprastinėmis sąnaudomis, jeigu jos atitinka vykdomos veiklos pobūdį ir jeigu jos yra įprastos vienetų, vykdančių atitinkamą veiklą Lietuvoje ar užsienyje, veiklai.

Pavyzdys

UAB X užsiima prekybos ir krovinių vežimo veikla. Ši įmonė yra vežėjų asociacijos narė ir kasmet šiai asociacijai moka nario mokestį. Tačiau 2002 metais įmonė vertėsi tik prekybine veikla, o krovinių vežimo veiklos nevykdė. Tačiau ji liko vežėjų asociacijos narė ir 2002 metais sumokėjo metinį nario mokestį, kadangi ateityje planuoja vėl vykdyti krovinių vežimo veiklą. Šis sumokėtas nario mokestis nėra prekybos veiklai įprastinės sąnaudos, todėl šios išlaidos 2002 metais nebus priskiriamos UAB X leidžiamiems atskaitymams.

    4. Sąnaudoms, kurių dydį nulemia pagamintos produkcijos (įvykdytų užsakymų) kiekis, priskiriamos ne visos išlaidos, patirtos tai produkcijai pagaminti (užsakymui įvykdyti), o tik parduotai produkcijai tenkanti tų išlaidų dalis. Ne visas sąnaudas galima padalinti tarp parduotos ir neparduotos produkcijos (nebaigtos gamybos). Vieneto tipinės veiklos sąnaudos, kurių dydį nulemia ne parduotų gaminių kiekis, o laikotarpio trukmė bei kiti veiksniai ir kurių neįmanoma susieti su pajamų uždirbimu, laikomos tenkančiomis uždirbtoms pajamoms. Prie tokių sąnaudų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos (jeigu jos neįtraukiamos į ilgalaikio turto pasigaminimo kainą).

    5. Vienetas, tvarkydamas buhalterinę apskaitą, spręsdamas išlaidų priskyrimo tiesioginėms ir netiesioginėms išlaidoms klausimus, nustatydamas netiesioginių išlaidų paskirstymo gaminamai produkcijai (vykdomam užsakymui) kriterijus, taip pat priskirdamas sąnaudas, tenkančias parduotai produkcijai (užsakymui), turi vadovautis tokiais pagrindiniais norminiais aktais: Buhalterinės apskaitos įstatymu (Žin., 2001, Nr. 99-3515), Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 ,,Dėl ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir metinės finansinės atskaitomybės“ (Žin., 1993, Nr. 58-1123, 2002, Nr. 8-275), Finansų ministerijos 1994 m. kovo 8 d. raštu Nr. 21N ,,Dėl turto įvertinimo“ (Žin., 1994, Nr. 20-334; 1995, Nr. 39-985). Tačiau, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos tik tos paminėtų teisės aktų nuostatos, kurios neprieštarauja PMĮ nuostatoms.

    Kiekvienas vienetas (toliau šio ir 18-21 straipsnių komentare – įmonė), savo nuožiūra gamybos išlaidas tiesioginėms ar netiesioginėms išlaidoms priskiria, atsižvelgdama į gamybos proceso specifiką, savarankiškai pasirenka savikainos skaičiavimo sistemą. Minėtuose teisės aktuose nustatomi tik pagrindiniai kriterijai, kuriais turi vadovautis įmonė.

    Atsargų sąnaudoms apskaičiuoti PMĮ įteisintas FIFO (angl. first in, first out, liet. pirmas į, pirmas iš) metodas (žr. 57 str. 4 dalį). Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atsargų sąnaudos apskaičiuojamos taikant atsargų apskaitos FIFO metodą.

    6. Kai kurių išlaidų rūšių pripažinimo leidžiamais atskaitymais paaiškinimai.

6.1. Dėl žaliavų ir medžiagų.

Leidžiamiems atskaitymams priskiriama žaliavų (medžiagų), įeinančių į pagamintų ir realizuotų gaminių sudėtį, sudarančių jų pagrindą arba kaip komponentai būtinų gaminant produkciją (atliekant darbus, suteikiant paslaugas), medžiagų, sunaudojamų produkcijos (darbų, paslaugų) gamyboje normaliam technologiniam procesui vykti, įsigijimo kaina, realizuotos produkcijos įpakavimo medžiagų įsigijimo kaina, kitoms gamybinėms bei ūkinėms reikmėms (bandymams, kontrolei, išlaikymui) sunaudotų medžiagų įsigijimo kaina, instrumentų, įrenginių, prietaisų, laboratorinio ir kito inventoriaus, kai šis turtas priskirtas trumpalaikiam turtui, įsigijimo kaina, komplektavimo gaminių ir pusgaminių, kurie montuojami ar papildomai apdorojami įmonėje, įsigijimo kaina, kuro ir visų rūšių energijos, naudojamos technologiniams tikslams, visų rūšių energijos gamybai, įskaitant energijos perdavimą, energijos, sunaudotos patalpoms šildyti, įsigijimo kaina, statybinių medžiagų, konstrukcijų ir detalių, montuojamų statomuose objektuose, atliekant statybos darbų paslaugas, įsigijimo kaina, sėklų, sodinamųjų medžiagų, pašarų, trąšų, gaminant žemės ūkio produkciją, įsigijimo kaina ir pan.

6.2. Dėl gamybos atliekų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos faktiškos gamybinės atliekos pagal įmonės nusistatytus normatyvus, atsižvelgiant į gamybos technologinio proceso (darbų atlikimo, paslaugų teikimo) specifiką, t. y. jos įtraukiamos į gamyboje sunaudotų žaliavų (medžiagų) savikainą.

Gamybinėmis atliekomis laikomos medžiagų (žaliavų), pusgaminių, ir kitų materialinių išteklių, susidarančių produkcijos gamybos (darbų atlikimo, paslaugų teikimo) procese, likučiai, visiškai arba iš dalies praradę pirmines vartojimo savybes (chemines ar fizines). Nustatant gamybinių atliekų normas, privaloma laikytis atitinkamą veiklos sritį reguliuojančios institucijos (ministerijos ar žinybos) nustatytos normų apskaičiavimo tvarkos bei kitų teisės aktų nuostatų (kai ministerijos ar kitos institucijos tokių tvarkų nuostatas ar kitus medžiagų suvartojimą reglamentuojančius teisės aktus yra patvirtinusios).

Grįžtamosios gamybinės atliekos, t. y. tokios gamybinės atliekos, kurios gali būti panaudojamos gamyboje arba parduodamos, turi būti įvertintos, sumažinus materialinių vertybių sąnaudas. Tokios atliekos įkainojamos pagal įmonės nusistatytą metodiką. Grįžtamosioms atliekoms nepriskiriami medžiagų likučiai, kurie pagal nustatytą technologiją perduodami į kitus gamybinius padalinius (cechus), kaip pilnavertės medžiagos (žaliavos) kitų rūšių gaminiams gaminti (darbams atlikti, paslaugoms teikti). Gamybinėms atliekoms nepriskiriama šalutinė produkcija, kuri gaunama technologinio proceso metu.

6.3. Dėl sunaudotos produkcijos.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma produkcija, sunaudota laboratoriniams bandymams.

6.4. Dėl parduotų prekių įsigijimo kainos.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma parduotų prekių įsigijimo kaina. Pagal PMĮ 57 str. 4 dalį atsargos apskaitomos FIFO metodu, t. y. ,,pirmas į – pirmas iš“.

6.5. Dėl žemės rekultivavimo darbų išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos žemės rekultivavimo darbų išlaidos (jeigu gamtos išteklių panaudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip).

6.6. Dėl materialinių vertybių sandėliavimo (saugojimo) išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos materialinių vertybių sandėliavimo (saugojimo) išlaidos.

6.7. Dėl autotransporto priemonių eksploatavimo išlaidų.

Įmonių buhalterinėje apskaitoje fiksuojamos ūkinės operacijos, tarp jų ir susijusios su autotransporto priemonių panaudojimu, turi būti pagrįstos dokumentais. Atsižvelgdama į veiklos pobūdį, važiavimo dažnumą ir kitas darbo sąlygas, įmonė pati nusistato, kokiais dokumentais turi būti įforminama kelionė ir degalų bei kitų medžiagų sunaudojimas.

Visi autotransporto priemonės panaudojimo ir degalų suvartojimo duomenys gali būti nurodyti viename dokumente (jei įmonei tai patogu) arba išdėstomi keliuose dokumentuose (degalų nurašymo aktuose, įvairiuose suvestiniuose žiniaraščiuose ir kt.). Dokumentai turi būti patvirtinti atsakingų asmenų parašais.

Degalų sunaudojimo normas įmonės vadovas patvirtina atsižvelgdamas į gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis arba į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405 ,,Dėl automobilių kuro normų nustatymo metodikos“ (Žin., 1995, Nr. 85-1933) patvirtintas kontrolines (bazines) kuro sąnaudų normas.

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, sunaudotų degalų įsigijimo kaina, taip pat kitos autotransporto priemonės eksploatavimo išlaidos (perduotų naudoti tepalų, padangų, plovimo medžiagų, filtrų, įvairių smulkių detalių įsigijimo kaina ir kt.) priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

Sunaudotų degalų kiekį tvirtina įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų galima priskirti tik faktiškai nuvažiuotam (siejamam su įmonės pajamų uždirbimu) atstumui tenkantį degalų kiekį, neviršijantį norminio kiekio.

Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos išlaidos, susijusios su specializuotų organizacijų atliekamais patarnavimais (mokėjimai už technines apžiūras, plovimą ir kt.). Šios išlaidos leidžiamais atskaitymais pripažįstamos remiantis atitinkamai įformintais tų patarnavimų atlikimo dokumentais.

6.8. Dėl raštinės ir biuro reikmenų įsigijimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos kanceliarinės, blankų įsigijimo, pašto, telefono (įskaitant mobilųjį), telegrafo, kitų ryšių, įskaitant faksimilinį, elektroninį paštą, taip pat informacines sistemas (internetą ir pan.) išlaidos, informacijos apdorojimo (skaičiavimo) centrų, kompiuterių techninio aptarnavimo paslaugos.

6.9. Dėl patalpų nuomos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos patalpų nuomos išlaidos, mokesčiai už komunalines paslaugas (už šaltą vandenį, kanalizaciją, dujas, elektrą, šiluminę energiją, šiukšlių (sniego) išvežimą ir pan.), už naudojimąsi liftu, lauko durų signalizacijos priežiūros, dūmtraukių valymo, eksploatuojamo objekto šildymo sistemų parengimo žiemai bandymų, patalpų vidaus inžinierinės įrangos avarijų likvidavimo išlaidos, šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų reguliavimo, pastatų šildymo sistemų bandymo ir parengimo žiemai išlaidos, išlaidos, užtikrinančios statinių ir įrengimų saugų naudojimą, statinių priešgaisrinę apsaugą, ūkio subjektui priklausančios teritorijos priežiūros išlaidos (valymas, želdynų priežiūra ir pan.), patalpų ir kitų materialinių vertybių apsaugos bei priešgaisrinės apsaugos išlaidos.

6.10. Dėl bankų paslaugų.

Leidžiamais atskaitymais laikomos bankų paslaugos, įskaitant bankams sumokėtą mokestį už mokėjimo korteles, kai darbo apmokėjimas organizuotas ne grynaisiais pinigais, taip pat už banko paslaugas, pirkėjams atsiskaitant mokėjimo kortelėmis ir pan.

6.11. Dėl skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutarčių.

Civilinio kodekso 6.903 straipsnyje nustatyta, kad ,,faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Piniginį reikalavimą skolininkui klientas gali perleisti finansuotojui taip pat ir siekdamas užtikrinti savo prievolių finansuotojui įvykdymą“.

Pagal Civilinio kodekso 6.904 straipsnio nuostatas ,,finansuotoju pagal faktoringo sutartį gali būti tik bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo veiklą“.

Kadangi faktoringas yra paslauga, tai už ją finansuotojas turi gauti pajamų. Sudarant skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartis, paprastai numatomi tokie mokesčiai, kaip faktoringo (finansavimo) palūkanos, komisinis (sąskaitos priėmimo) mokestis, sutarties (administravimo) mokestis.

Finansuotojui pagal faktoringo sutartį įmonės sumokėtas komisinis mokestis, sutarties mokestis bei mokamos palūkanos už finansavimą, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną,  priskiriamos įmonės pardavėjos (kliento) leidžiamiems atskaitymams.

Pagal skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį finansuotojas įmonei už perleistą piniginį reikalavimą skolininkui dažniausiai avansu perveda 70 – 90 proc. skolos sumos pagal pirkėjui išrašytą sąskaitą faktūrą. Likusią sumą, atskaitęs palūkanas ir kitus sutartyje numatytus mokesčius, finansuotojas sumoka, kai pirkėjas atsiskaito su finansuotoju.

Pavyzdys

Pardavėjas (toliau – Klientas) pardavė prekes pirkėjui, tačiau pirkėjas jam nemoka už gautas prekes. Klientas, norėdamas užsitikrinti pakankamą apyvartinių lėšų kiekį bei didesnę tikimybę atgauti skolą iš pirkėjo, su banku (toliau – Finansuotojas) sudaro skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį, kurioje Finansuotojas suteikia Klientui 100 000 litų faktoringo limitą.

Pagal Kliento ir Finansuotojo sudarytą skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį Klientas įsipareigoja perleisti Finansuotojui Kliento skolininko (prekių pirkėjo) piniginį reikalavimą. Finansuotojas įsipareigoja perimti piniginį reikalavimą pagal Kliento skolininkui (prekių pirkėjui) išrašytas sąskaitas faktūras ir pervesti Klientui avansu 85 proc. sąskaitose faktūrose nurodytos sumos.

Klientas įsipareigoja Finansuotojui mokėti tokius mokesčius: faktoringo (finansavimo) palūkanas – 7 proc. nuo banko finansuojamos sumos, komisinį (sąskaitos priėmimo) mokestį – 2 proc. nuo perimto piniginio reikalavimo  sumos, sutarties (administravimo) mokestį – 0,65 proc. faktoringo limito.

Vykdydamas sutartį, Finansuotojas perėmė iš Kliento 100 000 Lt piniginį reikalavimą skolininkui (prekių pirkėjui). Finansuotojas Klientui avansu pervedė 85 proc. šio piniginio reikalavimo sumos (85 000 Lt). Šiuo atveju, Klientas už faktoringo paslaugą Finansuotojui sumokės 5 950 Lt (85 000 x 7 : 100) faktoringo (finansavimo) palūkanų, 2 000 Lt (100 000 x 2 : 100) komisinio (sąskaitos priėmimo) mokesčio, 650 Lt (100 000 x 0,65 : 100) sutarties (administravimo) mokesčio, iš viso 8 600 litų. Šios už Finansuotojo suteiktas paslaugas sumokėtos sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos Kliento leidžiamiems atskaitymams. Finansuotojo gautos faktoringo palūkanos (5 950 Lt), komisinis mokestis (2 000 Lt) ir sutarties (administravimo) mokestis (650 Lt) priskiriamos Finansuotojo apmokestinamoms pajamoms.

Finansuotojas iš skolininko (prekių pirkėjo) gavęs skolos sumą (100 000 Lt), likusią skolos sumą 6 400 Lt (100 000 – 85 000 – 8 600) pagal perimtą iš Kliento piniginį reikalavimą, atskaitęs palūkanas ir kitus Kliento sumokėtus mokesčius, sumoka Klientui.

6.12. Dėl rinkos paieškos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos išlaidos, susijusios su rinkos konjunktūros tyrimu, prekių ir paslaugų realizavimo rinkos paieškos (mokestis už dalyvavimą konkursuose) išlaidos, projektų parengimo konkursui išlaidos (įskaitant nelaimėtuosius).

6.13. Dėl konsultacinių, juridinių, informacinių ir pan. išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos konsultacinės, juridinės, informacinės ir pan. išlaidos, įskaitant audito, vertinimo, sertifikavimo ir pan. paslaugas; mokesčiai notarui už dokumentų įforminimą; išlaidos, susijusios su bylų nagrinėjimu teismuose, arbitraže ir ikiteisminiuose ginčuose, finansinės atskaitomybės skelbimo išlaidos, spaudos leidinių, techninės, metodinės ir kitų informacinio pobūdžio įmonės veiklai vykdyti reikalingų leidinių įsigijimo bei prenumeravimo, muitinės dokumentų rengimo išlaidos.

Atlikto finansinės veiklos audito sąnaudas įmonė leidžiamiems atskaitymams priskirti ir iš pajamų atskaityti gali:

- tą mokestinį laikotarpį, kurį audito paslaugos buvo atliktos,

arba

- tą mokestinį laikotarpį, už kurį auditas buvo atliktas.

6.14. Dėl kadrų rengimo ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos kadrų rengimo ir perkvalifikavimo išlaidos, įskaitant personalo apmokymą dirbti įrengimais, įvaldyti (diegti) naujas technologijas (išskyrus tuos atvejus, kai tos išlaidos apskaitomos kaip nematerialusis turtas (formavimo savikaina), darbuotojų kvalifikacijos kėlimo išlaidos (įskaitant užsienio kalbų kursus), kai tai susiję su jų einamomis pareigomis.

Kvalifikacijos kėlimas suprantamas kaip apmokymas trumpalaikiuose kursuose, kuriuose darbuotojai tik tobulina savo kvalifikaciją, įgytą anksčiau.

Kvalifikacijos kėlimo sąnaudoms nepriskiriamos darbuotojų mokymosi aukštosiose, aukštesniosiose mokyklose, koledžuose ir kitose mokyklose, suteikiančiose tam tikrą išsimokslinimo lygį, išlaidos.

6.15. Dėl darbo saugos ir darbuotojų sveikatos apsaugos išlaidų.

6.15.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos darbuotojų asmeninės darbo apsaugos priemonės, darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų (medicinos tarnybų) išlaikymo išlaidos, kitos kolektyvinės ir (ar) asmeninės darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (Žin., 1993, Nr. 55-1064; 2000, Nr. 95-2968) nustatyta tvarka.

6.15.2. Pagal minėto Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnį, darbdavio pareiga yra užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais. Kai vykdant šią pareigą (pvz., kai darbuotojams vykdant tiesiogines darbo funkcijas yra tikimybė užsikrėsti infekcinėmis ligomis, ir todėl įmonės lėšomis jie skiepijami) įmonė patiria išlaidų, tos išlaidos gali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais.

6.16. Dėl sanitarijos ir higienos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos sanitarijos ir higienos išlaidos.

6.17. Dėl geriamojo vandens įsigijimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos įmonės darbuotojams bendro naudojimo talpose perkamo geriamojo vandens įsigijimo išlaidos (įskaitant aparatų, naudojamų vandeniui virinti ir atšaldyti, nuomos išlaidas).

6.18. Dėl inventorizacijos metu nustatyto prekių pertekliaus arba trūkumo.

Atliekant atsargų, dažniausiai perparduoti skirtų prekių inventorizaciją, kartais nustatomas vienų prekių perteklius, o kitų – trūkumas.

Inventorizacijos metu nustatytas prekių perteklius priskiriamas įmonės apmokestinamoms pajamoms, o trūkumas, jeigu jo sumos išieškoti neįmanoma, priskiriamas prie netekimų, t. y. prie neleidžiamų atskaitymų.

Dažnai tokie prekių trūkumai ar pertekliai nustatomi inventorizuojant vienarūšes prekes.

Inventorizacijos komisija, vadovaudamasi Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 ,,Dėl Inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 50-1622) patvirtintos Inventorizacijos tvarkos 66 punktu, gali pasiūlyti perrūšiuoti vienarūšes prekes. Jeigu inventorizuojamų vienarūšių prekių perteklius ar  trūkumas nustatomas dėl įmonės sandėlyje padarytos parduotų prekių apskaitos klaidos (t. y., kai parduodant vienas vienarūšes prekes nurodoma, kad parduotos kitos vienarūšės prekės), tai  įmonės administracijos vadovo ar savininko sprendimu perrūšiuotų prekių trūkumą galima laikyti įmonės sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, o perteklių – įmonės apmokestinamomis pajamomis.

Pavyzdys

Avalynės parduotuvėje  inventorizacijos metu nustatomas to paties modelio ir tos pačios kainos juodos spalvos batų trūkumas, o rudos spalvos batų perteklius. Šis batų perteklius ir trūkumas susidarė dėl klaidingos batų pardavimo apskaitos. Įmonės administracijos vadovas priėmė sprendimą perrūšiuoti šiuos batus. Juodų batų įsigijimo kainos trūkumas priskiriamas įmonės leidžiamiems atskaitymams, o rudos spalvos batų įsigijimo kainos perteklius - apmokestinamoms pajamoms.

6.19. Dėl užsienio valiutos kurso kitimo.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma neigiama suma, susidariusi dėl valiutos kurso kitimo, tvarkant apskaitą pagal oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamą lito bei užsienio valiutos santykį. Užsienio valiutos apskaitos tvarkymą reglamentuoja Finansų ministerijos 1996 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 11N ,,Dėl valiutinių operacijų apskaitos“ (Žin., 1996, Nr. 44-1085). Šio rašto 4 punkte nustatyta, kad pasikeitimai valiutiniuose straipsniuose, susidarę dėl Lietuvos banko skelbiamo lito ir užsienio valiutos santykio pasikeitimo ir atsiradę atliekant valiutines operacijas arba perkainojant anksčiau įregistruotus valiutinius straipsnius, pripažįstami finansinės veiklos pajamomis arba sąnaudomis to ataskaitinio laikotarpio, kurio metu jie atsirado. Šio rašto 3 punkte nustatyta, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos valiutinius straipsnius turi įvertinti pagal atskaitomybės sudarymo dieną buvusį oficialų lito kursą bei Lietuvos banko skelbiamą lito ir užsienio valiutos santykį. Valiutiniais straipsniais laikoma įmonės turima valiuta, taip pat visos valiuta gautinos ir valiuta mokėtinos sumos (išskyrus vykstantiems į komandiruotę užsienin užsienio valiuta išmokėtas avanso sumas).

Remiantis nurodytais normatyviniais teisės aktais, prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirti neigiami valiutos kurso pasikeitimai, susidarę ūkio subjektui vykdant operacijas užsienio valiuta, taip pat perkainojant balanse apskaitomus valiutinius straipsnius.

Valiutiniai straipsniai perkainojami ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

Lietuvos Banko valdybos 2001 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 192 ,,Dėl Lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo taisyklių“ (Žin., 2001, Nr. 111-4061) patvirtintos lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo taisyklės.

Pažymėtina tai, kad iki 2002 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo (Žin., 1993 Nr. 27-323) 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas. Juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą. Pagal Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo (Žin., 1993, Nr. 28-640) 3 straipsnį užsienio valiuta galėjo būti naudojama mokėjimams ir atsiskaitymams su užsienio valstybių juridiniais ir fiziniais asmenimis, esančiais ne Lietuvos Respublikoje, bei mokėjimams laisvosiose ekonominėse zonose tarp zonos įmonių ir neapmuitinamose parduotuvėse.

Nuo 2002 m. lapkričio 6 d. minėtame Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. IX-1140 redakcija; Žin., 2002, Nr. 105-4687) nustatyta, kad šalių susitarimu užsienio valiuta gali būti naudojama mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o Europos Sąjungos valiuta euras - ir grynaisiais pinigais. Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. IX-1141 redakcija; Žin., 2002, Nr. 105-4688) nustatyta, kad nuo minėtos datos (2002-11-06) Lietuvos Respublikoje juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų, o šio įstatymo 5 straipsnis (kuriame buvo nustatyta, kad litus į užsienio valiutą keičia tik Lietuvos banke įregistruotos kredito įstaigos, turinčios Lietuvos banko išduotus leidimus operacijoms užsienio valiuta atlikti), neteko galios.

Vadinasi nuo 2002 m. lapkričio 6 d. juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, turi teisę vidaus atsiskaitymams ir mokėjimams negrynaisiais pinigais naudoti užsienio valiutą, o eurus – taip pat ir atsiskaitymams bei mokėjimams grynaisiais pinigais.

6.20. Dėl biuro interjero puošimo išlaidų.

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų galima atskaityti ne tik pajamoms uždirbti patirtas sąnaudas, bet ir sąnaudas būtinas ekonominei naudai gauti. Todėl biuro interjero puošimo išlaidos, kaip, pvz., puokščių, dekoratyvinių elementų, gyvų gėlių įsigijimo išlaidos laikomos leidžiamais atskaitymais, jei šios išlaidos įmonei teikia ekonominę naudą.

6.21. Dėl darbo apmokėjimo ir kitų su darbu susijusių sąnaudų.

6.21.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomas užmokestis už atliktą darbą arba dirbtą laiką, apskaičiuotas pagal įmonėje taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas - vienetinius įkainius, valandinius (dienos) tarifinius atlygius, mėnesines algas; padidintas apmokėjimas už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, darbą nakties metu, kitais teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėje bei darbo sutartyse numatytais atvejais; priedai ir priemokos prie valandinių (dienos) tarifinių atlygių, vienetinių įkainių bei mėnesinių algų, taip pat kitos išmokos, tiesiogiai susijusios su darbu, numatytos teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėse bei darbo sutartyse; laikraščių, žurnalų, telegramų ir spaudos agentūrų, leidyklų, televizijos, radijo ir kitų įmonių etatiniams darbuotojams, iš šių įmonių (organizacijų) literatūrinio (kūrybinio) honoraro fondo mokamas literatūrinis (kūrybinis) honoraras; premijos už atitinkamo laikotarpio darbo rezultatus bei vienkartinės premijos pagal įmonės darbo apmokėjimo sistemą, mokamos iš darbo apmokėjimo lėšų (išskyrus atvejus, kai jos mokamos iš pelno); priemokų už priverstines prastovas išlaidos, kasmetinių atostogų apmokėjimo, kompensacijų už nepanaudotas atostogas bei išeitinių išmokų išlaidos, pasibaigus darbo santykiams, darbuotojams už komandiruotėje būtą laiką, vykdant kitas įstatymuose nustatytas pareigas, išlaidos ir kitos išmokos, numatytos Darbo apmokėjimo įstatyme (Žin., 1991, Nr. 4-104), Atostogų įstatyme (Žin., 1992, Nr. 2-18), kituose įstatymuose bei Vyriausybės nutarimuose.

6.21.2. Jeigu darbuotojams atlyginimai ar kitokios su darbo santykiais susijusios išmokos mokamos natūra, pvz., įmonėje pagaminta produkcija, tai produkcija įvertinama pardavimo kainomis.

Išmokos darbuotojams natūra (įmonėje pagaminta produkcija ar įsigytomis prekėmis, suteiktomis paslaugomis) priskiriamos įmonės pajamoms.

6.21.3. Darbo apmokėjimo sąnaudomis, nepriskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomas iš pelno mokamas atlyginimas (tantjemos) bei premijos, mokamos kalendoriniams metams pasibaigus iš praėjusių metų pelno (jeigu tai nustatyta kolektyvinėje (darbo) sutartyje), įvairios pašalpos (įskaitant pašalpas, kurias išmoka darbdaviai mirus darbuotojo sutuoktiniui arba kitam darbuotojo pirmos eilės įstatyminiam įpėdiniui, taip pat pašalpas stichinių nelaimių bei gaisro atveju), išlaidos dovanoms asmeninių švenčių proga.

6.21.4. Jeigu įmonė kiekvieną mėnesį tiksliai apskaičiuoja darbuotojų per tą mėnesį uždirbtą atostogų laiką ir darbo užmokesčio sumą, kuri bus išmokėta, kai darbuotojui bus suteiktos atostogos, tai šie susidarę įmonės įsipareigojimai darbuotojams (už jų uždirbtas atostogas) priskiriami leidžiamiems atskaitymams tą mėnesį, kurį šie įsipareigojimai faktiškai susidaro.

Kiti suformuoti atidėjimai (neįskaitant specialiųjų kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimų, numatytų PMĮ 27 straipsnyje) leidžiamiems atskaitymams priskiriami tik tuomet, kai šios atidėjimų sąnaudos yra faktiškai patiriamos (pvz., atliekamas garantinis remontas ar kt.).

6.22. Dėl iš darbdavio lėšų apmokamų išlaidų už darbuotojų periodišką medicininę apžiūrą.

Pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos darbe įstatymą (Žin., 2000, Nr. 95-2968), Lietuvos Respublikos profesinės sveikatos priežiūros įstatymą (Žin., 1999, Nr. 32-902), Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymą (Žin., 1999, Nr. 11-239) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 patvirtintą Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti asmenims, iš anksto pasitikrinusiems sveikatą ir vėliau besitikrinantiems sveikatą dėl užkrečiamų ligų, sąrašo ir šių asmenų tikrinimo tvarką (Žin., 1999, Nr. 41-1294; 2002, Nr. 73-3127) iš darbdavio lėšų apmokamos išlaidos už darbuotojų periodišką medicininę apžiūrą laikomos sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 patvirtinta Profilaktinių sveikatos tikrinimų rūšių ir apmokėjimo tvarka (Žin., 2000, Nr. 47-1365). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 patvirtintas Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašas ir kainos (Žin., 1999, Nr. 67-2175).

6.23. Dėl draudimo įmokų.

6.23.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos draudimo įmokos, jeigu draudimo objektas susijęs įmonės pajamų uždirbimu.

Draudimo objektas gali būti turtiniai interesai, susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu, su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui (ar tam fiziniam asmeniui) ar juridinio asmens turtui.

Kai draudžiamas įmonės turtas ir sutartyje numatoma, kad draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui, gaus įmonė – draudėja, tai draudimo įmokų (premijų) sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atimamos iš pajamų.

Draudimo sutartyje nustatytais atvejais draudimo išmoką gali gauti ir kiti draudėjo nurodyti asmenys: naudos gavėjai (pvz., turto nuomininkas apdraudžia turtą nuomotojo naudai) ar tretieji asmenys, kurių įmonė – draudėja sutartyje nenurodo, bet kurie draudimo rūšies taisyklėse nurodytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką (pvz., nuo draudėjo nukenčia asmenų turtas, kai sudaromos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutartys). Tokiais atvejais draudimo įmokų (premijų) sumos, taip pat priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų, jeigu draudimo objektas susijęs su įmonės pajamų uždirbimu.

6.23.2. Tais atvejais, kai turtą apdraudžia ne savininkas, o turto nuomininkas (panaudos gavėjas), išsinuomoto ar panaudos sutarčių pagrindu naudojamo turto draudimo įmokos (premijos), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atimamos iš pajamų, neatsižvelgiant į tai, kas yra draudimo išmokos gavėjas, jei tas turtas naudojamas pajamoms uždirbti.

Kai kreditorius sutartyje nustatytam paskolos suteikimo laikotarpiui savo naudai apdraudžia už suteiktą paskolą įkeistą turtą, tai draudimo įmokų (premijų) sumas toks kreditorius gali priskirti leidžiamiems atskaitymams, jeigu paskolos suteikimas susijęs su jo pajamų uždirbimu.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartis turimas ilgalaikis turtas, kaip ir nuosavas turtas, apskaitomas nuomininko balanse, ir nuomininkui pagal minėtas sutartis perduodama didžioji dalis rizikos bei naudos (turto kainos padidėjimas ar pelnas, kurį tikimasi gauti naudojant turtą), draudimo įmokos pripažįstamos leidžiamiems atskaitymams ir tada, kai turto nuomininkas apdraudžia turtą nuomotojo (to turto juridinio savininko) naudai.

Draudimo įmokos pripažįstamos leidžiamais atskaitymais ir tais atvejais, kai turto savininkas įkeičiamą turtą privalo apdrausti kreditoriaus naudai, jeigu turto įkeitimo operacija susijusi su įmonės pajamų uždirbimu.

6.23.3. Kai įmonė draudžia bendrąją civilinę atsakomybę už nuostolius (žalą), kurie gali būti padaryti tretiesiems asmenims arba jų turtui, tai įmonė apsidraudžia pati (apdraudžia savo atsakomybę trečiųjų asmenų atžvilgiu), o ne trečiųjų asmenų turtą, nors įvykus draudiminiam įvykiui nuostoliai kompensuojami tretiesiems asmenims. Todėl tokios draudimo įmokos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams.

Civilinės atsakomybės draudimas gali būti nustatomas ir įstatymais, pvz., Civilinės aviacijos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 94-2918) 73 straipsnyje numatyta, kad orlaivio savininko arba naudotojo civilinė atsakomybė, taip pat keleiviai, bagažas ir kroviniai turi būti apdrausti. Minimalių draudimo sumų dydžius nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

6.23.4. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, tuo atveju, jei įmonė transporto priemonę naudoja savo veikloje pajamoms uždirbti.

Pagal nuomos arba lizingo (finansinės nuomos) sutartis naudojamos transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos (premijos) taip pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, neatsižvelgiant į tai, kad draudimo liudijimo (poliso) eilutėje ,,Draudėjas” įrašytas transporto priemonės savininko, o ne nuomininko, apdraudusio transporto priemonę, duomenys. Jeigu transporto priemonės nuomos terminas trumpesnis už draudimo liudijimo (poliso) sutartyje nustatytą tos transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo laikotarpį arba, kai nepasibaigus transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo laikotarpiui, lizingo (finansinės nuomos) sutartis nutraukiama, tai prie leidžiamų atskaitymų priskiriama draudimo įmokų (premijos) dalis, proporcingai tenkanti nuomotos transporto priemonės naudojimo laikotarpiui. Šioms draudimo sąnaudoms pagrįsti nuomininkas turi turėti draudimo sutarties (poliso) kopiją.

6.23.5. Kartais patronuojančios įmonės draudžia savo dukterinių įmonių turtą, draudimo įmonei apmokėdamos visą draudimo sumą. Draudimo liudijime nurodoma, kad pagrindinis draudėjas yra patronuojanti įmonė, o papildomi draudėjai – dukterinės įmonės. Patronuojanti įmonė ir dukterinės įmonės pasirašo sutartį, kurioje dukterinės įmonės įgalioja patronuojančią įmonę pasirašyti draudimo liudijimą ir įsipareigoja kompensuoti patronuojančios įmonės už jas sumokėtą draudimo įmoką. Draudimo polise atskirai nurodoma dukterinėms įmonėms priklausančio turto kaina ir priklausančios sumokėti draudimo įmokos dalis. Kadangi naudos gavėjai yra dukterinės įmonės (jos gauna draudimo išmokas, įvykus draudiminiam įvykiui), patronuojančios įmonės už dukterines įmones sumokėtos draudimo sumos nepriskiriamos leidžiamiems atskaitymams, o dukterinių įmonių grąžintos sumos nepriskiriamos pajamoms. Tokiais atvejais laikoma, kad gautos lėšos tik kompensuoja patronuojančios įmonės išlaidas.

Dukterinių įmonių patronuojančiai įmonei sumokėtos patirtų išlaidų kompensavimo sumos, nustatant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos dukterinių įmonių leidžiamais atskaitymais pagal jų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, kuriuose nurodomas draudimo poliso ir sutarties tarp patronuojančios ir dukterinių įmonių numeriai bei datos. Be to, sąnaudoms pagrįsti dukterinės įmonės turi turėti draudimo poliso kopijas.

6.23.6. Jeigu vienetas apsidraudžia pats save nuo galimų nuostolių, kuriuos patirtų, jei darbuotojui atsitiktų nelaimingas atsitikimas, o draudimo sutartyje numatoma, kad draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui, gaus vienetas – draudėjas, tai draudimo įmokų (premijų) sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, nes vienetas, norėdamas valdyti veiklos riziką, siekia ekonominės naudos.

Jeigu įvykus draudiminiam įvykiui gauta draudimo suma bus išmokėta darbuotojui, ši išmokėta suma nebus laikoma sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams.

6.23.7. Vienetas, apdraudęs darbuotoją gyvybės draudimu ir kurį laiką mokėjęs pagal sutartį, kurioje numatyta, kad naudos gavėjas yra pats vienetas, gali pakeisti naudos gavėją ir juo paskirti darbuotoją. Tokiu atveju vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams (PMĮ 26 str. nustatyta tvarka) gali būti priskiriamos tik po sutarties pakeitimo sumokėtos gyvybės draudimo sumos. Visa įmokų pagal draudimo sutartį (iki jos pakeitimo) įtrauktų į leidžiamus atskaitymus suma turi būti didinamos vieneto mokestinio laikotarpio, kurį įsigaliojo gyvybės draudimo sutarties pakeitimas, pajamos.

6.24. Dėl palūkanų už paskolas ir įmokų, susijusių su paskolų garantijų gavimu.

6.24.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos palūkanos už bet kokios rūšies paskolas, įskaitant lizingą (finansinę nuomą), prekių pirkimą išsimokėtinai, palūkanas, mokamas už indėlius bei vertybinius popierius (palūkanomis nelaikomos netesybos (baudos, delspinigiai) už sutarčių nevykdymą ir kitos ekonominės sankcijos).

6.24.2. Ilgalaikiam turtui pirkti, lizingo (finansinės nuomos) būdu įsigyti arba jam gaminti skirtų skolintų sumų palūkanos, susikaupusios per laikotarpį nuo to turto įsigijimo arba nuo gamybos pradžios iki jo naudojimo pradžios, turi būti kapitalizuojamos kaip formavimo savikaina. Pradėjus naudoti įsigytą ilgalaikį turtą, kapitalizuotos palūkanos (formavimo savikaina) amortizuojamos per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje ,,Formavimo savikaina“ ilgalaikio turto grupei nustatytą maksimalų nusidėvėjimo laikotarpį, o įsigytas (pasigamintas) ilgalaikis materialusis turtas - per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio materialiojo turto grupei, kuriai šis turtas priskiriamas, nustatytą maksimalų nusidėvėjimo laikotarpį.

Kapitalizuotų palūkanų (formavimo savikainos) amortizacijos ir ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sumos, apskaičiuotos pagal PMĮ 18 straipsnyje nustatytą tvarką, priskiriamos leidžiamiems atskaitymams.

6.24.3. Akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 2000, Nr. 64-1914) reglamentuoja akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas. Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 3 dalyje  nustatyta tvarka bendrovei skolinantis iš akcininko pagal paskolos sutartį, metinė palūkanų norma negali būti didesnė už praėjusį kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinį vidurkį, kurį ,,Valstybės žiniose“ skelbia Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Todėl bendrovės, skolindamosi iš akcininkų, paskolos sutartyse metinį palūkanų dydį turi nustatyti vadovaudamosi šio įstatymo 16 str. 3 dalimi.

Sudarant paskolų sutartis, minėto įstatymo 16 str. 3 dalyje numatytas ribojamas palūkanų dydis nustatomas atsižvelgiant į sutarties sudarymo datą. Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos pagal bendrovės su akcininku sudarytą paskolos sutartį sumokėtos palūkanos, ne didesnės už praėjusio kalendorinio ketvirčio (t. y. kalendorinio ketvirčio, buvusio prieš tą kalendorinį ketvirtį, kurį sudaryta paskolos sutartis) Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, maksimalią palūkanų normą viršijanti palūkanų dalis leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama.

Pagal paskolos sutartį akcininkui mokamos palūkanos, ne didesnės už paskolos sutarties sudarymo dieną galiojusį minėto Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 6 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuojamą palūkanų dydį, pripažįstamos leidžiamais atskaitymais visą sutarties vykdymo laikotarpį, ir keičiantis Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertiniam vidurkiui, neperskaičiuojamos.

Pavyzdys

Uždaroji akcinė bendrovė (paskolos gavėja) ir akcininkas (Lietuvos įmonė) 2002 m. balandžio 9 d. sudarė dvejų metų paskolos sutartį, pagal kurią akcininkas nustatytomis sąlygomis įsipareigojo suteikti bendrovei sutartyje nustatyto dydžio paskolą, o bendrovė įsipareigojo gautąją paskolą grąžinti akcininkui ir jam mokėti 4 proc. metines palūkanas.

2002 m. I kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 4,36 proc. (Finansų ministerijos 2002 m. balandžio 3 d. pranešimas Nr. 1303-06-0203532 (,,Valstybės žinių“ priedas ,,Informaciniai pranešimai“, 2002, Nr. 29).

Vadinasi, bendrovė, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, pagal minėtą paskolos sutartį akcininkui mokamas 4 proc. dydžio metines palūkanas gali priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Pateiksime kitą pavyzdį, kai paskolos su akcininku sutartyje nustatyta kintama metinė palūkanų norma, atsižvelgiant į Londono tarpbankinę skolinimo palūkanų normą (LIBOR). Kiekvieną kartą, keičiantis LIBOR dydžiui, kinta ir akcininkui mokama palūkanų norma.

Pavyzdys

Bendrovė su akcininku 2002 m. balandžio 27 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią bendrovė už gautą paskolą įsipareigojo akcininkui mokėti sutartyje nustatyto dydžio (LIBOR + 2 proc.) metines palūkanas. Tarkime, kad paskolos sudarymo dieną LIBOR palūkanų norma buvo 2,13 proc. 2002 metų I kalendorinio ketvirčio (buvusio prieš sutarties sudarymo datą) aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 4,36 proc. Vadinasi, paskolos pasirašymo momentu metinė palūkanų norma yra 4,13 proc. (2,13 proc. + 2 proc. = 4,13 proc.) ir ji neviršijo praėjusio ketvirčio Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinio vidurkio (4,36 proc.). Tačiau, jei paskolos sutarties vykdymo laikotarpiu LIBOR palūkanų norma padidės ir dėl to akcininkui už paskolą mokama metinė palūkanų norma viršys praėjusio ketvirčio, buvusio prieš sutarties sudarymo dieną, galiojusį Lietuvos Respublikos iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį (4,36 proc.), tai viršijančios palūkanų normą dalies, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, bendrovė negalės priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Pažymėtina, kad sutartis laikoma sudaryta tada, kai šalys (tam tikrais atvejais reikalaujama forma) tarpusavyje susitaria dėl visų esminių jos punktų. Tačiau tais atvejais, kai keičiamos sudarytų paskolų sutarčių sąlygos arba kai tokiose sutartyse numatyta, kad šalims neprieštaraujant, sutarčių galiojimas pratęsiamas, tai laikoma, kad sudaromos ankstesnes sutartis pakeičiančios arba pratęsiančios sutartys, kurių pagrindu šalių susitarimu sukuriamos naujos, pakeičiamos arba panaikinamos civilinės teisės ar pareigos. Todėl pagal tokias (ankstesnes paskolų sutartis pakeičiančias arba pratęsiančias) sutartis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamais atskaitymais bus pripažįstama palūkanų dalis, ne didesnė už pratęsiančios (pakeičiančios) sutarties sudarymo dienai pagal Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 3 dalyje nustatyta tvarką apskaičiuojamą palūkanų dydį.

Vyriausybė 2000 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1259 ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanos normos svertinio vidurkio skelbimo“ (Žin., 2000, Nr. 90-2797) įgaliojo Finansų ministeriją ne vėliau kaip iki kiekvieno ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos ,,Valstybės žinių“ priede ,,Informaciniai pranešimai“ skelbti praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Anksčiau ,,Valstybės žiniose“ neskelbtų minėtų palūkanų normų svertinius vidurkius galima surasti Finansų ministerijos interneto puslapyje (http://www.finmin.lt/).

6.24.4. Atkreipiame dėmesį į tai, kad iš užsienio gaunamos paskolos be valstybės garantijos registruojamos Lietuvos banko valdybos 1999 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 77 ,,Dėl Lietuvos Respublikos juridinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, gaunamų užsienio paskolų be valstybės garantijos ir užsienio ūkio subjektams suteikiamų paskolų įregistravimo Lietuvos banke tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 50-1632) nustatyta tvarka.

6.24.5. Leidžiamiems atskaitymams priskiriamos įvairios įmokos, susijusios su paskolų garantijų gavimu (išlaidos už įkeisto turto draudimą, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės paslaugas, turto vertintojų, notarų, bankų paslaugas, už dokumentų rengimą, verslo planų parengimą (išskyrus tuos atvejus, kai šios išlaidos įtraukiamos į įmonės reorganizavimo išlaidas, kurios kapitalizuojamos kaip formavimo savikaina).

6.25. Dėl miško atkūrimo, ugdymo, priežiūros, apsaugos, rekreacijos, gyvūnijos gausinimo, miško kelių bei miško žemių sausinimo sistemos įrengimo, priežiūros bei remonto darbų sąnaudų išlaidų.

Miškų įstatyme (Žin.,1994, Nr. 96-1872) nustatyta, jog miškai turi būti tvarkomi pagal nepertraukiamo naudojimo principą, kad mediena bei kiti miško ištekliai būtų nuolat tiekiami ir būtų išlaikyta medienos prieaugio ir jos sunaudojimo pusiausvyra. Miško valdytojai (miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės bei organizacijos), savininkai ir naudotojai (juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę) privalo saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atsodinti iškirstą mišką, jį naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, palaikyti dirvožemio našumą, saugoti miškų biologinę įvairovę, laikytis kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Todėl miško valdytojai, savininkai ar naudotojai miškams auginti, apsaugoti ir prižiūrėti patiria miško atkūrimo, ugdymo, priežiūros, apsaugos, rekreacijos, gyvūnijos gausinimo, miško kelių bei miško žemių sausinimo sistemos įrengimo, priežiūros bei remonto darbų sąnaudas. Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos visos sodmenų pirkimo, pasodinimo, išauginimo bei realizavimo sąnaudos, jaunuolynų ugdymo sąnaudos, sėklinių plantacijų įveisimo ir priežiūros, dirvožemio tyrimo, taip pat želdinių priežiūros ir apsaugos sąnaudos bei miško sanitarinei, priešgaisrinei apsaugai skirtos sąnaudos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 459 ,,Dėl Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 103-3266) patvirtinti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, kuriuose nustatyti miškų atkūrimo ir įveisimo būdai. Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos miško kelių, tiltų bei sausinamojo tinklo projektavimo ir įrengimo darbų sąnaudos, miško kelių, tiltų, sausinamojo tinklo bei griovių šlaitų valymo, priežiūros ir remonto darbų sąnaudos, pakelių valymo bei šienavimo sąnaudos, kelių ženklų keitimo ir atnaujinimo sąnaudos. Miškų ūkio veiklai tai pat priskiriama gyvūnijos gausinimo ir apsaugos veikla.

Juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visapusiškai ją atlyginti arba, jei yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. Tačiau sąnaudos, susijusios su veiklos neigiamu poveikiu aplinkai ar to poveikio padarytos žalos atlyginimu, negali būti priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

6.26. Dėl išlaidų, patirtų miestų inžinerinei infrastruktūrai plėtoti, pripažinimo sąnaudomis.

6.26.1. Vyriausybės 1993 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 469 ,,Dėl gyvenamųjų namų ir kitų objektų statybos teritorijose, kuriose neįrengti inžineriniai įrenginiai“ (Žin., 1993, Nr. 25-593) 2.1 punkte nustatyta, kad ,,asmenys, kuriems žemės sklypai komercinei veiklai buvo suteikti iki 1992 m. vasario 7 d. inžineriniu požiūriu parengtose teritorijose ir kuriems nebuvo keliami reikalavimai kompensuoti šių darbų išlaidas, prisijungdami prie inžinerinių įrenginių arba plėsdami savo veiklą, turi sumokėti atitinkamą įnašą į savivaldybių nebiudžetinį fondą miestų (rajonų) valdybų nustatyta tvarka“.

Šio nutarimo 2.2 punkte (Vyriausybės 1994 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, Žin., 1994, Nr. 17-282) nustatyta, kad ,,asmenys, nusipirkę ar nuomojantys žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui ar kitam objektui statyti inžineriniu požiūriu neparengtose teritorijose, miestų (rajonų) valdyboms šiose teritorijose įrengus centralizuotus inžinerinius įrenginius, prisijungdami prie inžinerinių įrenginių, turi sumokėti į savivaldybių nebiudžetinį fondą jų balansinės kainos dalį miestų (rajonų) valdybų nustatyta tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai žemės sklypą įsigijęs asmuo sumokėjo į šį fondą nustatytojo dydžio įnašą statybos teritorijos inžinerinei struktūrai plėtoti“.

Abiem minėtais atvejais į savivaldybės nebiudžetinį fondą sumokėtus nustatyto dydžio įnašus inžinerinei infrastruktūrai plėtoti ūkio subjektai turi priskirti nematerialiam turtui (,,Įsigytos teisės“). Šio nematerialaus turto amortizacija, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, yra priskiriama prie leidžiamų atskaitymų. Tokios nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai miestų (rajonų) valdybų nustatytos sumos centralizuotų inžinerinės infrastruktūros įrenginių balansinei kainos daliai kompensuoti minėto Vyriausybės 1994 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 469 2.2 punkte nustatyta tvarka ne pervedamos į savivaldybės nebiudžetinį fondą, bet jomis apmokamos savivaldybei išrašytos centralizuotų inžinerinės infrastruktūros objektų įrengimo sąskaitos.

6.26.2. Kai įmonių įrengti inžinerinės infrastruktūros objektai šioms įmonėms priklauso nuosavybės teise (neatsižvelgiant į tai, kam priklausančiose teritorijose šie objektai įrengiami), tokio ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąnaudos PMĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka turi būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams. Atkreipiame dėmesį į tai, kad minėtas sąnaudas priskiriant leidžiamiems atskaitymams, turi būti atsižvelgta ir į PMĮ 17 str. 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos, tokiai veiklai įprastinės sąnaudos, būtinos įmonės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Todėl tuo atveju, kai įmonė savo iniciatyva finansuoja jai nuosavybės teise priklausančių inžinerinės infrastruktūros objektų įrengimą ir tai yra būtina jos pajamoms uždirbti arba ekonominei naudai gauti (tai turėtų būti nustatoma kiekvienu individualiu atveju), tokios patirtos sąnaudos gali būti laikomos leidžiamais atskaitymais, kurie, apskaičiuojat apmokestinamąjį pelną, atimami iš pajamų.

6.26.3. Kai įmonė savo lėšomis (pati arba pagal sutartį su kitais ūkio subjektais) įrengia inžinerinės infrastruktūros objektus ir nuosavybės teisę į šiuos objektus perleidžia savivaldybėms, tuomet įmonė gali:

1) didinti pasistatyto objekto įsigijimo kainą, jei įmonė minėtais objektais savivaldybei atlygina už įvairius leidimus ir pan., kurie pagal Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 955  patvirtintą Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarką (Žin., 1998, Nr. 69-2011) gali būti įtraukiami į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą, arba

2) tokiai infrastruktūrai sukurti patirtas išlaidas kapitalizuoti ir amortizuoti kaip nematerialųjį turtą (įsigytas teises), jei įmonė įsigyja atskirą teisę statyti naujus objektus arba rekonstruoti senus objektus.

2. Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai:

1) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos;

2) ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos;

3) komandiruočių sąnaudos;

4) reklamos ir reprezentacijos sąnaudos;

5) natūraliosios netekties nuostoliai;

6) mokesčiai;

7) beviltiškos skolos;

8) įmokos darbuotojų naudai;

9) specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai;

10) parama;

11) narių mokesčiai, įnašai ir įmokos;

12) mokestinio laikotarpio nuostoliai.

Komentaras

    Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai yra šioje dalyje išvardintos sąnaudos, kurių dydis mokesčių tikslais yra ribojamas. Ribojamų dydžių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarka nustatyta PMĮ 18 – 30 straipsniuose.

(08-2-02)–R-1331Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro 6.23.2 punkto papildymo2003.02.102002.01.012004.01.264 (18)(18.9-25-1)-R-481 Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo naujais 6.23 ir 6.23.7 punktais2004.01.152002.01.01
VMI komentaras

17 straipsnis. Leidžiamų atskaitymų pripažinimo tvarka

1. Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita. Leidžiamiems atskaitymams priskiriami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti Ignalinos atominės elektrinės papildomi atskaitymai.

Komentaras

    1. Remiantis šio straipsnio pirmosios dalies nuostatomis, leidžiamais atskaitymais laikomos visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti.

    Sąnaudos turi būti pagrindžiamos galiojančiais sandoriais, todėl vienetas, sudarydamas sandorį, turi būti įsitikinęs, kad šio sandorio antroji šalis nėra fiktyvus ūkio subjektas ir kad jis turi teisę vykdyti sandoriu sukurtas pareigas (vykdyti atitinkamą veiklą).

    2. Išlaidos pripažįstamos sąnaudomis pagal pajamų ir sąnaudų kaupimo apskaitos principą (toliau - kaupimo apskaitos principas), kitus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančiuose dokumentuose nustatytus principus.

    Pagal kaupimo apskaitos principą patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su per ataskaitinį laikotarpį uždirbtomis pajamomis.

    Vienetai, pajamas pripažįstantys pagal pinigų apskaitos principą, sąnaudas pripažįsta pagal kaupimo apskaitos principą, tačiau, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos tik tos sąnaudos, kurios susijusios su pajamomis, faktiškai gautomis per mokestinį laikotarpį (su mokestinio laikotarpio įplaukomis).

    3. Vieneto patirtos išlaidos yra laikomos įprastinėmis sąnaudomis, jeigu jos atitinka vykdomos veiklos pobūdį ir jeigu jos yra įprastos vienetų, vykdančių atitinkamą veiklą Lietuvoje ar užsienyje, veiklai.

Pavyzdys

UAB X užsiima prekybos ir krovinių vežimo veikla. Ši įmonė yra vežėjų asociacijos narė ir kasmet šiai asociacijai moka nario mokestį. Tačiau 2002 metais įmonė vertėsi tik prekybine veikla, o krovinių vežimo veiklos nevykdė. Tačiau ji liko vežėjų asociacijos narė ir 2002 metais sumokėjo metinį nario mokestį, kadangi ateityje planuoja vėl vykdyti krovinių vežimo veiklą. Šis sumokėtas nario mokestis nėra prekybos veiklai įprastinės sąnaudos, todėl šios išlaidos 2002 metais nebus priskiriamos UAB X leidžiamiems atskaitymams.

    4. Sąnaudoms, kurių dydį nulemia pagamintos produkcijos (įvykdytų užsakymų) kiekis, priskiriamos ne visos išlaidos, patirtos tai produkcijai pagaminti (užsakymui įvykdyti), o tik parduotai produkcijai tenkanti tų išlaidų dalis. Ne visas sąnaudas galima padalinti tarp parduotos ir neparduotos produkcijos (nebaigtos gamybos). Vieneto tipinės veiklos sąnaudos, kurių dydį nulemia ne parduotų gaminių kiekis, o laikotarpio trukmė bei kiti veiksniai ir kurių neįmanoma susieti su pajamų uždirbimu, laikomos tenkančiomis uždirbtoms pajamoms. Prie tokių sąnaudų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos pardavimo, bendrosios ir administracinės sąnaudos (jeigu jos neįtraukiamos į ilgalaikio turto pasigaminimo kainą).

    5. Vienetas, tvarkydamas buhalterinę apskaitą, spręsdamas išlaidų priskyrimo tiesioginėms ir netiesioginėms išlaidoms klausimus, nustatydamas netiesioginių išlaidų paskirstymo gaminamai produkcijai (vykdomam užsakymui) kriterijus, taip pat priskirdamas sąnaudas, tenkančias parduotai produkcijai (užsakymui), turi vadovautis tokiais pagrindiniais norminiais aktais: Buhalterinės apskaitos įstatymu (Žin., 2001, Nr. 99-3515), Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 ,,Dėl ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos ir metinės finansinės atskaitomybės“ (Žin., 1993, Nr. 58-1123, 2002, Nr. 8-275), Finansų ministerijos 1994 m. kovo 8 d. raštu Nr. 21N ,,Dėl turto įvertinimo“ (Žin., 1994, Nr. 20-334; 1995, Nr. 39-985). Tačiau, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos tik tos paminėtų teisės aktų nuostatos, kurios neprieštarauja PMĮ nuostatoms.

    Kiekvienas vienetas (toliau šio ir 18-21 straipsnių komentare – įmonė), savo nuožiūra gamybos išlaidas tiesioginėms ar netiesioginėms išlaidoms priskiria, atsižvelgdama į gamybos proceso specifiką, savarankiškai pasirenka savikainos skaičiavimo sistemą. Minėtuose teisės aktuose nustatomi tik pagrindiniai kriterijai, kuriais turi vadovautis įmonė.

    Atsargų sąnaudoms apskaičiuoti PMĮ įteisintas FIFO (angl. first in, first out, liet. pirmas į, pirmas iš) metodas (žr. 57 str. 4 dalį). Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atsargų sąnaudos apskaičiuojamos taikant atsargų apskaitos FIFO metodą.

    6. Kai kurių išlaidų rūšių pripažinimo leidžiamais atskaitymais paaiškinimai.

6.1. Dėl žaliavų ir medžiagų.

Leidžiamiems atskaitymams priskiriama žaliavų (medžiagų), įeinančių į pagamintų ir realizuotų gaminių sudėtį, sudarančių jų pagrindą arba kaip komponentai būtinų gaminant produkciją (atliekant darbus, suteikiant paslaugas), medžiagų, sunaudojamų produkcijos (darbų, paslaugų) gamyboje normaliam technologiniam procesui vykti, įsigijimo kaina, realizuotos produkcijos įpakavimo medžiagų įsigijimo kaina, kitoms gamybinėms bei ūkinėms reikmėms (bandymams, kontrolei, išlaikymui) sunaudotų medžiagų įsigijimo kaina, instrumentų, įrenginių, prietaisų, laboratorinio ir kito inventoriaus, kai šis turtas priskirtas trumpalaikiam turtui, įsigijimo kaina, komplektavimo gaminių ir pusgaminių, kurie montuojami ar papildomai apdorojami įmonėje, įsigijimo kaina, kuro ir visų rūšių energijos, naudojamos technologiniams tikslams, visų rūšių energijos gamybai, įskaitant energijos perdavimą, energijos, sunaudotos patalpoms šildyti, įsigijimo kaina, statybinių medžiagų, konstrukcijų ir detalių, montuojamų statomuose objektuose, atliekant statybos darbų paslaugas, įsigijimo kaina, sėklų, sodinamųjų medžiagų, pašarų, trąšų, gaminant žemės ūkio produkciją, įsigijimo kaina ir pan.

6.2. Dėl gamybos atliekų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos faktiškos gamybinės atliekos pagal įmonės nusistatytus normatyvus, atsižvelgiant į gamybos technologinio proceso (darbų atlikimo, paslaugų teikimo) specifiką, t. y. jos įtraukiamos į gamyboje sunaudotų žaliavų (medžiagų) savikainą.

Gamybinėmis atliekomis laikomos medžiagų (žaliavų), pusgaminių, ir kitų materialinių išteklių, susidarančių produkcijos gamybos (darbų atlikimo, paslaugų teikimo) procese, likučiai, visiškai arba iš dalies praradę pirmines vartojimo savybes (chemines ar fizines). Nustatant gamybinių atliekų normas, privaloma laikytis atitinkamą veiklos sritį reguliuojančios institucijos (ministerijos ar žinybos) nustatytos normų apskaičiavimo tvarkos bei kitų teisės aktų nuostatų (kai ministerijos ar kitos institucijos tokių tvarkų nuostatas ar kitus medžiagų suvartojimą reglamentuojančius teisės aktus yra patvirtinusios).

Grįžtamosios gamybinės atliekos, t. y. tokios gamybinės atliekos, kurios gali būti panaudojamos gamyboje arba parduodamos, turi būti įvertintos, sumažinus materialinių vertybių sąnaudas. Tokios atliekos įkainojamos pagal įmonės nusistatytą metodiką. Grįžtamosioms atliekoms nepriskiriami medžiagų likučiai, kurie pagal nustatytą technologiją perduodami į kitus gamybinius padalinius (cechus), kaip pilnavertės medžiagos (žaliavos) kitų rūšių gaminiams gaminti (darbams atlikti, paslaugoms teikti). Gamybinėms atliekoms nepriskiriama šalutinė produkcija, kuri gaunama technologinio proceso metu.

6.3. Dėl sunaudotos produkcijos.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma produkcija, sunaudota laboratoriniams bandymams.

6.4. Dėl parduotų prekių įsigijimo kainos.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma parduotų prekių įsigijimo kaina. Pagal PMĮ 57 str. 4 dalį atsargos apskaitomos FIFO metodu, t. y. ,,pirmas į – pirmas iš“.

6.5. Dėl žemės rekultivavimo darbų išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos žemės rekultivavimo darbų išlaidos (jeigu gamtos išteklių panaudojimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatyta kitaip).

6.6. Dėl materialinių vertybių sandėliavimo (saugojimo) išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos materialinių vertybių sandėliavimo (saugojimo) išlaidos.

6.7. Dėl autotransporto priemonių eksploatavimo išlaidų.

Įmonių buhalterinėje apskaitoje fiksuojamos ūkinės operacijos, tarp jų ir susijusios su autotransporto priemonių panaudojimu, turi būti pagrįstos dokumentais. Atsižvelgdama į veiklos pobūdį, važiavimo dažnumą ir kitas darbo sąlygas, įmonė pati nusistato, kokiais dokumentais turi būti įforminama kelionė ir degalų bei kitų medžiagų sunaudojimas.

Visi autotransporto priemonės panaudojimo ir degalų suvartojimo duomenys gali būti nurodyti viename dokumente (jei įmonei tai patogu) arba išdėstomi keliuose dokumentuose (degalų nurašymo aktuose, įvairiuose suvestiniuose žiniaraščiuose ir kt.). Dokumentai turi būti patvirtinti atsakingų asmenų parašais.

Degalų sunaudojimo normas įmonės vadovas patvirtina atsižvelgdamas į gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis arba į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1995 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 405 ,,Dėl automobilių kuro normų nustatymo metodikos“ (Žin., 1995, Nr. 85-1933) patvirtintas kontrolines (bazines) kuro sąnaudų normas.

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, sunaudotų degalų įsigijimo kaina, taip pat kitos autotransporto priemonės eksploatavimo išlaidos (perduotų naudoti tepalų, padangų, plovimo medžiagų, filtrų, įvairių smulkių detalių įsigijimo kaina ir kt.) priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

Sunaudotų degalų kiekį tvirtina įmonės vadovas ar jo įgaliotas asmuo. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų galima priskirti tik faktiškai nuvažiuotam (siejamam su įmonės pajamų uždirbimu) atstumui tenkantį degalų kiekį, neviršijantį norminio kiekio.

Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos išlaidos, susijusios su specializuotų organizacijų atliekamais patarnavimais (mokėjimai už technines apžiūras, plovimą ir kt.). Šios išlaidos leidžiamais atskaitymais pripažįstamos remiantis atitinkamai įformintais tų patarnavimų atlikimo dokumentais.

6.8. Dėl raštinės ir biuro reikmenų įsigijimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos kanceliarinės, blankų įsigijimo, pašto, telefono (įskaitant mobilųjį), telegrafo, kitų ryšių, įskaitant faksimilinį, elektroninį paštą, taip pat informacines sistemas (internetą ir pan.) išlaidos, informacijos apdorojimo (skaičiavimo) centrų, kompiuterių techninio aptarnavimo paslaugos.

6.9. Dėl patalpų nuomos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos patalpų nuomos išlaidos, mokesčiai už komunalines paslaugas (už šaltą vandenį, kanalizaciją, dujas, elektrą, šiluminę energiją, šiukšlių (sniego) išvežimą ir pan.), už naudojimąsi liftu, lauko durų signalizacijos priežiūros, dūmtraukių valymo, eksploatuojamo objekto šildymo sistemų parengimo žiemai bandymų, patalpų vidaus inžinierinės įrangos avarijų likvidavimo išlaidos, šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų reguliavimo, pastatų šildymo sistemų bandymo ir parengimo žiemai išlaidos, išlaidos, užtikrinančios statinių ir įrengimų saugų naudojimą, statinių priešgaisrinę apsaugą, ūkio subjektui priklausančios teritorijos priežiūros išlaidos (valymas, želdynų priežiūra ir pan.), patalpų ir kitų materialinių vertybių apsaugos bei priešgaisrinės apsaugos išlaidos.

6.10. Dėl bankų paslaugų.

Leidžiamais atskaitymais laikomos bankų paslaugos, įskaitant bankams sumokėtą mokestį už mokėjimo korteles, kai darbo apmokėjimas organizuotas ne grynaisiais pinigais, taip pat už banko paslaugas, pirkėjams atsiskaitant mokėjimo kortelėmis ir pan.

6.11. Dėl skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutarčių.

Civilinio kodekso 6.903 straipsnyje nustatyta, kad ,,faktoringo sutartimi viena šalis (finansuotojas) perduoda arba įsipareigoja perduoti kitai šaliai (klientui) pinigus mainais už kliento (kreditoriaus) piniginį reikalavimą, susijusį su prekių pardavimu, darbų atlikimu ar paslaugų teikimu, trečiajam asmeniui (skolininkui), o klientas perleidžia arba įsipareigoja perleisti finansuotojui piniginį reikalavimą skolininkui (finansavimas su sąlyga perleisti piniginį reikalavimą) ir mokėti sutartyje nustatytą atlyginimą. Piniginį reikalavimą skolininkui klientas gali perleisti finansuotojui taip pat ir siekdamas užtikrinti savo prievolių finansuotojui įvykdymą“.

Pagal Civilinio kodekso 6.904 straipsnio nuostatas ,,finansuotoju pagal faktoringo sutartį gali būti tik bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo, įstatymų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti faktoringo veiklą“.

Kadangi faktoringas yra paslauga, tai už ją finansuotojas turi gauti pajamų. Sudarant skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartis, paprastai numatomi tokie mokesčiai, kaip faktoringo (finansavimo) palūkanos, komisinis (sąskaitos priėmimo) mokestis, sutarties (administravimo) mokestis.

Finansuotojui pagal faktoringo sutartį įmonės sumokėtas komisinis mokestis, sutarties mokestis bei mokamos palūkanos už finansavimą, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną,  priskiriamos įmonės pardavėjos (kliento) leidžiamiems atskaitymams.

Pagal skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį finansuotojas įmonei už perleistą piniginį reikalavimą skolininkui dažniausiai avansu perveda 70 – 90 proc. skolos sumos pagal pirkėjui išrašytą sąskaitą faktūrą. Likusią sumą, atskaitęs palūkanas ir kitus sutartyje numatytus mokesčius, finansuotojas sumoka, kai pirkėjas atsiskaito su finansuotoju.

Pavyzdys

Pardavėjas (toliau – Klientas) pardavė prekes pirkėjui, tačiau pirkėjas jam nemoka už gautas prekes. Klientas, norėdamas užsitikrinti pakankamą apyvartinių lėšų kiekį bei didesnę tikimybę atgauti skolą iš pirkėjo, su banku (toliau – Finansuotojas) sudaro skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį, kurioje Finansuotojas suteikia Klientui 100 000 litų faktoringo limitą.

Pagal Kliento ir Finansuotojo sudarytą skolinių įsipareigojimų perleidimo (faktoringo) sutartį Klientas įsipareigoja perleisti Finansuotojui Kliento skolininko (prekių pirkėjo) piniginį reikalavimą. Finansuotojas įsipareigoja perimti piniginį reikalavimą pagal Kliento skolininkui (prekių pirkėjui) išrašytas sąskaitas faktūras ir pervesti Klientui avansu 85 proc. sąskaitose faktūrose nurodytos sumos.

Klientas įsipareigoja Finansuotojui mokėti tokius mokesčius: faktoringo (finansavimo) palūkanas – 7 proc. nuo banko finansuojamos sumos, komisinį (sąskaitos priėmimo) mokestį – 2 proc. nuo perimto piniginio reikalavimo  sumos, sutarties (administravimo) mokestį – 0,65 proc. faktoringo limito.

Vykdydamas sutartį, Finansuotojas perėmė iš Kliento 100 000 Lt piniginį reikalavimą skolininkui (prekių pirkėjui). Finansuotojas Klientui avansu pervedė 85 proc. šio piniginio reikalavimo sumos (85 000 Lt). Šiuo atveju, Klientas už faktoringo paslaugą Finansuotojui sumokės 5 950 Lt (85 000 x 7 : 100) faktoringo (finansavimo) palūkanų, 2 000 Lt (100 000 x 2 : 100) komisinio (sąskaitos priėmimo) mokesčio, 650 Lt (100 000 x 0,65 : 100) sutarties (administravimo) mokesčio, iš viso 8 600 litų. Šios už Finansuotojo suteiktas paslaugas sumokėtos sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos Kliento leidžiamiems atskaitymams. Finansuotojo gautos faktoringo palūkanos (5 950 Lt), komisinis mokestis (2 000 Lt) ir sutarties (administravimo) mokestis (650 Lt) priskiriamos Finansuotojo apmokestinamoms pajamoms.

Finansuotojas iš skolininko (prekių pirkėjo) gavęs skolos sumą (100 000 Lt), likusią skolos sumą 6 400 Lt (100 000 – 85 000 – 8 600) pagal perimtą iš Kliento piniginį reikalavimą, atskaitęs palūkanas ir kitus Kliento sumokėtus mokesčius, sumoka Klientui.

6.12. Dėl rinkos paieškos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos išlaidos, susijusios su rinkos konjunktūros tyrimu, prekių ir paslaugų realizavimo rinkos paieškos (mokestis už dalyvavimą konkursuose) išlaidos, projektų parengimo konkursui išlaidos (įskaitant nelaimėtuosius).

6.13. Dėl konsultacinių, juridinių, informacinių ir pan. išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos konsultacinės, juridinės, informacinės ir pan. išlaidos, įskaitant audito, vertinimo, sertifikavimo ir pan. paslaugas; mokesčiai notarui už dokumentų įforminimą; išlaidos, susijusios su bylų nagrinėjimu teismuose, arbitraže ir ikiteisminiuose ginčuose, finansinės atskaitomybės skelbimo išlaidos, spaudos leidinių, techninės, metodinės ir kitų informacinio pobūdžio įmonės veiklai vykdyti reikalingų leidinių įsigijimo bei prenumeravimo, muitinės dokumentų rengimo išlaidos.

Atlikto finansinės veiklos audito sąnaudas įmonė leidžiamiems atskaitymams priskirti ir iš pajamų atskaityti gali:

- tą mokestinį laikotarpį, kurį audito paslaugos buvo atliktos,

arba

- tą mokestinį laikotarpį, už kurį auditas buvo atliktas.

6.14. Dėl kadrų rengimo ir darbuotojų kvalifikacijos kėlimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos kadrų rengimo ir perkvalifikavimo išlaidos, įskaitant personalo apmokymą dirbti įrengimais, įvaldyti (diegti) naujas technologijas (išskyrus tuos atvejus, kai tos išlaidos apskaitomos kaip nematerialusis turtas (formavimo savikaina), darbuotojų kvalifikacijos kėlimo išlaidos (įskaitant užsienio kalbų kursus), kai tai susiję su jų einamomis pareigomis.

Kvalifikacijos kėlimas suprantamas kaip apmokymas trumpalaikiuose kursuose, kuriuose darbuotojai tik tobulina savo kvalifikaciją, įgytą anksčiau.

Kvalifikacijos kėlimo sąnaudoms nepriskiriamos darbuotojų mokymosi aukštosiose, aukštesniosiose mokyklose, koledžuose ir kitose mokyklose, suteikiančiose tam tikrą išsimokslinimo lygį, išlaidos.

6.15. Dėl darbo saugos ir darbuotojų sveikatos apsaugos išlaidų.

6.15.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos darbuotojų asmeninės darbo apsaugos priemonės, darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų (medicinos tarnybų) išlaikymo išlaidos, kitos kolektyvinės ir (ar) asmeninės darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (Žin., 1993, Nr. 55-1064; 2000, Nr. 95-2968) nustatyta tvarka.

6.15.2. Pagal minėto Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 13 straipsnį, darbdavio pareiga yra užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą visais su darbu susijusiais aspektais. Kai vykdant šią pareigą (pvz., kai darbuotojams vykdant tiesiogines darbo funkcijas yra tikimybė užsikrėsti infekcinėmis ligomis, ir todėl įmonės lėšomis jie skiepijami) įmonė patiria išlaidų, tos išlaidos gali būti pripažįstamos leidžiamais atskaitymais.

6.16. Dėl sanitarijos ir higienos išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos sanitarijos ir higienos išlaidos.

6.17. Dėl geriamojo vandens įsigijimo išlaidų.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos įmonės darbuotojams bendro naudojimo talpose perkamo geriamojo vandens įsigijimo išlaidos (įskaitant aparatų, naudojamų vandeniui virinti ir atšaldyti, nuomos išlaidas).

6.18. Dėl inventorizacijos metu nustatyto prekių pertekliaus arba trūkumo.

Atliekant atsargų, dažniausiai perparduoti skirtų prekių inventorizaciją, kartais nustatomas vienų prekių perteklius, o kitų – trūkumas.

Inventorizacijos metu nustatytas prekių perteklius priskiriamas įmonės apmokestinamoms pajamoms, o trūkumas, jeigu jo sumos išieškoti neįmanoma, priskiriamas prie netekimų, t. y. prie neleidžiamų atskaitymų.

Dažnai tokie prekių trūkumai ar pertekliai nustatomi inventorizuojant vienarūšes prekes.

Inventorizacijos komisija, vadovaudamasi Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 ,,Dėl Inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 50-1622) patvirtintos Inventorizacijos tvarkos 66 punktu, gali pasiūlyti perrūšiuoti vienarūšes prekes. Jeigu inventorizuojamų vienarūšių prekių perteklius ar  trūkumas nustatomas dėl įmonės sandėlyje padarytos parduotų prekių apskaitos klaidos (t. y., kai parduodant vienas vienarūšes prekes nurodoma, kad parduotos kitos vienarūšės prekės), tai  įmonės administracijos vadovo ar savininko sprendimu perrūšiuotų prekių trūkumą galima laikyti įmonės sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, o perteklių – įmonės apmokestinamomis pajamomis.

Pavyzdys

Avalynės parduotuvėje  inventorizacijos metu nustatomas to paties modelio ir tos pačios kainos juodos spalvos batų trūkumas, o rudos spalvos batų perteklius. Šis batų perteklius ir trūkumas susidarė dėl klaidingos batų pardavimo apskaitos. Įmonės administracijos vadovas priėmė sprendimą perrūšiuoti šiuos batus. Juodų batų įsigijimo kainos trūkumas priskiriamas įmonės leidžiamiems atskaitymams, o rudos spalvos batų įsigijimo kainos perteklius - apmokestinamoms pajamoms.

6.19. Dėl užsienio valiutos kurso kitimo.

Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikoma neigiama suma, susidariusi dėl valiutos kurso kitimo, tvarkant apskaitą pagal oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamą lito bei užsienio valiutos santykį. Užsienio valiutos apskaitos tvarkymą reglamentuoja Finansų ministerijos 1996 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 11N ,,Dėl valiutinių operacijų apskaitos“ (Žin., 1996, Nr. 44-1085). Šio rašto 4 punkte nustatyta, kad pasikeitimai valiutiniuose straipsniuose, susidarę dėl Lietuvos banko skelbiamo lito ir užsienio valiutos santykio pasikeitimo ir atsiradę atliekant valiutines operacijas arba perkainojant anksčiau įregistruotus valiutinius straipsnius, pripažįstami finansinės veiklos pajamomis arba sąnaudomis to ataskaitinio laikotarpio, kurio metu jie atsirado. Šio rašto 3 punkte nustatyta, kad įmonės, įstaigos ir organizacijos valiutinius straipsnius turi įvertinti pagal atskaitomybės sudarymo dieną buvusį oficialų lito kursą bei Lietuvos banko skelbiamą lito ir užsienio valiutos santykį. Valiutiniais straipsniais laikoma įmonės turima valiuta, taip pat visos valiuta gautinos ir valiuta mokėtinos sumos (išskyrus vykstantiems į komandiruotę užsienin užsienio valiuta išmokėtas avanso sumas).

Remiantis nurodytais normatyviniais teisės aktais, prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirti neigiami valiutos kurso pasikeitimai, susidarę ūkio subjektui vykdant operacijas užsienio valiuta, taip pat perkainojant balanse apskaitomus valiutinius straipsnius.

Valiutiniai straipsniai perkainojami ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.

Lietuvos Banko valdybos 2001 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 192 ,,Dėl Lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo taisyklių“ (Žin., 2001, Nr. 111-4061) patvirtintos lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo taisyklės. Pagal šio nutarimo 4 punktą (2003 m. sausio 23 d. nutarimo Nr. 7 ,,Dėl Lietuvos banko valdybos 2001 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 192 ,,Dėl Lito ir užsienio valiutų santykių nustatymo taisyklių“ pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 10-385) redakcija) nuo 2003 m. vasario 1 d. Lietuvos banko nustatyti lito ir užsienio valiutų santykiai įsigalioja nuo kitos darbo dienos ir galioja tol, kol neįsigalioja nauji.

Pažymėtina tai, kad iki 2002 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo (Žin., 1993 Nr. 27-323) 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas. Juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturi teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą. Pagal Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo (Žin., 1993, Nr. 28-640) 3 straipsnį užsienio valiuta galėjo būti naudojama mokėjimams ir atsiskaitymams su užsienio valstybių juridiniais ir fiziniais asmenimis, esančiais ne Lietuvos Respublikoje, bei mokėjimams laisvosiose ekonominėse zonose tarp zonos įmonių ir neapmuitinamose parduotuvėse.

Nuo 2002 m. lapkričio 6 d. minėtame Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. IX-1140 redakcija; Žin., 2002, Nr. 105-4687) nustatyta, kad šalių susitarimu užsienio valiuta gali būti naudojama mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o Europos Sąjungos valiuta euras - ir grynaisiais pinigais. Lietuvos Respublikos pinigų įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. spalio 22 d. įstatymo Nr. IX-1141 redakcija; Žin., 2002, Nr. 105-4688) nustatyta, kad nuo minėtos datos (2002-11-06) Lietuvos Respublikoje juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų, o šio įstatymo 5 straipsnis (kuriame buvo nustatyta, kad litus į užsienio valiutą keičia tik Lietuvos banke įregistruotos kredito įstaigos, turinčios Lietuvos banko išduotus leidimus operacijoms užsienio valiuta atlikti), neteko galios.

Vadinasi nuo 2002 m. lapkričio 6 d. juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, turi teisę vidaus atsiskaitymams ir mokėjimams negrynaisiais pinigais naudoti užsienio valiutą, o eurus – taip pat ir atsiskaitymams bei mokėjimams grynaisiais pinigais.

6.20. Dėl biuro interjero puošimo išlaidų.

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų galima atskaityti ne tik pajamoms uždirbti patirtas sąnaudas, bet ir sąnaudas būtinas ekonominei naudai gauti. Todėl biuro interjero puošimo išlaidos, kaip, pvz., puokščių, dekoratyvinių elementų, gyvų gėlių įsigijimo išlaidos laikomos leidžiamais atskaitymais, jei šios išlaidos įmonei teikia ekonominę naudą.

6.21. Dėl darbo apmokėjimo ir kitų su darbu susijusių sąnaudų.

6.21.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomas užmokestis už atliktą darbą arba dirbtą laiką, apskaičiuotas pagal įmonėje taikomas darbo apmokėjimo formas ir sistemas - vienetinius įkainius, valandinius (dienos) tarifinius atlygius, mėnesines algas; padidintas apmokėjimas už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, darbą nakties metu, kitais teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėje bei darbo sutartyse numatytais atvejais; priedai ir priemokos prie valandinių (dienos) tarifinių atlygių, vienetinių įkainių bei mėnesinių algų, taip pat kitos išmokos, tiesiogiai susijusios su darbu, numatytos teisės aktuose ir įmonės kolektyvinėse bei darbo sutartyse; laikraščių, žurnalų, telegramų ir spaudos agentūrų, leidyklų, televizijos, radijo ir kitų įmonių etatiniams darbuotojams, iš šių įmonių (organizacijų) literatūrinio (kūrybinio) honoraro fondo mokamas literatūrinis (kūrybinis) honoraras; premijos už atitinkamo laikotarpio darbo rezultatus bei vienkartinės premijos pagal įmonės darbo apmokėjimo sistemą, mokamos iš darbo apmokėjimo lėšų (išskyrus atvejus, kai jos mokamos iš pelno); priemokų už priverstines prastovas išlaidos, kasmetinių atostogų apmokėjimo, kompensacijų už nepanaudotas atostogas bei išeitinių išmokų išlaidos, pasibaigus darbo santykiams, darbuotojams už komandiruotėje būtą laiką, vykdant kitas įstatymuose nustatytas pareigas, išlaidos ir kitos išmokos, numatytos Darbo apmokėjimo įstatyme (Žin., 1991, Nr. 4-104), Atostogų įstatyme (Žin., 1992, Nr. 2-18), kituose įstatymuose bei Vyriausybės nutarimuose.

6.21.2. Jeigu darbuotojams atlyginimai ar kitokios su darbo santykiais susijusios išmokos mokamos natūra, pvz., įmonėje pagaminta produkcija, tai produkcija įvertinama pardavimo kainomis.

Išmokos darbuotojams natūra (įmonėje pagaminta produkcija ar įsigytomis prekėmis, suteiktomis paslaugomis) priskiriamos įmonės pajamoms.

6.21.3. Darbo apmokėjimo sąnaudomis, nepriskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomas iš pelno mokamas atlyginimas (tantjemos) bei premijos, mokamos kalendoriniams metams pasibaigus iš praėjusių metų pelno (jeigu tai nustatyta kolektyvinėje (darbo) sutartyje), įvairios pašalpos (įskaitant pašalpas, kurias išmoka darbdaviai mirus darbuotojo sutuoktiniui arba kitam darbuotojo pirmos eilės įstatyminiam įpėdiniui, taip pat pašalpas stichinių nelaimių bei gaisro atveju), išlaidos dovanoms asmeninių švenčių proga.

6.21.4. Jeigu įmonė kiekvieną mėnesį tiksliai apskaičiuoja darbuotojų per tą mėnesį uždirbtą atostogų laiką ir darbo užmokesčio sumą, kuri bus išmokėta, kai darbuotojui bus suteiktos atostogos, tai šie susidarę įmonės įsipareigojimai darbuotojams (už jų uždirbtas atostogas) priskiriami leidžiamiems atskaitymams tą mėnesį, kurį šie įsipareigojimai faktiškai susidaro.

Kiti suformuoti atidėjimai (neįskaitant specialiųjų kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimų, numatytų PMĮ 27 straipsnyje) leidžiamiems atskaitymams priskiriami tik tuomet, kai šios atidėjimų sąnaudos yra faktiškai patiriamos (pvz., atliekamas garantinis remontas ar kt.).

6.22. Dėl iš darbdavio lėšų apmokamų išlaidų už darbuotojų periodišką medicininę apžiūrą.

Pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos darbe įstatymą (Žin., 2000, Nr. 95-2968), Lietuvos Respublikos profesinės sveikatos priežiūros įstatymą (Žin., 1999, Nr. 32-902), Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymą (Žin., 1999, Nr. 11-239) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 7 d. nutarimu Nr. 544 patvirtintą Darbų ir veiklos sričių, kuriose leidžiama dirbti asmenims, iš anksto pasitikrinusiems sveikatą ir vėliau besitikrinantiems sveikatą dėl užkrečiamų ligų, sąrašo ir šių asmenų tikrinimo tvarką (Žin., 1999, Nr. 41-1294; 2002, Nr. 73-3127) iš darbdavio lėšų apmokamos išlaidos už darbuotojų periodišką medicininę apžiūrą laikomos sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 301 patvirtinta Profilaktinių sveikatos tikrinimų rūšių ir apmokėjimo tvarka (Žin., 2000, Nr. 47-1365). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 patvirtintas Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teikiamų valstybės ir savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose, sąrašas ir kainos (Žin., 1999, Nr. 67-2175).

6.23. Dėl draudimo įmokų.

6.23.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos draudimo įmokos, jeigu draudimo objektas susijęs įmonės pajamų uždirbimu.

Draudimo objektas gali būti turtiniai interesai, susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu, su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui (ar tam fiziniam asmeniui) ar juridinio asmens turtui.

Kai draudžiamas įmonės turtas ir sutartyje numatoma, kad draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui, gaus įmonė – draudėja, tai draudimo įmokų (premijų) sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atimamos iš pajamų.

Draudimo sutartyje nustatytais atvejais draudimo išmoką gali gauti ir kiti draudėjo nurodyti asmenys: naudos gavėjai (pvz., turto nuomininkas apdraudžia turtą nuomotojo naudai) ar tretieji asmenys, kurių įmonė – draudėja sutartyje nenurodo, bet kurie draudimo rūšies taisyklėse nurodytomis sąlygomis įgyja teisę į draudimo išmoką (pvz., nuo draudėjo nukenčia asmenų turtas, kai sudaromos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo sutartys). Tokiais atvejais draudimo įmokų (premijų) sumos, taip pat priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų, jeigu draudimo objektas susijęs su įmonės pajamų uždirbimu.

6.23.2. Tais atvejais, kai turtą apdraudžia ne savininkas, o turto nuomininkas (panaudos gavėjas), išsinuomoto ar panaudos sutarčių pagrindu naudojamo turto draudimo įmokos (premijos), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, atimamos iš pajamų, neatsižvelgiant į tai, kas yra draudimo išmokos gavėjas, jei tas turtas naudojamas pajamoms uždirbti.

Kai kreditorius sutartyje nustatytam paskolos suteikimo laikotarpiui savo naudai apdraudžia už suteiktą paskolą įkeistą turtą, tai draudimo įmokų (premijų) sumas toks kreditorius gali priskirti leidžiamiems atskaitymams, jeigu paskolos suteikimas susijęs su jo pajamų uždirbimu.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartis turimas ilgalaikis turtas, kaip ir nuosavas turtas, apskaitomas nuomininko balanse, ir nuomininkui pagal minėtas sutartis perduodama didžioji dalis rizikos bei naudos (turto kainos padidėjimas ar pelnas, kurį tikimasi gauti naudojant turtą), draudimo įmokos pripažįstamos leidžiamiems atskaitymams ir tada, kai turto nuomininkas apdraudžia turtą nuomotojo (to turto juridinio savininko) naudai.

Draudimo įmokos pripažįstamos leidžiamais atskaitymais ir tais atvejais, kai turto savininkas įkeičiamą turtą privalo apdrausti kreditoriaus naudai, jeigu turto įkeitimo operacija susijusi su įmonės pajamų uždirbimu.

6.23.3. Kai įmonė draudžia bendrąją civilinę atsakomybę už nuostolius (žalą), kurie gali būti padaryti tretiesiems asmenims arba jų turtui, tai įmonė apsidraudžia pati (apdraudžia savo atsakomybę trečiųjų asmenų atžvilgiu), o ne trečiųjų asmenų turtą, nors įvykus draudiminiam įvykiui nuostoliai kompensuojami tretiesiems asmenims. Todėl tokios draudimo įmokos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams.

Civilinės atsakomybės draudimas gali būti nustatomas ir įstatymais, pvz., Civilinės aviacijos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 94-2918) 73 straipsnyje numatyta, kad orlaivio savininko arba naudotojo civilinė atsakomybė, taip pat keleiviai, bagažas ir kroviniai turi būti apdrausti. Minimalių draudimo sumų dydžius nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

6.23.4. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, tuo atveju, jei įmonė transporto priemonę naudoja savo veikloje pajamoms uždirbti.

Pagal nuomos arba lizingo (finansinės nuomos) sutartis naudojamos transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos (premijos) taip pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, neatsižvelgiant į tai, kad draudimo liudijimo (poliso) eilutėje ,,Draudėjas” įrašytas transporto priemonės savininko, o ne nuomininko, apdraudusio transporto priemonę, duomenys. Jeigu transporto priemonės nuomos terminas trumpesnis už draudimo liudijimo (poliso) sutartyje nustatytą tos transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo laikotarpį arba, kai nepasibaigus transporto priemonės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo laikotarpiui, lizingo (finansinės nuomos) sutartis nutraukiama, tai prie leidžiamų atskaitymų priskiriama draudimo įmokų (premijos) dalis, proporcingai tenkanti nuomotos transporto priemonės naudojimo laikotarpiui. Šioms draudimo sąnaudoms pagrįsti nuomininkas turi turėti draudimo sutarties (poliso) kopiją.

6.23.5. Kartais patronuojančios įmonės draudžia savo dukterinių įmonių turtą, draudimo įmonei apmokėdamos visą draudimo sumą. Draudimo liudijime nurodoma, kad pagrindinis draudėjas yra patronuojanti įmonė, o papildomi draudėjai – dukterinės įmonės. Patronuojanti įmonė ir dukterinės įmonės pasirašo sutartį, kurioje dukterinės įmonės įgalioja patronuojančią įmonę pasirašyti draudimo liudijimą ir įsipareigoja kompensuoti patronuojančios įmonės už jas sumokėtą draudimo įmoką. Draudimo polise atskirai nurodoma dukterinėms įmonėms priklausančio turto kaina ir priklausančios sumokėti draudimo įmokos dalis. Kadangi naudos gavėjai yra dukterinės įmonės (jos gauna draudimo išmokas, įvykus draudiminiam įvykiui), patronuojančios įmonės už dukterines įmones sumokėtos draudimo sumos nepriskiriamos leidžiamiems atskaitymams, o dukterinių įmonių grąžintos sumos nepriskiriamos pajamoms. Tokiais atvejais laikoma, kad gautos lėšos tik kompensuoja patronuojančios įmonės išlaidas.

Dukterinių įmonių patronuojančiai įmonei sumokėtos patirtų išlaidų kompensavimo sumos, nustatant apmokestinamąjį pelną, pripažįstamos dukterinių įmonių leidžiamais atskaitymais pagal jų sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, kuriuose nurodomas draudimo poliso ir sutarties tarp patronuojančios ir dukterinių įmonių numeriai bei datos. Be to, sąnaudoms pagrįsti dukterinės įmonės turi turėti draudimo poliso kopijas.

6.23.6. Jeigu vienetas apsidraudžia pats save nuo galimų nuostolių, kuriuos patirtų, jei darbuotojui atsitiktų nelaimingas atsitikimas, o draudimo sutartyje numatoma, kad draudimo išmoką, įvykus draudiminiam įvykiui, gaus vienetas – draudėjas, tai draudimo įmokų (premijų) sumos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priskiriamos leidžiamiems atskaitymams, nes vienetas, norėdamas valdyti veiklos riziką, siekia ekonominės naudos.

Jeigu įvykus draudiminiam įvykiui gauta draudimo suma bus išmokėta darbuotojui, ši išmokėta suma nebus laikoma sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams.

6.23.7. Vienetas, apdraudęs darbuotoją gyvybės draudimu ir kurį laiką mokėjęs pagal sutartį, kurioje numatyta, kad naudos gavėjas yra pats vienetas, gali pakeisti naudos gavėją ir juo paskirti darbuotoją. Tokiu atveju vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams (PMĮ 26 str. nustatyta tvarka) gali būti priskiriamos tik po sutarties pakeitimo sumokėtos gyvybės draudimo sumos. Visa įmokų pagal draudimo sutartį (iki jos pakeitimo) įtrauktų į leidžiamus atskaitymus suma turi būti didinamos vieneto mokestinio laikotarpio, kurį įsigaliojo gyvybės draudimo sutarties pakeitimas, pajamos.

6.23.8. Vienetų patirtos draudimo įmokų sąnaudos, būtinos pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti, pripažįstamos leidžiamais atskaitymais, neatsižvelgiant į tai, ar šių įmokų gavėjai yra Lietuvos vienetai, ar užsienio vienetai.

Draudimo įmokų sąnaudos, mokamos užsienio vienetams, įregistruotiems ar kitaip organizuotiems tikslinėse teritorijose, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos tuo atveju, jeigu vienetai turi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2002 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintose Lietuvos vieneto arba per nuolatinę buveinę veikiančio užsienio vieneto tikslinėse teritorijose įregistruotiems ar kitaip organizuotiems užsienio vienetams išmokamų išmokų pripažinimo leidžiamais atskaitymais įrodymų pateikimo vietos mokesčių administratoriui taisyklėse (Žin., 2002, Nr. 91 - 3927) nustatytus tas sąnaudas pagrindžiančius įrodymus.

6.24. Dėl palūkanų už paskolas ir įmokų, susijusių su paskolų garantijų gavimu.

6.24.1. Sąnaudomis, priskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomos palūkanos už bet kokios rūšies paskolas, įskaitant lizingą (finansinę nuomą), prekių pirkimą išsimokėtinai, palūkanas, mokamas už indėlius bei vertybinius popierius (palūkanomis nelaikomos netesybos (baudos, delspinigiai) už sutarčių nevykdymą ir kitos ekonominės sankcijos).

Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos pagal paskolų sutartis sumokėtos palūkanos, jeigu jų norma ne didesnė už tikrąją rinkos kainą. Tikrąją rinkos kainą viršijanti palūkanų dalis leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama.

6.24.2. Ilgalaikiam turtui pirkti, lizingo (finansinės nuomos) būdu įsigyti arba jam gaminti skirtų skolintų sumų palūkanos, susikaupusios per laikotarpį nuo to turto įsigijimo arba nuo gamybos pradžios iki jo naudojimo pradžios, turi būti kapitalizuojamos kaip formavimo savikaina. Pradėjus naudoti įsigytą ilgalaikį turtą, kapitalizuotos palūkanos (formavimo savikaina) amortizuojamos per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje ,,Formavimo savikaina“ ilgalaikio turto grupei nustatytą maksimalų nusidėvėjimo laikotarpį, o įsigytas (pasigamintas) ilgalaikis materialusis turtas - per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio materialiojo turto grupei, kuriai šis turtas priskiriamas, nustatytą maksimalų nusidėvėjimo laikotarpį.

Kapitalizuotų palūkanų (formavimo savikainos) amortizacijos ir ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sumos, apskaičiuotos pagal PMĮ 18 straipsnyje nustatytą tvarką, priskiriamos leidžiamiems atskaitymams.

6.24.3. Akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 2000, Nr. 64-1914) reglamentuoja akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą, valdymą ir veiklą, akcininkų teises ir pareigas. Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 3 dalyje  nustatyta tvarka bendrovei skolinantis iš akcininko pagal paskolos sutartį, metinė palūkanų norma negali būti didesnė už praėjusį kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinį vidurkį, kurį ,,Valstybės žiniose“ skelbia Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Todėl bendrovės, skolindamosi iš akcininkų, paskolos sutartyse metinį palūkanų dydį turi nustatyti vadovaudamosi šio įstatymo 16 str. 3 dalimi.

Sudarant paskolų sutartis, minėto įstatymo 16 str. 3 dalyje numatytas ribojamas palūkanų dydis nustatomas atsižvelgiant į sutarties sudarymo datą. Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamiems atskaitymams priskiriamos pagal bendrovės su akcininku sudarytą paskolos sutartį sumokėtos palūkanos, ne didesnės už praėjusio kalendorinio ketvirčio (t. y. kalendorinio ketvirčio, buvusio prieš tą kalendorinį ketvirtį, kurį sudaryta paskolos sutartis) Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, maksimalią palūkanų normą viršijanti palūkanų dalis leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama.

Pagal paskolos sutartį akcininkui mokamos palūkanos, ne didesnės už paskolos sutarties sudarymo dieną galiojusį minėto Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 6 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuojamą palūkanų dydį, pripažįstamos leidžiamais atskaitymais visą sutarties vykdymo laikotarpį, ir keičiantis Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertiniam vidurkiui, neperskaičiuojamos.

Pavyzdys

Uždaroji akcinė bendrovė (paskolos gavėja) ir akcininkas (Lietuvos įmonė) 2002 m. balandžio 9 d. sudarė dvejų metų paskolos sutartį, pagal kurią akcininkas nustatytomis sąlygomis įsipareigojo suteikti bendrovei sutartyje nustatyto dydžio paskolą, o bendrovė įsipareigojo gautąją paskolą grąžinti akcininkui ir jam mokėti 4 proc. metines palūkanas.

2002 m. I kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 4,36 proc. (Finansų ministerijos 2002 m. balandžio 3 d. pranešimas Nr. 1303-06-0203532 (,,Valstybės žinių“ priedas ,,Informaciniai pranešimai“, 2002, Nr. 29).

Vadinasi, bendrovė, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, pagal minėtą paskolos sutartį akcininkui mokamas 4 proc. dydžio metines palūkanas gali priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Pateiksime kitą pavyzdį, kai paskolos su akcininku sutartyje nustatyta kintama metinė palūkanų norma, atsižvelgiant į Londono tarpbankinę skolinimo palūkanų normą (LIBOR). Kiekvieną kartą, keičiantis LIBOR dydžiui, kinta ir akcininkui mokama palūkanų norma.

Pavyzdys

Bendrovė su akcininku 2002 m. balandžio 27 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią bendrovė už gautą paskolą įsipareigojo akcininkui mokėti sutartyje nustatyto dydžio (LIBOR + 2 proc.) metines palūkanas. Tarkime, kad paskolos sudarymo dieną LIBOR palūkanų norma buvo 2,13 proc. 2002 metų I kalendorinio ketvirčio (buvusio prieš sutarties sudarymo datą) aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinis vidurkis buvo 4,36 proc. Vadinasi, paskolos pasirašymo momentu metinė palūkanų norma yra 4,13 proc. (2,13 proc. + 2 proc. = 4,13 proc.) ir ji neviršijo praėjusio ketvirčio Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinio vidurkio (4,36 proc.). Tačiau, jei paskolos sutarties vykdymo laikotarpiu LIBOR palūkanų norma padidės ir dėl to akcininkui už paskolą mokama metinė palūkanų norma viršys praėjusio ketvirčio, buvusio prieš sutarties sudarymo dieną, galiojusį Lietuvos Respublikos iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį vidurkį (4,36 proc.), tai viršijančios palūkanų normą dalies, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, bendrovė negalės priskirti leidžiamiems atskaitymams.

Pažymėtina, kad sutartis laikoma sudaryta tada, kai šalys (tam tikrais atvejais reikalaujama forma) tarpusavyje susitaria dėl visų esminių jos punktų. Tačiau tais atvejais, kai keičiamos sudarytų paskolų sutarčių sąlygos arba kai tokiose sutartyse numatyta, kad šalims neprieštaraujant, sutarčių galiojimas pratęsiamas, tai laikoma, kad sudaromos ankstesnes sutartis pakeičiančios arba pratęsiančios sutartys, kurių pagrindu šalių susitarimu sukuriamos naujos, pakeičiamos arba panaikinamos civilinės teisės ar pareigos. Todėl pagal tokias (ankstesnes paskolų sutartis pakeičiančias arba pratęsiančias) sutartis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, leidžiamais atskaitymais bus pripažįstama palūkanų dalis, ne didesnė už pratęsiančios (pakeičiančios) sutarties sudarymo dienai pagal Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 3 dalyje nustatyta tvarką apskaičiuojamą palūkanų dydį.

Vyriausybė 2000 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1259 ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanos normos svertinio vidurkio skelbimo“ (Žin., 2000, Nr. 90-2797) įgaliojo Finansų ministeriją ne vėliau kaip iki kiekvieno ketvirčio pirmo mėnesio 15 dienos ,,Valstybės žinių“ priede ,,Informaciniai pranešimai“ skelbti praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių litais metinės palūkanų normos svertinį vidurkį. Anksčiau ,,Valstybės žiniose“ neskelbtų minėtų palūkanų normų svertinius vidurkius galima surasti Finansų ministerijos interneto puslapyje (http://www.finmin.lt/).

6.24.4. 6.24.3. Atkreipiame dėmesį į tai, kad iš užsienio gaunamos paskolos be valstybės garantijos registruojamos Lietuvos banko valdybos 1999 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 77 ,,Dėl Lietuvos Respublikos juridinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, gaunamų užsienio paskolų be valstybės garantijos ir užsienio ūkio subjektams suteikiamų paskolų įregistravimo Lietuvos banke tvarkos“ (Žin., 1999, Nr. 50-1632) nustatyta tvarka.

6.24.5. 6.24.4. Leidžiamiems atskaitymams priskiriamos įvairios įmokos, susijusios su paskolų garantijų gavimu (išlaidos už įkeisto turto draudimą, Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės paslaugas, turto vertintojų, notarų, bankų paslaugas, už dokumentų rengimą, verslo planų parengimą (išskyrus tuos atvejus, kai šios išlaidos įtraukiamos į įmonės reorganizavimo išlaidas, kurios kapitalizuojamos kaip formavimo savikaina).

6.25. Dėl miško atkūrimo, ugdymo, priežiūros, apsaugos, rekreacijos, gyvūnijos gausinimo, miško kelių bei miško žemių sausinimo sistemos įrengimo, priežiūros bei remonto darbų sąnaudų išlaidų.

Miškų įstatyme (Žin.,1994, Nr. 96-1872) nustatyta, jog miškai turi būti tvarkomi pagal nepertraukiamo naudojimo principą, kad mediena bei kiti miško ištekliai būtų nuolat tiekiami ir būtų išlaikyta medienos prieaugio ir jos sunaudojimo pusiausvyra. Miško valdytojai (miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės bei organizacijos), savininkai ir naudotojai (juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka įgijo miško ir miško išteklių naudojimo teisę) privalo saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atsodinti iškirstą mišką, jį naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, palaikyti dirvožemio našumą, saugoti miškų biologinę įvairovę, laikytis kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Todėl miško valdytojai, savininkai ar naudotojai miškams auginti, apsaugoti ir prižiūrėti patiria miško atkūrimo, ugdymo, priežiūros, apsaugos, rekreacijos, gyvūnijos gausinimo, miško kelių bei miško žemių sausinimo sistemos įrengimo, priežiūros bei remonto darbų sąnaudas. Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos visos sodmenų pirkimo, pasodinimo, išauginimo bei realizavimo sąnaudos, jaunuolynų ugdymo sąnaudos, sėklinių plantacijų įveisimo ir priežiūros, dirvožemio tyrimo, taip pat želdinių priežiūros ir apsaugos sąnaudos bei miško sanitarinei, priešgaisrinei apsaugai skirtos sąnaudos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 459 ,,Dėl Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 103-3266) patvirtinti Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, kuriuose nustatyti miškų atkūrimo ir įveisimo būdai. Prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos miško kelių, tiltų bei sausinamojo tinklo projektavimo ir įrengimo darbų sąnaudos, miško kelių, tiltų, sausinamojo tinklo bei griovių šlaitų valymo, priežiūros ir remonto darbų sąnaudos, pakelių valymo bei šienavimo sąnaudos, kelių ženklų keitimo ir atnaujinimo sąnaudos. Miškų ūkio veiklai tai pat priskiriama gyvūnijos gausinimo ir apsaugos veikla.

Juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visapusiškai ją atlyginti arba, jei yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę. Tačiau sąnaudos, susijusios su veiklos neigiamu poveikiu aplinkai ar to poveikio padarytos žalos atlyginimu, negali būti priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

6.26. Dėl išlaidų, patirtų miestų inžinerinei infrastruktūrai plėtoti, pripažinimo sąnaudomis.

6.26.1. Vyriausybės 1993 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 469 ,,Dėl gyvenamųjų namų ir kitų objektų statybos teritorijose, kuriose neįrengti inžineriniai įrenginiai“ (Žin., 1993, Nr. 25-593) 2.1 punkte nustatyta, kad ,,asmenys, kuriems žemės sklypai komercinei veiklai buvo suteikti iki 1992 m. vasario 7 d. inžineriniu požiūriu parengtose teritorijose ir kuriems nebuvo keliami reikalavimai kompensuoti šių darbų išlaidas, prisijungdami prie inžinerinių įrenginių arba plėsdami savo veiklą, turi sumokėti atitinkamą įnašą į savivaldybių nebiudžetinį fondą miestų (rajonų) valdybų nustatyta tvarka“.

Šio nutarimo 2.2 punkte (Vyriausybės 1994 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 142 redakcija, Žin., 1994, Nr. 17-282) nustatyta, kad ,,asmenys, nusipirkę ar nuomojantys žemės sklypą individualiam gyvenamajam namui ar kitam objektui statyti inžineriniu požiūriu neparengtose teritorijose, miestų (rajonų) valdyboms šiose teritorijose įrengus centralizuotus inžinerinius įrenginius, prisijungdami prie inžinerinių įrenginių, turi sumokėti į savivaldybių nebiudžetinį fondą jų balansinės kainos dalį miestų (rajonų) valdybų nustatyta tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai žemės sklypą įsigijęs asmuo sumokėjo į šį fondą nustatytojo dydžio įnašą statybos teritorijos inžinerinei struktūrai plėtoti“.

Abiem minėtais atvejais į savivaldybės nebiudžetinį fondą sumokėtus nustatyto dydžio įnašus inžinerinei infrastruktūrai plėtoti ūkio subjektai turi priskirti nematerialiam turtui (,,Įsigytos teisės“). Šio nematerialaus turto amortizacija, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, yra priskiriama prie leidžiamų atskaitymų. Tokios nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai miestų (rajonų) valdybų nustatytos sumos centralizuotų inžinerinės infrastruktūros įrenginių balansinei kainos daliai kompensuoti minėto Vyriausybės 1994 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 469 2.2 punkte nustatyta tvarka ne pervedamos į savivaldybės nebiudžetinį fondą, bet jomis apmokamos savivaldybei išrašytos centralizuotų inžinerinės infrastruktūros objektų įrengimo sąskaitos.

6.26.2. Kai įmonių įrengti inžinerinės infrastruktūros objektai šioms įmonėms priklauso nuosavybės teise (neatsižvelgiant į tai, kam priklausančiose teritorijose šie objektai įrengiami), tokio ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo sąnaudos PMĮ 18 straipsnyje nustatyta tvarka turi būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams. Atkreipiame dėmesį į tai, kad minėtas sąnaudas priskiriant leidžiamiems atskaitymams, turi būti atsižvelgta ir į PMĮ 17 str. 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos, tokiai veiklai įprastinės sąnaudos, būtinos įmonės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti. Todėl tuo atveju, kai įmonė savo iniciatyva finansuoja jai nuosavybės teise priklausančių inžinerinės infrastruktūros objektų įrengimą ir tai yra būtina jos pajamoms uždirbti arba ekonominei naudai gauti (tai turėtų būti nustatoma kiekvienu individualiu atveju), tokios patirtos sąnaudos gali būti laikomos leidžiamais atskaitymais, kurie, apskaičiuojat apmokestinamąjį pelną, atimami iš pajamų.

6.26.3. Kai įmonė savo lėšomis (pati arba pagal sutartį su kitais ūkio subjektais) įrengia inžinerinės infrastruktūros objektus ir nuosavybės teisę į šiuos objektus perleidžia savivaldybėms, tuomet įmonė gali:

1) didinti pasistatyto objekto įsigijimo kainą, jei įmonė minėtais objektais savivaldybei atlygina už įvairius leidimus ir pan., kurie pagal Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 955  patvirtintą Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarką (Žin., 1998, Nr. 69-2011) gali būti įtraukiami į ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą, arba

2) tokiai infrastruktūrai sukurti patirtas išlaidas kapitalizuoti ir amortizuoti kaip nematerialųjį turtą (įsigytas teises), jei įmonė įsigyja atskirą teisę statyti naujus objektus arba rekonstruoti senus objektus.

6.27. Dėl sąnaudų, patirtų planuojant pirkti kito vieneto akcijas.

Visos sąnaudos (konsultavimo, atstovavimo sumokėtų rinkliavų ir pan.), patirtos planuojant pirkti kito vieneto akcijas, gali būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams tą mokestinį laikotarpį, kurį jos buvo faktiškai patirtos.

Jeigu vienetas, įsigydamas kito vieneto akcijas, patiria sąnaudas, susijusias su šio finansinio turto (akcijų) įsigijimu, tai pelno mokesčio apskaičiavimo atžvilgiu, šios sąnaudos gali būti įtrauktos į akcijų vertę ta pačia, kaip ir nustatyta buhalterinėje apskaitoje, tvarka.

2. Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai:

1) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos;

2) ilgalaikio materialiojo turto eksploatavimo, remonto ir rekonstravimo sąnaudos;

3) komandiruočių sąnaudos;

4) reklamos ir reprezentacijos sąnaudos;

5) natūraliosios netekties nuostoliai;

6) mokesčiai;

7) beviltiškos skolos;

8) įmokos darbuotojų naudai;

9) specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai;

10) parama;

11) narių mokesčiai, įnašai ir įmokos;

12) mokestinio laikotarpio nuostoliai.

Komentaras

    Ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai yra šioje dalyje išvardintos sąnaudos, kurių dydis mokesčių tikslais yra ribojamas. Ribojamų dydžių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarka nustatyta PMĮ 18 – 30 straipsniuose.

(08-2-02)–R-1331Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro 6.23.2 punkto papildymo2003.02.102002.01.01(18.9-08-2) –R-5013Dėl Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 14 ir 17 straipsnių komentarų (paaiškinimų) papildymo2003.05.272002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.01(18.9-08-2)-R-6695Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo 6.23.6 punktu, 6.24.1 punkto papildymo ir 6.24.3 punkto panaikinimo2003.07.162002.01.01(08-2-02) –R-2947Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 str. 1 dalies komentaro(paaiškinimo) papildymo2003.03.252003.02.012004.01.264 (18)(18.9-25-1)-R-481 Dėl pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo naujais 6.23 ir 6.23.7 punktais2004.01.152002.01.01
Klausimas: Nr. 9807
UAB „HANSABANKAS“ suteikė kredito liniją. Sutartyje įrašyta: įsipareigojimo mokestis – 0,5 proc. metinių palūkanų nuo nepaimtos kredito sumos. Ar įsipareigojimo mokestis yra leidžiami atskaitymai?

Atsakymas:

Vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 17 str., leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai įmonės sąnaudos, būtinos įmonės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti.

Todėl jeigu Jūs  kreditine linija iš viso nebūtumėte pasinaudoję, tuomet įsipareigojimo mokestis būtų priskirtas neleidžiamiems atskaitymams. Kitu atveju tai bus leidžiami atskaitymai.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 6541
Gegužės mėn. buvo importuota įranga iš užsienio partnerio. Sąskaitoje buvo nurodyta vertė (5000 JAV dolerių) ir deklaruojami apskaičiuoti visi priklausantys mokesčiai nuo šios vertės. Pagal šią sąskaitą įmonei pervesti pinigų nereikia, tai yra kaip dovana įmonei. Įranga naudojama įmonės ekonominėje veikloje. Ar užpajamuojant įrangą reikia užpajamuoti deklaruotą vertę ir pradėjus ją naudoti skaičiuoti nusidėvėjimą nuo šios vertės? Ar tai leidžiami atskaitymai? Ar skolos suma bus pagautė? Ar įmonė turėjo užpajamuoti įrangą tik vienetinėje apskaitoje nuline verte, nerodydama skolos tiekėjui, neperkeldama skolos į pagautę ir neskaičiuodama nusidėvėjimo?

Atsakymas:

Jei importuojant įrangą buvo gauta sąskaita, kurioje nurodyta vertė – 5000 JAV dolerių, tai jūs turėjote šią įrangą užpajamuoti šia verte. Perdavus įrangą naudoti, turėjote pradėti skaičiuoti nusidėvėjimą. Įranga naudojama įmonės ekonominėje veikloje, todėl nusidėvėjimo sąnaudos bus leidžiami atskaitymai. Kai sužinojote, kad sąskaitoje nurodytos sumos mokėti nereikia, tada įsiskolinimas mažinamas nurodyta suma ir pripažįstama pagautė, kuri apmokestinama pelno mokesčiu bendra tvarka.

Jei gautoje sąskaitoje įrangos vertė nenurodyta, t. y. ją gavote nemokamai, tai įranga pajamuojama kiekine išraiška ir tai neturi jokios įtakos apskaičiuojant pelno mokestį.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. SEM_20040209_2
Tiksliai apskaičiuotas 2003 metų atostogų rezervas, juo mažiname 2003 metų apmokestinamąjį pelną. Ar galima 31% „Sodros“ įmokomis mažinti 2003 m. pelną? Ar šios sumos priskiriamos prie atostogų rezervo?

Atsakymas:

Socialinio draudimo įmokos, apskaičiuotos nuo sukauptų atostoginių, leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamos.

Leidžiamiems atskaitymams šios įmokos galės būti priskirtos tik faktiškai jas patyrus, t. y. apskaičiavus nuo faktiškai išmokėtų atostoginių.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 9933
Įvyko draudiminis įvykis, draudimo kompanija atlygino žalą, bet nesumokėjo sutartyje numatytos frančizės. Ar frančizės išlaidos yra mažinančios apmokestinamąjį pelną?

Atsakymas:

Dėl draudiminio įvykio susidarę nuostoliai dengiami draudimo išmokomis, todėl apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną dėl draudiminio įvykio patirtos išlaidos leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamos.Pagal VMI paaiškinimus, jeigu draudimo bendrovė kompensuoja ne visą dėl draudiminio įvykio patirtų remonto ar kitų sąnaudų sumą, tai nekompensuota sąnaudų dalis gali būti priskirta leidžiamiems atskaitymams.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 9919
Už komandiruotės grįžimo dieną mokėjome užsienio dienpinigius. Dabar skaičiuojame soc. draudimo mokestį nuo jų. Ar galima priskaičiuotus 3 proc. mokėti iš įmonės lėšų? Ar tai būtų leistini atskaitymai? Ar įmonės lėšomis sumokėtas gyventojų pajamų mokestis bus leidžiami atskaitymai?

Atsakymas:

Įmonės lėšomis sumokėtas gyventojų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos leidžiamiems atskaitymams nepriskiriami.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 8602
Įmonė 2002 07 20 įsigijo lengvąjį automobilį. Pirkimo PVM įtraukė į sąnaudas. 2003 m. automobilį pardavė. Priskaičiavo pardavimo PVM. Ar reikia iškelti iš leidžiamų atskaitymų įtrauktą pirkimo PVM, atsižvelgus į automobilio naudojimo laiką įmonės veikloje.

Atsakymas:

Nereikia, kadangi automobilis buvo parduotas.

Pagal PVM įstatymo 33 str. nuostatas PVM neapmokestinamas prekių tiekimas, kai jokia jų pirkimo ir (arba) importo PVM dalis nebuvo PVM mokėtojo atskaityta, kadangi jų pirkimo ir (arba) importo PVM negali būti atskaitomas pagal šio Įstatymo 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, pvz., pramogoms ir reprezentacijai skirtų prekių, lengvųjų automobilių pirkimo (importo) PVM. Kadangi parduoto automobilio pirkimo PVM į atskaitą netraukėte, tai parduodant šį automobilį PVM skaičiuoti nereikėjo.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas Nr. 9809
UAB darbuotojui, turinčiam nedarbingumo pažymėjimą (visą mėnesį nėra darbo dienų), skiriama vienkartinė pašalpa, kuri apmokestinama soc. draudimo mokesčiu ir GPM. Ar tokia išmoka priskiriama leidžiamiems atskaitymams?

Atsakymas:

Pelno mokesčio įstatymo 17 str. komentare nurodyta, kad darbo apmokėjimo sąnaudomis, nepriskiriamomis prie leidžiamų atskaitymų, laikomas iš pelno mokamas atlyginimas (tantjemos) bei premijos, mokamos kalendoriniams metams pasibaigus iš praėjusių metų pelno (jeigu tai nustatyta kolektyvinėje (darbo) sutartyje), įvairios pašalpos (įskaitant pašalpas, kurias išmoka darbdaviai mirus darbuotojo sutuoktiniui arba kitam darbuotojo pirmos eilės įstatyminiam įpėdiniui, taip pat pašalpas stichinių nelaimių bei gaisro atveju), išlaidos dovanoms asmeninių švenčių proga.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 8008
Darbuotojas tikrinosi sveikatą savanoriškai. Šias sąnaudas jungiame į jo pajamas natūra, apmokestiname 33 proc. pajamų mokesčiu. Ar čia viskas yra iš pelno? Pvz., pervestas į biudžetą pajamų mokestis bei 3 proc. „Sodrai“ irgi iš pelno? Priskaitymus „Sodrai“ 31 proc. jungiame į normalias sąnaudas.

Atsakymas:

Pagal Darbo kodekso 265 str. nuostatas darbdavys tvirtina darbuotojų, kuriems privaloma pasitikrinti sveikatą, sąrašą.

Darbuotojo gautos paslaugos vietoj piniginio atlygio yra papildomas darbo užmokestis, t. y. yra leidžiami atskaitymai.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. SEM_20040209_1
Iki 2004 m. spalio mėn. bus teikiama metinė PVM deklaracija už 2003 metus. Jos duomenimis susidaro papildomas mokėtinas PVM, t. y. išaiškėja, kad per didelė PVM suma pateko į atskaitą. Ar pelno mokesčio atžvilgiu už 2003 metus tai yra leidžiami atskaitymai?

Atsakymas:

Pagal Pelno mokesčio įstatymo 24 str. 2 d. nuostatas iš pajamų atskaitomos tik tos pirkimo ir sumokėto importo pridėtinės vertės mokesčio sumos, kurios atitinka du kriterijus:

1) šios sumos neatskaitomos pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas;

2) šios sumos apskaičiuotos nuo Pelno mokesčio įstatyme nustatytų leidžiamų (įskaitant ribojamų dydžių) atskaitymų.

Vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymo 17 str., leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai įmonės sąnaudos, būtinos įmonės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti.

Todėl pagal metinę PVM deklaraciją apskaičiuotos mokėtinos PVM sumos priskyrimas leidžiamiems ar neleidžiamiems atskaitymams priklausys nuo pirkimo PVM tikslinimo priežasčių, pvz., jei atskaita tikslinama dėl mišrios veiklos dalies visose pajamose pasikeitimo, tai papildomai  apskaičiuota PVM suma gali būti priskirta leidžiamiems atskaitymams; jeigu PVM atskaita patikslinta dėl to, kad ilgalaikis materialusis turtas, kurio pirkimo PVM ar jo dalis buvo atskaityta, 2003 m. buvo nenaudojamas (pvz., buvo užkonservuotas), tai metinėje deklaracijoje patikslinta to turto pirkimo (importo) PVM dalis negali būti priskiriama 2003 m. leidžiamiems atskaitymams, nes turtas 2003 m. nebuvo naudojamas pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 9558
2002 metais rangovai atliko remonto darbus ir išrašė sąskaitą visai sumai. Kadangi jie neištaisė darbo defektų, mes sumokėjome mažiau. 2003 m. rangovai išrašė kreditinę sąskaitą tai sumai, kadangi defektų ištaisyti nesugebėjo. Ar šia suma galime mažinti sąnaudas 2003 m., ar turime dėti į pagautę?

Atsakymas:

Jei remonto sąnaudas priskyrėte 2002 m. leidžiamiems atskaitymams, tai 2003 m. gautą kreditinę sąskaitą turėtumėte traukti į apskaitą kaip 2003 m. pagautę, kuri apmokestinama bendra tvarka.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 9112
2002 m. mokesčių inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad bendrovė per 1997–2001 m. neapmokestino fizinių asmenų pajamų mokesčiu darbuotojams išmokėtų sumų ir priskaičiavo sumokėti X litų fizinių asmenų pajamų mokesčio, Y litų delspinigių ir Z litų baudos. Kad delspinigiai ir baudos yra neleidžiami atskaitymai, yra aišku, o papildomai 2002 m. sumokėtą fizinių asmenų pajamų mokestį už 1997–2001m. gal galima priskirti leidžiamiems atskaitymams?

Atsakymas:

Pagal iki 2001 12 31 galiojusias Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo ir LRV 1997 12 30 nutarimo Nr. 1495 ,,Dėl įmonių apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tvarkos“ (Žin., 1998, Nr. 1-16) nuostatas, siekiant išvengti įmonių pelno dvigubo apmokestinimo, iš apmokestinamojo pelno (prieš jo apmokestinimą) sumos atimamos iš įmonių grynojo pelno išmokėtos išmokos, apmokestintos fizinių asmenų pajamų mokesčiu. Vadovaujantis šia nuostata, tokioms išmokoms priskiriamos fiziniams asmenims išmokamos išmokos, kurios apmokestintos fizinių asmenų pajamų mokesčiu ir kurios pagal JAPMĮ 5 straipsnį nepriskiriamos apmokestinamąjį pelną mažinančioms sąnaudoms. Tokioms išmokoms priskiriamos: tantjemos, premijos, mokamos iš pelno, pašalpos, dovanos asmeninių švenčių proga, darbuotojams kompensuojamos viršnorminės komandiruočių išlaidos, papildomai sumokėtos atostogų kompensavimo sumos (tais atvejais, kai įmonės kolektyvinėse sutartyse atostogų trukmė nustatoma ilgesnė, negu garantuojama Atostogų įstatymu) bei kitos išmokos, apmokestintos fizinių asmenų pajamų mokesčiu (išskyrus dividendus).

VMI patikrinimo metu turėjo perskaičiuoti pelno mokestį už 1997–2001 metus, atsižvelgdama į išmokas, kurias apmokestino fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

Pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nuostatas pajamų mokestį mokėti įmonės lėšomis draudžiama, todėl  pajamų mokestį, kurį papildomai apskaičiavo VMI patikrinimo metu, turėtų kompensuoti išmokas gavęs asmuo.

Papildomai apskaičiuota ir įmonės lėšomis sumokėta pajamų mokesčio suma už 1997–2001 m. negali būti  priskirta leidžiamiems atskaitymams.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 9882
Paskolos administravimo mokestis taikomas už paskolos administravimą laikotarpiu nuo sutarties pasirašymo iki paskolos grąžinimo termino. Ar minėtas mokestis leidžiamu atskaitymu turi būti pripažintas: 1) tą mėnesį, kurį sumokėtas; 2) išdalytas paskolos turėjimo laikotarpiui?

Atsakymas:

Pagal Pelno mokesčio įstatymo 7 straipsnio nuostatas sąnaudos pripažįstamos jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų išmokėjimo momentą.

Leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai įmonės sąnaudos, būtinos įmonės pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti.

Vadovaujantis šiomis nuostatomis, paskolos administravimo mokestis leidžiamiems atskaitymams gali būti priskirtas tą mokestinį laikotarpį, kada jos buvo patirtos.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 7876
Remontavome automobilio variklį, gavome sąskaitą, kurioje parašyta: variklio remontas – 650 Lt. Ar būtinas darbų atlikimo aktas, kuriame būtų nurodyta, kokios detalės keistos ir panašiai? Ar tai yra įmonės vidaus reikalas? Ar pelno mokesčio atžvilgiu pakanka tokio įrašo, kad mokesčių inspekcija patikrinimo metu sąnaudas pripažintų leidžiamais atskaitymais?

Atsakymas:

Sąskaitoje turi būti nurodyta, koks automobilis buvo remontuotas. Leidžiamiems atskaitymams šios sąnaudos gali būti priskirtos iš karto (jei tai yra įmonės automobilis ir jo remonto sąnaudos per mokestinį laikotarpį neviršijo 50 proc. įsigijimo vertės) arba dalimis (jei automobilis nuomojamas ar naudojamas pagal panaudos sutartį) per nuomos (panaudos) laikotarpį.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 7290
Įmonė skaičiuoja atostogų rezervą, kuris mažina apmokestinamąjį pelną. Ar ji turi skaičiuoti tik už nepanaudotas atostogas už trejus metus, ar gali už visą nepanaudotų atostogų laikotarpį, jei darbuotojas neatostogavo penkerius metus?

Atsakymas:

2002 m. leidžiamiems atskaitymams gali būti priskirta tik ta atostogų rezervo dalis, kuri apskaičiuota už 2002 m. tenkančias nepanaudotų atostogų dienas.

Jei įmonė nori mokėti atostoginius už 5 metus, ji gali tai daryti, tačiau už šį laikotarpį apskaičiuotas rezervas nemažins apmokestinamojo pelno. Pagal naujo Darbo kodekso 177 str. nuostatas, nutraukiant darbo sutartį, piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už 3 metus.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 8044
2003 m. vasario mėn. audito įmonė atliko buhalterinės apskaitos auditą už 2002 m. Sąskaitos data yra 2003 m. vasario mėn. 28 d. Ar tai yra 2003 m. leidžiami atskaitymai?

Atsakymas:

Pati įmonė gali pasirinkti, kada atlikto audito sąnaudas priskirti leidžiamiems atskaitymams arba gali priskirti tą mokestinį laikotarpį, kurį audito paslaugos buvo atliktos, arba tą mokestinį laikotarpį, už kurį auditas buvo atliktas.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. SEM_20040209_3
Ar pajamos, gautos iš išvestinių finansinių priemonių, yra apmokestinamos kaip pajamos iš vertybinių popierių? Ar iš jų patirtą pelną arba nuostolį galima sudėti kartu su pelnu (nuostoliais) iš prekybos akcijomis?

Atsakymas:

Išvestinė finansinė priemonė – tai finansinis instrumentas (būsimasis sandoris, išankstinis sandoris ar kt.), kurio vertė (kaina) susijusi su vertybinių popierių kaina, valiutos kursu, palūkanų norma, biržos indeksu, kreditingumo vertinimu ar pan.

Įvykdžius pasirinkimo arba išankstinį sandorį, t. y. pasinaudojus išvestine finansine priemone, gautas pelnas arba nuostolis (įskaitant ir perkainojimo rezultatus) yra laikoma ataskaitinio mokestinio laikotarpio pajamomis arba leidžiamais atskaitymais.

Parduodant išvestines finansines priemones taikomos Pelno mokesčio įstatymo 30 str. 2 dalies nuostatos: nuostolis dėl išvestinių finansinių priemonių perleidimo perkeliami į kitus finansinius metus, tačiau dengiami tik vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo pajamomis.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 8006
Ar gali įmonė traukti į sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, išlaidas už darbuotojų sveikatos patikrinimą? Ar tas išlaidas reikia pridėti kiekvienam darbuotojui prie atlyginimo ir apmokestinti pajamų ir „Sodros“ mokesčiais?

Atsakymas:

Jei tai yra privalomas tikrinimas, tai bus sąnaudos, kurios mažina apmokestinamąjį pelną. Darbuotojų taip pat nereikia apmokestinti. Jei tai yra savanoriškai, tai bus sąnaudos, kurios nemažina apmokestinamojo pelno.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 7375
Kokios sąnaudos – mažinančios ar didinančios apmokestinamąjį pelną – bus gėlės interjerui puošti?

Atsakymas:

Interjero papuošimas – sąnaudos, kurios mažina apmokestinamąjį pelną.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 7874
Mūsų įmonė yra Klaipėdoje. Kadangi įmonės vadovai dažnai važinėja į Vilnių įvairiais reikalais, nusprendėme išsinuomoti butą Vilniuje. Ar reikia dar kokių papildomų dokumentų (komandiruočių įsakymai yra)?

Atsakymas:

Jei nuomojamas butas naudojamas tik apgyvendinti vykstančius asmenis į komandiruotę, tai leidžiamiems atskaitymams galima priskirti tik tą nuomos mokesčio dalį, kuri apskaičiuota už komandiruočių dienas.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 7799
Įmonės veikla – televizijos laidų gamyba. Laidų metu vyksta varžytuvės tarp kaimo kapelų. Metų nugalėtojui įteikiamas prizas su laidos simbolika. Prizo vertė – 1000 Lt. Prizas įteikiamas visam kolektyvui. Ar prizo vertę galima priskirti apmokestinamąjį pelną mažinančioms sąnaudoms? Jei ne, kaip nurašyti prizus, kokie taikomi mokesčiai?

Atsakymas:

Prizas bus sąnaudos, kurios mažina apmokestinamąjį pelną (reklamos sąnaudos).

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 7729
Per kokias sąskaitas reikia pervesti, kai pavagiamas ilgalaikis turtas. Yra policijos aktas. Ar šio turto vertė mažina apmokestinamąjį pelną?

Atsakymas:

Jei pavogto turto nesitikima atgauti ir priimamas sprendimas šį turtą nurašyti, tai pavogto turto likutinė vertė priskiriama neleidžiamiems atskaitymams, t. y. apmokestinamojo pelno nemažina.

Dėl nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos (vagystės) prarasto turto atskaitytas pirkimo (importo) PVM netikslinamas, jei praradimo faktą PVM mokėtojas įrodo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 861 (Žin., 2002, Nr. 60- 2429) patvirtinta įrodymo, kad ilgalaikis materialusis turtas prarastas dėl force majeure ar nusikalstamos trečiųjų asmenų veikos, tvarka, t. y. PVM mokėtojas turi per 5 darbo dienas nuo turto praradimo raštu pranešti apie tai VMI.

Jeigu PVM mokėtojas nustatyta tvarka ar per nustatytus terminus (5 darbo dienas nuo turto praradimo) nepraneša VMI apie įvykius, per kuriuos buvo prarastas turtas, nepateikia reikalaujamų dokumentų arba pateikia klaidingus ar suklastotus dokumentus, prarasto turto PVM atskaita turi būti tikslinama to mokestinio laikotarpio, kuriame buvo nustatytas turto praradimo faktas, PVM deklaracijoje.

Apskaičiuota grąžintino į biudžetą PVM suma taip pat priskiriama neleidžiamiems atskaitymams.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 7665
Įmonė pagal panaudą naudoja fizinio asmens automobilį. Automobilį apdraudėme. Ar tai yra sąnaudos, mažinančios pelną?

Atsakymas:

Taip, tai sąnaudos, kurios mažina apmokestinamąjį pelną.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 7611
Dėl atidėjimų. Kiekvienam mėnesiui pasibaigus pasiskaičiuoti 1/12 atidėjimo (iš 3 paskutinius mėnesius) ir metų gale sulygini su faktu gal ir verta dėl apskaitos tolygumo, bet nepanaudotas atostogas pasiskaičiuoti ir pripažinti leistinais atskaitymais – rizikinga. Jei 2003 m. faktinė (2002 m. nepanaudotų) atostogų suma bus mažesnė, ar reikia koreguoti 2002 m. pelną ir skaičiuotis nepriemokas?

Atsakymas:

Pelno mokesčio įstatyme nėra pasakyta, kad sukauptas atostogų rezervas yra neleidžiami atskaitymai.

Tačiau Pelno mokesčio įstatymo 17 str. komentare nurodyta, kad „jeigu įmonė kiekvieną mėnesį tiksliai apskaičiuoja darbuotojų per tą mėnesį uždirbtą atostogų laiką ir darbo užmokesčio sumą, kuri bus išmokėta, kai darbuotojui bus suteiktos atostogos, tai šie susidarę įmonės įsipareigojimai darbuotojams (už jų uždirbtas atostogas) priskiriami leidžiamiems atskaitymams tą mėnesį, kurį šie įsipareigojimai faktiškai susidaro“.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 7444
Įmonės darbuotojai siunčiami į komandiruotes į kitus Lietuvos miestus arba į užsienį. Sąskaitoje už viešbučio nuomą yra nurodyti papildomi mokesčiai: už naudojimąsi baru, restorano maitinimo paslaugomis, TV nuoma, drabužių skalbimas ir panašiai. Šios išlaidos nedengiamos dienpinigiais. Pagal nutarimo Nr. 99 „Komandiruočių atskaitymo iš pajamų tvarkos“ nuostatas, tai yra neleidžiami atskaitymai. 1. Ar reikia šias išlaidas pridėti prie darbuotojo darbo užmokesčio ir apmokestinti pajamų mokesčiu? 2. Ar galima jas priskirti prie sąnaudų iš įmonės likutinio pelno ir neapmokestinti pajamų ir soc. draudimo mokesčiais?

Atsakymas:

1. Jei šias išlaidas įmonė darbuotojui kompensuoja, jas reikia pridėti prie darbo užmokesčio ir bendra tvarka apmokestinti.

2. Apmokestinti pajamų mokesčiu ir soc. draudimo įmokomis privalu, tačiau tai vis tiek bus sąnaudos, kurios nemažina apmokestinamojo pelno.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

Klausimas: Nr. 8373
Bendrovės veikla – kitas, niekur kitur nepriskirtas, finansinis tarpininkavimas. Prieš įsigydama kitų bendrovių akcijų, bendrovė turi atlikti investicijų atsiperkamumo analizę. Jei po atliktos analizės paaiškėja, kad neverta investuoti, ar tai bus neuždirbtos pajamos, ar analizės išlaidos, pvz., užmokestis auditoriams, yra leidžiami ar neleidžiami atskaitymai?

Atsakymas:

Tai bus sąnaudos, kurios mažina apmokestinamąjį pelną.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 17 str.

18 straipsnis. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos

   1. Vienete yra nudėvimas arba amortizuojamas jo ilgalaikis turtas ir prestižas, jei šio Įstatymo nenustatyta kitaip. Ilgalaikio turto įsigijimo kaina į sąnaudas perkeliama ir iš pajamų atskaitoma dalimis per šio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį, nustatomą pagal šio straipsnio 2 dalį. Apskaičiuojant pelno mokestį, tyrinėjimo ir plėtojimo darbų sąnaudos nesukaupiamos ir neįtraukiamos į ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, o atskaitomos iš pajamų kaip leidžiami atskaitymai tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį faktiškai patiriamos, ir atitinka šio Įstatymo leidžiamiems atskaitymams nustatytus kriterijus.

   2. Ilgalaikio turto grupės bei jo nusidėvėjimo arba amortizacijos maksimalūs normatyvai (metais) nustatyti šio Įstatymo 1 priedėlyje. Vienetas pats nusistato (pasirenka) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį, ne trumpesnį, negu nustatyti šio Įstatymo 1 priedėlyje ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai (metais), ir likvidacinę vertę, ne mažesnę kaip 1 lito ir ne didesnę kaip 10 procentų įsigijimo kainos.

   3. Vienetai, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų bei kurie neatitinka šio Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų kriterijų, ilgalaikio turto grupėms, išskyrus naujus pastatus, naudojamus veiklai, ir pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimą, jei pastatai pastatyti arba rekonstravimas atliktas nuo 2002 m. sausio 1 d., taip pat gyvenamuosius namus ir kitus pastatus, gali patys nusistatyti maksimalius nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus, neatsižvelgdami į normatyvus, nustatytus šio Įstatymo 1 priedėlyje.

   4. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas arba amortizacija skaičiuojami taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) (toliau – tiesinis metodas) arba dvigubą – mažėjančios vertės (dvigubo balanso) (toliau – dvigubo balanso metodas) metodus pagal šio Įstatymo 1 priedėlį. Pasirinkto metodo turi būti laikomasi nuosekliai: šio Įstatymo 1 priedėlyje nustatytai ilgalaikio turto grupei ir kiekvienam tai grupei priskirtam turto vienetui taikomas tas pats vieneto pasirinktas nusidėvėjimo arba amortizacijos metodas per visą ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį.

   5. Taikant tiesinį metodą, metinė nusidėvėjimo arba amortizacijos suma apskaičiuojama kaip ilgalaikio turto įsigijimo kainos ir to turto likvidacinės vertės skirtumo bei nusidėvėjimo arba amortizacijos laiko (metais) santykis.

    6. Taikant dvigubo balanso metodą:

1) 100 procentų ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laiko (metais) santykį dauginant iš 2, apskaičiuojamas nusidėvėjimo arba amortizacijos koeficientas (toliau – nusidėvėjimo koeficientas);

2) apskaičiuojant mokestinio laikotarpio nusidėvėjimo arba amortizacijos sumą pirmaisiais metais, ilgalaikio turto įsigijimo kaina yra dauginama iš nusidėvėjimo koeficiento;

3) visais kitais ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos metais, išskyrus paskutinius, mokestinio laikotarpio ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos suma apskaičiuojama ilgalaikio turto likutinę vertę, esančią mokestinio laikotarpio pradžioje, dauginant iš nusidėvėjimo koeficiento;

4) paskutiniais nudėvėjimo arba amortizacijos metais yra nudėvimas arba amortizuojamas skirtumas tarp ilgalaikio turto likutinės vertės mokestinio laikotarpio pradžioje ir vieneto likvidacinės vertės, nusistatytos pagal šio straipsnio 2 dalį.

   7. Jeigu vienetas ilgalaikį turtą įsigyja ir pradeda naudoti iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, tai įsigytą ir pradėtą naudoti ilgalaikį turtą pradedama nudėvėti arba amortizuoti tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu. Jei vienetas įsigyja ir pradeda naudoti ilgalaikį turtą po mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, tai tokį ilgalaikį turtą pradedama nudėvėti arba amortizuoti mokestiniu laikotarpiu, einančiu po mokestinio laikotarpio, kurį šis turtas įsigytas ir pradėtas naudoti.

   8. Jei vienetas ilgalaikį turtą perduoda atlygintinai ar neatlygintinai iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, tai nusidėvėjimas arba amortizacija per tą mokestinį laikotarpį neskaičiuojami. Jei vienetas perduoda atlygintinai ar neatlygintinai ilgalaikį turtą po mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, tai tuo mokestiniu laikotarpiu į vieneto sąnaudas perkeliama 1/2 metinės nusidėvėjimo arba amortizacijos sumos, apskaičiuotos pagal nustatytus normatyvus.

   9. Iš kitų vienetų įsigytas prestižas į ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus įtraukiamas kaip ir ilgalaikis turtas šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

   10. Vienetas gali pasirinkti viso ilgalaikio turto nusidėvėjimą arba amortizaciją skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmosios dienos po ilgalaikio turto naudojimo pradžios pagal šio Įstatymo 1 priedėlyje nustatytus normatyvus tiesiniu metodu.

   11. Vienetai, atlikę ilgalaikio turto remontą, kurio įsigijimo kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų remontuojamo ilgalaikio turto įsigijimo kainos, jį rekonstravę arba pakeitę jo naudojimo paskirtį, gali tikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus.

    11. Vienetai, atlikę ilgalaikio turto remontą, kurio įsigijimo kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų remontuojamo ilgalaikio turto įsigijimo kainos, jį rekonstravę arba pakeitę jo naudojimo paskirtį, įsigiję kitą to paties ilgalaikio turto dalį, arba vietos mokesčio administratoriaus sutikimu dėl objektyvių aplinkybių gali tikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus.

 

SU STRAIPSNIU SUSIJĘ DOKUMENTAI:

LRV nutarimas Nr. 955, 1998-07-30, su pakeitimais Nr. 1492, 1999-12-28; Nr. 1250, 2001-10-19; Nr. 512, 2002-04-12.

IX-675Pelno mokesčio įstatymas2001.12.202002.01.01IX-1659Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas2003.07.012003.07.252002.01.01IX-1659Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas2003.07.012003.07.252002.01.01
VMI komentaras

18 straipsnis. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudos

1. Vienete yra nudėvimas arba amortizuojamas jo ilgalaikis turtas ir prestižas, jei šio Įstatymo nenustatyta kitaip. Ilgalaikio turto įsigijimo kaina į sąnaudas perkeliama ir iš pajamų atskaitoma dalimis per šio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį, nustatomą pagal šio straipsnio 2 dalį. Apskaičiuojant pelno mokestį, tyrinėjimo ir plėtojimo darbų sąnaudos nesukaupiamos ir neįtraukiamos į ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, o atskaitomos iš pajamų kaip leidžiami atskaitymai tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį faktiškai patiriamos, ir atitinka šio Įstatymo leidžiamiems atskaitymams nustatytus kriterijus.

Komentaras

    1. Šiame straipsnyje nustatyta ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų, kurios priskiriamos prie ribojamo dydžio leidžiamų atskaitymų, apskaičiavimo tvarka. Ši tvarka taikoma apskaičiuojant nuo 2002 m. mokestinio laikotarpio pradžios įsigyto arba pradėto naudoti ilgalaikio turto nusidėvėjimą (amortizaciją). Vadinasi, nuo 2002 m. mokestinio laikotarpio pradžios įsigyto arba pradėto naudoti ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sumos bus priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų tik tuo atveju, jei jos apskaičiuotos pagal šio straipsnio nustatytą tvarką.

   2. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. įsigyto ilgalaikio turto nusidėvėjimas (amortizacija) skaičiuojamas ta pačia tvarka, kurią įmonė taikė ankstesniais laikotarpiais, t. y. iš pajamų atskaitoma šio turto nusidėvėjimo suma, apskaičiuota taikant tiesinį arba produkcijos metodą, ir ne didesnė už maksimalius ekonominius normatyvus.

2.1. Ilgalaikio turto, kuris pradėtas naudoti 2000 ir 2001 metais, nusidėvėjimo (amortizacijos) sumos apskaičiuojamos taikant tiesinį arba produkcijos metodą ir ne didesnius už Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir finansų ministro bendru 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 428/301 ,,Dėl ilgalaikio materialiojo ir nematerialiojo turto nusidėvėjimo (amortizacijos) ekonominių normatyvų patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr. 1-17) patvirtintus maksimalius normatyvus.

2.2. Ilgalaikio turto, kuris buvo pradėtas naudoti iki 1999 m. gruodžio 31 d., nusidėvėjimo (amortizacijos) sumos apskaičiuojamos taikant tiesinį arba produkcijos metodą ir ne didesnius už Ekonomikos ministerijos 1993 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. 21-7-3294 ir Finansų ministerijos 1993 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. 95N ,,Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) minimalūs ir maksimalūs ekonominiai normatyvai“ (Žin., 1994, Nr. 56-1104) patvirtintus maksimalius ekonominius normatyvus.

2.3. Jeigu įmonė įsigijo ilgalaikį materialųjį turtą 2001 ar ankstesniais metais, o pradėjo jį naudoti tik 2002 metais, tai šio turto nusidėvėjimą (amortizaciją) įmonės skaičiuoja PMĮ nustatyta tvarka.

    3. Tyrinėjimo ir plėtojimo darbų savikainą sudaro įmonės patirtos išlaidos, susijusios su naujų gamybų įvaldymu arba jau esamų plėtojimu. Šioje dalyje nustatyta, kad pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais tyrinėjimo ir plėtojimo darbų išlaidos, skirtingai nei finansinėje apskaitoje, nekaupiamos ir neamortizuojamos, o atskaitomos iš pajamų kaip leidžiami atskaitymai tą mokestinį laikotarpį, kurį faktiškai patiriamos.

    Jeigu įmonė pradėjo formuoti tyrinėjimo ir plėtojimo darbų savikainą iki 2002 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios ir baigė po minėtos datos, tai ta tyrinėjimo ir plėtojimo darbų savikainos dalis, kuri buvo suformuota (faktiškai patirta) iki 2002 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios, turi būti įtraukiama į leidžiamus atskaitymus sena tvarka, t. y. minėta tyrinėjimo ir plėtojimo darbų savikainos dalis iš pajamų turi būti atskaitoma kaip nematerialaus turto nusidėvėjimo suma, apskaičiuota taikant tiesinį metodą ir ne didesnė už šios dalies komentaro 2.1 punkte paminėtu teisės aktu patvirtintus maksimalius ekonominius normatyvus. Per 2002 metais prasidėjusį mokestinį laikotarpiu faktiškai patirtos tyrinėjimo ir plėtojimo darbų išlaidos priskiriamos prie neribojamų leidžiamų atskaitymų.

    4. Įmonėje nudėvimas arba amortizuojamas tik jos ilgalaikis turtas arba prestižas. Pagal PMĮ 13 straipsnio 1 dalį įmonės turtas įmonės įsigytos materialios, nematerialios ir finansinės vertybės. Jos priklauso įmonei nuosavybės teise arba yra gautos pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, o valstybės bei savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų atveju - patikėjimo teise.

    Vadinasi, kai viena įmonė (pardavėja) su kita įmone (pirkėja) sudaro ilgalaikio turto pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje numatytas pirkėjo skolos už parduotą turtą apmokėjimo atidėjimas ir yra nustatyta sąlyga, kad nuosavybės teisė pirkėjui pereina tik apmokėjus skolą, tai pagal PMĮ nuostatas, iki turto nuosavybės perėjimo pirkėjui jis šio ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiuoti negali (neatsižvelgiant į tai, kad šį turtą pirkėjas naudoja pajamoms uždirbti), nes nusidėvėjimas skaičiuojamas tik nuosavam turtui. Šiuo atveju pardavėjas minėto turto nusidėvėjimo skaičiuoti taip pat negali, nes ilgalaikio turto, skirto perparduoti (pagal finansinės apskaitos taisykles jis apskaitomas kaip trumpalaikis turtas), nusidėvėjimas neskaičiuojamas.

2. Ilgalaikio turto grupės bei jo nusidėvėjimo arba amortizacijos maksimalūs normatyvai (metais) nustatyti šio Įstatymo 1 priedėlyje. Vienetas pats nusistato (pasirenka) ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį, ne trumpesnį, negu nustatyti šio Įstatymo 1 priedėlyje ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai (metais), ir likvidacinę vertę, ne mažesnę kaip 1 lito ir ne didesnę kaip 10 procentų įsigijimo kainos.

Komentaras

    1. Pagal PMĮ 13 str. 3 dalį, priskiriant turtą ilgalaikiam arba trumpalaikiam turtui, reikia vadovautis dviem kriterijais: turtas ilgiau kaip vienerius metus turi būti naudojamas įmonės pajamoms uždirbti (ekonominei naudai gauti) ir jo kaina turi būti ne mažesnė už įmonės kiekvienai turto grupei nusistatytą minimalią kainą. Pagal minėto straipsnio nuostatas galima nusistatyti skirtingas minimalias kainas skirtingoms turto grupėms arba visoms ilgalaikio turto grupėms vieną minimalią kainą, atsižvelgiant į ilgalaikio turto grupę, kuriai priskiriamų turto vienetų įsigijimo kaina yra mažiausia.

    1. Pagal PMĮ 13 str. 3 dalį, priskiriant turtą ilgalaikiam arba trumpalaikiam turtui, reikia vadovautis dviem kriterijais: turtas ilgiau kaip vienerius metus turi būti naudojamas įmonės pajamoms uždirbti (ekonominei naudai gauti) ir jo kaina turi būti ne mažesnė už įmonės kiekvienai turto grupei nusistatytą minimalią kainą. Pagal minėto straipsnio nuostatas galima nusistatyti visoms ilgalaikio turto grupėms vieną minimalią kainą, atsižvelgiant į ilgalaikio turto grupę, kuriai priskiriamų turto vienetų įsigijimo kaina yra mažiausia.

    Atsižvelgiant į tai, kad PMĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 955 patvirtintoje Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkoje (Žin., 1998, Nr. 69-2011, 1999, Nr. 114-3312) nustatyti tie patys kriterijai, priskiriantys turtą ilgalaikiam arba trumpalaikiam, tai minimali ilgalaikio turto, įsigyto nuo 2002 m. sausio 1 d., įsigijimo vertė, nustatyta finansinėje apskaitoje, ir minimali ilgalaikio turto įsigijimo kaina, nustatyta pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais, turi sutapti.

    2. Įmonė pati turi nusistatyti net tik kiekvienos ilgalaikio turto grupės minimalią kainą, pagal kurią įsigytas turtas bus priskiriamas ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui, bet ir nusidėvėjimo (amortizacijos) laikotarpį, ne trumpesnį, negu šio PMĮ 1 priedėlyje nustatyti nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvai (metais).

    3. Įmonė turi nusistatyti kiekvieno ilgalaikio turto vieneto likvidacinę vertę, ne mažesnę kaip 1 lito ir ne didesnę kaip 10 proc. įsigijimo kainos. Jeigu įmonė, pradėjusi naudoti turtą, nusprendžia, kad likvidacinė vertė nustatyta netinkamai, tai ji, laikydamasi įstatymo numatytų ribų, šią likvidacinę vertę gali patikslinti.

    4. Vienetas, nudėvėjęs arba amortizavęs naudojamą ilgalaikį turtą iki jo 1 lito likvidacinės vertės ir tą turtą nurašęs, gali 1 lito likvidacinę vertę priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

3. Vienetai, kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų bei kurie neatitinka šio Įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų kriterijų, ilgalaikio turto grupėms, išskyrus naujus pastatus, naudojamus veiklai, ir pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimą, jei pastatai pastatyti arba rekonstravimas atliktas nuo 2002 m. sausio 1 d., taip pat gyvenamuosius namus ir kitus pastatus, gali patys nusistatyti maksimalius nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus, neatsižvelgdami į normatyvus, nustatytus šio Įstatymo 1 priedėlyje.

Komentaras

    Mokesčių mokėtojai, kurie turi teisę apmokestinamajam pelnui taikyti 13 proc. mokesčio tarifą, maksimalius nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus gali nusistatyti trumpesnius, negu nustatyta PMĮ 1 priedėlyje (išskyrus pastatus, t. y. pirmosios trys PMĮ 1 priedėlio grupės: ,,Veiklai naudojami nauji pastatai bei pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimas, jei pastatai pastatyti arba rekonstravimas atliktas nuo 2002 m. sausio 1 d.“, ,,Gyvenamieji namai“ ir ,,Kiti aukščiau neišvardyti pastatai“).

    2. Pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 3 ir 5 straipsnių pakeitimo įstatymą (Žin., 2004, Nr. 60-2127) nuo 2004 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos, kurios atitinka PMĮ 5 str. 2 d. 1 punkte nustatytus kriterijus, t. y. vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius ne didesnis kaip 10 žmonių, mokestinio laikotarpio pajamos ne didesnės kaip 500 tūkst. litų ir tokia įmonė ar bendrija neatitinka PMĮ 5 str. 3 dalyje nustatytų sąlygų, turi teisę, apskaičiuodamos pelno mokestį, taikyti vieną iš PMĮ 5 str. 2 d.1 ir 2 punktuose nustatytų taisyklių:

- 13 proc. pelno mokesčio tarifu apmokestinti apmokestinamąjį pelną (PMĮ 5 str. 2 d. 1 punktas) arba

- 25 tūkstančių litų per mokestinį laikotarpį apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dalį apmokestinti taikant 0 procentų mokesčio tarifą, o likusią apskaičiuoto apmokestinamojo pelno dalį – taikant 15 procentų mokesčio tarifą (PMĮ 5 str. 2 d. 2 punktas).

    Nuo 2004 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos, turinčios teisę taikyti PMĮ 5 str. 2 d. 2 punkte nustatytą pelno mokesčio apskaičiavimo taisyklę, gali taikyti PMĮ 18 str. 3 dalies nuostatą tik tokiu atveju, jeigu atitinka PMĮ 5 str. 2 d. 1 punkte nustatytas sąlygas.

4. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas arba amortizacija skaičiuojami taikant tiesiogiai proporcingą (tiesinį) (toliau - tiesinis metodas) arba dvigubą - mažėjančios kainos (dvigubo balanso) (toliau - dvigubo balanso metodas) metodus pagal šio Įstatymo 1 priedėlį. Pasirinkto metodo turi būti laikomasi nuosekliai: šio Įstatymo 1 priedėlyje nustatytai ilgalaikio turto grupei ir kiekvienam tai grupei priskirtam turto vienetui taikomas tas pats vieneto pasirinktas nusidėvėjimo arba amortizacijos metodas per visą ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį.

Komentaras

    1. Šioje dalyje nustatyta, kad pelno mokesčiui apskaičiuoti įmonė gali taikyti du ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo metodus:

1) tiesiogiai proporcingą (tiesinį) (toliau – tiesinis metodas);

2) dvigubą – mažėjančios kainos (dvigubo balanso) (toliau – dvigubo balanso metodas).

    2. Atskiroms ilgalaikio turto grupėms nusidėvėjimo (amortizacijos) metodai taikomi pagal PMĮ 1 priedėlį. Kai kurioms ilgalaikio turto grupėms gali būti taikomas tik tiesinis nusidėvėjimo (amortizacijos) metodas, o kai kurioms – arba tiesinis, arba dvigubo balanso, t. y. įmonė gali pasirinkti vieną iš šių dviejų metodų.

    3. Visiems turto vienetams, priklausantiems tai pačiai ilgalaikio turto grupei, gali būti taikomas tik vienas (tas pats) nusidėvėjimo (amortizacijos) metodas. Nusidėvėjimo metodas gali būti pakeistas tik visiškai nudėvėjus (amortizavus) visos grupės visus turto vienetus, t. y. jeigu įmonė ilgalaikio turto grupei pasirinko ir pradėjo taikyti dvigubo balanso metodą, pakeisti jį į tiesinį galės tik tada, jei, taikydama dvigubo balanso metodą visą turto grupę (visus turto grupei priskirtus turto vienetus) visiškai nudėvės (amortizuos). Visiškai nudėvėjusi (amortizavusi) senuosius turto vienetus, įsigytiems naujiems minėtai grupei priskirtiems turto vienetams (visai grupei) įmonė galės taikyti tiesinį nusidėvėjimo (amortizacijos) metodą.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį įsigijo 5 kompiuterius ir tą patį mėnesį pradėjo juos naudoti. Šie kompiuteriai priskiriami PMĮ 1 priedėlio 11 ilgalaikio turto grupei ,,Kompiuterinė technika ir ryšių priemonės“, kuriai įmonė nustatė 3 metų nusidėvėjimo laikotarpį (t. y. maksimalų Įstatymo 1 priedėlio 11 ilgalaikio turto grupei nustatytą normatyvą) ir taikė dvigubo balanso metodą. Tarkim, kad įmonė iki 2004 m. gruodžio 31 d. kitų PMĮ 1 priedėlio 11 ilgalaikio turto grupei priskiriamų turto vienetų neįsigijo. Vadinasi, 2005 m. įsigytiems kompiuteriams ar kitiems 11 ilgalaikio turto grupei priskiriamiems turto vienetams įmonė galės taikyti tiesinį nusidėvėjimo metodą.

5. Taikant tiesinį metodą, metinė nusidėvėjimo arba amortizacijos suma apskaičiuojama kaip ilgalaikio turto įsigijimo kainos ir to turto likvidacinės kainos skirtumo bei nusidėvėjimo arba amortizacijos laiko (metais) santykis.

Komentaras

    Taikant ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo tiesinį metodą, metinė nusidėvėjimo (amortizacijos) suma apskaičiuojama kaip ilgalaikio turto įsigijimo kainos ir to turto likvidacinės kainos skirtumo bei nusidėvėjimo (amortizacijos) laiko (metais) santykis:

N = (V1 - V2) : T,

    kur N – metinė nusidėvėjimo suma; V1 – ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kaina; V2 – ilgalaikio turto likvidacinė kaina; T – naudojimo laikas metais.

6. Taikant dvigubo balanso metodą:

1) 100 procentų ir ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos laiko (metais) santykį dauginant iš 2, apskaičiuojamas nusidėvėjimo arba amortizacijos koeficientas (toliau - nusidėvėjimo koeficientas);

2) apskaičiuojant mokestinio laikotarpio nusidėvėjimo arba amortizacijos sumą pirmaisiais metais, ilgalaikio turto įsigijimo kaina yra dauginama iš nusidėvėjimo koeficiento;

3) visais kitais ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos metais, išskyrus paskutinius, mokestinio laikotarpio ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos suma apskaičiuojama ilgalaikio turto likutinę vertę, esančią mokestinio laikotarpio pradžioje, dauginant iš nusidėvėjimo koeficiento;

4) paskutiniais nudėvėjimo arba amortizacijos metais yra nudėvimas arba amortizuojamas skirtumas tarp ilgalaikio turto likutinės kainos mokestinio laikotarpio pradžioje ir vieneto likvidacinės kainos, nusistatytos pagal šio straipsnio 2 dalį.

Komentaras

    Taikant ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo dvigubo balanso metodą, metinė nusidėvėjimo suma apskaičiuojama pagal formulę:

N = L x n;  n = 100 proc. : T x 2,

    kur N – metinė nusidėvėjimo suma; L – ilgalaikio turto likutinė kaina; n – nusidėvėjimo procentas; T – naudojimo laikas metais.

    Pirmaisiais turto naudojimo metais:

N1 = L1 x n,

    kur N1 – metinė nusidėvėjimo suma pirmaisiais metais, L1 = V1, kur V1 – ilgalaikio turto įsigijimo kaina.

    Antraisiais turto naudojimo metais:

N2 = L2 x n, kur L2 = L1 - N1.

    Trečiaisiais turto naudojimo metais:

N3 = L3 x n,

    kur L3 = L2 - N2.

    Ketvirtaisiais ir einančiais po jų ir dar kitų ,,i“-tųjų metų (išskyrus paskutinius turto naudojimo metus):

Ni = Li x n,

    kur Li = Li-1 - Ni-1.

    Paskutiniais turto naudojimo metais:

Np = Lp-1 - V2,

    kur V2 – ilgalaikio turto likvidacinė kaina.

7. Jeigu vienetas ilgalaikį turtą įsigyja ir pradeda naudoti iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, tai įsigytą ir pradėtą naudoti ilgalaikį turtą pradedama nudėvėti arba amortizuoti tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu. Jei vienetas įsigyja ir pradeda naudoti ilgalaikį turtą po mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, tai tokį ilgalaikį turtą pradedama nudėvėti arba amortizuoti mokestiniu laikotarpiu, einančiu po mokestinio laikotarpio, kurį šis turtas įsigytas ir pradėtas naudoti.

Komentaras

    1. Įmonės gali pasirinkti vieną iš dviejų šiame straipsnyje nustatytų ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pradžios būdų:

1) pusmečio būdą;

2) kito mėnesio būdą (žr. šio straipsnio 10 dalies komentarą).

    2. Taikant pusmečio būdą, nusidėvėjimas (amortizacija) pradedamas skaičiuoti, atsižvelgiant į tai, ar pirmą, ar antrą mokestinių metų pusmetį ilgalaikis turtas pradėtas naudoti.

    3. Taikant pusmečio būdą, įsigyto ilgalaikio turto, nusidėvėjimo (amortizacijos) suma, kurią tais metais leidžiama atskaityti, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priklauso nuo to, kada turtas pradėtas naudoti:

· jei ilgalaikis turtas pradedamas naudoti iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos (jei mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais – iki birželio 30 d.), t. y. pirmą mokestinių metų pusmetį, tais mokestiniais metais leidžiama atskaityti visą metinę to turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sumą;

·  jei ilgalaikis turtas pradedamas naudoti po mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, t. y. antrą mokestinių metų pusmetį, to turto nusidėvėjimo (amortizacijos) suma tais mokestiniais metais visai neatskaitoma (turtas nudėvimas (amortizuojamas) pradedant nuo kito mokestinio laikotarpio).

Pavyzdys

1. UAB X 2002 m. vasario 20 d. įsigijo 61 000 Lt kainos (be PVM) naują lengvąjį automobilį ir tą patį mėnesį jį pradėjo naudoti. Bendrovė, vadovaudamasi PMĮ 1 priedėliu nustatė, kad šio lengvojo automobilio nusidėvėjimas bus skaičiuojamas tiesiniu metodu taikant 6 metų nusidėvėjimo normatyvą, likvidacinė kaina – 1000 Lt.

Kadangi automobilis įsigytas ir pradėtas naudoti pirmąjį mokestinio laikotarpio pusmetį, apskaičiuojant 2002 m. apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų priskirtina visa metinė šio automobilio nusidėvėjimo suma, kuri apskaičiuojama taip:

(61 000 - 1000) : 6 = 10 000 (Lt).

Vadinasi, apskaičiuojant 2002 m. apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų priskiriama visa metinė nusidėvėjimo suma (10 000 Lt).

2. UAB X 2002 m. gegužės 22 d. įsigijo 205 000 Lt kainos (be PVM) naują krovininį automobilį ir birželio 1 d. jį pradėjo naudoti. Įmonė, vadovaudamasi Įstatymo 1 priedėliu, pasirinko, kad šios ilgalaikio turto grupės turto, įsigyto po 2002 m. sausio 1 d., nusidėvėjimas bus skaičiuojamas taikant dvigubo balanso metodą. Nustatomas 4 metų šio krovininio automobilio nusidėvėjimo normatyvas ir 5000 Lt likvidacinė kaina.

Kadangi automobilis įsigytas ir pradėtas naudoti pirmąjį mokestinio laikotarpio pusmetį, apskaičiuojant 2002 m. apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų priskirtina visa metinė šio automobilio nusidėvėjimo suma, kuri apskaičiuojama taip:

100 proc. : 4 x 2 = 50 proc.

205 000 x 50 proc. = 102 500 Lt.

Vadinasi, prie leidžiamų atskaitymų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, bus galima priskirti:

2002 m. - 102 500 Lt;

2003 m. - (205 000 - 102 500) x 50 proc. = 51 250 Lt;

2004 m. - (205 000 - 102 500 - 51 250) x 50 proc. = 25 625 Lt;

2005 m. - (205 000 - 102 500 - 51 250 - 25 625) - 5000 = 20 625 Lt.

3. UAB X 2002 m. birželio 28 d. įsigijo ne naują pastatą ir pradėjo jį naudoti liepos 10 dieną. Kadangi pastatas pradėtas naudoti antrąjį metų pusmetį, apskaičiuojant įmonės 2002 m. apmokestinamąjį pelną, šio pastato nusidėvėjimo suma iš pajamų nebus atimama. Turtas bus pradėtas nudėvėti nuo 2003 m. sausio 1 dienos.

8. Jei vienetas ilgalaikį turtą perduoda atlygintinai ar neatlygintinai iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, tai nusidėvėjimas arba amortizacija per tą mokestinį laikotarpį neskaičiuojami. Jei vienetas perduoda atlygintinai ar neatlygintinai ilgalaikį turtą po mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos, tai tuo mokestiniu laikotarpiu į vieneto sąnaudas perkeliama ½ metinės nusidėvėjimo arba amortizacijos sumos, apskaičiuotos pagal nustatytus normatyvus.

Komentaras

    Kai įmonė, taikiusi pusmečio būdą, atlygintinai ar neatlygintinai perduoda ilgalaikį turtą, jo nusidėvėjimo (amortizacijos) suma, kurią tais metais leidžiama atskaityti, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priklauso nuo turto perdavimo datos:

· jei ilgalaikis turtas perduodamas pirmąjį mokestinių metų pusmetį, nusidėvėjimas (amortizacija) per tą mokestinį laikotarpį neskaičiuojamas;

·  jei ilgalaikis turtas perduodamas antrąjį mokestinių metų pusmetį, leidžiama atskaityti 1/2 metinės nusidėvėjimo (amortizacijos) sumos.

9. Iš kitų vienetų įsigytas prestižas į ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus įtraukiamas kaip ir ilgalaikis turtas šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

Komentaras

    Įsigyto prestižo, kuris atsiranda nusipirkus įmonę, amortizacijos sumos, apskaičiuotos pagal šio straipsnio nustatytą tvarką, yra priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų. Pagal PMĮ 19 straipsnio 2 dalį pačios įmonės susikurto prestižo nusidėvėjimas neskaičiuojamas.

10. Vienetas gali pasirinkti viso ilgalaikio turto nusidėvėjimą arba amortizaciją skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmosios dienos po ilgalaikio turto naudojimo pradžios pagal šio Įstatymo 1 priedėlyje nustatytus normatyvus tiesiniu metodu.

Komentaras

    1. Įmonės gali pasirinkti vieną iš dviejų šiame straipsnyje nustatytų ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pradžios būdų (žr. šio straipsnio 7 dalies komentarą).

    2. Taikant kito mėnesio būdą, ilgalaikio turto nusidėvėjimas (amortizacija) pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmosios dienos po ilgalaikio turto naudojimo pradžios.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. vasario 20 d. įsigijo 61 000 Lt kainos (be PVM) naują lengvąjį automobilį ir tą patį mėnesį pradėjo jį naudoti. Vadovaujantis PMĮ 1 priedėliu, šio lengvojo automobilio, kurio likvidacinė kaina – 1240 Lt, nusidėvėjimas bus skaičiuojamas taikant 6 metų (72 mėn.) nusidėvėjimo normatyvą.

Kadangi automobilis įsigytas ir pradėtas naudoti vasario mėnesį, jo nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo kovo 1 d. Vadinasi, 2002 m. automobilis bus naudojamas 10 mėnesių. Apskaičiuojant 2002 m. apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų bus priskirta 8300 Lt suma, kuri apskaičiuojama taip:

(61 000 - 1240) : 72 x 10 = 8300 (Lt).

     3. Įmonė, pasirinkusi kito mėnesio būdą, visoms turto grupėms gali taikyti tik tiesinį nusidėvėjimo skaičiavimo metodą.

    4. Kai įmonė, kuri taikė kito mėnesio būdą, atlygintinai ar neatlygintinai perduoda ilgalaikį turtą, to turto nusidėvėjimas (amortizacija) baigiamas skaičiuoti nuo kito mėnesio pirmosios dienos po ilgalaikio turto pardavimo ar neatlygintino perdavimo.

11. Vienetai, atlikę ilgalaikio turto remontą, kurio įsigijimo kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų remontuojamo ilgalaikio turto įsigijimo kainos, jį rekonstravę arba pakeitę jo naudojimo paskirtį, gali tikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus.

Komentaras

    1. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvai gali būti tikslinami tik šiais atvejais:

· pakeitus ilgalaikio turto naudojimo paskirtį;

· atlikus ilgalaikio turto rekonstrukciją arba remontą, kurio kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos.

    2. Jei įmonės ilgalaikio turto remonto kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas rekonstruojamas, šio remonto arba rekonstravimo kaina didinama remontuoto arba rekonstruoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kaina. Jeigu ilgalaikio turto rekonstravimo arba remonto, kurio kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos, darbai pailgina šio turto naudingo eksploatavimo laikotarpį, įmonės gali patikslinti turto nusidėvėjimo normatyvą taip, kad jo įsigijimo kainos nenudėvėta dalis būtų nudėvėta per įmonės iš naujo įvertintą naudingo eksploatavimo laikotarpį. Jeigu ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimo arba remonto, kurio kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos, darbai nepailgina to turto naudojimo laikotarpio, o tik pagerina jo naudingumą, gali būti padidinta turto nusidėvėjimo suma, nekeičiant jo naudingo eksploatavimo laikotarpio.

Pavyzdys

1. UAB X 2002 m. sausio mėnesį įsigijo pastatą ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje. Šio pastato įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt. Įmonė nusistatė 20 metų nusidėvėjimo normatyvą ir 10 000 Lt likvidacinę kainą. UAB X yra pasirinkusi pusmečio nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios būdą. Metinė nusidėvėjimo suma – 50 000 Lt [(1 010 000 Lt – 10 000 Lt) : 20 m.]. Šią sumą įmonė, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, galės priskirti prie leidžiamų atskaitymų.

2005 m. sausio – kovo mėnesiais UAB X atliko pastato rekonstrukciją, kurios kaina – 500 000 Lt. Baigusi rekonstravimo darbus, įmonė jų kaina padidino pastato įsigijimo kainą. UAB X nustatė, kad šie rekonstravimo darbai 5 metais pailgino to pastato naudojimo laikotarpį (ir patikslino jo ekonominį nusidėvėjimo normatyvą).

Baigus rekonstrukciją, pastato nenudėvėta kainos dalis perkeliama į sąnaudas per likusį to pastato naudojimo laikotarpį. Po rekonstrukcijos likęs pastato naudojimo laikotarpis – 22 (20 – 3 + 5) metai, metinė nusidėvėjimo suma – 61 363,63 Lt [(1 010 000 Lt – 10 000 Lt -  50 000 Lt x 3 m. + 500 000 Lt) : 22 m.]. Vadinasi, šią sumą įmonė, apskaičiuodama 2005 m. apmokestinamąjį pelną, galės priskirti prie leidžiamų atskaitymų.

2. UAB X 2002 m. sausio mėnesį įsigijo pastatą ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje. Pastato įsigijimo kaina – 810 000 Lt. Nustatomas 20 metų nusidėvėjimo normatyvas ir 10 000 Lt likvidacinė kaina. UAB X yra pasirinkusi pusmečio nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios būdą. Metinė nusidėvėjimo suma – 40 000 Lt [(810 000 Lt – 10 000 Lt) : 20 m.]. Šią sumą įmonė, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, galės priskirti prie leidžiamų atskaitymų.

2005 m. sausio – kovo mėnesiais įmonė atliko pastato rekonstrukciją, kurios kaina – 400 000 Lt. Baigusi rekonstravimo darbus, įmonė jų kaina padidino minėto pastato įsigijimo kainą. Šie rekonstravimo darbai nepailgino to pastato naudojimo laikotarpio.

Baigus rekonstrukciją, pastato nenudėvėta kainos dalis perkeliama į sąnaudas per likusį to pastato naudojimo laikotarpį. Po rekonstrukcijos likęs pastato naudojimo laikotarpis yra 17 (20 - 3) metų, metinė nusidėvėjimo suma – 63 529,41 Lt [(810 000 Lt – 10000 Lt – 40000 Lt x 3 m. + 400 000 Lt) : 17 m.]. Vadinasi, šią sumą įmonė, apskaičiuodama 2005 m. apmokestinamąjį pelną, galės priskirti prie leidžiamų atskaitymų.

    3. Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvai turi būti tikslinami tuo atveju, kai įmonė, nusistačiusi trumpesnius maksimalius nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus, nei nustatyta PMĮ 1 priedėlyje (nes turėjo teisę taikyti lengvatinį 13 proc. pelno mokesčio tarifą), pažeidžia šiai lengvatai taikyti nustatytas sąlygas.

    4. Iki 2001 m. gruodžio 31 d. įsigyto ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvai tai pat galės būti tikslinami tik šiais atvejais:

· atlikus ilgalaikio turto remontą, kurio kaina per mokestinį laikotarpį bus didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainas;

· atlikus ilgalaikio turto rekonstrukciją;

· pakeitus ilgalaikio turto naudojimo paskirtį.

    Įmonės, tikslindamos iki 2001 m. gruodžio 31 d. įsigyto ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus, turės atsižvelgti į PMĮ 1 priedėlyje turto grupėms nustatytus normatyvus. Vadinasi, patikslinti normatyvai negalės būti mažesni už PMĮ 1 priedėlyje nustatytus normatyvus.

 

11. Vienetai, atlikę ilgalaikio turto remontą, kurio įsigijimo kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų remontuojamo ilgalaikio turto įsigijimo kainos, jį rekonstravę arba pakeitę jo naudojimo paskirtį, įsigiję kitą to paties ilgalaikio turto dalį, arba vietos mokesčio administratoriaus sutikimu dėl objektyvių aplinkybių gali tikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus (pagal 2003 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1659 redakciją (Žin., 2003, Nr. 74 – 3417); taikoma apskaičiuojant 2002 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną).

Komentaras

    1. Nuo 2002 metų mokestinio laikotarpio pradžios ilgalaikio turto (įskaitant ir iki 2001 m. gruodžio 31 d. įsigyto ilgalaikio turto) nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai gali būti tikslinami šiais atvejais:

1) pakeitus ilgalaikio turto naudojimo paskirtį;

2) atlikus ilgalaikio turto rekonstrukciją arba remontą, kurio kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos;

3) įsigijus kitą to paties ilgalaikio turto dalį;

4) dėl kitų objektyvių priežasčių, tačiau tik gavus vietos mokesčio administratoriaus sutikimą.

    2. Patikslinti normatyvai negali būti mažesni už PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio turto grupėms nustatytus normatyvus.

    Vienetai, tikslindami iki 2001 m. gruodžio 31 d. įsigyto ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus, taip pat turi atsižvelgti į PMĮ 1 priedėlyje turto grupėms nustatytus normatyvus. Vadinasi, ir šiuo atveju patikslinti normatyvai negalės būti mažesni už PMĮ 1 priedėlyje nustatytus normatyvus.

    3. Ilgalaikio turto įsigijimo kainos nenudėvėtoji arba neamortizuotoji dalis, pradedant nuo mokestinio laikotarpio pradžios, kurį nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai buvo patikslinti (neįskaitant šio komentaro 5.4 punkto 1 dalyje nurodytos išimties), į vieneto sąnaudas įskaitoma per likusį (patikslintą) turto naudingo tarnavimo laikotarpį.

    4. Jei vieneto ilgalaikio turto remonto kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas rekonstruojamas, šio remonto arba rekonstravimo kaina didinama remontuoto arba rekonstruoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kaina. Jeigu ilgalaikio turto rekonstravimo arba remonto, kurio kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos, darbai pailgina šio turto naudingo eksploatavimo laikotarpį, vienetai gali patikslinti turto nusidėvėjimo normatyvą taip, kad jo įsigijimo kainos nenudėvėta dalis būtų nudėvėta per vieneto iš naujo įvertintą naudingo eksploatavimo laikotarpį. Jeigu ilgalaikio materialiojo turto rekonstravimo arba remonto, kurio kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos, darbai nepailgina to turto naudojimo laikotarpio, o tik pagerina jo naudingumą, gali būti padidinta turto nusidėvėjimo suma, nekeičiant jo naudingo eksploatavimo laikotarpio.

Pavyzdys

1. UAB X 2002 m. sausio mėnesį įsigijo pastatą ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje. Šio pastato įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt. Įmonė nusistatė 20 metų nusidėvėjimo normatyvą ir 10 000 Lt likvidacinę kainą. UAB X yra pasirinkusi pusmečio nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios būdą. Metinė nusidėvėjimo suma – 50 000 Lt [(1 010 000 Lt – 10 000 Lt) : 20 m.]. Šią sumą įmonė, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, galės priskirti prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų.

2005 m. sausio – kovo mėnesiais UAB X atliko pastato rekonstravimą, kurio kaina – 500 000 Lt. Baigusi rekonstravimo darbus, įmonė jų kaina padidino pastato įsigijimo kainą. UAB X nustatė, kad šie rekonstravimo darbai 5 metais pailgino to pastato naudojimo laikotarpį (ir patikslino jo ekonominį nusidėvėjimo normatyvą).

Baigus rekonstravimo darbus, pastato nenudėvėta kainos dalis turi būti perkeliama į sąnaudas per likusį (patikslintą) to pastato naudojimo laikotarpį. Po rekonstravimo likęs pastato naudojimo laikotarpis – 22 (20 – 3 + 5) metai, metinė nusidėvėjimo suma – 61 363,63 Lt [(1 010 000 Lt – 10 000 Lt -  50 000 Lt x 3 m. + 500 000 Lt) : 22 m.]. Vadinasi, šią sumą įmonė, apskaičiuodama 2005 m. apmokestinamąjį pelną, galės priskirti prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų.

2. UAB X 2002 m. sausio mėnesį įsigijo pastatą ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje. Pastato įsigijimo kaina – 810 000 Lt. Nustatomas 20 metų nusidėvėjimo normatyvas ir 10 000 Lt likvidacinė kaina. UAB X yra pasirinkusi pusmečio nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios būdą. Metinė nusidėvėjimo suma – 40 000 Lt [(810 000 Lt – 10 000 Lt) : 20 m.]. Šią sumą įmonė, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną, galės priskirti prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų.

2005 m. sausio – kovo mėnesiais įmonė atliko pastato rekonstravimą, kurio kaina – 400 000 Lt. Baigusi rekonstravimo darbus, įmonė jų kaina padidino minėto pastato įsigijimo kainą. Šie rekonstravimo darbai nepailgino to pastato naudojimo laikotarpio.

Baigus rekonstrukciją, pastato nenudėvėta kainos dalis perkeliama į sąnaudas per likusį to pastato naudojimo laikotarpį. Po rekonstrukcijos likęs pastato naudojimo laikotarpis yra 17 (20 - 3) metų, metinė nusidėvėjimo suma – 63 529,41 Lt [(810 000 Lt – 10000 Lt – 40000 Lt x 3 m. + 400 000 Lt) : 17 m.]. Vadinasi, šią sumą įmonė, apskaičiuodama 2005 m. apmokestinamąjį pelną, galės priskirti prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų.

    5. Vieneto nusistatyti ilgalaikio turto (įskaitant ir iki 2001 m. gruodžio 31 d. įsigyto) nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai mokesčių administratoriaus sutikimu dėl objektyvių aplinkybių gali būti tikslinami.

5.1. Vienetas turi teisę kreiptis į vietos mokesčių administratorių dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvų tikslinimo tais atvejais, jeigu jis, nustatydamas ilgalaikio turto grupėms nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus, tinkamai neatsižvelgė į:

- planuojamą ilgalaikio materialiojo turto naudojimo intensyvumą, turto naudojimo aplinką, naudingųjų turto savybių kitimą per visą jo eksploatavimo laikotarpį;

- technologinę bei ekonominę pažangą, morališkai sendinančią turtą;

- kitus veiksnius, trumpinančius arba ilginančius ilgalaikio turto naudingo tarnavimo laikotarpį.

5.2. Vienetas, norėdamas patikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus, vietos mokesčių administratoriui turi pateikti laisvos formos prašymą, kuriame turi būti nurodyta:

- kuriai(-ioms) ilgalaikio turto grupei(-ėms) įmonė nori patikslinti nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus;

- kokie nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvai buvo nustatyti ilgalaikio turto           grupei(-ėms), kurios(-ių) nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus vienetas nori patikslinti;

- kokius patikslintus nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus (metais) vienetas norėtų nustatyti atitinkamai(-oms) ilgalaikio turto grupei(-ėms);

- dėl kokių konkrečių objektyvių aplinkybių vienetas nori pakeisti nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus (nurodomos priežastys ir pateikiami apskaičiavimai).

5.3. Vietos mokesčių administratorius, išnagrinėjęs prašyme pateiktus duomenis, surašo atitinkamą sprendimą ir jį pateikia vienetui. Vietos mokesčių administratorius vieneto prašymą turi išnagrinėti per Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60 – 1945) nustatytus terminus.

5.4. Atsižvelgiant į tai, kad 2003 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-1659 (Žin., 2003, Nr. 74 – 3417) ,,Valstybės Žiniose“ buvo paskelbtas 2003 m. liepos 25 d., o šio įstatymo 6 straipsnio nuostatos (pagal kurias pakeista PMĮ 18 str. 11 dalis) taikomos apskaičiuojant 2002 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių metų apmokestinamąjį pelną, tai tuo atveju, kai 2003 metais vienetas, kurio 2002 metų mokestinis laikotarpis jau pasibaigęs, kreipiasi į mokesčių administratorių norėdamas patikslinti nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus ir gauna jo sutikimą, šie patikslinti normatyvai gali būti taikomi apskaičiuojant 2002 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudoms, priskiriamoms ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, apskaičiuoti.

Kitais atvejais, t. y. kai vienetas kreipiasi į mokesčių administratorių po 2003 metų gruodžio 31 d., patikslinti normatyvai gali būti taikomi apskaičiuojant to mokestinio laikotarpio, kurį vienetas kreipėsi į vietos mokesčio administratorių dėl nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvų tikslinimo, ir vėlesnių mokestinių laikotarpių nusidėvėjimo arba amortizacijos sąnaudoms, priskiriamoms ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, apskaičiuoti.

    6. Vienetas privalo tikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus tuo atveju, kai nusistatęs trumpesnius maksimalius nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus, nei nustatyta PMĮ 1 priedėlyje (nes turėjo teisę taikyti lengvatinį 13 proc. pelno mokesčio tarifą), pažeidžia šiai lengvatai taikyti nustatytas sąlygas. Šiuo atveju į mokesčių administratorių vienetui kreiptis (pateikti prašymą arba informuoti) nereikia. Patikslinti normatyvai negali būti mažesni už PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio turto grupėms nustatytus normatyvus.

    6. Vienetas privalo tikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos normatyvus tuo atveju, kai nusistatęs trumpesnius maksimalius nusidėvėjimo ir amortizacijos normatyvus, nei nustatyta PMĮ 1 priedėlyje (nes turėjo teisę taikyti lengvatinį 13 proc. pelno mokesčio tarifą), pažeidžia šiai lengvatai taikyti nustatytas sąlygas. Šiuo atveju į mokesčio administratorių vienetui kreiptis (pateikti prašymą arba informuoti) nereikia, tačiau tą mokestinį laikotarpį, kurį pažeidė PMĮ 5 str. 2 ir 3 dalyse nustatytas lengvatai taikyti sąlygas, turi patikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos normatyvus, kurie negali būti mažesni už PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio turto grupėms nustatytus normatyvus.

    Vienetas, pažeidęs PMĮ 5 str. 2 ir 3 dalyse nustatytas lengvatai taikyti sąlygas, nuo to mokestinio laikotarpio, kurį prarado tą lengvatą, pradžios, ilgalaikio turto įsigijimo kainos nenudėvėtąją dalį į sąnaudas gali perkelti dalimis per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje atitinkamai ilgalaikio turto grupei nustatytą nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį, neįskaitant to (-ų) mokestinio (-ių)  laikotarpio (-ių), kurį (-iuos) tas turtas jau buvo naudotas.

Pavyzdys

UAB „X“ 2002 m. vasario 20 d. įsigijo 61 000 Lt (be PVM) kainuojantį naują lengvąjį automobilį ir tą patį mėnesį jį pradėjo naudoti. Bendrovė planavo 2002 m. ir vėlesnių mokestinių metų apmokestinamajam pelnui taikyti lengvatinį 13 proc. pelno mokesčio tarifą, nes manė, kad vykdys lengvatai taikyti nustatytas sąlygas. Todėl UAB „X“ nustatė, kad šio lengvojo automobilio nusidėvėjimas bus skaičiuojamas tiesiniu metodu taikant 3 metų (t. y. trumpesnį, nei PMĮ 1 priedėlyje nustatytą) nusidėvėjimo normatyvą ir pusmečio nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios būdą. Likvidacinė kaina – 1000 Lt.

Kadangi bendrovė 2002 metais vykdė visas PMĮ 5 str. 2 dalyje nustatytas sąlygas ir neatitiko šio straipsnio 3 dalyje nustatytų kriterijų, todėl UAB „X“, apskaičiuodama 2002 m. apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų galėjo priskirti metinę nusidėvėjimo sumą, kuri apskaičiuojama taip: (61 000 - 1000) : 3 = 20 000 Lt.

2003 metais bendrovė pažeidė vieną iš minėtai lengvatai taikyti nustatytų sąlygų, t. y. jos mokestinio laikotarpio pajamos viršijo 500 tūkst. litų. Todėl UAB „X“ lengvojo automobilio įsigijimo kainos nenudėvėtąją dalį, t. y. 41 000 Lt (61 000 - 20 000), į sąnaudas gali perkelti dalimis per ne trumpesnį, nei PMĮ 1 priedėlyje atitinkamai ilgalaikio turto grupei nustatytą nusidėvėjimo laikotarpį (4 m.), neįskaitant to mokestinio laikotarpio, kurį tas turtas jau buvo naudotas (1 m.), t. y. per 3 (4 - 1) metus.

Todėl bendrovė, apskaičiuodama 2003 – 2005 metų apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų gali priskirti metinę nusidėvėjimo sumą, kuri apskaičiuojama taip: (41 000 - 1000) : 3 = 13 333 Lt.  

    7. Jeigu vienetas ilgalaikį materialųjį turtą nudėvėjo iki jo likvidacinės vertės ir nori tą likvidacinę vertę sumažinti, nes planuoja tą turtą dar naudoti savo veikloje, tai ta suma, kuria sumažinama likvidacinė vertė, t. y. įsigijimo kainos nenudėvėtoji dalis, į sąnaudas gali būti perkeliama dalimis per to turto planuojamą naudingo eksploatavimo laikotarpį. Šiuo atveju į mokesčių administratorių vienetui kreiptis (pateikti prašymą arba informuoti) nereikia.

    8. Jeigu vienetas nusprendžia sumažinti ilgalaikio turto grupės (-ių) nusistatytą minimalią kainą, tai pagal šią naujai nusistatytą minimalią kainą (ir naudojimo trukmę) tik naujai įsigytas turtas priskiriamas ilgalaikiam arba trumpalaikiam turtui.

    Jeigu sumažinus ilgalaikio turto grupės (-ių) nustatytą minimalią kainą, turtas, kuris buvo priskirtas ilgalaikiam ir pradėtas nudėvėti arba amortizuoti, nebeatitinka ilgalaikio turto kriterijų (tampa priskiriamas trumpalaikiam turtui), tai pelno mokesčio apskaičiavimo atžvilgiu šis turtas lieka ilgalaikiu turtu ir toliau turi būti nudėvimas arba amortizuojamas vadovaujantis PMĮ nustatyta tvarka. Jeigu toks turtas (t. y. turtas, kuris buvo priskirtas ilgalaikiam ir pradėtas nudėvėti arba amortizuoti) bus toliau nenaudojamas pajamoms uždirbti ar ekonominei naudai gauti ir bus nurašytas, tai to nurašyto turto nenudėvėtosios arba neamortizuotosios įsigijimo kainos dalis leidžiamiems atskaitymams bus nepriskiriama.

    Jeigu vienetas nusprendžia padidinti ilgalaikio turto grupės (-ių) nusistatą minimalią kainą, ir dėl šios priežasties trumpalaikis turtas, kurio įsigijimo išlaidos ankstesniais laikotarpiais nebuvo priskirtos sąnaudoms, mažinančioms apmokestinamąjį pelną (t. y. jis buvo apskaičiuotas atsargose), tampa priskiriamu ilgalaikiam turtui, tai pradėjusi tą turtą naudoti, jo nusidėvėjimą vienetas gali skaičiuoti PMĮ 18 ir 19 straipsnyje nustatyta tvarka bei taikydamas ne mažesnius nei PMĮ  1 priedėlyje turto grupėms nustatytus normatyvus.

2003.12.2914(18.9-08-2)-R-11401Dėl Pelno mokesčio įstatymo 18 straipsnio 2 ir 11 dalių komentarų (paaiškinimų) papildymo2003.12.172003.07.252002.01.012003.12.2914(18.9-08-2)-R-7932Dėl Pelno mokesčio įstatymo komentare pateikto Pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 11 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies ir jų komentarų pakeitimo 2003.08.292003.07.252002.01.01(18.9-08-2)-R-11401Dėl Pelno mokesčio įstatymo 18 straipsnio 2 ir 11 dalių komentarų (paaiškinimų) papildymo2003.12.172003.07.252002.01.012003.12.2914(18.9-08-2)-R-11401Dėl Pelno mokesčio įstatymo 18 straipsnio 2 ir 11 dalių komentarų (paaiškinimų) papildymo2003.12.172003.07.252002.01.01(18.9-08-2)-R-7932Dėl Pelno mokesčio įstatymo komentare pateikto Pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 11 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies ir jų komentarų pakeitimo 2003.08.292003.07.252002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-7932Dėl Pelno mokesčio įstatymo komentare pateikto Pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 11 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies ir jų komentarų pakeitimo 2003.08.292003.07.252002.01.012003.11.24908-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.011Pelno mokesčio įstatymo apibendrintas komentaras 2003.07.282002.01.012003.12.291408-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-11401Dėl Pelno mokesčio įstatymo 18 straipsnio 2 ir 11 dalių komentarų (paaiškinimų) papildymo2003.12.172002.01.012003.12.2914(18.9-08-2)-R-11401Dėl Pelno mokesčio įstatymo 18 straipsnio 2 ir 11 dalių komentarų (paaiškinimų) papildymo2003.12.172002.01.012004.10.2543 (57)(18.10-31-1)-R-10252Dėl Pelno mokesčio įstatymo 18 straipsnio 2 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 4 dalimi2004.10.152002.01.012004.12.1447 (61)(18.10-31-1)-R-11682Dėl Pelno mokesčio įstatymo 18 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo)2004.11.252004.01.01
Klausimas: Nr. 5861
Firma užsiima analogiškų aparatų prekyba ir nuoma. Nuomojami aparatai priskirti ilgalaikiam turtui ir skaičiuojamas nusidėvėjimas. Ar nusidėvėjimo sąnaudos yra leistini atskaitymai? Nuo kokių pajamų skaičiuojamas kelių mokestis, pardavus aparatą, priskirtą ilgalaikiam turtui?

Atsakymas:

Nusidėvėjimas yra leidžiami atskaitymai. Pardavus aparatą, kuris buvo įtrauktas į apskaitą kaip IT, atskaitymai į Programos finansavimo sąskaitą turėtų būti mokami tik nuo pelno.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 18 str.

Klausimas: Nr. 6841
Norėtumėme pasitikslinti dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo. Be pagrindinės veiklos turime poilsio bazę, kuri veikia tik vasaros sezonu. Tuo metu uždirbame pajamas iš poilsiavimo veiklos. Kaip yra su poilsio bazės pastatų nusidėvėjimu? Pagal PMĮ 19 straipsnio komentarą, nenaudojamu laikomas toks turtas, kuris nepradėtas eksploatuoti, remontuojamas arba užkonservuotas. Ir tik tokiais atvejais nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Gal galime pastatų nusidėvėjimą skaičiuoti ir dėti į sąnaudas už visus metus, juk ataskaitinis laikotarpis – metai? O jeigu ne, tai kaip elgtis? Priskaičiuoti nusidėvėjimą už metus ir dalį jo iškelti į neleidžiamus atskaitymus ar apskritai neskaičiuoti nusidėvėjimo už tą laikotarpį, kai poilsio bazė nedirba? Bet tada pailgėja pastatų nusidėvėjimo laikotarpis.

Atsakymas:

Turto, kuris naudojamas įmonės pajamoms uždirbti, nusidėvėjimo sąnaudos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams. Poilsio bazės nuoma yra sezoninio pobūdžio ekonominė veikla, todėl poilsio bazės nusidėvėjimą galima skaičiuoti visus metus ir tai mažins apmokestinamąjį pelną.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 18 str.

Klausimas: Nr. 8025
Ilgalaikis turtas nuo 1999 m. nebenaudojamas įmonės apmokestinamoje veikloje (turtas neuždirba pajamų). Įmonė skaičiuoja nusidėvėjimą, įtraukdama kiekvieną mėnesį į sąnaudas. Ar būtinai turi įmonė nurašyti nebenaudojamą turtą į netekimus? Ar gali ir toliau skaičiuoti kiekvieną mėnesį nusidėvėjimą, kol turtas visiškai nusidėvės?

Atsakymas:

Įmonės savininkai turi nuspręsti, ką su tuo turtu daryti. Įmonė gali skaičiuoti nusidėvėjimą, tačiau jis nemažins apmokestinamojo pelno.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 18 str.

Klausimas: Nr. 9022
Ar galima atskirai užpajamuoti signalizaciją kaip ilgalaikį turtą, ar ją galima iš karto nurašyti į sąnaudas?

Atsakymas:

Negalite nurašyti iš karto, nes tai IT ir jūs jį turite nudėvėti. Jei jūsų įmonė taiko 13 proc. pelno mokesčio tarifą, nusidėvėjimo normatyvą galite nusistatyti patys.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 18 str.

Klausimas: Nr. 9301
Iš PMĮ komentarų: „Lietuvos vienetai, kurie gali taikyti 13 proc. pelno mokesčio tarifą, gali kitaip skaičiuoti ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimą, t. y. taikyti pačių pasirinktą nusidėvėjimo laikotarpį, išskyrus pastatus. Pavyzdžiui, 2002 m. J. Petraičio įmonė įsigijo lengvąjį automobilį, kuris buvo eksploatuojamas šešerius metus. Kadangi įmonė taiko 13 proc. pelno mokesčio tarifą, šį automobilį gali nudėvėti per 1 mėnesį arba per metus, t. y. pats savininkas pasirenka nusidėvėjimo laikotarpį“. Kaip turi elgtis Petraičio įmonė dėl nusidėvėjimo normatyvų 2003 m., jei 2003 m., pagal PMĮ nuostatas, ji neteks teisės taikyti 13 proc. tarifą? Nusidėvėjimo normatyvai tvirtinami turto grupėms. Kiekvienai turto grupei 2002 m. buvo patvirtintas laisvas normatyvas. Ar įmonė privalės perskaičiuoti 2002 m. nusidėvėjimą pagal naujus normatyvus? Ar 2002 m. įsigytam ir pagal laisvai pasirinktus normatyvus dėvėtam turtui 2003 metais privalės tvirtinti naujus normatyvus? O gal galės naudotis 2002 m. patvirtintais laisvais normatyvais ir 2003 metais įsigytam turtui, nors į 13 proc. tarifą teisės jau nebeturi?

Atsakymas:

Pelno mokesčio įstatymo 18 str. 11 d. komentare (VMI prie FM 2003 12 17 raštas Nr.(18.9-08-2)-R-11401) nurodyta: „ Vienetas privalo tikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos normatyvus tuo atveju, kai nusistatęs trumpesnius maksimalius nusidėvėjimo ir amortizacijos normatyvus, nei nustatyta PMĮ 1 priedėlyje (nes turėjo teisę taikyti lengvatinį 13 proc. pelno mokesčio tarifą), pažeidžia šiai lengvatai taikyti nustatytas sąlygas. Šiuo atveju į mokesčio administratorių vienetui kreiptis (pateikti prašymą arba informuoti) nereikia, tačiau tą mokestinį laikotarpį, kurį pažeidė PMĮ 5 str. 2 ir 3 dalyse nustatytas lengvatai taikyti sąlygas, turi patikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos normatyvus, kurie negali būti mažesni už PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio turto grupėms nustatytus normatyvus.

Vienetas, pažeidęs PMĮ 5 str. 2 ir 3 dalyse nustatytas lengvatai taikyti sąlygas, nuo to mokestinio laikotarpio, kurį prarado tą lengvatą, pradžios, ilgalaikio turto įsigijimo kainos nenudėvėtąją dalį į sąnaudas gali perkelti dalimis per ne trumpesnį nei PMĮ 1 priedėlyje atitinkamai ilgalaikio turto grupei nustatytą nusidėvėjimo arba amortizacijos laikotarpį, neįskaitant to (-ų) mokestinio (-ių) laikotarpio (-ių), kurį (-iuos) tas turtas jau buvo naudotas“.

Todėl jei 2003 m. jūs netekote teisės taikyti 13 proc. tarifą, privalote patikslinti 2002 m. įsigyto ilgalaikio turto nusidėvėjimo normatyvus, kurie negali būti mažesni už PMĮ 1 priedėlyje nustatytus normatyvus.

2003 m. įsigytam turtui turėsite taikyti Pelno mokesčio įst. 1 priedėlyje nustatytus normatyvus.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 18 str.

Klausimas: Nr. 9249
Inventorizacijos metu rastas ilgalaikio turto perteklius. Kokia kaina jį užpajamuoti? Ar užpajamavus jį galima nudėvėti pagal normatyvus? Jei taip, tai ar tai bus leidžiami atskaitymai?

Atsakymas:

Patvirtintoje Inventorizacijos tvarkoje (LRV 1999 06 03 nutarimas Nr. 719 „Dėl Inventorizacijos tvarkos patvirtinimo“) numatyta, kad inventorizacijos metu rastas į apskaitą neįtrauktas turtas įkainojamas rinkos kaina. Taip pat šioje tvarkoje numatyta, kad į apskaitą neįtrauktas turtas gali būti įvertintas pasitelkus turto vertintojus.

Pagal Pelno mokesčio įstatymo 14 str. nuostatas turto įsigijimo kaina – išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus ir su šio turto įsigijimu sumokėtus mokesčius bei rinkliavas. Todėl jeigu įmonė nepatyrė išlaidų, susijusių su turto įsigijimu, tai pelno mokesčio apskaičiavimo atžvilgiu įmonės inventorizacijos metu rasto turto įsigijimo kaina bus lygi nuliui ir tokio turto nusidėvėjimas arba amortizacija nebus skaičiuojama.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 18 str.

Klausimas: Nr. SEM_0017
Dovanotas gautas turtas buvo įtrauktas „pagautės“ sąskaitą ir apmokestintas kaip visos kitos apmokestinamosios pajamos. Ar teisingai padarėme? Ar tokio turto nusidėvėjimas yra leidžiami atskaitymai?

Atsakymas:

Pelno mokesčio įstatymo 14 str. nurodyta, kad turto įsigijimo kaina – išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius ir rinkliavas, išskyrus pridėtinės vertės mokestį, susijusius su šio turto įsigijimu.

Jeigu įmonė turtą savo nuosavybėn gauna nemokamai ir nepatiria išlaidų (įskaitant mokesčių), susijusių su šio turto įsigijimu, tai pelno mokesčio apskaičiavimo atžvilgiu įmonės nemokamai gauto turto įsigijimo kaina bus lygi nuliui ir tokio turto nusidėvėjimas arba amortizacija nebus skaičiuojama.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 18 str.

Klausimas: Nr. 10523
Įmonė įsigijo gamtos išteklių naudojimo leidimą, įsigijimo vertė be PVM – 7 450 litų. Leidimas galioja nuo 2003 m. gruodžio mėn. iki 2005 m. gruodžio mėn. 31 d., t. y. 2 metus. Pagal LR pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 pirmą priedėlį įmonė nematerialiajam turtui (įsigytoms teisėms) nusistatė įsigijimo kainą, ne mažesnę už 150 litų, ir nusidėvėjimo normą – 3 metai, vadinasi, leidimas yra ilgalaikis nematerialusis turtas, bet kaip tada su nusidėvėjimo laikotarpiu, jei faktiškai leidimas galioja dvejus metus? Ar tuomet reikia priskirti 3 metų nusidėvėjimo normą neatsižvelgiant į leidimo galiojimo terminą? Ar 7 450 litus parodyti avansiniuose mokėjimuose ir į leidžiamus atskaitymus perkelti 1/24 dalį kiekvieną mėnesį?

Atsakymas:

Pagal Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkos (1998 07 30 nutarimas Nr. 955) 2 p. „ilgalaikį nematerialųjį turtą sudaro teisės į išradimus (patentai), licencijos, įmonių ženklai, informacijos apdorojimo programos ir techninė dokumentacija, kitas neturintis materialios substancijos turtas, ilgiau kaip vienerius metus teikiantis įmonei ekonominę naudą“.

Įsigytas išteklių naudojimo leidimas neturėtų būti priskirtas nematerialiajam turtui. Leidimo įsigijimo išlaidos turėtų būti įtrauktos į apskaitą kaip būsimų laikotarpių sąnaudos ir leidžiamiems atskaitymams priskiriamos dalimis per leidimo galiojimo laiką. Reikėtų nepamiršti, kad pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnio nuostatas leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai įmonės sąnaudos, būtinos pajamoms uždirbti ar įmonės ekonominei naudai gauti.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 18 str.

Klausimas: Nr. 10863
IT nusidėvėjimas pagal dvigubo balanso metodą – kada galima pakeisti iš dvigubo balanso metodo į tiesiogiai proporcingą? Senas IT (įsigytas iki 2002 m.) skaičiuojamas pagal tiesinį metodą, o perkant naują IT, priklausantį tai pačiai grupei,  galima taikyti dvigubo balanso metodą?

Atsakymas:

Pelno mokesčio įstatymo 18 straipsnyje numatyta, kad pelno mokesčiui apskaičiuoti įmonė gali taikyti du ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo metodus:

1) tiesiogiai proporcingą (tiesinį),

2) dvigubą – mažėjančios kainos (dvigubo balanso).

Atskiroms ilgalaikio turto grupėms nusidėvėjimo metodai taikomi pagal Pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlį. Kai kurioms ilgalaikio turto grupėms gali būti taikomas tik tiesinis nusidėvėjimo metodas, o kai kurioms – arba tiesinis, arba dvigubo balanso, t. y. įmonė gali pasirinkti vieną iš šių dviejų metodų.

Visiems turto vienetams, priklausantiems tai pačiai ilgalaikio turto grupei, gali būti taikomas tik vienas (tas pats) nusidėvėjimo (amortizacijos) metodas. Nusidėvėjimo metodas gali būti pakeistas tik visiškai nudėvėjus (amortizavus) visos grupės visus turto vienetus, t. y. jeigu įmonė ilgalaikio turto grupei pasirinko ir pradėjo taikyti dvigubo balanso metodą, pakeisti jį į tiesinį galės tik tada, jei, taikydama dvigubo balanso metodą, visą turto grupę (visus turto grupei priskirtus turto vienetus) visiškai nudėvės (amortizuos). Visiškai nudėvėjusi (amortizavusi) senuosius turto vienetus, įsigytiems naujiems minėtai grupei priskirtiems turto vienetams (visai grupei) įmonė galės taikyti tiesinį nusidėvėjimo (amortizacijos) metodą.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 18 str.

Klausimas: Nr. SEM_0040
UAB 2003 metais buvo nustačiusi ilgalaikiu turtu pripažinti turtą, kurio įsigijimo vertė didesnė nei 500 Lt  (minimali vertė).  2004 m. nori patvirtinti didesnę 1 000 Lt minimalią ilgalaikio turto vertę. Ar galima keisti šias vertes? Jei galima, taip kaip turi būti traukiamas į apskaitą turtas, kuris įsigytas iki 2004 m. pradžios, t. y. ar toks pakeitimas darys įtaką?

Atsakymas:

Jeigu įmonė nusprendžia keisti ilgalaikio turto grupės (-ių) nusistatytą minimalią kainą (padidinti arba sumažinti), tai pagal šią naujai nusistatytą kainą tik naujai įsigytas turtas priskiriamas ilgalaikiam arba trumpalaikiam turtui.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 18 str.

19 straipsnis. Nusidėvėjimo arba amortizacijos skaičiavimo apribojimai

   1. Žemės, pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, perduoto ilgalaikio turto, taip pat bibliotekų fondų ir į kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio turto nusidėvėjimas ar amortizacija neskaičiuojami, išskyrus pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimo nusidėvėjimą.

    1. Žemės, pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, bei pagal pirkimo–pardavimo arba nuomos sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas pirkėjui apmokėjus visą turto vertę, perduoto ilgalaikio turto, taip pat bibliotekų fondų ir į kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio turto nusidėvėjimas ar amortizacija neskaičiuojami, išskyrus pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimo nusidėvėjimą.

   2. Neskaičiuojama amortizacija paties vieneto susikurtam nematerialiajam ilgalaikiam turtui, nustatytam šio Įstatymo 1 priedėlio grupėse – įsigytos teisės ir kitas nematerialusis turtas, bei prestižui, jei šiame Įstatyme nenustatyta kitaip.

   3. Nenaudojamo, esančio atsargose ar užkonservuoto ilgalaikio turto, ilgalaikio turto perkainojimo rezultatų nusidėvėjimas arba amortizacija neskaičiuojami.

   4. Tais atvejais, kai ilgalaikio turto savininkas perleidžia nuosavybėn šį turtą kitam asmeniui (įgijėjui), o šis turtas jau anksčiau šio įgijėjo buvo perleistas nuosavybėn turtą perleidžiančiam savininkui, ilgalaikio turto įgijėjas tęsia to turto nusidėvėjimo ar amortizacijos apskaičiavimą tuo pačiu metodu nuo nenudėvėtos ar neamortizuotos iki pirmojo turto perleidimo įsigijimo kainos, išskyrus atvejus, kai naujoji turto įsigijimo kaina yra mažesnė už iki pirmojo perleidimo nenudėvėtą arba neamortizuotą pagal šio Įstatymo nuostatas.

IX-675Pelno mokesčio įstatymas2001.12.202002.01.01IX-1659Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas2003.07.012003.07.252002.01.01IX-1659Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas2003.07.012003.07.252002.01.01
Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

1. Pagal Įstatymo nuostatas keičiasi ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sąnaudų apskaičiavimo tvarka. Turto įsigijimo kaina apibrėžta Įstatymo 14 straipsnyje. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, turto nusidėvėjimo (amortizacijos) laikotarpis nustatomas pagal Įstatymo 1 priedėlyje pateiktus ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus (metais). Šiame priedėlyje nustatyti normatyvai taikomi apskaičiuojant po 2002 m. sausio 1 d. įsigyto ilgalaikio turto nusidėvėjimą (amortizaciją). Kai kurių šiame priedėlyje pateiktų turto grupių nusidėvėjimą (amortizaciją) skaičiuoti leidžiama taikant dvigubo balanso metodą. Tačiau per visą turto nusidėvėjimo (amortizacijos) laikotarpį kiekvienam turto grupei priskirtam turto vienetui (visai turto grupei), apskaičiuojant nusidėvėjimą (amortizaciją), turi būti taikomas tas pats metodas.

2. Mokesčių mokėtojai, kurie turi teisę apmokestinamajam pelnui taikyti 13 proc. mokesčio tarifą (pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 punktą), maksimalius nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvus gali nusistatyti trumpesnius, nei nustatyta Įstatymo priedėlyje (išskyrus pastatus, t. y. pirmosios trys Įstatymo 1 priedėlio pozicijos). Nusidėvėjimo (amortizacijos) metodai taikomi pagal Įstatymo 1 priedėlį.

3. Jei vienetai taiko dvigubo balanso metodą, tai nusidėvėjimo (amortizacijos) suma, kurią leidžiama atskaityti, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, priklauso nuo turto įsigijimo ir pradėjimo naudoti datos: jei turtas įsigyjamas ir pradedamas naudoti iki mokestinio laikotarpio šešto mėnesio paskutinės dienos (jei mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais – iki birželio 30 d.), tai leidžiama atskaityti visą metinę to turto nusidėvėjimo (amortizacijos) sumą, jei vėliau – to turto nusidėvėjimo (amortizacijos) suma tais mokestiniais metais visai neatskaitoma (turtas nudėvimas (amortizuojamas) pradedant kitu mokestiniu laikotarpiu).  

Pavyzdys:

1. UAB „Rytas“ 2002 m. sausio 15 d. už  50 000 Lt (be PVM) įsigijo naują lengvąjį automobilį, kuris tą patį mėnesį perduotas naudoti. Vadovaujantis Įstatymo 1 priedėliu, šio lengvojo automobilio nusidėvėjimas bus skaičiuojamas tiesiniu metodu taikant 6 metų nusidėvėjimo normatyvą, likvidacinė vertė – 1 Lt. Kadangi automobilis įsigytas pirmą mokestinio laikotarpio pusmetį, tai, apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų bus priskirta visa metinė šio automobilio nusidėvėjimo suma, kuri apskaičiuojama taip:

(50 000 - 1) : 6 = 8333 Lt.

Vadinasi, apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, iš pajamų bus atimama visa metinė nusidėvėjimo suma – 8333 Lt.

2. UAB „Rytas“ 2002 m. birželio 15 d. už 150 000  Lt (be PVM) nusipirko naują krovininį automobilį, kuris tą patį mėnesį buvo perduotas naudoti. Įmonė, vadovaudamasi Įstatymo 1 priedėliu, pasirinko, kad šios ilgalaikio turto grupės turto, įsigyto po 2002 m. sausio 1 d., nusidėvėjimas bus skaičiuojamas taikant dvigubo balanso metodą. Nustatomas 4 metų šio krovininio automobilio nusidėvėjimo normatyvas ir 1 Lt likvidacinė vertė.

Kadangi automobilis įsigytas pirmą mokestinio laikotarpio pusmetį, tai, apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų bus priskirta visa metinė šio automobilio nusidėvėjimo suma, kuri apskaičiuojama taip:

100 proc. : 4 x 2 = 50 proc.

149 999 x 50 proc. = 74 999 Lt.

Vadinasi, apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, iš pajamų bus galima atimti 74 999 Lt.

2003 metais šio krovininio automobilio nusidėvėjimo suma, atimama iš pajamų, apskaičiuojama taip:

(149 999 - 74 999) x 50 proc. = 37 500 Lt.

2004 metais šio krovininio automobilio nusidėvėjimo suma, atimama iš pajamų, apskaičiuojama taip:

(149 999 - 74 999 - 37 500) x 50 proc. = 18 750 Lt.

Paskutiniaisiais šio krovininio automobilio nudėvėjimo – 2005 metais –  nusidėvėjimo suma apskaičiuojama taip:

(149 999 - 74 999 - 37 500 - 18 750) -1 = 18 749 Lt.

3. UAB „Rytas“ 2002 m. birželio 15  d. įsigis jau naudotą pastatą, kurį perduos naudoti liepos 1 dieną. Kadangi šis pastatas bus perduotas naudoti antrą metų pusmetį, tai, apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, šio pastato nusidėvėjimo suma iš pajamų nebus atimama. Šis turtas bus pradėtas nudėvėti nuo 2003 m. sausio 1 dienos.

UAB „Rytas“ 2002 m. rugpjūčio 15 d. įsigis baldų komplektą, kurį perduos naudoti rugpjūčio  31 dieną. Kadangi turtas įsigytas ir perduotas naudoti antrą pusmetį, tai, apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, šio baldų komplekto nusidėvėjimo suma iš pajamų nebus atimama.

4. Jei įmonė nenori skaičiuoti nusidėvėjimo pusmečiais, ji gali naudoti seną nusidėvėjimo skaičiavimo tvarką, taikydama naujus normatyvus.  Leidžiama pasirinkti ir buhalterinėje apskaitoje naudojamą nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pradžios laiką, t. y. nuo kito mėnesio pirmos dienos po ilgalaikio turto naudojimo pradžios, tačiau tik pagal Įstatymo 1 priedėlyje nustatytus normatyvus, tiesiniu metodu ir visam turtui. Pavyzdžiui, 2002 metų sausio mėnesį įmonė už 10 000 Lt įsigijo baldų, kuriuos pradėjo naudoti kitą dieną. Įmonė pasirinko paprastą nusidėvėjimo skaičiavimo būdą, t. y. nuo 2002-02-01 į sąnaudas, kurios mažina apmokestinamąjį pelną, trauks 138,90 Lt (10 000 - 1) :  (6 metai x 12 mėn.). Vadinasi, už 2002 metus į sąnaudas bus įtraukta 1527,90 Lt (138,90 x 11 mėn.).

2002 metų rugpjūčio 15 d. įmonė įsigis naują krovininį automobilį už 150 000 Lt (be PVM) ir pradės eksploatuoti nuo rugsėjo 1 d. Vadinasi, į sąnaudas, kurios mažina apmokestinamąjį pelną, nuo spalio 1 d. įmonė galės traukti 3125 Lt (150 000 - 1) / (4 metai x 12 mėn.). Už 2002 metus į sąnaudas bus įtraukiama 9 375 Lt nusidėvėjimo sąnaudų.

5. Jei įmonė įsigyja ilgalaikį materialųjį turtą, kurį jau anksčiau turėjo, nusidėvėjimas skaičiuojamas nuo tos vertės, kuri buvo prieš parduodant šį turtą. Pavyzdžiui, įmonė turi seną automobilį, kurio likutinė vertė 100 Lt, ir šį automobilį parduoda fiziniam asmeniui už 300 Lt. Po 6 mėnesių šį automobilį įmonė vėl nusiperka, tačiau už 5000 Lt. Šiuo atveju įmonė mokesčių prasme nusidėvėjimą skaičiuos nuo 100 Lt, o finansinėje atskaitomybėje –nuo 5000 Lt.

VMI komentaras

19 straipsnis. Nusidėvėjimo arba amortizacijos skaičiavimo apribojimai

1. Žemės, pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, perduoto ilgalaikio turto, taip pat bibliotekų fondų ir į kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio turto nusidėvėjimas ar amortizacija neskaičiuojami, išskyrus pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimo nusidėvėjimą.

Komentaras

    1. Jeigu įmonė pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, perduoda ilgalaikį turtą kitam ūkio subjektui, šio turto nusidėvėjimo įmonė neskaičiuoja. Vadinasi, šiuo atveju galioja ankstesnė tvarka: pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje numatytas ilgalaikio turto nuosavybės teisės perėjimas, ilgalaikio turto nusidėvėjimą skaičiuoja pagal minėtą sutartį tą turtą naudojanti įmonė (t. y. ilgalaikio turto nuomininkė). Tačiau kai turtą įmonė įsigyja lizingo sutarties, kurioje nenumatytas ilgalaikio turto nuosavybės teisės perėjimas, pagrindu, toks turtas mokesčių tikslais nenudėvimas (nors finansinėje apskaitoje lizingo gavėjas tam tikrais atvejais gali skaičiuoti šio turto nusidėvėjimą).

    2. Į Bibliotekų fondų ir į Kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Tačiau mokesčių tikslais skaičiuojamas pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimo nusidėvėjimas.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. liepos mėnesį įsigijo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktą pastatą ir tą patį mėnesį pradėjo jį naudoti įmonės veikloje. Pastato įsigijimo kaina – 500 000 Lt. Kadangi pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jo nusidėvėjimo įmonė neskaičiuoja.

2005 m. sausio – kovo mėnesiais UAB X atliko pastato rekonstrukciją, kurios kaina – 300 000 Lt. Baigusi rekonstravimo darbus, įmonė jų kaina didina pastato įsigijimo kainą ir pradeda skaičiuoti pastato rekonstravimo darbų nusidėvėjimą tiesiniu metodu pagal nusistatytą 12 metų normatyvą. UAB X buvo pasirinkusi pusmečio nusidėvėjimo pradžios būdą, o rekonstravimo darbai baigti pirmąjį pusmetį, todėl, skaičiuojant 2005 m. apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų galima priskirti metinę rekonstravimo darbų kainos nusidėvėjimo sumą, kuri apskaičiuojama taip:

300 000 : 12 = 25 000 (Lt).

1. Žemės, pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, bei pagal pirkimo–pardavimo arba nuomos sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas pirkėjui apmokėjus visą turto vertę, perduoto ilgalaikio turto, taip pat bibliotekų fondų ir į kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio turto nusidėvėjimas ar amortizacija neskaičiuojami, išskyrus pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimo nusidėvėjimą (pagal 2003 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1659 redakciją (Žin., 2003, Nr. 74 – 3417); taikoma apskaičiuojant 2002 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną).

Komentaras

    1. Žemės nusidėvėjimas neskaičiuojamas.

    2. Jeigu vienetas pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, perduoda ilgalaikį turtą kitam ūkio subjektui, šio turto nusidėvėjimo tas vienetas neskaičiuoja. Vadinasi, šiuo atveju galioja ankstesnė tvarka: pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, kurioje numatytas ilgalaikio turto nuosavybės teisės perėjimas, ilgalaikio turto nusidėvėjimą skaičiuoja pagal minėtą sutartį tą turtą naudojantis vienetas (t. y. ilgalaikio turto nuomininkas). Tačiau kai turtą vienetas įsigyja lizingo sutarties, kurioje nenumatytas ilgalaikio turto nuosavybės teisės perėjimas, pagrindu, tokio turto nusidėvėjimo mokesčių tikslais lizingo gavėjas skaičiuoti negali (nors finansinėje apskaitoje lizingo gavėjas tam tikrais atvejais gali skaičiuoti šio turto nusidėvėjimą).

    3. Jeigu vienetas (pardavėjas) su kitu vienetu (pirkėju) sudaro ilgalaikio turto pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas pirkėjui apmokėjus visą turto vertę, tai ilgalaikio turto nusidėvėjimą skaičiuoja pagal minėtą sutartį tą turtą naudojantis vienetas (pirkėjas). Šiuo atveju pardavėjas minėto turto nusidėvėjimo skaičiuoti negali.

    4. Kai vienetas (nuomotojas) su kitu vienetu (nuomininku) sudaro ilgalaikio turto nuomos sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas nuomininkui apmokėjus visą turto vertę, tai ilgalaikio turto nusidėvėjimą skaičiuoja pagal minėtą sutartį tą turtą naudojantis vienetas (nuomininkas). Šiuo atveju nuomotojas minėto turto nusidėvėjimo skaičiuoti negali.

    5. Į Bibliotekų fondų ir į Kultūros vertybių registrą įtraukto ilgalaikio turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Tačiau mokesčių tikslais skaičiuojamas pastatų, įtrauktų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, rekonstravimo nusidėvėjimas.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. liepos mėnesį įsigijo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtrauktą pastatą ir tą patį mėnesį pradėjo jį naudoti įmonės veikloje. Pastato įsigijimo kaina – 500 000 Lt. Kadangi pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, jo nusidėvėjimo įmonė neskaičiuoja.

2005 m. sausio – kovo mėnesiais UAB X atliko pastato rekonstravimą, kurio kaina – 300 000 Lt. Baigusi rekonstravimo darbus, įmonė jų kaina didina pastato įsigijimo kainą ir pradeda skaičiuoti pastato rekonstravimo darbų nusidėvėjimą tiesiniu metodu pagal nusistatytą 12 metų normatyvą. UAB X buvo pasirinkusi pusmečio nusidėvėjimo pradžios būdą, o rekonstravimo darbai baigti pirmąjį pusmetį, todėl, skaičiuojant 2005 m. apmokestinamąjį pelną, prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų galima priskirti metinę rekonstravimo darbų kainos nusidėvėjimo sumą, kuri apskaičiuojama taip:

300 000 : 12 = 25 000 (Lt).  

2. Neskaičiuojama amortizacija paties vieneto susikurtam nematerialiajam ilgalaikiam turtui, nustatytam šio Įstatymo 1 priedėlio grupėse - įsigytos teisės ir kitas nematerialusis turtas, bei prestižui, jei šiame Įstatyme nenustatyta kitaip.

Komentaras

    Neskaičiuojama PMĮ 1 priedėlio grupėse ,,Įsigytos teisės“, ,,Kitas nematerialusis turtas“ ir ,,Prestižas“ išvardyto pačios įmonės susikurto nematerialiojo ilgalaikio turto amortizacija.

    Tačiau kitoms PMĮ 1 priedėlio nematerialiojo ilgalaikio turto grupėms (,,Formavimo savikaina“ ir ,,Programinė įranga“) priskiriamo pačios įmonės susikurto turto amortizacija, apskaičiuota pagal PMĮ 18 straipsnyje nustatytą tvarką, priskiriama prie leidžiamų atskaitymų. 

3. Nenaudojamo, esančio atsargose ar užkonservuoto ilgalaikio turto, ilgalaikio turto perkainojimo rezultatų nusidėvėjimas arba amortizacija neskaičiuojami.

Komentaras

    Nenaudojamu laikomas toks ilgalaikis turtas, kuris įmonėje nepradėtas naudoti. Ilgalaikio turto naudojimo pradžia turi būti įforminta įmonės vadovo (savininko) arba jo įgalioto asmens patvirtintu turto perdavimo naudoti (įvedimo į eksploataciją) aktu. Taip pat turtas gali būti nenaudojamas, nes yra užkonservuotas arba jis nenaudojamas dėl ilgalaikio remonto. Tokiais atvejais ilgalaikio turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas.

    Teisės aktų nustatyta tvarka įmonės turi teisę perkainoti ilgalaikį turtą. Turto kainos padidėjimo dėl atlikto jo perkainojimo dalis nenudėvima.

4. Tais atvejais, kai ilgalaikio turto savininkas perleidžia nuosavybėn šį turtą kitam asmeniui (įgijėjui), o šis turtas jau anksčiau šio įgijėjo buvo perleistas nuosavybėn turtą perleidžiančiam savininkui, ilgalaikio turto įgijėjas tęsia to turto nusidėvėjimo ar amortizacijos apskaičiavimą tuo pačiu metodu nuo nenudėvėtos ar neamortizuotos iki pirmojo turto perleidimo įsigijimo kainos, išskyrus atvejus, kai naujoji turto įsigijimo kaina yra mažesnė už iki pirmojo perleidimo nenudėvėtą arba neamortizuotą pagal šio Įstatymo nuostatas.

Komentaras

    Kai savininkas ilgalaikį turtą perleidžia kito asmens (įgijėjo) nuosavybėn, o anksčiau įgijėjas šį turtą buvo perleidęs nuosavybėn turtą perleidžiančiam savininkui, ilgalaikio turto įgijėjas to turto nusidėvėjimą (amortizaciją) toliau skaičiuoja tuo pačiu metodu nuo nenudėvėtos (neamortizuotos) iki pirmojo turto perleidimo įsigijimo kainos, išskyrus atvejus, kai naujoji turto įsigijimo kaina yra mažesnė už iki pirmojo perleidimo nenudėvėtą (neamortizuotą) ilgalaikio turto kainą.

Pavyzdžiai

1. UAB X 2002 m. sausio 22 d. įsigijo 205 000 Lt kainos (be PVM) naują krovininį automobilį ir tų pačių metų birželio 1 d. pradėjo jį naudoti. UAB X yra pasirinkusi ilgalaikio turto pusmečio nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pradžios būdą. Įmonė, vadovaudamasi PMĮ 1 priedėliu, pasirinko, kad šios ilgalaikio turto grupės turto, įsigyto po 2002 m. sausio 1 d., nusidėvėjimas bus skaičiuojamas taikant dvigubo balanso metodą. Nustatomas 4 metų šio krovininio automobilio nusidėvėjimo normatyvas ir 5000 Lt likvidacinė kaina.

UAB X automobilį naudoja iki 2003 m. gruodžio 15 d., o kitą dieną parduoda UAB Y. UAB X prie leidžiamų atskaitymų priskyrė 128 125 Lt nusidėvėjimo sumą (102 500 + 25 625):

2002 m. – 102 500 Lt (100 proc. : 4 x 2 = 50 proc.; 205 000 x 50 proc. = 102 500 Lt),

2003 m. – 25 625 Lt [(205 000 - 102 500) x 50 proc. : 2 = 25 625 Lt].

2004 m. kovo mėnesį UAB X iš UAB Y už 100 000 Lt nusipirko tą patį automobilį, kurį 2003 m. gruodžio 16 d. tai įmonei buvo pardavusi.

Kadangi UAB X iki automobilio pardavimo UAB Y prie leidžiamų atskaitymų priskyrė 128 125 Lt nusidėvėjimo sumą, šio automobilio iki pirmojo perleidimo nenudėvėta kaina sudarė 76 875 Lt (205 000 - 128 125). Akivaizdu, kad įmonė X tą patį turtą pakartotinai įsigijo už didesnę kainą nei buvusi pirmojo perleidimo metu nenudėvėta to turto kaina. Todėl šio turto nusidėvėjimą ji turės skaičiuoti pagal tą patį dvigubo balanso metodą nuo nenudėvėtos iki turto pardavimo įsigijimo kainos, t. y. nuo 76 875 Lt (205 000 - 128 125). UAB X į leidžiamus atskaitymus šią kainą galės įskaityti per laikotarpį, ne trumpesnį už PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio turto grupei, kuriai priskiriamas krovininis automobilis, nustatytą maksimalų laikotarpį (t. y. per 4 ar daugiau metų).

2. UAB X 2002 m. vasario 20 d. įsigijo 61 000 Lt kainos (be PVM) naują lengvąjį automobilį ir tą patį mėnesį pradėjo naudoti. UAB X yra pasirinkusi ilgalaikio turto kito mėnesio nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pradžios būdą. Vadovaujantis PMĮ 1 priedėliu, šio lengvojo automobilio, kurio likvidacinė kaina – 1240 Lt, nusidėvėjimas bus skaičiuojamas taikant 6 metų (72 mėn.) nusidėvėjimo normatyvą.

UAB X automobilį naudojo iki 2002 m. gruodžio 15 d., o kitą dieną pardavė UAB Y. UAB X iki automobilio pardavimo UAB Y prie leidžiamų atskaitymų priskyrė 8 300 Lt [(61 000 – 1 240) : 72 x 10 = 8 300 Lt] nusidėvėjimo sumą.

2003 m. kovo mėnesį UAB X iš UAB Y už 40 000 Lt nusipirko tą patį automobilį, kurį 2002 m. gruodžio 16 d. tai įmonei buvo pardavusi.

Kadangi UAB X iki automobilio pardavimo UAB Y leidžiamiems atskaitymams priskyrė 8300 Lt, automobilio likutinė kaina iki pardavimo sudarė 52 700 Lt (61 000 – 8 300). Antrą kartą įsigyto turto įsigijimo kaina yra mažesnė už nenudėvėtą iki turto pardavimo įsigijimo kainą (52 700 Lt > 40 000 Lt). Todėl šio automobilio nusidėvėjimą įmonė X turės skaičiuoti nuo 40 000 Lt. UAB X šio turto nusidėvėjimą į leidžiamus atskaitymus galės įskaityti per laikotarpį, ne trumpesnį už PMĮ 1 priedėlyje ilgalaikio turto grupei, kuriai priskiriamas lengvasis automobilis, nustatytą maksimalų laikotarpį (t. y. per 6 ar daugiau metų).

08-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-7932Dėl pelno mokesčio įstatymo komentare pateikto pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 11 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies ir jų komentarų pakeitimo 2003.08.292003.07.252002.01.01(18.9-08-2)-R-7932Dėl pelno mokesčio įstatymo komentare pateikto pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 11 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies ir jų komentarų pakeitimo 2003.08.292003.07.252002.01.01
Klausimas: Nr. 9013
UAB nusipirko patalpas darbuotojams apgyvendinti komandiruotės metu. Buvo nupirkti baldai, kita įranga. Ar galima skaičiuoti nusidėvėjimą ir ar nurašant inventorių tai bus sąnaudos, mažinančios apmokestinamąjį pelną.

Atsakymas:

Pagal Pelno mokesčio įstatymo 17 str. nuostatas  leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti,

Todėl, jeigu turtas (baldai, įranga ir pan.) yra reikalingas ir naudojamas  įmonės veikloje pajamoms uždirbti, tuomet jo nusidėvėjimas gali būti priskirtas leidžiamiems atskaitymams.

Tačiau, jeigu turto naudojimas yra nesusijęs su įmonės veikla ar tai yra neįprastinės įmonės veiklos sąnaudos, tai tokio  turto  nusidėvėjimas negali būti priskirtas leidžiamiems atskaitymams.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 19 str.

Klausimas: Nr. 8941
Įmonė A finansinės nuomos (lizingo) būdu įsigijo mezgimo įrangą. Ją pagal subnuomos sutartį įmonė A perduoda įmonei B. Už teisę valdyti ir naudoti turtą įmonė B moka įmonei A periodinius mokėjimus pagal numatytą grafiką. Nuosavybės teisę į turtą įmonė B įgyja visiškai sumokėjusi subnuomos sutarties kainą, bet ne anksčiau, kaip nuosavybės teisę į turtą įgyja įmonė A iš kompanijos, teikiančios finansinės nuomos paslaugas. Ar gali įmonė A išrašydama įmonei B sąskaitą už turto subnuomą ir pripažindama pajamas skaičiuoti turtui nusidėvėjimą, kai turtas pereis įmonės B nuosavybėn tik sumokėjus pilną subnuomos sutarties kainą?

Atsakymas :

Pagal Civilinio kodekso nuostatas lizingo gavėjas perleisti teisę naudotis lizinguojamu turtu (pvz., jį pernuomoti, sublizinguoti ar pan.) gali tik gavęs išankstinį rašytinį lizingo davėjo sutikimą.

Jeigu įmonė pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, perduoda ilgalaikį turtą kitam ūkio subjektui, šio turto nusidėvėjimo ta įmonė  neskaičiuoja, t. y pagal lizingo sutartį, kurioje numatytas ilgalaikio turto nuosavybės teisės perėjimas, ilgalaikio turto nusidėvėjimą skaičiuoja pagal minėtą sutartį tą turtą naudojanti įmonė. Tačiau kai turtą įmonė įsigyja lizingo sutarties, kurioje nenumatytas ilgalaikio turto nuosavybės teisės perėjimas, pagrindu, tokio turto nusidėvėjimo mokesčių tikslais lizingo gavėjas skaičiuoti negali.

Vadinasi, jeigu įmonė A sudarė su įmone B finansinės nuomos sutartį, kurioje numatytas įrangos nuosavybės teisės perėjimas, įrangos nusidėvėjimą skaičiuoja  nuomininkas (įmonė B). Įmonė A (nuomotoja) skaičiuoti nusidėvėjimo negali.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 19 str.

Klausimas: Nr. 5784
Įmonė nuo 2003-01-01 norėtų turimą kai kurį ilgalaikį turtą sustambinti, t. y. anksčiau užpajamuotus kaip atskirus ilgalaikio turto vienetus sujungti, nes iš tikrųjų jie yra kaip sudėtinės vieno turto – vienos sistemos – dalys.
1. Ar galima tokia operacija?
2. Kokiais dokumentais tai įforminti?
3. Ar tai nebūtų traktuojama kaip ilgalaikio turto pasigaminimas?
4. Kaip apskaičiuoti pradinę turto vertę?

Atsakymas:

1. Manau, kad galima, tačiau tai spręs įmonės administracija ir tai turėtų būti teisingai įforminta.

2. Atliekant inventorizaciją tai galima įforminti komplektavimo ar panašiu aktu.

3. Nebus traktuojama, nes jūs nieko naujo nepradedate eksploatuoti.

4. Pradinę turto vertę reikia apskaičiuoti pagal turimus dokumentus bei korteles.

5. Nusidėvėjimo normatyvas turi būti nustatomas atsižvelgiant į turto pobūdį (pvz., įrengimas, baldai, kitas turtas ir pan.) ir turto perdavimo naudoti metu galiojusius nusidėvėjimo normatyvus.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 19 str.

Klausimas: Nr. 5575 /1
Įmonės (UAB) nepagrindinė veikla yra automobilių pardavimas. Ar gali direktorius (įmonės akcininkas) vieną automobilį per metus nusipirkti iš savo įmonės, o vėliau jį parduoti kaip fizinis asmuo?

Atsakymas:

Direktorius gali pirkti automobilį iš įmonės, tačiau už rinkos kainą. Šį automobilį gali kaip fizinis asmuo vėliau  parduoti tai pačiai įmonei. Tačiau jei automobilis buvo įtrauktas į apskaitą kaip ilgalaikis  įmonės turtas, o ne prekė,  tai įmonė nusidėvėjimą toliau skaičiuos tuo pačiu metodu nuo nenudėvėtos iki turto pardavimo įsigijimo kainos, išskyrus atvejį, kai naujoji turto įsigijimo kaina yra mažesnė už iki pirmojo perleidimo nenudėvėtąją ilgalaikio turto kainą.  

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 19 str.

20 straipsnis. Nuosavo, nuomojamo arba panaudos būdu naudojamo materialiojo ilgalaikio turto eksploatavimo, remonto arba rekonstravimo sąnaudos

   1. Jei vieneto naudojamo materialiojo ilgalaikio turto remonto vertė per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų remontuojamo turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas rekonstruojamas, tai šio remonto arba rekonstravimo verte yra didinama remontuoto arba rekonstruoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kaina.

   2. Visais kitais atvejais vieneto naudojamo materialiojo ilgalaikio turto remonto išlaidos priskiriamos remonto sąnaudoms ir atskaitomos iš pajamų tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį jos faktiškai patiriamos.

   3. Pagal nuomos arba panaudos sutartį turimo materialiojo ilgalaikio turto remonto arba rekonstravimo sąnaudos atskaitomos iš nuomininko ar panaudos gavėjo pajamų lygiomis dalimis per nuomos arba panaudos laikotarpį, jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą. Tačiau jei remonto vertė per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų išsinuomoto arba pagal panaudos sutartį naudojamo suremontuoto materialiojo ilgalaikio turto įsigijimo kainos arba jei turtas rekonstruojamas, tai nuomotojas ar panaudos davėjas didina šio remonto arba rekonstravimo darbų verte ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą tuo mokestiniu laikotarpiu, kuriuo remontas arba rekonstravimas buvo iki galo atliktas, ir apmokestina šio Įstatymo nustatyta tvarka.

3. Pagal nuomos arba panaudos sutartį turimo materialiojo ilgalaikio turto remonto arba rekonstravimo sąnaudos atskaitomos iš nuomininko ar panaudos gavėjo pajamų lygiomis dalimis per nuomos arba panaudos laikotarpį, o tais atvejais, kai sudaryta neterminuota sutartis, – per Įstatymo 1 priedėlyje atitinkamoms turto grupėms nustatytą laikotarpį, bet ne trumpesnį kaip 3 metai, jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą. Tačiau jei remonto vertė per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų išsinuomoto arba pagal panaudos sutartį naudojamo suremontuoto materialiojo ilgalaikio turto įsigijimo kainos arba jei turtas rekonstruojamas, tai nuomotojas ar panaudos davėjas didina šio remonto arba rekonstravimo darbų verte ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą tuo mokestiniu laikotarpiu, kuriuo remontas arba rekonstravimas buvo iki galo atliktas, ir apmokestina šio Įstatymo nustatyta tvarka.

   4. Materialiojo ilgalaikio turto, kuris nuosavybės teise priklauso ūkinių bendrijų nariams, individualių įmonių savininkams ir jų šeimų nariams ir yra naudojamas šių vienetų veikloje, eksploatavimo ir remonto sąnaudos iš pajamų atskaitomos finansų ministro nustatyta tvarka.

 

SU STRAIPSNIU SUSIJĘ DOKUMENTAI:

FM įsakymas Nr. 39, 2002-02-11.

IX-675Pelno mokesčio įstatymas2001.12.202002.01.01IX-1659Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas2003.07.012003.07.252002.01.01IX-1659Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas2003.07.012003.07.252002.01.01
Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

Įstatymo ypatumas tas, kad nuomininkas (panaudos gavėjas) nuomojamo (panaudos būdu naudojamo) ilgalaikio materialiojo turto remonto arba rekonstravimo sąnaudas, neatsižvelgiant į tų sąnaudų dydį, iš pajamų atskaito per nuomos (panaudos) laikotarpį. Pavyzdžiui, įmonė išsinuomojo 5 metams patalpas, kuriose atliko remontą už 10 000 Lt. Šių nuomojamų patalpų įsigijimo kaina yra 50 000 Lt. Vadinasi, šias remonto sąnaudas nuomininkas galės traukti į sąnaudas, kurios mažina apmokestinamąjį pelną per 5 metus, t. y. kas mėnesį 166,67 Lt (10 000 / (5 metai x 12mėn.).  Jei įmonė patalpas išsinuomojo 5 metams, o remontą atlieka tik trečiais nuomos metais, tai remonto sąnaudos bus nurašomos per likusi laikotarpį, t. y. per dvejus metus.

Jei nuomos sutartyje nebus įrašytas terminas, o nuomininkas atliks svetimų patalpų remontą, šias remonto sąnaudas nuomininkas turės nurašyti per 100 metų.

Jei nuomos sutartyje nebus įrašytas terminas, o nuomininkas atliks svetimų patalpų remontą, tai šias remonto sąnaudas nuomininkas turės nudėvėti per to turto nusidėvėjimo laikotarpį, kuris yra numatytas šio įstatymo I priedėlyje, bet ne trumpiau kaip per 3 metus.

Tuo atveju, kai nuomininko (panaudos gavėjo) atlikto remonto vertė yra didesnė kaip 50 proc. suremontuoto turto įsigijimo kainos arba yra atlikti turto rekonstravimo darbai, nuomotojas (panaudos davėjas) šių remonto arba rekonstravimo darbų verte turi padidinti turto įsigijimo kainą tą mokestinį laikotarpį, kurį šie darbai baigti, ir apmokestinti Įstatymo nustatyta tvarka, t. y. šių remonto arba rekonstravimo darbų vertę, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, turi pridėti prie pajamų. Pavyzdžiui, įmonė 5 metams išsinuomojo patalpas, kuriose atliko remontą už 30 000 Lt. Šių nuomojamų patalpų įsigijimo kaina yra 50 000 Lt. Vadinasi, šias remonto sąnaudas nuomininkas galės traukti į sąnaudas, kurios mažina apmokestinamąjį pelną, per nuomos laikotarpį, kaip tai nurodyta 1 ir 2 punktuose. Patalpų savininkas į pajamas turės įtraukti 30 000 Lt remonto sąnaudų ir jas bendra tvarka tais pačiais metais apmokestinti pelno mokesčiu. Šią sumą savininkas galės nurašyti ir į sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, bet tik per nusidėvėjimo laikotarpį.

AK20strA.Kapitanovo komentaras 2002.01.01AK20strA.Kapitanovo komentaras 2003.07.252002.01.01AQK20strA.Kapitanovo komentaras 2003.07.252002.01.01
VMI komentaras

20 straipsnis. Nuosavo, nuomojamo arba panaudos būdu naudojamo materialiojo ilgalaikio turto eksploatavimo, remonto arba rekonstravimo sąnaudos

1. Jei vieneto naudojamo materialiojo ilgalaikio turto remonto kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų remontuojamo turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas rekonstruojamas, tai šio remonto arba rekonstravimo verte yra didinama remontuoto arba rekonstruoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kaina.

Komentaras

    1. Pagal PMĮ 13 straipsnio 1 dalį įmonės nuosavas turtas yra jos įsigytos materialios, nematerialios ir finansinės vertybės, kurios įmonei priklauso nuosavybės teise. Vadinasi, kai viena įmonė (pardavėja) su kita įmone (pirkėja) sudaro ilgalaikio materialiojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje numatyta atidėti skolos už parduotą turtą sumokėjimo terminą ir yra nustatyta sąlyga, kad nuosavybės teisė pirkėjui pereina tik sumokėjus skolą, tai pagal PMĮ 20 straipsnio nuostatas iki turto nuosavybės perėjimo pirkėjui, pastarasis (pirkėjas) šio materialiojo ilgalaikio turto remonto arba rekonstravimo išlaidų priskirti leidžiamiems atskaitymams negali.

    2. Jei įmonės ilgalaikio turto remonto kaina per mokestinį laikotarpį yra didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas rekonstruojamas, šio remonto arba rekonstravimo verte didinama remontuoto arba rekonstruoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kaina.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį įsigijo pastatą ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje. Šio pastato įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt.

2002 m. sausio – kovo mėnesiais UAB X atliko pastato rekonstrukciją, kurios kaina – 500 000 Lt. Baigusi rekonstravimo darbus, įmonė rekonstravimo kaina turi padidinti pastato įsigijimo kainą.

    Pažymėtina, kad tik nekilnojamasis turtas gali būti ir remontuojamas, ir rekonstruojamas, o visas kitas – tik remontuojamas.

2. Visais kitais atvejais vieneto naudojamo materialiojo ilgalaikio turto remonto išlaidos priskiriamos remonto sąnaudoms ir atskaitomos iš pajamų tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį jos faktiškai patiriamos.

Komentaras

    Jei įmonės ilgalaikio turto remonto kaina per mokestinį laikotarpį ne didesnė kaip 50 proc. remontuojamo turto įsigijimo kainos, šio remonto kaina priskiriama prie leidžiamų atskaitymų tą mokestinį laikotarpį, kurį jos faktiškai patiriamos.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį įsigijo pastatą ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje. Šio pastato įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt.

2003 m. sausio - kovo mėnesiais UAB X remontavo šį pastatą, remonto kaina – 100 000 Lt. Šią sumą įmonė, apskaičiuodama 2003 metų apmokestinamąjį pelną, gali atimti iš pajamų.

3. Pagal nuomos arba panaudos sutartį turimo materialiojo ilgalaikio turto remonto arba rekonstravimo sąnaudos atskaitomos iš nuomininko ar panaudos gavėjo pajamų lygiomis dalimis per nuomos arba panaudos laikotarpį, jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą. Tačiau jei remonto kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų išsinuomoto arba pagal panaudos sutartį naudojamo suremontuoto materialiojo ilgalaikio turto įsigijimo kainos arba jei turtas rekonstruojamas, tai nuomotojas ar panaudos davėjas didina šio remonto arba rekonstravimo darbų verte ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą tuo mokestiniu laikotarpiu, kuriuo remontas arba rekonstravimas buvo iki galo atliktas, ir apmokestina šio Įstatymo nustatyta tvarka.

Komentaras

    1. Atsižvelgiant į tai, kad nuomininkui ar panaudos gavėjui atlikus išsinuomoto arba panaudos būdu naudojamo materialiojo ilgalaikio turto remonto arba rekonstravimo darbus, kurio kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų to turto įsigijimo kainos, nuomotojas turi padidinti išnuomoto turto įsigijimo kainą, nuomos ar panaudos sutartyse turėtų būti nurodyta to turto įsigijimo kaina. Be to, nuomininkas ar panaudos gavėjas, visais atvejais atlikęs išsinuomoto arba panaudos būdu gauto turto remonto arba rekonstravimo darbus, nuomotojui arba panaudos davėjui turi surašyti dokumentą - pranešimą, kuriame būtų nurodyta minėtų darbų kaina. Prie šio dokumento turi būti pridėtos juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių ilgalaikio materialiojo turto remonto arba rekonstravimo darbų atlikimo faktą bei tų darbų vertę, kopijos.

    2. Jeigu įmonė suremontuoja arba rekonstruoja pagal nuomos arba panaudos sutartį turimą materialųjį ilgalaikį turtą, tai ši įmonė remonto arba rekonstravimo sąnaudas prie leidžiamų atskaitymų priskiria lygiomis dalimis per likusį nuomos arba panaudos laikotarpį, jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą, pradedant kitu mėnesiu, kai darbai buvo užbaigti.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį iš UAB Y 5 metams išsinuomojo pastatą, kurio įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt (t. y už tokią kainą minėtą pastatą įsigijo UAB Y), ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje.

Nuo 2002 m. gruodžio mėnesio iki 2003 m. kovo mėnesio UAB X vykdė pastato remontą, kurio kaina – 90 000 Lt. Ši suma paskirstoma likusiam nuomos laikotarpiui: 2003 metų 9 mėnesiams ir likusių 3 metų 36 mėnesiams, iš viso 45 mėnesiams. Vadinasi, 2003 m. prie leidžiamų atskaitymų priskiriama 18 000 Lt (90 000 : 45 x 9 = 18 000), o 2004, 2005 ir 2006 metais prie leidžiamų atskaitymų galima priskirti po 24 000 Lt (90 000 : 45 x 12 = 24000).

    Tais atvejais, kai nuomininko atliktas turto remontas bus akivaizdžiai nesietinas su turto teikiama nauda nuomininkui, tokios remonto išlaidos bus laikomos neleidžiamais atskaitymais.

    3. Tuo atveju, kai nuomininko ar panaudos gavėjo atlikto remonto kaina didesnė kaip 50 proc. suremontuoto materialiojo ilgalaikio turto kainos, arba atlikta minėto turto rekonstrukcija, tai nuomotojas ar panaudos davėjas šio remonto arba rekonstravimo darbų verte turi ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą padidinti tą mokestinį laikotarpį, kurį minėti darbai buvo pabaigti.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį iš UAB Y 11 metų išsinuomojo pastatą, kurio įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt (t. y už tokią kainą minėtą pastatą įsigijo UAB Y), ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje.

Nuo 2002 m. gruodžio mėnesio iki 2003 m. liepos mėnesio UAB X vykdė pastato rekonstravimo darbus, kurių kaina – 600 000 Lt. Šią sumą UAB X PMĮ 20 str. 2 dalies komentare paaiškinta tvarka 2003 - 2012 metais galės priskirti prie leidžiamų atskaitymų.

Kadangi rekonstravimo darbų kaina buvo didesnė kaip 50 proc. pastato įsigijimo kainos, tai UAB X turi surašyti UAB Y dokumentą - pranešimą, kuriame nurodys minėtų darbų kainą. Prie šio dokumento - pranešimo turi būti pridėtos ir juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių ilgalaikio materialiojo turto remonto arba rekonstravimo darbų atlikimo faktą bei tų darbų vertę, kopijos.

UAB Y pastato rekonstravimo darbų kaina (600 000 Lt) turi padidinti pastato įsigijimo kainą bei parodyti 2003 metų pajamose. UAB Y šio pastato nusidėvėjimą gali skaičiuoti nuo remonto darbų kaina padidintos pastato įsigijimo kainos. Jeigu UAB X atlikti pastato rekonstravimo darbai pailgina šio pastato naudingo eksploatavimo laikotarpį, UAB Y gali patikslinti turto nusidėvėjimo normatyvą taip, kad jo įsigijimo kainos nenudėvėta dalis būtų nudėvėta per įmonės iš naujo įvertintą naudingo eksploatavimo laikotarpį. Jeigu pastato rekonstravimo darbai nepailgina to turto naudojimo laikotarpio, o tik pagerina jo naudingumą, gali būti padidinta turto nusidėvėjimo suma, nekeičiant jo naudingo eksploatavimo laikotarpio.

    4. Jei nuomos ar panaudos sutartyje nėra nustatytas nuomos terminas, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK 6.479 str.) nuostatas nuomos arba panaudos  laikotarpiu laikytinas 100 metų laikotarpis. Todėl pagal PMĮ 20 str. 3 dalies nuostatas per mokestinį laikotarpį ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstama 1/100 pagal nuomos ar panaudos sutartį turimo materialiojo turto remonto arba rekonstravimo sąnaudų. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokiai nuomai taikomos ir PMĮ 38 str. 1 dalies 1 punkto nuostatos.

    5. Jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas remonto, kurio vertė didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos, darbus pabaigė iki 2001 m. gruodžio 31 dienos, tai nuomotojas neprivalo didinti savo pajamų kartu su to ilgalaikio turto įsigijimo verte. Tačiau, jei remonto, kurio vertė didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos, darbai pabaigti 2002 m. sausio 1 d. arba vėliau, tai ir nuomotojas, ir nuomininkas ar panaudos gavėjas, turi taikyti PMĮ nuostatas.

4. Materialiojo ilgalaikio turto, kuris nuosavybės teise priklauso ūkinių bendrijų nariams, individualių įmonių savininkams ir jų šeimų nariams ir yra naudojamas šių vienetų veikloje, eksploatavimo ir remonto sąnaudos iš pajamų atskaitomos finansų ministro nustatyta tvarka.

Komentaras

    1. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 39 ,,Dėl Materialiojo ilgalaikio turto, kuris nuosavybės teise priklauso ūkinių bendrijų nariams, individualių (personalinių) įmonių savininkams ir jų šeimų nariams ir yra naudojamas šių vienetų veikloje, eksploatavimo ir remonto sąnaudų atskaitymo iš šių vienetų pajamų tvarkos patvirtinimo“ (Žin. 2002, Nr. 16-643) patvirtinta ūkinių bendrijų nariams, individualių (personalinių) įmonių savininkams (toliau šios dalies komentare vadinama - dalyviai) ir jų šeimų nariams nuosavybės teise priklausančio materialiojo ilgalaikio turto naudojimo ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių) įmonių veikloje įforminimą ir įmonės veikloje naudojamai turto daliai tenkančių sąnaudų, kurios gali būti atskaitomos iš įmonės pajamų, nustatymo tvarka (toliau – Tvarka).

    2. Tvarkos I skyriuje išdėstytos tokios bendrosios nuostatos:

2.1. Dalyvio ir jo šeimos narių turto naudojimas vieneto veikloje yra įforminamas įmonės vadovo arba individualios (personalinės) įmonės savininko (toliau - vadovas) įsakymu, kuriame nurodoma:

1) turto pavadinimas;

2) turto apibūdinimas, techniniai-ekonominiai parametrai (plotas, tūris, pajėgumas ir pan.);

3) turto savininkas. Jei turto savininkas nėra įmonės dalyvis, nurodoma, koks jo, kaip šeimos nario, ryšys su įmonės dalyviu;

4) turto kaina, kuri apskaičiuojama iš juridinę galią turinčiuose turto pirkimo (įsigijimo) dokumentuose nurodytos kainos atėmus laikotarpio iki turto perdavimo naudoti įmonės veikloje turto nusidėvėjimo sumą. Turto nusidėvėjimo suma apskaičiuojama taikant tiesinį metodą ir kito mėnesio būdą (žr. PMĮ 18 straipsnio 10 dalies komentarą). Jei turto savininkas neturi turto pirkimo (įsigijimo) kainą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, tai turto kaina gali būti nustatyta nepriklausomų turto vertintojų, turinčių teisę verstis tokia veikla, arba vadovaujantis Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nutarimų nuostatomis. Jei turtas buvo įsigytas, bet nenaudojamas, tai įmonės veikloje naudojamo turto kaina gali būti nustatyta ir pagal to turto įsigijimą patvirtinančiuose ir juridinę galią turinčiuose dokumentuose nurodytą pirkimo kainą (nes nenaudojamo turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas).

5) įmonės veiklos, kurioje turtas bus naudojamas, pavadinimas;

6) turto dalis, naudojama įmonės veikloje (procentais), kuri nustatoma atsižvelgiant į turto rūšį ir ekonominę naudą: naudojant transporto priemones - į įmonės reikalais nuvažiuojamų kilometrų skaičių, naudojant patalpas - į patalpų plotą (tūrį), naudojamą įmonės veiklai, naudojant įrenginius - į įrenginių darbo laiką ir pan. Jei pasikeičia įmonės veikloje naudojamo turto dalis, įmonės vadovas privalo išleisti naują įsakymą ir juo patikslinti įmonės veikloje naudojamą turto dalį.

2.2. Per 15 dienų nuo įmonės vadovo įsakymo išleidimo du įsakymo egzemplioriai turi būti pateikti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui (toliau – AVMI) pagal įmonės registravimo vietą. Vienas šio įsakymo egzempliorius su jo gavimą patvirtinančiu spaudu ir atsakingo darbuotojo parašu grąžinamas vienetui.

Jeigu įmonės vadovas AVMI buvo pateikęs įsakymą pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1999 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 93 ,,Dėl juridinio asmens teisių neturinčių įmonių savininkams ir jų šeimos nariams asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, naudojamo įmonės veikloje, eksploatavimo, nusidėvėjimo ir remonto išlaidų pripažinimo įmonės gamybos (veiklos) sąnaudomis tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Juridinio asmens teisių neturinčių įmonių savininkams ir jų šeimos nariams asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, naudojamo įmonės veikloje, eksploatavimo, nusidėvėjimo ir remonto išlaidų pripažinimo įmonės gamybos (veiklos) sąnaudomis tvarkos nuostatas, tačiau jame nebuvo nurodyta įmonės veikloje naudojamo ilgalaikio materialiojo turto kaina, įmonė 2002 metais gali papildyti ankstesnį įsakymą, nurodydama to turto įsigijimo kainą, t. y. naujo įsakymo pateikti nereikia.

    3. Tvarkos II skyriuje nustatyta transporto priemonių eksploatavimo sąnaudų atskaitymo iš įmonių pajamų tvarka.

    Transporto priemonių, nuosavybės teise priklausančių dalyviams ir jų šeimų nariams, eksploatavimo (išskyrus remontą) sąnaudoms, atskaitomoms iš įmonės pajamų, yra priskiriama per mokestinį laikotarpį sunaudotų degalų, tepalų ir kitų su transporto priemonių eksploatacija susijusių sąnaudų kaina, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, nurodytai įmonės vadovo įsakyme.

3.1. Sunaudotų degalų ir tepalų kiekis nustatomas atsižvelgiant į per mokestinį laikotarpį įmonės reikmėms nuvažiuotų kilometrų skaičių (kilometrų skaičius proporcingas transporto priemonės naudojimo įmonės veikloje daliai, nurodytai įmonės vadovo įsakyme) ir atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų bei būtiną tepalų keitimo dažnumą).

Pavyzdys

Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad įmonės dalyvio lengvasis automobilis įmonės veikloje naudojamas 50 procentų. Šiame įsakyme taip pat nurodyta, kad pagal gamintojo duomenis šios transporto priemonės benzino sunaudojimo norma yra 10 litrų 100 kilometrų.

Minėtas lengvasis automobilis iš viso per mokestinį laikotarpį nuvažiavo 25 000 kilometrų. Vadinasi, įmonės reikmėms automobilis nuvažiavo 12 500 (25 000 x 50 proc.) kilometrų. Šio automobilio benzino sunaudojimo norma 12 500 kilometrams yra 1 250 (12 500 :100 x 10) litrų. Todėl įmonė prie leidžiamų atskaitymų gali priskirti sumą, kurią įmonė faktiškai sumokėjo už 1 250 litrų benzino įsigijimą.

3.2. Per mokestinį laikotarpį su transporto priemonių eksploatacija susijusių kitų sąnaudų (filtrų, padangų, plovimo priemonių, smulkių detalių įsigijimo kaina, pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas sumokėtos draudimo įmokos, technines apžiūras bei kitokias (išskyrus remontą) paslaugas atliekančių organizacijų patarnavimų kaina), kurios gali būti priskirtos prie leidžiamų atskaitymų, suma apskaičiuojama proporcingai transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, nurodytai įmonės vadovo įsakyme.

Pavyzdys

Įmonės vadovo įsakyme nustatyta, kad įmonės dalyvio šeimos nario krovininis automobilis įmonės veikloje panaudojamas 90 procentų. Per mokestinį laikotarpį įmonė patyrė 3000 Lt šios transporto priemonės eksploatavimo išlaidų, kurios patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais. Prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirta tik 2700 (3000 x 90 : 100) Lt eksploatavimo sąnaudų.

    4. Tvarkos III skyriuje nustatyta transporto priemonių remonto sąnaudų atskaitymo iš įmonių pajamų tvarka.

    Transporto priemonių, nuosavybės teise priklausančių įmonių dalyviams ir jų šeimų nariams (sutuoktiniams, tėvams, įtėviams, vaikams ir įvaikiams), remonto sąnaudoms, atskaitomoms iš įmonės pajamų, yra priskiriama per mokestinį laikotarpį atliktų transporto priemonių remonto darbų kaina, įskaitant remontui sunaudotas medžiagas (toliau - remonto darbų kaina), proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, nurodytai įmonės vadovo įsakyme.

4.1. Jei visa remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį neviršija 50 procentų transporto priemonės kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme, tai remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, atskaitoma iš įmonės pajamų tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu, kuriuo buvo atliktas remontas.

Pavyzdys

Įmonės vadovo įsakyme nustatyta, kad įmonės dalyvio šeimos nario krovininis automobilis įmonės veikloje naudojamas 90 procentų. Šios transporto priemonės kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 150 000 Lt. 2002 metais įmonė krovininį automobilį remontavo 2 kartus: kovo mėnesį už remonto darbus buvo sumokėta 15 000 Lt, o rugpjūčio – 20 000 Lt. Vadinasi, per mokestinį laikotarpį remonto sąnaudos sudarė 35 000 Lt. Kadangi ši suma nėra didesnė kaip 50 proc. transporto priemonės kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme (sudaro tik 23,33 (35 000 : 150 000 x 100) proc.), tai remonto darbų kainos dalis, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, gali būti priskirta prie 2002 metų leidžiamų atskaitymų. Vadinasi, apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, gali būti atskaitoma 31 500 Lt (35 000 x 90 : 100) krovininio automobilio remonto sąnaudų suma.

4.2. Jei visa remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. transporto priemonės kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme, tai remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, atskaitoma iš įmonės pajamų dalimis per trejus metus (36 mėnesius) pradedant nuo kito mėnesio po transporto priemonės remonto atlikimo. Jei transporto priemonė po remonto atlikimo įmonės veikloje naudojama mažiau kaip trejus metus (36 mėnesius), remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti laikotarpiui, kurį transporto priemonė įmonės veikloje nebenaudojama, iš įmonės pajamų nebeatskaitoma.

Pavyzdys

Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad įmonės dalyvio šeimos nario lengvasis  automobilis įmonės veikloje panaudojamas 50 procentų. Šios transporto priemonės kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 10000 Lt. 2002 metais įmonė automobilį remontavo 2 kartus: kovo mėnesį už remonto darbus buvo sumokėta 3000 Lt, o lapkričio mėnesį – 2760 Lt. Vadinasi, per mokestinį laikotarpį remonto sąnaudos sudarė 5760 Lt. Kadangi ši suma viršijo 50 procentų  transporto priemonės kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme (sudaro 57,6 (5760 : 10000 x 100) proc.), todėl remonto darbų kainos dalis, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, iš pajamų gali būti atskaityta dalimis per 36 mėnesius. Remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, yra 2880 Lt (5760 x 50 : 100). Vadinasi, per mėnesį įmonė prie leidžiamų atskaitymų gali priskirti po 80 Lt (2880 : 36). Todėl 2002 metais prie leidžiamų atskaitymų priskiriama 80 Lt (80 x 1) lengvojo automobilio remonto sąnaudų, nes šiuo atveju remonto sąnaudos iš pajamų pradedamos atskaityti nuo kito mėnesio po transporto priemonės remonto atlikimo (t. y. nuo 2002 metų gruodžio mėnesio), 2003 ir 2004 metais – po 960 Lt (80 x 12), 2005 metais – 880 Lt (80 x 11).

Tarkime, kad 2004 metų spalio mėnesį minėtas lengvasis automobilis suges ir įmonės savininkas nuspręs šio automobilio neberemontuoti, o įsigyti naują arba įmonės veikloje naudoti kitą automobilį. Vadinasi, nuo 2004 metų lapkričio mėnesio automobilio remonto išlaidos iš pajamų nebeatskaitomos. Todėl 2004 metais prie leidžiamų atskaitymų bus priskirta tik 800 Lt (80 x 10), o likusi remonto išlaidų dalis , t. y. 1040 Lt (2880 - 80 - 960 – 800), prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriama.

4.3. Tuo atveju, kai individualios įmonės savininkas perduoda jam ir jo sutuoktiniui jungtinės nuosavybės teise priklausantį ilgalaikį materialųjį turtą kaip turtinį įnašą individualiai įmonei (toliau – IĮ) ir šį turtą įstatymų nustatyta tvarka įregistruoja IĮ vardu, IĮ savininkas surašo ir pasirašo dokumentą, kuriame nurodomas dokumento pavadinimas, IĮ savininko vardas ir pavardė, turto aprašymas ir jo kaina pinigais, dokumento surašymo data. Turto kaina tokiais atvejais nustatoma iš turto pirkimo (įsigijimo) dokumentuose, turinčiuose juridinę galią, nurodytos kainos atėmus turto nusidėvėjimo sumą už laikotarpį iki turto perdavimo naudoti vieneto veikloje. Jei turto savininkas neturi turto pirkimo (įsigijimo) kainą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, tai turto kaina gali būti nustatyta nepriklausomų turto vertintojų, turinčių teisę verstis tokia veikla arba vadovaujantis Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nutarimų nuostatomis.

Tokio turto eksploatavimo ir remonto išlaidos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tokia pačia tvarka kaip ir pačios IĮ įsigyto ir jos veikloje naudojamo turto eksploatavimo ir remonto sąnaudos.

Tuo atveju, kai IĮ savininkas perduoda jam ir jo sutuoktiniui jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą IĮ ir jį įregistruoja įmonės vardu, tai šio turto apskaičiuotas nusidėvėjimas ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamas, nes IĮ tokiu atveju įsigydama turtą išlaidų nepatiria, be to, IĮ savininkui išlieka teisė atsiimti savo turtinį įnašą arba įnešto turtinio įnašo piniginį ekvivalentą.

Atsiėmus tokį įnašą, IĮ arba jos savininkui jokių mokestinių pasekmių neatsiranda, jeigu grąžinamo turto kaina nėra didesnė už įnašo kainą.

    5. Tvarkos IV skyriuje nustatyta kito turto eksploatavimo (išskyrus remontą) sąnaudų atskaitymo iš įmonių pajamų tvarka.

    Kito turto (patalpų, įrenginių, ryšių priemonių ir pan.), nuosavybės teise priklausančių vienetų dalyviams ir jų šeimų nariams, eksploatavimo sąnaudoms, atskaitomoms iš įmonės pajamų, yra priskiriamos su šio turto naudojimu susijusios šildymo, apšvietimo, vandens, kitų medžiagų suvartojimo, abonentinio mokesčio bei kitokių per mokestinį laikotarpį patirtų sąnaudų dalis, proporcingai tenkanti įmonės veikloje naudojamai patalpų arba kito turto daliai, nurodytai įmonės vadovo įsakyme.

Pavyzdys

Įmonės dalyvis savo 150 m² name yra įsirengęs įmonės biurą ir parduotuvę. Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad parduotuvės ir biuro plotas yra 90 m², t. y. dalyvio namo įmonės veikloje naudojama dalis, - 60 proc. (90 : 150 x 100). Per mokestinį laikotarpį įmonė patyrė 9000 Lt pastato eksploatavimo išlaidų. Prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirta tik 5400 Lt (9000 x 60 : 100) eksploatavimo sąnaudų.

    6. Tvarkos V skyriuje nustatyta kito turto remonto sąnaudų atskaitymo iš įmonės pajamų tvarka.

6.1. Iš įmonės pajamų atskaitomos per mokestinį laikotarpį patirtos patalpų, nuosavybės teise priklausančių ūkinių bendrijų nariams, individualių (personalinių) įmonių savininkams ir jų šeimų nariams (sutuoktiniams, tėvams, įtėviams, vaikams ir įvaikiams), remonto sąnaudos nustatomos tokiais būdais:

6.1.1. tiesioginiu sąnaudų priskyrimo būdu - kai remontuojama tik įmonės veikloje naudojamų patalpų dalis arba kai galima apskaičiuoti, kiek ir kokių medžiagų sunaudota remontuojant šią patalpų dalį. Jei remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį nėra didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos, tai visa remonto darbų kaina iš įmonės pajamų atskaitoma tą patį mokestinį laikotarpį, kurį buvo atliktas remontas.

Pavyzdys

Įmonės dalyvis savo 150 m² name yra įsirengęs įmonės biurą ir parduotuvę. Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad parduotuvės ir biuro plotas yra 90 m², t. y. įmonės dalyvio namo, naudojamo įmonės veikloje, dalis - 60 proc. (90 : 150 x 100). Viso šio pastato kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 150000 Lt, vadinasi, parduotuvės ir biuro kaina – 90000 Lt. 2002 metais įmonė remontavo tik parduotuvės ir biuro patalpas ir patyrė 36000 Lt pastato remonto išlaidų. Kadangi ši suma nėra didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos (sudaro tik 40 proc.), tai 2002 metais prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirtos visos remonto sąnaudos, t. y. 36000 Lt.

Jei remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį yra didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos, tai visa remonto darbų kaina iš įmonės pajamų atskaitoma dalimis per penkerius metus (60 mėnesių) pradedant nuo kito mėnesio po patalpų remonto atlikimo. Jei patalpos po remonto atlikimo įmonės veikloje naudojamos mažiau kaip penkerius metus (60 mėnesių), remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti laikotarpiui, kurį patalpos įmonės veikloje nebenaudojamos, iš įmonės pajamų nebeatskaitoma;

Pavyzdys

Įmonės dalyvis savo 150 m² name yra įsirengęs įmonės biurą ir parduotuvę. Įmonės vadovo įsakyme nustatyta, kad parduotuvės ir biuro plotas yra 90 m², t. y. įmonės dalyvio namo, naudojamo įmonės veikloje, dalis - 60 proc. (90 : 150 x 100). Viso šio pastato kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 150000 Lt, vadinasi, parduotuvės ir biuro kaina – 90000 Lt. 2002 metų kovo ir balandžio mėnesiais įmonė remontavo tik parduotuvės ir biuro patalpas ir patyrė 60000 Lt pastato remonto išlaidų. Kadangi ši suma didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos (sudaro 66,7), tai šio remonto vertę sąnaudoms, atskaitomoms iš pajamų, įmonė gali priskirti dalimis per 60 mėnesių. Vadinasi, per mėnesį įmonė prie leidžiamų atskaitymų gali priskirti po 1000 Lt (60000 : 60). Todėl 2002 metais prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirta 8000 Lt (60000 : 60 x 8) parduotuvės ir biuro remonto sąnaudų, nes šiuo atveju remonto sąnaudos iš pajamų pradedamos atskaityti nuo kito mėnesio po pastato remonto atlikimo (t. y. nuo 2002 metų gegužės mėnesio), 2003 - 2006 metais – po 12000 Lt (1000 x 12), 2007 metais – 4000 Lt (1000 x 4).

Tarkime, kad 2004 metų spalio mėnesį minėta įmonė nusipirko kitas parduotuvės ir biuro patalpas. Vadinasi, nuo 2004 metų lapkričio mėnesio įmonės savininko name atlikto parduotuvės ir biuro remonto išlaidos prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos. Todėl 2004 metais sąnaudoms, atskaitomoms iš pajamų, bus priskirta tik 10000 Lt (1000 x 10), o likusi dalis remonto išlaidų dalis, t. y. 30000 Lt (60000 - 8000 - 12000 – 10000), iš pajamų bus nebeatskaitoma.

6.1.2. proporciniu sąnaudų priskyrimo būdu - kai remontuojama patalpų dalis, didesnė negu naudojama įmonės veikloje. Tokiu atveju iš įmonės pajamų atskaitoma tik remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti įmonės veikloje naudojamai patalpų daliai (procentais), nurodytai įmonės vadovo įsakyme.

Jei remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį nėra didesnė kaip 50 proc. patalpų kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme, tai remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti įmonės veikloje naudojamų patalpų daliai, iš įmonės pajamų atskaitoma tą patį mokestinį laikotarpį, kurį buvo atliktas remontas.

Pavyzdys

Įmonės dalyvis savo 150 m² name yra įsirengęs įmonės biurą ir parduotuvę. Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad parduotuvės ir biuro plotas yra 90 m², t. y. įmonės dalyvio namo, naudojamo įmonės veikloje, dalis - 60 proc. (90 : 150 x 100). Viso šio pastato kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 150000 Lt, vadinasi, parduotuvės ir biuro kaina – 90000 Lt. 2002 metais įmonė atliko viso namo remontą ir patyrė 36000 Lt pastato remonto išlaidų. Kadangi ši suma nėra didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos (sudaro 40 proc.), tai 2002 metais remonto darbų kainos dalis, proporcingai tenkanti įmonės veikloje naudojamai patalpų daliai, t. y. 21600 Lt (36000 x 60 : 100) gali būti priskirta prie leidžiamų atskaitymų.

Jei remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. patalpų kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme, tai remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti įmonės veikloje naudojamų patalpų daliai, iš įmonės pajamų atskaitoma dalimis per penkerius metus (60 mėnesių) pradedant nuo kito mėnesio po patalpų remonto atlikimo. Jei patalpos po remonto atlikimo įmonės veikloje naudojamos mažiau kaip penkerius metus (60 mėnesių), tai remonto darbų kaina, tenkanti laikotarpiui, kurį patalpos įmonės veikloje nebenaudojamos, prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriama.

Pavyzdys

Įmonės dalyvis savo 150 m² name yra įsirengęs įmonės biurą ir parduotuvę. Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad parduotuvės ir biuro plotas yra 90 m², t. y. įmonės dalyvio namo, naudojama įmonės veikloje, dalis - 60 proc. (90 : 150 x 100). Viso šio pastato kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 150000 Lt, vadinasi, parduotuvės ir biuro kaina – 90000 Lt. 2002 metų kovo ir balandžio mėnesiais įmonės dalyvis remontavo visą namą ir patyrė 90000 Lt pastato remonto išlaidų. Kadangi ši suma yra didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos (sudaro 100), tai šio remonto kainos dalį, proporcingai tenkančią įmonės veikloje naudojamų patalpų daliai, prie leidžiamų atskaitymų įmonė gali priskirti dalimis per 60 mėnesių. Remonto darbų kainos dalis, proporcingai tenkanti namo panaudojimo įmonės veikloje daliai, yra 54000 Lt (90000 x 60 : 100). Vadinasi, per mėnesį įmonė prie leidžiamų atskaitymų gali priskirti po 900 Lt (54000 : 60). Todėl 2002 metais parduotuvės ir biuro remonto sąnaudoms, atskaitomoms iš pajamų, gali būti priskirta 7200 Lt (900 x 8), nes šiuo atveju remonto sąnaudos iš pajamų pradedamos atskaityti nuo kito mėnesio po pastato remonto atlikimo (t. y. nuo 2002 metų gegužės mėnesio), 2003 - 2006 metais – po 10800 Lt (900 x 12), 2007 metais – 3600 Lt (900 x 4).

Tarkime, kad 2004 metų spalio mėnesį minėta įmonė nusipirko kitas parduotuvės ir biuro patalpas. Vadinasi, nuo 2004 metų lapkričio mėnesio įmonės savininko name atlikto parduotuvės ir biuro remonto išlaidos prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos. Todėl 2004 metais prie leidžiamų atskaitymų bus priskirta tik 9000 Lt (900 x 10), o likusi dalis remonto išlaidų dalis, t. y. 27000 Lt (54000 – 7200 – 10800 – 9000), nebus priskirta prie leidžiamų atskaitymų.

6.2. Jei remontuojamos ne patalpos, o kitas įmonės turtas (įrenginiai, ryšių priemonės ir pan.), nuosavybės teise priklausantis vienetų dalyviams ir jų šeimų nariams, tai šio turto remonto sąnaudos, kurios gali būti atskaitomos iš įmonės pajamų, nustatomos tokiais pat būdais, kaip ir patalpų remonto atveju.

(18.9-08-2) –R- 4813Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 5 str. 2 ir 3 dalių, 20 str. 4 dalies ir 58 str. 16 d. 1 punkto komentarų (paaiškinimų) pakeitimo ir papildymo2003.05.212002.01.01
VMI komentaras

20 straipsnis. Nuosavo, nuomojamo arba panaudos būdu naudojamo materialiojo ilgalaikio turto eksploatavimo, remonto arba rekonstravimo sąnaudos

1. Jei vieneto naudojamo materialiojo ilgalaikio turto remonto kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų remontuojamo turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas rekonstruojamas, tai šio remonto arba rekonstravimo verte yra didinama remontuoto arba rekonstruoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kaina.

Komentaras

    1. Pagal PMĮ 13 straipsnio 1 dalį įmonės nuosavas turtas yra jos įsigytos materialios, nematerialios ir finansinės vertybės, kurios įmonei priklauso nuosavybės teise. Vadinasi, kai viena įmonė (pardavėja) su kita įmone (pirkėja) sudaro ilgalaikio materialiojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje numatyta atidėti skolos už parduotą turtą sumokėjimo terminą ir yra nustatyta sąlyga, kad nuosavybės teisė pirkėjui pereina tik sumokėjus skolą, tai pagal PMĮ 20 straipsnio nuostatas iki turto nuosavybės perėjimo pirkėjui, pastarasis (pirkėjas) šio materialiojo ilgalaikio turto remonto arba rekonstravimo išlaidų priskirti leidžiamiems atskaitymams negali.

    2. Jei įmonės ilgalaikio turto remonto kaina per mokestinį laikotarpį yra didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas rekonstruojamas, šio remonto arba rekonstravimo verte didinama remontuoto arba rekonstruoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kaina.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį įsigijo pastatą ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje. Šio pastato įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt.

2002 m. sausio – kovo mėnesiais UAB X atliko pastato rekonstrukciją, kurios kaina – 500 000 Lt. Baigusi rekonstravimo darbus, įmonė rekonstravimo kaina turi padidinti pastato įsigijimo kainą.

    Pažymėtina, kad tik nekilnojamasis turtas gali būti ir remontuojamas, ir rekonstruojamas, o visas kitas – tik remontuojamas.

2. Visais kitais atvejais vieneto naudojamo materialiojo ilgalaikio turto remonto išlaidos priskiriamos remonto sąnaudoms ir atskaitomos iš pajamų tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį jos faktiškai patiriamos.

Komentaras

    Jei įmonės ilgalaikio turto remonto kaina per mokestinį laikotarpį ne didesnė kaip 50 proc. remontuojamo turto įsigijimo kainos, šio remonto kaina priskiriama prie leidžiamų atskaitymų tą mokestinį laikotarpį, kurį jos faktiškai patiriamos.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį įsigijo pastatą ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje. Šio pastato įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt.

2003 m. sausio - kovo mėnesiais UAB X remontavo šį pastatą, remonto kaina – 100 000 Lt. Šią sumą įmonė, apskaičiuodama 2003 metų apmokestinamąjį pelną, gali atimti iš pajamų.

3. Pagal nuomos arba panaudos sutartį turimo materialiojo ilgalaikio turto remonto arba rekonstravimo sąnaudos atskaitomos iš nuomininko ar panaudos gavėjo pajamų lygiomis dalimis per nuomos arba panaudos laikotarpį, jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą. Tačiau jei remonto kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų išsinuomoto arba pagal panaudos sutartį naudojamo suremontuoto materialiojo ilgalaikio turto įsigijimo kainos arba jei turtas rekonstruojamas, tai nuomotojas ar panaudos davėjas didina šio remonto arba rekonstravimo darbų verte ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą tuo mokestiniu laikotarpiu, kuriuo remontas arba rekonstravimas buvo iki galo atliktas, ir apmokestina šio Įstatymo nustatyta tvarka.

Komentaras

    1. Atsižvelgiant į tai, kad nuomininkui ar panaudos gavėjui atlikus išsinuomoto arba panaudos būdu naudojamo materialiojo ilgalaikio turto remonto arba rekonstravimo darbus, kurio kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų to turto įsigijimo kainos, nuomotojas turi padidinti išnuomoto turto įsigijimo kainą, nuomos ar panaudos sutartyse turėtų būti nurodyta to turto įsigijimo kaina. Be to, nuomininkas ar panaudos gavėjas, visais atvejais atlikęs išsinuomoto arba panaudos būdu gauto turto remonto arba rekonstravimo darbus, nuomotojui arba panaudos davėjui turi surašyti dokumentą - pranešimą, kuriame būtų nurodyta minėtų darbų kaina. Prie šio dokumento turi būti pridėtos juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių ilgalaikio materialiojo turto remonto arba rekonstravimo darbų atlikimo faktą bei tų darbų vertę, kopijos.

    2. Jeigu įmonė suremontuoja arba rekonstruoja pagal nuomos arba panaudos sutartį turimą materialųjį ilgalaikį turtą, tai ši įmonė remonto arba rekonstravimo sąnaudas prie leidžiamų atskaitymų priskiria lygiomis dalimis per likusį nuomos arba panaudos laikotarpį, jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą, pradedant kitu mėnesiu, kai darbai buvo užbaigti.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį iš UAB Y 5 metams išsinuomojo pastatą, kurio įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt (t. y už tokią kainą minėtą pastatą įsigijo UAB Y), ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje.

Nuo 2002 m. gruodžio mėnesio iki 2003 m. kovo mėnesio UAB X vykdė pastato remontą, kurio kaina – 90 000 Lt. Ši suma paskirstoma likusiam nuomos laikotarpiui: 2003 metų 9 mėnesiams ir likusių 3 metų 36 mėnesiams, iš viso 45 mėnesiams. Vadinasi, 2003 m. prie leidžiamų atskaitymų priskiriama 18 000 Lt (90 000 : 45 x 9 = 18 000), o 2004, 2005 ir 2006 metais prie leidžiamų atskaitymų galima priskirti po 24 000 Lt (90 000 : 45 x 12 = 24000).

    Tais atvejais, kai nuomininko atliktas turto remontas bus akivaizdžiai nesietinas su turto teikiama nauda nuomininkui, tokios remonto išlaidos bus laikomos neleidžiamais atskaitymais.

    3. Tuo atveju, kai nuomininko ar panaudos gavėjo atlikto remonto kaina didesnė kaip 50 proc. suremontuoto materialiojo ilgalaikio turto kainos, arba atlikta minėto turto rekonstrukcija, tai nuomotojas ar panaudos davėjas šio remonto arba rekonstravimo darbų verte turi ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą padidinti tą mokestinį laikotarpį, kurį minėti darbai buvo pabaigti.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį iš UAB Y 11 metų išsinuomojo pastatą, kurio įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt (t. y už tokią kainą minėtą pastatą įsigijo UAB Y), ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje.

Nuo 2002 m. gruodžio mėnesio iki 2003 m. liepos mėnesio UAB X vykdė pastato rekonstravimo darbus, kurių kaina – 600 000 Lt. Šią sumą UAB X PMĮ 20 str. 2 dalies komentare paaiškinta tvarka 2003 - 2012 metais galės priskirti prie leidžiamų atskaitymų.

Kadangi rekonstravimo darbų kaina buvo didesnė kaip 50 proc. pastato įsigijimo kainos, tai UAB X turi surašyti UAB Y dokumentą - pranešimą, kuriame nurodys minėtų darbų kainą. Prie šio dokumento - pranešimo turi būti pridėtos ir juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių ilgalaikio materialiojo turto remonto arba rekonstravimo darbų atlikimo faktą bei tų darbų vertę, kopijos.

UAB Y pastato rekonstravimo darbų kaina (600 000 Lt) turi padidinti pastato įsigijimo kainą bei parodyti 2003 metų pajamose. UAB Y šio pastato nusidėvėjimą gali skaičiuoti nuo remonto darbų kaina padidintos pastato įsigijimo kainos. Jeigu UAB X atlikti pastato rekonstravimo darbai pailgina šio pastato naudingo eksploatavimo laikotarpį, UAB Y gali patikslinti turto nusidėvėjimo normatyvą taip, kad jo įsigijimo kainos nenudėvėta dalis būtų nudėvėta per įmonės iš naujo įvertintą naudingo eksploatavimo laikotarpį. Jeigu pastato rekonstravimo darbai nepailgina to turto naudojimo laikotarpio, o tik pagerina jo naudingumą, gali būti padidinta turto nusidėvėjimo suma, nekeičiant jo naudingo eksploatavimo laikotarpio.

    4. Jei nuomos ar panaudos sutartyje nėra nustatytas nuomos terminas, tai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK 6.479 str.) nuostatas nuomos arba panaudos  laikotarpiu laikytinas 100 metų laikotarpis. Todėl pagal PMĮ 20 str. 3 dalies nuostatas per mokestinį laikotarpį ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais gali būti pripažįstama 1/100 pagal nuomos ar panaudos sutartį turimo materialiojo turto remonto arba rekonstravimo sąnaudų. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokiai nuomai taikomos ir PMĮ 38 str. 1 dalies 1 punkto nuostatos.

    5. Jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas remonto, kurio vertė didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos, darbus pabaigė iki 2001 m. gruodžio 31 dienos, tai nuomotojas neprivalo didinti savo pajamų kartu su to ilgalaikio turto įsigijimo verte. Tačiau, jei remonto, kurio vertė didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos, darbai pabaigti 2002 m. sausio 1 d. arba vėliau, tai ir nuomotojas, ir nuomininkas ar panaudos gavėjas, turi taikyti PMĮ nuostatas.

3. Pagal nuomos arba panaudos sutartį turimo materialiojo ilgalaikio turto remonto arba rekonstravimo sąnaudos atskaitomos iš nuomininko ar panaudos gavėjo pajamų lygiomis dalimis per nuomos arba panaudos laikotarpį, o tais atvejais, kai sudaryta neterminuota sutartis, – per Įstatymo 1 priedėlyje atitinkamoms turto grupėms nustatytą laikotarpį, bet ne trumpesnį kaip 3 metai, jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą. Tačiau jei remonto vertė per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų išsinuomoto arba pagal panaudos sutartį naudojamo suremontuoto materialiojo ilgalaikio turto įsigijimo kainos arba jei turtas rekonstruojamas, tai nuomotojas ar panaudos davėjas didina šio remonto arba rekonstravimo darbų verte ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą tuo mokestiniu laikotarpiu, kuriuo remontas arba rekonstravimas buvo iki galo atliktas, ir apmokestina šio Įstatymo nustatyta tvarka (pagal 2003 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1659 redakciją (Žin., 2003, Nr. 74 – 3417); taikoma apskaičiuojant 2002 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną).

Komentaras

    1. Atsižvelgiant į tai, kad nuomininkui ar panaudos gavėjui atlikus išsinuomoto arba panaudos būdu naudojamo materialiojo ilgalaikio turto rekonstravimo arba remonto darbus, kurio kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų to turto įsigijimo kainos, nuomotojas turi padidinti išnuomoto turto įsigijimo kainą, nuomos ar panaudos sutartyse turėtų būti nurodyta to turto įsigijimo kaina.

    Jeigu nuomotojas arba panaudos davėjas yra gyventojas, neturintis turto pirkimo (įsigijimo) kainą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, tai išnuomojamo turto vertė gali būti nustatyta nepriklausomų turto vertintojų, turinčių teisę verstis tokia veikla, arba vadovaujantis Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nutarimų nuostatomis.

    Nuomininkas ar panaudos gavėjas, visais atvejais atlikęs išsinuomoto arba panaudos būdu gauto turto remonto arba rekonstravimo darbus, nuomotojui arba panaudos davėjui turi surašyti dokumentą - pranešimą, kuriame būtų nurodyta minėtų darbų kaina. Prie šio dokumento turi būti pridėtos juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių ilgalaikio materialiojo turto remonto arba rekonstravimo darbų atlikimo faktą bei tų darbų vertę, kopijos.

    2. Kai vienetas suremontuoja arba rekonstruoja pagal nuomos arba panaudos sutartį naudojamą materialųjį ilgalaikį turtą, tai šis vienetas remonto, neatsižvelgdamas į jo vertę, arba rekonstravimo sąnaudas prie leidžiamų atskaitymų priskiria lygiomis dalimis per likusį nuomos arba panaudos laikotarpį, pradedant kitu mėnesiu, kai darbai buvo užbaigti, jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį iš UAB Y 5 metams išsinuomojo pastatą, kurio įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt (t. y už tokią kainą minėtą pastatą įsigijo UAB Y), ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje.

Nuo 2002 m. gruodžio 15 d. iki 2003 m. kovo 5 d. UAB X vykdė pastato remontą, kurio kaina – 90 000 Lt. Ši suma paskirstoma likusiam nuomos laikotarpiui: 2003 metų 9 mėnesiams ir likusių 3 metų 36 mėnesiams, iš viso 45 mėnesiams. Vadinasi, 2003 m. prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų priskiriama 18 000 Lt (90 000 : 45 x 9 = 18 000), o 2004, 2005 ir 2006 metais prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų galima priskirti po 24 000 Lt (90 000 : 45 x 12 = 24000).

Tuo atveju, kai atlikus remonto arba rekonstravimo darbus nuomos arba panaudos sutartis nutraukiama, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima priskirti tik to remonto arba rekonstravimo darbų vertės dalį, proporcingai tenkančią laikotarpiui, kurį po atlikto remonto arba rekonstravimo tas turtas buvo naudojamas pajamoms uždirbti.

Pavyzdys

 UAB X 2002 m. sausio 1 d. savo veiklai vykdyti 4 metams išsinuomojo patalpas. 2004 m. sausio mėnesį minėta įmonė tas patalpas suremontavo. Remonto kaina – 30 000 Lt. Pagal nuomos sutartį po remonto šis turtas įmonės veikloje turėjo būti naudojamas iki 2005 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, šios remonto sąnaudos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams turi būti priskirtos lygiomis dalimis per likusį nuomos laikotarpį, pradedant 2004 m. vasario mėnesiu, t. y. per 23 mėnesius. Tačiau nuo 2005 m. sausio 1 d. nuomos sutartis nutraukiama. Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams įmonė galės priskirti tik 14 347,82 Lt (30 000 : 23 x 11) sumą, nes po remonto pajamoms uždirbti tas turtas buvo naudojamas tik 11 mėnesių (t. y. nuo 2004 m. vasario 1 d. iki nuo 2004 m. gruodžio 31 d.). Kita remonto sąnaudų dalis, t. y. 15 652,18 Lt (30 000 – 14 347,82), ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama.

    3. Jei nuomos ar panaudos sutartyje nėra nustatytas nuomos terminas, tai remonto, arba rekonstravimo sąnaudas prie leidžiamų atskaitymų priskiriamos per PMĮ 1 priedėlyje atitinkamoms turto grupėms nustatytą laikotarpį, bet ne trumpesnį kaip 3 metai, jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą.

    Tuo atveju, kai atlikus remonto arba rekonstravimo darbus neterminuota nuomos arba panaudos sutartis nutraukiama, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima priskirti tik to remonto arba rekonstravimo darbų vertės dalį, tenkančią laikotarpiui, kurį po atlikto rekonstravimo arba remonto tas turtas buvo naudojamas pajamoms uždirbti.

Pavyzdys

 UAB X savo veiklai vykdyti pagal neterminuotą nuomos sutartį išsinuomojo naują krovininį automobilį. Tarkim, kad 2003 metų liepos mėnesį ši įmonė minėtą automobilį remontavo. Remonto kaina – 10 000 Lt. Pagal PMĮ 1 priedėlį krovininių automobilių (ne senesnių kaip 5 metų) nusidėvėjimo normatyvas – 4 metai. Vadinasi, šios remonto sąnaudos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams turi būti priskirtos per 4 metus (48 mėnesius), pradedant 2003 m. rugpjūčio mėnesiu. Tačiau nuo 2005 m. sausio 1 d. nuomos sutartis nutraukiama. Todėl, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams UAB X galės priskirti tik 3 541,66 Lt (10 000 : 48 x 17) sumą (t. y. 2003 m. – 1 041,66 Lt (10 000 : 48 x 5), o 2004 m. - 2 499,99 Lt (10 000 : 48 x 12)), nes po remonto pajamoms uždirbti tas turtas buvo naudojamas tik 17 mėnesių. Kita remonto sąnaudų dalis, t. y. 6 458,34 Lt (10 000 – 3 541,66), ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama.

    4. Tais atvejais, kai nuomininko arba panaudos gavėjo atliktas turto remontas bus akivaizdžiai nesietinas su turto teikiama nauda nuomininkui arba panaudos gavėjui, tokios remonto išlaidos bus laikomos neleidžiamais atskaitymais.

    5. Tuo atveju, kai remonto kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų išsinuomoto arba pagal panaudos sutartį naudojamo suremontuoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainos arba jei minėtas turtas rekonstruojamas, tai nuomotojas ar panaudos davėjas turi padidinti šio remonto arba rekonstravimo darbų verte ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą tuo mokestiniu laikotarpiu, kuriuo remontas arba rekonstravimas buvo iki galo atliktas, ir apmokestinti PMĮ nustatyta tvarka.

Pavyzdys

UAB X 2002 m. sausio mėnesį iš UAB Y 11 metų išsinuomojo pastatą, kurio įsigijimo kaina – 1 010 000 Lt (t. y už tokią kainą minėtą pastatą įsigijo UAB Y), ir pradėjo jį naudoti įmonės veikloje.

Nuo 2002 m. gruodžio mėnesio iki 2003 m. liepos mėnesio UAB X vykdė pastato rekonstravimo darbus, kurių kaina – 600 000 Lt. Šią sumą UAB X PMĮ 20 str. 2 dalies komentare paaiškinta tvarka 2003 - 2012 metais galės priskirti prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų.

Kadangi buvo atlikti rekonstravimo darbai, UAB X turi surašyti UAB Y dokumentą - pranešimą, kuriame turi būti nurodyta minėtų darbų kaina. Prie šio dokumento - pranešimo turi būti pridėtos ir juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių išsinuomoto pastato rekonstravimo darbų atlikimo faktą bei tų darbų vertę, kopijos.

UAB Y pastato rekonstravimo darbų kaina (600 000 Lt) turi padidinti pastato įsigijimo kainą bei šią sumą priskirti 2003 metų pajamoms. UAB Y šio pastato nusidėvėjimą gali skaičiuoti nuo rekonstravimo darbų kaina padidintos pastato įsigijimo kainos. Jeigu UAB X atlikti pastato rekonstravimo darbai pailgina šio pastato naudingo eksploatavimo laikotarpį, UAB Y gali patikslinti turto nusidėvėjimo normatyvą taip, kad jo įsigijimo kainos nenudėvėta dalis būtų nudėvėta per įmonės iš naujo įvertintą naudingo eksploatavimo laikotarpį. Jeigu pastato rekonstravimo darbai nepailgina to turto naudojimo laikotarpio, o tik pagerina jo naudingumą, gali būti padidinta turto nusidėvėjimo suma, nekeičiant jo naudingo eksploatavimo laikotarpio. 

    6. Jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas rekonstravimo arba remonto, kurio vertė didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos, darbus pabaigė iki 2001 m. gruodžio 31 dienos, tai nuomotojas neprivalo didinti savo pajamų kartu su to ilgalaikio turto įsigijimo verte. Tačiau, jei rekonstravimo arba remonto, kurio vertė didesnė kaip 50 proc. to turto įsigijimo kainos, darbai pabaigti 2002 m. sausio 1 d. arba vėliau, tai ir nuomotojas, ir nuomininkas ar panaudos gavėjas, turi taikyti PMĮ nuostatas.

4. Materialiojo ilgalaikio turto, kuris nuosavybės teise priklauso ūkinių bendrijų nariams, individualių įmonių savininkams ir jų šeimų nariams ir yra naudojamas šių vienetų veikloje, eksploatavimo ir remonto sąnaudos iš pajamų atskaitomos finansų ministro nustatyta tvarka.

Komentaras

    1. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 39 ,,Dėl Materialiojo ilgalaikio turto, kuris nuosavybės teise priklauso ūkinių bendrijų nariams, individualių (personalinių) įmonių savininkams ir jų šeimų nariams ir yra naudojamas šių vienetų veikloje, eksploatavimo ir remonto sąnaudų atskaitymo iš šių vienetų pajamų tvarkos patvirtinimo“ (Žin. 2002, Nr. 16-643) patvirtinta ūkinių bendrijų nariams, individualių (personalinių) įmonių savininkams (toliau šios dalies komentare vadinama - dalyviai) ir jų šeimų nariams nuosavybės teise priklausančio materialiojo ilgalaikio turto naudojimo ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių) įmonių veikloje įforminimą ir įmonės veikloje naudojamai turto daliai tenkančių sąnaudų, kurios gali būti atskaitomos iš įmonės pajamų, nustatymo tvarka (toliau – Tvarka).

    2. Tvarkos I skyriuje išdėstytos tokios bendrosios nuostatos:

2.1. Dalyvio ir jo šeimos narių turto naudojimas vieneto veikloje yra įforminamas įmonės vadovo arba individualios (personalinės) įmonės savininko (toliau - vadovas) įsakymu, kuriame nurodoma:

1) turto pavadinimas;

2) turto apibūdinimas, techniniai-ekonominiai parametrai (plotas, tūris, pajėgumas ir pan.);

3) turto savininkas. Jei turto savininkas nėra įmonės dalyvis, nurodoma, koks jo, kaip šeimos nario, ryšys su įmonės dalyviu;

4) turto kaina, kuri apskaičiuojama iš juridinę galią turinčiuose turto pirkimo (įsigijimo) dokumentuose nurodytos kainos atėmus laikotarpio iki turto perdavimo naudoti įmonės veikloje turto nusidėvėjimo sumą. Turto nusidėvėjimo suma apskaičiuojama taikant tiesinį metodą ir kito mėnesio būdą (žr. PMĮ 18 straipsnio 10 dalies komentarą). Jei turto savininkas neturi turto pirkimo (įsigijimo) kainą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, tai turto kaina gali būti nustatyta nepriklausomų turto vertintojų, turinčių teisę verstis tokia veikla, arba vadovaujantis Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nutarimų nuostatomis. Jei turtas buvo įsigytas, bet nenaudojamas, tai įmonės veikloje naudojamo turto kaina gali būti nustatyta ir pagal to turto įsigijimą patvirtinančiuose ir juridinę galią turinčiuose dokumentuose nurodytą pirkimo kainą (nes nenaudojamo turto nusidėvėjimas neskaičiuojamas).

5) įmonės veiklos, kurioje turtas bus naudojamas, pavadinimas;

6) turto dalis, naudojama įmonės veikloje (procentais), kuri nustatoma atsižvelgiant į turto rūšį ir ekonominę naudą: naudojant transporto priemones - į įmonės reikalais nuvažiuojamų kilometrų skaičių, naudojant patalpas - į patalpų plotą (tūrį), naudojamą įmonės veiklai, naudojant įrenginius - į įrenginių darbo laiką ir pan. Jei pasikeičia įmonės veikloje naudojamo turto dalis, įmonės vadovas privalo išleisti naują įsakymą ir juo patikslinti įmonės veikloje naudojamą turto dalį.

2.2. Per 15 dienų nuo įmonės vadovo įsakymo išleidimo du įsakymo egzemplioriai turi būti pateikti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui (toliau – AVMI) pagal įmonės registravimo vietą. Vienas šio įsakymo egzempliorius su jo gavimą patvirtinančiu spaudu ir atsakingo darbuotojo parašu grąžinamas vienetui.

Jeigu įmonės vadovas AVMI buvo pateikęs įsakymą pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1999 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 93 ,,Dėl juridinio asmens teisių neturinčių įmonių savininkams ir jų šeimos nariams asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, naudojamo įmonės veikloje, eksploatavimo, nusidėvėjimo ir remonto išlaidų pripažinimo įmonės gamybos (veiklos) sąnaudomis tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Juridinio asmens teisių neturinčių įmonių savininkams ir jų šeimos nariams asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, naudojamo įmonės veikloje, eksploatavimo, nusidėvėjimo ir remonto išlaidų pripažinimo įmonės gamybos (veiklos) sąnaudomis tvarkos nuostatas, tačiau jame nebuvo nurodyta įmonės veikloje naudojamo ilgalaikio materialiojo turto kaina, įmonė 2002 metais gali papildyti ankstesnį įsakymą, nurodydama to turto įsigijimo kainą, t. y. naujo įsakymo pateikti nereikia.

    3. Tvarkos II skyriuje nustatyta transporto priemonių eksploatavimo sąnaudų atskaitymo iš įmonių pajamų tvarka.

    Transporto priemonių, nuosavybės teise priklausančių dalyviams ir jų šeimų nariams, eksploatavimo (išskyrus remontą) sąnaudoms, atskaitomoms iš įmonės pajamų, yra priskiriama per mokestinį laikotarpį sunaudotų degalų, tepalų ir kitų su transporto priemonių eksploatacija susijusių sąnaudų kaina, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, nurodytai įmonės vadovo įsakyme.

3.1. Sunaudotų degalų ir tepalų kiekis nustatomas atsižvelgiant į per mokestinį laikotarpį įmonės reikmėms nuvažiuotų kilometrų skaičių (kilometrų skaičius proporcingas transporto priemonės naudojimo įmonės veikloje daliai, nurodytai įmonės vadovo įsakyme) ir atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų bei būtiną tepalų keitimo dažnumą).

Pavyzdys

Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad įmonės dalyvio lengvasis automobilis įmonės veikloje naudojamas 50 procentų. Šiame įsakyme taip pat nurodyta, kad pagal gamintojo duomenis šios transporto priemonės benzino sunaudojimo norma yra 10 litrų 100 kilometrų.

Minėtas lengvasis automobilis iš viso per mokestinį laikotarpį nuvažiavo 25 000 kilometrų. Vadinasi, įmonės reikmėms automobilis nuvažiavo 12 500 (25 000 x 50 proc.) kilometrų. Šio automobilio benzino sunaudojimo norma 12 500 kilometrams yra 1 250 (12 500 :100 x 10) litrų. Todėl įmonė prie leidžiamų atskaitymų gali priskirti sumą, kurią įmonė faktiškai sumokėjo už 1 250 litrų benzino įsigijimą.

3.2. Per mokestinį laikotarpį su transporto priemonių eksploatacija susijusių kitų sąnaudų (filtrų, padangų, plovimo priemonių, smulkių detalių įsigijimo kaina, pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas sumokėtos draudimo įmokos, technines apžiūras bei kitokias (išskyrus remontą) paslaugas atliekančių organizacijų patarnavimų kaina), kurios gali būti priskirtos prie leidžiamų atskaitymų, suma apskaičiuojama proporcingai transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, nurodytai įmonės vadovo įsakyme.

Pavyzdys

Įmonės vadovo įsakyme nustatyta, kad įmonės dalyvio šeimos nario krovininis automobilis įmonės veikloje panaudojamas 90 procentų. Per mokestinį laikotarpį įmonė patyrė 3000 Lt šios transporto priemonės eksploatavimo išlaidų, kurios patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais. Prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirta tik 2700 (3000 x 90 : 100) Lt eksploatavimo sąnaudų.

    4. Tvarkos III skyriuje nustatyta transporto priemonių remonto sąnaudų atskaitymo iš įmonių pajamų tvarka.

    Transporto priemonių, nuosavybės teise priklausančių įmonių dalyviams ir jų šeimų nariams (sutuoktiniams, tėvams, įtėviams, vaikams ir įvaikiams), remonto sąnaudoms, atskaitomoms iš įmonės pajamų, yra priskiriama per mokestinį laikotarpį atliktų transporto priemonių remonto darbų kaina, įskaitant remontui sunaudotas medžiagas (toliau - remonto darbų kaina), proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, nurodytai įmonės vadovo įsakyme.

4.1. Jei visa remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį neviršija 50 procentų transporto priemonės kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme, tai remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, atskaitoma iš įmonės pajamų tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu, kuriuo buvo atliktas remontas.

Pavyzdys

Įmonės vadovo įsakyme nustatyta, kad įmonės dalyvio šeimos nario krovininis automobilis įmonės veikloje naudojamas 90 procentų. Šios transporto priemonės kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 150 000 Lt. 2002 metais įmonė krovininį automobilį remontavo 2 kartus: kovo mėnesį už remonto darbus buvo sumokėta 15 000 Lt, o rugpjūčio – 20 000 Lt. Vadinasi, per mokestinį laikotarpį remonto sąnaudos sudarė 35 000 Lt. Kadangi ši suma nėra didesnė kaip 50 proc. transporto priemonės kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme (sudaro tik 23,33 (35 000 : 150 000 x 100) proc.), tai remonto darbų kainos dalis, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, gali būti priskirta prie 2002 metų leidžiamų atskaitymų. Vadinasi, apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, gali būti atskaitoma 31 500 Lt (35 000 x 90 : 100) krovininio automobilio remonto sąnaudų suma.

4.2. Jei visa remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. transporto priemonės kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme, tai remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, atskaitoma iš įmonės pajamų dalimis per trejus metus (36 mėnesius) pradedant nuo kito mėnesio po transporto priemonės remonto atlikimo. Jei transporto priemonė po remonto atlikimo įmonės veikloje naudojama mažiau kaip trejus metus (36 mėnesius), remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti laikotarpiui, kurį transporto priemonė įmonės veikloje nebenaudojama, iš įmonės pajamų nebeatskaitoma.

Pavyzdys

Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad įmonės dalyvio šeimos nario lengvasis  automobilis įmonės veikloje panaudojamas 50 procentų. Šios transporto priemonės kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 10000 Lt. 2002 metais įmonė automobilį remontavo 2 kartus: kovo mėnesį už remonto darbus buvo sumokėta 3000 Lt, o lapkričio mėnesį – 2760 Lt. Vadinasi, per mokestinį laikotarpį remonto sąnaudos sudarė 5760 Lt. Kadangi ši suma viršijo 50 procentų  transporto priemonės kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme (sudaro 57,6 (5760 : 10000 x 100) proc.), todėl remonto darbų kainos dalis, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, iš pajamų gali būti atskaityta dalimis per 36 mėnesius. Remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti transporto priemonės panaudojimo įmonės veikloje daliai, yra 2880 Lt (5760 x 50 : 100). Vadinasi, per mėnesį įmonė prie leidžiamų atskaitymų gali priskirti po 80 Lt (2880 : 36). Todėl 2002 metais prie leidžiamų atskaitymų priskiriama 80 Lt (80 x 1) lengvojo automobilio remonto sąnaudų, nes šiuo atveju remonto sąnaudos iš pajamų pradedamos atskaityti nuo kito mėnesio po transporto priemonės remonto atlikimo (t. y. nuo 2002 metų gruodžio mėnesio), 2003 ir 2004 metais – po 960 Lt (80 x 12), 2005 metais – 880 Lt (80 x 11).

Tarkime, kad 2004 metų spalio mėnesį minėtas lengvasis automobilis suges ir įmonės savininkas nuspręs šio automobilio neberemontuoti, o įsigyti naują arba įmonės veikloje naudoti kitą automobilį. Vadinasi, nuo 2004 metų lapkričio mėnesio automobilio remonto išlaidos iš pajamų nebeatskaitomos. Todėl 2004 metais prie leidžiamų atskaitymų bus priskirta tik 800 Lt (80 x 10), o likusi remonto išlaidų dalis , t. y. 1040 Lt (2880 - 80 - 960 – 800), prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriama.

4.3. Tuo atveju, kai individualios įmonės savininkas perduoda jam ir jo sutuoktiniui jungtinės nuosavybės teise priklausantį ilgalaikį materialųjį turtą kaip turtinį įnašą individualiai įmonei (toliau – IĮ) ir šį turtą įstatymų nustatyta tvarka įregistruoja IĮ vardu, IĮ savininkas surašo ir pasirašo dokumentą, kuriame nurodomas dokumento pavadinimas, IĮ savininko vardas ir pavardė, turto aprašymas ir jo kaina pinigais, dokumento surašymo data. Turto kaina tokiais atvejais nustatoma iš turto pirkimo (įsigijimo) dokumentuose, turinčiuose juridinę galią, nurodytos kainos atėmus turto nusidėvėjimo sumą už laikotarpį iki turto perdavimo naudoti vieneto veikloje. Jei turto savininkas neturi turto pirkimo (įsigijimo) kainą patvirtinančių juridinę galią turinčių dokumentų, tai turto kaina gali būti nustatyta nepriklausomų turto vertintojų, turinčių teisę verstis tokia veikla arba vadovaujantis Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nutarimų nuostatomis.

Tokio turto eksploatavimo ir remonto išlaidos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tokia pačia tvarka kaip ir pačios IĮ įsigyto ir jos veikloje naudojamo turto eksploatavimo ir remonto sąnaudos.

Tuo atveju, kai IĮ savininkas perduoda jam ir jo sutuoktiniui jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą IĮ ir jį įregistruoja įmonės vardu, tai šio turto apskaičiuotas nusidėvėjimas ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamas, nes IĮ tokiu atveju įsigydama turtą išlaidų nepatiria, be to, IĮ savininkui išlieka teisė atsiimti savo turtinį įnašą arba įnešto turtinio įnašo piniginį ekvivalentą.

Atsiėmus tokį įnašą, IĮ arba jos savininkui jokių mokestinių pasekmių neatsiranda, jeigu grąžinamo turto kaina nėra didesnė už įnašo kainą.

    5. Tvarkos IV skyriuje nustatyta kito turto eksploatavimo (išskyrus remontą) sąnaudų atskaitymo iš įmonių pajamų tvarka.

    Kito turto (patalpų, įrenginių, ryšių priemonių ir pan.), nuosavybės teise priklausančių vienetų dalyviams ir jų šeimų nariams, eksploatavimo sąnaudoms, atskaitomoms iš įmonės pajamų, yra priskiriamos su šio turto naudojimu susijusios šildymo, apšvietimo, vandens, kitų medžiagų suvartojimo, abonentinio mokesčio bei kitokių per mokestinį laikotarpį patirtų sąnaudų dalis, proporcingai tenkanti įmonės veikloje naudojamai patalpų arba kito turto daliai, nurodytai įmonės vadovo įsakyme.

Pavyzdys

Įmonės dalyvis savo 150 m² name yra įsirengęs įmonės biurą ir parduotuvę. Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad parduotuvės ir biuro plotas yra 90 m², t. y. dalyvio namo įmonės veikloje naudojama dalis, - 60 proc. (90 : 150 x 100). Per mokestinį laikotarpį įmonė patyrė 9000 Lt pastato eksploatavimo išlaidų. Prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirta tik 5400 Lt (9000 x 60 : 100) eksploatavimo sąnaudų.

    6. Tvarkos V skyriuje nustatyta kito turto remonto sąnaudų atskaitymo iš įmonės pajamų tvarka.

6.1. Iš įmonės pajamų atskaitomos per mokestinį laikotarpį patirtos patalpų, nuosavybės teise priklausančių ūkinių bendrijų nariams, individualių (personalinių) įmonių savininkams ir jų šeimų nariams (sutuoktiniams, tėvams, įtėviams, vaikams ir įvaikiams), remonto sąnaudos nustatomos tokiais būdais:

6.1.1. tiesioginiu sąnaudų priskyrimo būdu - kai remontuojama tik įmonės veikloje naudojamų patalpų dalis arba kai galima apskaičiuoti, kiek ir kokių medžiagų sunaudota remontuojant šią patalpų dalį. Jei remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį nėra didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos, tai visa remonto darbų kaina iš įmonės pajamų atskaitoma tą patį mokestinį laikotarpį, kurį buvo atliktas remontas.

Pavyzdys

Įmonės dalyvis savo 150 m² name yra įsirengęs įmonės biurą ir parduotuvę. Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad parduotuvės ir biuro plotas yra 90 m², t. y. įmonės dalyvio namo, naudojamo įmonės veikloje, dalis - 60 proc. (90 : 150 x 100). Viso šio pastato kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 150000 Lt, vadinasi, parduotuvės ir biuro kaina – 90000 Lt. 2002 metais įmonė remontavo tik parduotuvės ir biuro patalpas ir patyrė 36000 Lt pastato remonto išlaidų. Kadangi ši suma nėra didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos (sudaro tik 40 proc.), tai 2002 metais prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirtos visos remonto sąnaudos, t. y. 36000 Lt.

Jei remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį yra didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos, tai visa remonto darbų kaina iš įmonės pajamų atskaitoma dalimis per penkerius metus (60 mėnesių) pradedant nuo kito mėnesio po patalpų remonto atlikimo. Jei patalpos po remonto atlikimo įmonės veikloje naudojamos mažiau kaip penkerius metus (60 mėnesių), remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti laikotarpiui, kurį patalpos įmonės veikloje nebenaudojamos, iš įmonės pajamų nebeatskaitoma;

Pavyzdys

Įmonės dalyvis savo 150 m² name yra įsirengęs įmonės biurą ir parduotuvę. Įmonės vadovo įsakyme nustatyta, kad parduotuvės ir biuro plotas yra 90 m², t. y. įmonės dalyvio namo, naudojamo įmonės veikloje, dalis - 60 proc. (90 : 150 x 100). Viso šio pastato kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 150000 Lt, vadinasi, parduotuvės ir biuro kaina – 90000 Lt. 2002 metų kovo ir balandžio mėnesiais įmonė remontavo tik parduotuvės ir biuro patalpas ir patyrė 60000 Lt pastato remonto išlaidų. Kadangi ši suma didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos (sudaro 66,7), tai šio remonto vertę sąnaudoms, atskaitomoms iš pajamų, įmonė gali priskirti dalimis per 60 mėnesių. Vadinasi, per mėnesį įmonė prie leidžiamų atskaitymų gali priskirti po 1000 Lt (60000 : 60). Todėl 2002 metais prie leidžiamų atskaitymų gali būti priskirta 8000 Lt (60000 : 60 x 8) parduotuvės ir biuro remonto sąnaudų, nes šiuo atveju remonto sąnaudos iš pajamų pradedamos atskaityti nuo kito mėnesio po pastato remonto atlikimo (t. y. nuo 2002 metų gegužės mėnesio), 2003 - 2006 metais – po 12000 Lt (1000 x 12), 2007 metais – 4000 Lt (1000 x 4).

Tarkime, kad 2004 metų spalio mėnesį minėta įmonė nusipirko kitas parduotuvės ir biuro patalpas. Vadinasi, nuo 2004 metų lapkričio mėnesio įmonės savininko name atlikto parduotuvės ir biuro remonto išlaidos prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos. Todėl 2004 metais sąnaudoms, atskaitomoms iš pajamų, bus priskirta tik 10000 Lt (1000 x 10), o likusi dalis remonto išlaidų dalis, t. y. 30000 Lt (60000 - 8000 - 12000 – 10000), iš pajamų bus nebeatskaitoma.

6.1.2. proporciniu sąnaudų priskyrimo būdu - kai remontuojama patalpų dalis, didesnė negu naudojama įmonės veikloje. Tokiu atveju iš įmonės pajamų atskaitoma tik remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti įmonės veikloje naudojamai patalpų daliai (procentais), nurodytai įmonės vadovo įsakyme.

Jei remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį nėra didesnė kaip 50 proc. patalpų kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme, tai remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti įmonės veikloje naudojamų patalpų daliai, iš įmonės pajamų atskaitoma tą patį mokestinį laikotarpį, kurį buvo atliktas remontas.

Pavyzdys

Įmonės dalyvis savo 150 m² name yra įsirengęs įmonės biurą ir parduotuvę. Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad parduotuvės ir biuro plotas yra 90 m², t. y. įmonės dalyvio namo, naudojamo įmonės veikloje, dalis - 60 proc. (90 : 150 x 100). Viso šio pastato kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 150000 Lt, vadinasi, parduotuvės ir biuro kaina – 90000 Lt. 2002 metais įmonė atliko viso namo remontą ir patyrė 36000 Lt pastato remonto išlaidų. Kadangi ši suma nėra didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos (sudaro 40 proc.), tai 2002 metais remonto darbų kainos dalis, proporcingai tenkanti įmonės veikloje naudojamai patalpų daliai, t. y. 21600 Lt (36000 x 60 : 100) gali būti priskirta prie leidžiamų atskaitymų.

Jei remonto darbų kaina per mokestinį laikotarpį didesnė kaip 50 proc. patalpų kainos, nurodytos įmonės vadovo įsakyme, tai remonto darbų kaina, proporcingai tenkanti įmonės veikloje naudojamų patalpų daliai, iš įmonės pajamų atskaitoma dalimis per penkerius metus (60 mėnesių) pradedant nuo kito mėnesio po patalpų remonto atlikimo. Jei patalpos po remonto atlikimo įmonės veikloje naudojamos mažiau kaip penkerius metus (60 mėnesių), tai remonto darbų kaina, tenkanti laikotarpiui, kurį patalpos įmonės veikloje nebenaudojamos, prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriama.

Pavyzdys

Įmonės dalyvis savo 150 m² name yra įsirengęs įmonės biurą ir parduotuvę. Įmonės vadovo įsakymu nustatyta, kad parduotuvės ir biuro plotas yra 90 m², t. y. įmonės dalyvio namo, naudojama įmonės veikloje, dalis - 60 proc. (90 : 150 x 100). Viso šio pastato kaina, nurodyta įmonės vadovo įsakyme, yra 150000 Lt, vadinasi, parduotuvės ir biuro kaina – 90000 Lt. 2002 metų kovo ir balandžio mėnesiais įmonės dalyvis remontavo visą namą ir patyrė 90000 Lt pastato remonto išlaidų. Kadangi ši suma yra didesnė kaip 50 proc. įmonės veikloje naudojamų patalpų dalies kainos (sudaro 100), tai šio remonto kainos dalį, proporcingai tenkančią įmonės veikloje naudojamų patalpų daliai, prie leidžiamų atskaitymų įmonė gali priskirti dalimis per 60 mėnesių. Remonto darbų kainos dalis, proporcingai tenkanti namo panaudojimo įmonės veikloje daliai, yra 54000 Lt (90000 x 60 : 100). Vadinasi, per mėnesį įmonė prie leidžiamų atskaitymų gali priskirti po 900 Lt (54000 : 60). Todėl 2002 metais parduotuvės ir biuro remonto sąnaudoms, atskaitomoms iš pajamų, gali būti priskirta 7200 Lt (900 x 8), nes šiuo atveju remonto sąnaudos iš pajamų pradedamos atskaityti nuo kito mėnesio po pastato remonto atlikimo (t. y. nuo 2002 metų gegužės mėnesio), 2003 - 2006 metais – po 10800 Lt (900 x 12), 2007 metais – 3600 Lt (900 x 4).

Tarkime, kad 2004 metų spalio mėnesį minėta įmonė nusipirko kitas parduotuvės ir biuro patalpas. Vadinasi, nuo 2004 metų lapkričio mėnesio įmonės savininko name atlikto parduotuvės ir biuro remonto išlaidos prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos. Todėl 2004 metais prie leidžiamų atskaitymų bus priskirta tik 9000 Lt (900 x 10), o likusi dalis remonto išlaidų dalis, t. y. 27000 Lt (54000 – 7200 – 10800 – 9000), nebus priskirta prie leidžiamų atskaitymų.

6.2. Jei remontuojamos ne patalpos, o kitas įmonės turtas (įrenginiai, ryšių priemonės ir pan.), nuosavybės teise priklausantis vienetų dalyviams ir jų šeimų nariams, tai šio turto remonto sąnaudos, kurios gali būti atskaitomos iš įmonės pajamų, nustatomos tokiais pat būdais, kaip ir patalpų remonto atveju.

(18.9-08-2) –R- 4813Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 5 str. 2 ir 3 dalių, 20 str. 4 dalies ir 58 str. 16 d. 1 punkto komentarų (paaiškinimų) pakeitimo ir papildymo2003.05.212002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-7932Dėl pelno mokesčio įstatymo komentare pateikto pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 11 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies ir jų komentarų pakeitimo2003.08.292003.07.252002.01.01(18.9-08-2)-R-7932Dėl pelno mokesčio įstatymo komentare pateikto pelno mokesčio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 11 dalies, 19 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 3 dalies ir jų komentarų pakeitimo2003.08.292003.07.252002.01.01
Klausimas: Nr. 5650
Nuomos periodas yra nustatomas nuo sutarties pasirašymo dienos (1996-11-01) ir galioja iki 1997-11-01. Jei nė viena iš šalių nepraneša apie sutarties nutraukimą likus trims mėnesiams iki lapkričio 1 d., sutartis pratęsiama vieneriems metams. Ar kiekvienais metais reikia raštiško sutarties papildymo sutarčiai pratęsti?

Atsakymas:

Manau, kad nereikia, jei tokio turto neremontuojate (numatyta Pelno mokesčio įstatymo 20 str.).

Tačiau jeigu turtą remontuosite, metams pasibaigus reikėtų pasirašyti sutarties pratęsimo priedą.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 6708
Įmonė 2002 m. lapkričio mėnesį suremontavo geležinkelio bėgių atkarpą, kuri yra įmonės teritorijoje, bet nėra įmonės nuosavybė. Nesudaryta su Lietuvos geležinkeliais nuomos ar panaudos sutartis. Remonto suma – 3000 Lt, PVM – 540 Lt.
Ar įmonė gali šias sąnaudas pripažinti leidžiamais atskaitymais?

Atsakymas:

Jei įmonė atliko bėgių remontą , o šie bėgiai nepriklauso įmonei bei nėra sudaryta su Lietuvos geležinkeliais sutartis, tai remonto sąnaudos bus neleidžiami atskaitymai.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 6933
Ar šias remonto išlaidas reikia priskirti remonto sąnaudoms ir atskaityti tuo laikotarpiu, kurį jos patirtos? Ar galima keisti remonto išlaidų priskyrimo sąnaudoms būdus, t. y. pirmojo remonto išlaidomis mažinti nusidėvėjimo sumą, o antrojo remonto išlaidas priskirti sąnaudoms per 5 m. arba iš karto?

Atsakymas:

Remonto sąnaudų  apskaita reglamentuota  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 liepos 30 d. nutarimu Nr. 955 patvirtintoje Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkoje.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 8665
Nuomoto turto rekonstrukcija užfiksuota buhalterijoje D 151 (nebaigta statyba) ir K 350 (gautos dotacijos ir subsidijos). Finansavimas buvo iš savivaldybės. Nuomos sutartis pasirašyta 5 metams. Baigiantis rekonstrukcijai nuomotojui išrašytas laisvos formos dokumentas, kuriame nurodoma rekonstrukcijos vertė. Kaip toliau nuomininkas turės nurašyti šią rekonstrukciją?

Atsakymas:

Nuomojamo turto rekonstrukcijos sąnaudos leidžiamiems atskaitymams priskiriamos lygiomis dalimis per likusį nuomos laikotarpį, pradedant kitu mėnesiu, kai rekonstrukcijos darbai buvo užbaigti.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 8680
Pagal kokius kriterijus nustatyti, kokias sąnaudas reikia priskirti ilgalaikio turto remontui, o kokias eksploatacijai? Pvz., ar yra eksploatacija l/a akumuliatorius arba važiuoklės detalės remontas.

Atsakymas:

Visa tai yra eksploatacinės išlaidos, jeigu jos neviršija 50 proc. turto įsigijimo  vertės.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 8917
2001 m. sudaryta gamybinio pastato nuomos sutartis. Nuomos terminas – 10 metų. 2002 m. sausio 2 d. sudaromas priedas prie sutarties, kuriuo nuomos terminas keičiamas iki 2002 m. gruodžio 31 d. ir numatoma, kad šalims nepareiškus raštiško pageidavimo nutraukti sutartį, ji pratęsiama kiekvieniems kitiems ataskaitiniams metams.
2002 m. nuomininkas atliko patalpų rekonstrukciją, kuri nebuvo daugiau nei 50 procentų nurodytos priėmimo–perdavimo akte pastato įsigijimo vertės.
Ar rekonstrukcijos sąnaudas galima traktuoti leidžiamais 2002 m. atskaitymais, jei žinoma, kad sutartis nebuvo nutraukta ir tebegalioja 2003 m.?

Atsakymas:

Kadangi jūs pakeitėte sutartį ir joje nėra griežtai apribotas nuomos terminas, tai remonto sąnaudas reiktų nurašyti per ilgalaikio turto grupėms nustatytą nusidėvėjimo laikotarpį (Pelno mokesčio įstatymo I priedėlis)..

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 6386
UAB nuomoja pastatą. Nuomos sutartis pasirašyta lapkričio mėn. Nuomos terminas – 5 metai. Lapkričio mėnesį buvo atliktas pastato remontas, kurio vertė sudaro mažiau negu 50 proc. pastato vertės. Ar galima remontą laikyti ateinančių laikotarpių sąnaudomis, nurašant kiekvieną mėnesį per 5 metus? Ar galima jau lapkričio, gruodžio mėn. dalį remonto sumos įtraukti į sąnaudas? Ar būtina dalį remonto sumos traukti į sąnaudas kiekvieną mėnesį? 5 (atlyginimas plius premija) pagal 1 lentelę.

Atsakymas:

Nuomojamo turto remonto sąnaudos leidžiamiems atskaitymams priskiriamos lygiomis dalimis per likusį nuomos laikotarpį, pradedant kitu mėnesiu, kai darbai buvo užbaigti.

Remonto darbų vertę  reikėtų dalinti iš 5 m. ir kiekvieną mėn., pradedant gruodžio mėn.,  nurašyti lygiomis dalimis.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas VMI.005
[Šaltinis: Valstybinė mokesčių inspekcija]
Įmonė išsinuomavo ilgalaikį materialųjį turtą pagal neterminuotą nuomos sutartį ir atliko to turto remontą. Kaip to turto remonto sąnaudos turi būti priskiriamos leidžiamiems atskaitymams?

Atsakymas:

Tokio turto remonto sąnaudos priskiriamos leidžiamiems atskaitymams per Pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje atitinkamoms turto grupėms nustatytą laikotarpį, bet ne trumpesnį kaip 3 metai ir jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą. PMĮ 20 str. 3 dalis (2003-07-01 PMĮ Nr. IX-1659 redakcija, Žin., 2003, Nr. 74-3417) .

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. SEM_0018
UAB „M“ 2003 m. kovo mėnesį finansinės nuomos būdu įsigijo nekilnojamąjį turtą, kurį pradėjo eksploatuoti kitą mėnesį. 2003 metais bendrovė vykdydama gamybinę veiklą kartu atlieka ir pastato remontą. Metams pasibaigus remonto darbo vertė viršija 50% pastato vertės, bet remonto darbai tęsiami ir 2004 metais. Ar privalo 2003 metais UAB „M“ padidinti pastato įsigijimo vertę ir parodyti tai finansinėje atskaitomybėje, ar tai reikės padaryti 2004 metais baigus remonto darbus?

Atsakymas:

Pelno mokesčio įstatymo 20 str. nurodyta, jei vieneto naudojamo materialiojo ilgalaikio turto remonto kaina per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų remontuojamo turto įsigijimo kainos arba jeigu turtas rekonstruojamas, tai šio remonto arba rekonstravimo verte yra didinama remontuoto arba rekonstruoto ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kaina. Tačiau šiame straipsnyje nenurodyta, kuriuo mokestiniu laikotarpiu turi būti padidinta turto įsigijimo kaina. VMI nuomone, turto vertė turi būti padidinta tik pabaigus remonto ar rekonstrukcijos darbus.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 5690
1. Firma, teikianti interneto paslaugas, išardė vieną iš savo interneto komplektų (apskaičiuotas kaip ilgalaikis turtas). Vienas detales užpajamavo kaip medžiagas, o kitas, susidėvėjusias, nurašė. Po kelių mėnesių iš išardytų bei naujų detalių sukomplektavo naują komplektą, apskaičiuojamą kaip ilgalaikis turtas. VMI šiuo atveju aiškina, kad iš ilgalaikio turto kurti ilgalaikio negalima. Ar teisingai elgiasi įmonė? Ar yra koks nors teisės aktas ta tema?
2. Kompiuterių detalės morališkai nusidėvi, greitai baigiasi jų garantinis terminas, interneto komplektus, kurie pastatyti lauke, veikia oro sąlygos, žaibas ir pan. Jokiame norminiame akte nėra įvardyta, kaip geriausiai būtų galima tokias detales nurašyti, ar joms gali būti taikomos fizinio nusidėvėjimo normos? Kaip nurašyti morališkai pasenusias, pasibaigusio garantinio termino, force majeure oro sąlygų paveiktas kompiuterių detales?
3. Ta pati firma nudėvi interneto komplektus pagal patvirtintas normas per 3 m. Beveik kas mėnesį prie jų yra prikomplektuojama naujų detalių. Kaip turėtų būti skaičiuojamas šio turto nusidėvėjimas: detalių vertė pridedama prie komplektų (įsigijimo ar likutinės) vertės ir nudėvima per likusį komplektui tarnauti laiką, ar tų detalių verte ilgalaikio turto nusidėvėjimas pratęsiamas dar 3 m.?

Atsakymas:

1. Įmonė, iškomplektavusi ilgalaikį turtą, jį turėjo nurašyti. Tinkamos naudoti iškomplektuotos detalės turėjo būti užpajamuotos kaip atsargos. Užpajamuotas komplektuojančias dalis įmonė gali parduoti, nurašyti ar panaudotii naujo turto sukūrimui. Ilgalaikio materialiojo turto pasigaminimo vertė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 liepos 30 d. nutarimu Nr. 955 patvirtintos Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkos nuostatas.

2. Pasenusių, susidėvėjusių detalių kaip natūralią netektiį  nurašyti negalite, nes to nėra numatyta įstatyme. Ilgalaikio turto susidėvėję, sugedę dalys galėtų būti keičiamos, atliekant šio turto remontą.

3.Detalių, kurios yra panaudojamos interneto komplektų atnaujinimmui, vertę galite iš karto nurašyti į sąnaudas, jei per metus komplektavimo vertė neviršija 50 proc. komplekto įsigijimo vertės.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 5782
Tarkime, atlikome nuomojamo biuro remontą (iki 50 proc. įsigijimo vertės). Pagal sutartį likęs nuomos laikotarpis – 2 m. Vadinasi, remontą turime nurašyti per 2 m.
Tarkim, kad:
a) po 2 m. paaiškėja, kad sutartį pratęsime dar 2 m. Ar reikia perskaičiuoti remonto nurašymą?
b) jau po 1 m. nuomos sutartis nutraukiama. Kaip tada bus su dar nenurašyta remonto dalimi?

Atsakymas:

A. Jei bus sudaryta nauja sutartis, tai nieko keisti nereikės.

B. Jei sutartis bus nutraukta, tai likusi nenudėvėta remonto dalis bus neleidžiami atskaitymai.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 6190
Ar padarytą kosmetinį biuro remontą ir komunalines paslaugas galima traukti į išlaidas, jeigu biuro patalpos priklauso užsienio šalies piliečiui, bet juo atstovybė naudojamasi nemokamai.

Atsakymas:

Komunalinių paslaugų vertė pripažįstama ataskaitinio laikotarpio snaudomis pagal sąskaitos gavimo dątą, jeigu sąskaita yra įmonės vardau. Jeigu įmonė sumoka mokėjimus, susijusius su to buto eksploatavimu (buto šildymas, aptarnavimo mokesčiai, atlyginimas už telekomunikacijų paslaugas ir pan.), kuriuos gyventojas privalėtų mokėti neatsižvelgiant į tai, ar jis bute  faktiškai gyvena, ar ne, tokių mokėjimų suma, apmokėta įmonės, pripažįstama šio gyventojo pajamomis gautomis natūra ir apmokestinama kartu su nuompinigių suma kaip turto nuomos pajamos.

Remonto sąnaudos leidžiamiems atskaitymams priskiriamos dalimis per nuomos ar panaudos sutarties terminą. Jei sutartis neterminuota -  per Įstatymo 1 priedėlyje atitinkamoms turto grupėms nustatytą nusidėvėjimo laikotarpį, bet ne trumpesnį kaip 3 metai.

Šioms sąnaudoms pagrįsti turi būti sudaryta patalpų nuomos arba panaudos sutartis.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 8828
I. Įmonė A, pagal finansinės nuomos (lizingo) sutartį, kurioje numatytas nuosavybės teisės perėjimas, perduoda ilgalaikį turtą dukterinei įmonei B. Įmonė A prieš perduodama ilgalaikį turtą įmonei B, jį naudojo savo veikloje ir skaičiavo nusidėvėjimą.
Ar iki ilgalaikio turto perdavimo įmonėje A skaičiuotas turto nusidėvėjimas bus leidžiami atskaitymai?
II. Įmonė A kaip pajinį įnašą perdavė įmonei B krovininį laivą. Įmonė B surašė šiam laivui įvedimo į eksploataciją aktą ir išnuomojo 1 triumą (sektorių). Tuo pačiu metu pradėjo vykdyti laivo rekonstrukciją, t. y. pakeitė jo paskirtį iš krovininio į žvejybinį.
Ar šioje situacijoje priskaičiuotas laivo nusidėvėjimas bus leidžiami atskaitymai?

Atsakymas:

I. Taip.Tai bus ribojamo dydžio leidžiami atskaitymai.

II. Taip.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

Klausimas: Nr. 9447
UAB „Rytas“ vykdanti tik apmokestinamąją veiklą 2003 m. sudarys 3 metams gamybinio pastato nuomos sutartį su UAB „Vakaras“ (PVM mokėtoja, UAB „Rytas“ yra UAB „Vakaras“ akcininkas). Sutartyje nėra numatytas per nuomos laikotarpį nuomininko patirtų išlaidų kompensavimas. UAB „Rytas“ numato atlikti pastato remontą, viršijantį 50 proc. pastato įsigijimo vertės. Kaip turės būti įtraukiami remonto darbai savininko ir nuomininko apskaitoje? Kokia PVM apskaita ir kaip ją parodyti PVM deklaracijoje? Ar reikia nuomos sutartyje nurodyti rinkos kainą?

Atsakymas:

Pagal Pelno mokesčio įstatymo 20 str. nuostatas pagal nuomos sutartį turimo materialiojo ilgalaikio turto remonto arba rekonstravimo sąnaudos atskaitomos iš nuomininko pajamų lygiomis dalimis per nuomos arba panaudos laikotarpį, t. y. kai įmonė suremontuoja arba rekonstruoja pagal nuomos sutartį naudojamą materialųjį ilgalaikį turtą, tai ši įmonė remonto, neatsižvelgdamas į jo vertę, arba rekonstravimo sąnaudas prie leidžiamų atskaitymų priskiria lygiomis dalimis per likusį nuomos arba panaudos laikotarpį, pradedant kitu mėnesiu, kai darbai buvo užbaigti, jei remonto sąnaudos yra patirtos siekiant išlaikyti to turto ekonominį naudingumą.

Todėl UAB „Rytas“ remonto sąnaudas leidžiamiems atskaitymams galės priskirti per likusį nuomos laikotarpį, pradedant kitu mėnesiu, kai darbai bus užbaigti.

Pelno mokesčio įstatymo 20 straipsnyje numatyta, jei remonto vertė per mokestinį laikotarpį viršija 50 procentų išsinuomoto suremontuoto materialiojo ilgalaikio turto įsigijimo kainos arba jei turtas rekonstruojamas, tai nuomotojas didina šio remonto arba rekonstravimo darbų verte ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo kainą tuo mokestiniu laikotarpiu, kuriuo remontas arba rekonstravimas buvo iki galo atliktas, ir apmokestina pelno mokesčiu.

Todėl UAB „Vakaras“ tais metais, kai UAB „Rytas“ atliks remontą, kurio vertė viršys gamybinio pastato 50 procentų įsigijimo vertės, šio remonto verte turės padidinti gamybinio pastato vertę ir apmokestinti pelno mokesčiu.

UAB „Vakaras“ šio remonto sąnaudas leidžiamiems atskaitymams galės priskirti per gamybinio pastato nusidėvėjimo laikotarpį.

UAB „Rytas“ pirkimo PVM, sumokėtą už nuomojamo turto remontą, galės atskaityti, jeigu remontuotas turtas bus naudojamas PVM apmokestinamojoje veikloje.

Jei atliktas pastato remontas atitiks esminio pagerinimo sąvoką, t. y. remonto darbai viršys 50 procentų pastato rinkos vertės iki remonto darbų pradžios, užbaigus tokius turto pagerinimo darbus jie tampa PVM objektas ir UAB „Rytas“ nuo jų vertės turės apskaičiuoti 18 proc. pardavimo PVM. Nutraukus nuomos sutartį, UAB „Rytas“ turės turto savininkui – UAB „Vakaras“ – išrašyti apskaitos dokumentą, kuriame turės nuo perduodamos esminio pagerinimo vertės dalies, atitinkančios metų skaičių, likusį iki PVM įstatyme nustatyto PVM atskaitos tikslinimo termino pabaigos, apskaičiuoti 18 proc. PVM.

Tačiau pagal PVM įstatymo 9 straipsnio 5 dalies nuostatas UAB „Rytas“, atlikęs nuomojamo pastato esminį pagerinimą, gali iš karto, pabaigęs pagerinimo darbus, šį esminį pagerinimą patiekti pastato savininkui – UAB „Vakaras“. Šiuo atveju UAB „Rytas“ neturės priskaičiuoti nuo esminio pagerinimo darbų vertės pardavimo PVM: jis išrašys turto savininkui pagerinimo darbų perdavimo dokumentą ir apskaičiuos nuo jo pardavimo PVM, kurį PVM įstatymo 96 straipsnyje nustatyta tvarka išskaičiuos ir sumokės pagerinto pastato savininkas – UAB „Vakaras“. Šiuo atveju, nutraukus nuomos sutartį, UAB „Rytas“ jokių papildomų prievolių neatsiras.

Pagal VMI paaiškinimus pastato esminis pagerinimas laikomas patiektu turto savininkui iš karto po darbų atlikimo tik tuo atveju, jeigu tai įforminančiame apskaitos dokumente yra turto savininko sutikimas pagerinimą priimti, priešingu atveju laikoma, kad turtą naudojantis PVM mokėtojas pasigamino ilgalaikį materialųjį turtą.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 20 str.

21 straipsnis. Komandiruočių sąnaudos

   1. Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko, ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka numatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

   2. Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

   3. Komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

 

SU STRAIPSNIU SUSIJĘ DOKUMENTAI:

LRV nutarimas Nr. 613, 1995-04-28, su pakeitimais Nr. 857, 1995-06-16; Nr. 1638, 1995-12-29; Nr. 168, 1996-02-01; Nr. 365, 1997-04-15; Nr. 632, 1997-06-19; Nr. 693, 1997-06-30; Nr. 542, 1998-05-04; Nr. 470, 1999-04-27; Nr. 341, 2001-03-29; Nr. 830, 2003-06-25;

LRV nutarimas Nr. 120, 1996-01-23, su pakeitimais Nr. 26, 1999-01-11; Nr. 135, 2003-01-29;

LRV nutarimas Nr. 99, 2003-01-28; su pakeitimais Nr. 914, 2003-07-15, Nr. 1133, 2003-09-05; Nr. 1212, 2003-10-01;

FM įsakymas Nr. 116, 1996-11-21, su pakeitimais Nr. 160, 2002-06-11, Nr. 1K-136, 2003-05-20.

Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

1. Apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudų sąvoka skiriasi nuo vartojamos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“: valdymo organų narių komandiruotės nelaikomos komandiruotės sąnaudomis. Įstatyme nustatyta, kad, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Pagal Vyriausybės nutarimą valdymo organų narių komandiruotės neapmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu ir šios sąnaudos nemažina apmokestinamojo pelno. Apmokestinamąjį pelną mažina tik įmonių darbuotojų komandiruočių sąnaudos.

2. Komandiruočių sąnaudų pripažinimas Lietuvos Respublikoje 2002 metais nesikeitė, t. y. 1996 m. sausio 23 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 120 galiojo visus 2002 metus. Todėl jei Lietuvoje darbuotojas vyksta į komandiruotę, bet nepristato nakvynės išlaidų pateisinančių dokumentų, jam galima kompensuoti ir tai bus sąnaudos, kurios mažina apmokestinamąjį pelną (6,25 Lt nakvynės išlaidų).

3. Nuo 2003-01-01 įsigaliojo naujas Vyriausybės nutarimas Nr. 99 dėl komandiruočių sąnaudų apskaičiuojant pelno mokestį. Jis paskelbtas tik sausio mėnesio pabaigoje. Pagrindiniai pakeitimai:

- Lietuvoje dienpinigių norma  yra 31, 25 Lt per dieną;

- jei komandiruotė Lietuvoje trunka 1 dieną, galima taikyti 50 proc. komandiruotpinigių sumos;

- jei į komandiruotę užsienin vyksta įmonės vadovas, kuris yra ir tos įmonės akcininkas, tai jam negalima mokėti 100 proc. didesnių dienpinigių.

AK21strA.Kapitanovo komentaras 2003.01.01
Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

1. Apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudų sąvoka skiriasi nuo vartojamos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“: valdymo organų narių komandiruotės nelaikomos komandiruotės sąnaudomis. Įstatyme nustatyta, kad, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Pagal Vyriausybės nutarimą valdymo organų narių komandiruotės neapmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu ir šios sąnaudos nemažina apmokestinamojo pelno. Apmokestinamąjį pelną mažina tik įmonių darbuotojų komandiruočių sąnaudos.

2. Komandiruočių sąnaudų pripažinimas Lietuvos Respublikoje 2002 metais nesikeitė, t. y. 1996 m. sausio 23 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 120 galiojo visus 2002 metus. Todėl jei Lietuvoje darbuotojas vyksta į komandiruotę, bet nepristato nakvynės išlaidų pateisinančių dokumentų, jam galima kompensuoti ir tai bus sąnaudos, kurios mažina apmokestinamąjį pelną (6,25 Lt nakvynės išlaidų).

3. Nuo 2003-01-01 įsigaliojo naujas Vyriausybės nutarimas Nr. 99 dėl komandiruočių sąnaudų apskaičiuojant pelno mokestį. Jis paskelbtas tik sausio mėnesio pabaigoje. Pagrindiniai pakeitimai:

- Lietuvoje dienpinigių norma  yra 31, 25 Lt per dieną;

- jei komandiruotė Lietuvoje trunka 1 dieną, galima taikyti 50 proc. komandiruotpinigių sumos;

- jei į komandiruotę užsienin vyksta įmonės vadovas, kuris yra ir tos įmonės akcininkas, tai jam negalima mokėti 100 proc. didesnių dienpinigių.

- jei į komandiruotę užsienin vyksta įmonės vadovas, kuris yra ir tos įmonės akcininkas, tai jam nuo 2003-01-31 iki 2003-07-19 negalima mokėti 100 proc. didesnių dienpinigių. Nuo 2003-07-19 buvo panaikintas apribojimas, kuris neleido įmonės akcininkui mokėti 100 proc. didesnių dienpinigių, jei akcininkas buvo to vieneto direktorius. AK21strA.Kapitanovo komentaras 2003.01.01AK21strA.Kapitanovo komentaras 2003.01.01AK21strA.Kapitanovo komentaras 2003.07.19AK21strA.Kapitanovo komentaras 2003.07.19

Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

1. Apskaičiuojant 2002 metų apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudų sąvoka skiriasi nuo vartojamos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“: valdymo organų narių komandiruotės nelaikomos komandiruotės sąnaudomis. Įstatyme nustatyta, kad, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Pagal Vyriausybės nutarimą valdymo organų narių komandiruotės neapmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu ir šios sąnaudos nemažina apmokestinamojo pelno. Apmokestinamąjį pelną mažina tik įmonių darbuotojų komandiruočių sąnaudos.

2. Komandiruočių sąnaudų pripažinimas Lietuvos Respublikoje 2002 metais nesikeitė, t. y. 1996 m. sausio 23 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 120 galiojo visus 2002 metus. Todėl jei Lietuvoje darbuotojas vyksta į komandiruotę, bet nepristato nakvynės išlaidų pateisinančių dokumentų, jam galima kompensuoti ir tai bus sąnaudos, kurios mažina apmokestinamąjį pelną (6,25 Lt nakvynės išlaidų).

3. Nuo 2003-01-01 įsigaliojo naujas Vyriausybės nutarimas Nr. 99 dėl komandiruočių sąnaudų apskaičiuojant pelno mokestį. Jis paskelbtas tik sausio mėnesio pabaigoje. Pagrindiniai pakeitimai, kurie galioja nuo 2003-01-01 iki 2003-09-30:

- Lietuvoje dienpinigių norma  yra 31, 25 Lt per dieną;

- jei komandiruotė Lietuvoje trunka 1 dieną, galima taikyti 50 proc. komandiruotpinigių sumos;

- jei į komandiruotę užsienin vyksta įmonės vadovas, kuris yra ir tos įmonės akcininkas, tai jam negalima mokėti 100 proc. didesnių dienpinigių.

- jei į komandiruotę užsienin vyksta įmonės vadovas, kuris yra ir tos įmonės akcininkas, tai jam nuo 2003-01-31 iki 2003-07-19 negalima mokėti 100 proc. didesnių dienpinigių. Nuo 2003-07-19 buvo panaikintas apribojimas, kuris neleido įmonės akcininkui mokėti 100 proc. didesnių dienpinigių, jei akcininkas buvo to vieneto direktorius.

4. Nuo 2003-10-10 atsirado nauji pakeitimai, susiję su komandiruotės išlaidomis, tikriau dienpinigiais:

-  Lietuvoje dienpinigiai sudaro 15 litų, o jei komadiruotė trunka 1 diena,  taikoma 7,5 lito.

-  Jei darbuotojui išmokami dienpiniagiai Lietuvoje viršija 50 proc. to mėnesio algos, tai viršijanti suma yra apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu ir soc. įmokomis. Pavyzdžiui, darbuotojas už 2003 m. gruodžio mėn. uždirbo 700 litų darbo užmokesčio. Per šį mėnesį jam buvo išmoketa 500 litų dienpinigių už Lietuvoje vykusią komadiruotę. Vadinasi, komandiruotės sąnaudos bus 500 litų, kuriomis įmonė galės mažinti apmokestinamąjį pelną, bet darbuotojo GPM ir soc. įmokų objektas bus 850 litų (700 + 150).

Užsienio dienpinigiai nuo 2003-10-01 iki 2003-12-31 neapmokestinami GPM ir soc. įmokomis, jei darbuotojo alga buvo didesnė kaip 450 litų, t. y. 450,01 Lt. Nuo 2004-01-01 iki 2004-04-30 dienpinigiai nebus apmokestinami, jei darbuotojo priskaičiuotas darbo užmokestis yra nemažesnis kaip 575,01 lito. Nuo 2004-05-01 dienpinigiai nebus apmokestinami, jei darbuotojo priskaičiuotas darbo užmokestis bus nemažesnis kaip 650,01 lito.

AK21strA.Kapitanovo komentaras 2003.01.01AK21strA.Kapitanovo komentaras 2003.01.01AK21strA.Kapitanovo komentaras 2003.07.19AK21strA.Kapitanovo komentaras 2003.07.19

2004.05.1019 (33)AK21strA. Kapitanovo komentaras2004.05.052003.10.10
VMI komentaras

21 straipsnis. Komandiruočių sąnaudos

1. Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko, ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

Komentaras

    1. Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją.

    Siuntimas į komandiruotę įforminamas vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios (personalios) įmonės savininko įsakymu (sprendimu) arba potvarkiu, kuriame nurodomas būsimos komandiruotės tikslas, vietovė (vietovės), komandiruotės trukmė.

    Pasiųstam į komandiruotę darbuotojui paliekama darbo vieta (pareigos) ir įstatymų nustatyta tvarka darbo užmokestis už visą komandiruotės laiką (įskaitant kelionėje būtą laiką).

    Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

    2. PMĮ pateikta komandiruotės sąvoka skiriasi nuo Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929) ir 1996 m. sausio 23 d. nutarime Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) vartojamų sąvokų. Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 1 punkto nuostatas tarnybine komandiruote laikomas ir įmonės valdymo organo siuntimu valdymo organo narių išvykimas atlikti tarnybinį pavedimą, o pagal Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarimą Nr. 120 (Žin., 1996, Nr. 9-225) komandiruote nelaikomas individualios įmonės savininkų ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

    Tačiau apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną turi būti vadovaujamasi PMĮ 21 straipsnyje pateikta komandiruotės sąvoka ir todėl valdymo organų nariams, kurie nėra sudarę darbo sutarčių su įmonė, kompensuotos komandiruočių išlaidos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, nelaikomos komandiruočių sąnaudomis, o individualių įmonių savininkų ir ūkinių bendrijų tikrųjų narių komandiruočių išlaidos laikomos komandiruočių sąnaudomis.

    Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo (ar jo įgalioto asmens) arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją.

    Siuntimas į komandiruotę įforminamas vieneto administracijos vadovo (ar jo įgalioto asmens) įsakymu (sprendimu) arba individualios  įmonės savininko įsakymu (sprendimu), kuriame turi būti nurodytas  komandiruotės tikslas, vieta (vietos), komandiruotės trukmė ir  numatomos apmokėti išlaidų rūšys. Jeigu komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, įsakyme  turi būti nurodyta buvimo kiekvienoje užsienio valstybėje trukmė.

    Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

2. Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

Komentaras

    1. Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

    Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 1 punktą, į darbuotojo vienoje vietoje užsienio komandiruotės dienų skaičių neįskaičiuojamos kelionėje sugaištos dienos.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą  įmonės darbuotojas nuo 2002 m. sausio 6 d. iki 2002 m. liepos 7 d. siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Briuselyje. Įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į 183 dienų trukmės (įskaitant kelionės laiką) tarnybinę komandiruotę Briuselyje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Briuselio grįžo į darbą ne liepos 8 dieną, bet liepos 9 dieną. Kelionėje į Briuselį darbuotojas praleido 1 dieną, o grįždamas iš Briuselio dėl blogų oro sąlygų (kelis kartus buvo atidėtas skrydžio laikas) kelionėje užtruko 2 dienas. Šiuo atveju, darbuotojas kelionėje iš viso užtruko 3 dienas (1 diena + 2 dienos). Kadangi į darbuotojo vienoje vietoje užsienio komandiruotėje praleistų dienų skaičių kelionės laikas neįskaičiuojamas, vadinasi, darbuotojas vienoje vietoje užsienio komandiruotėje praleido 181 dieną (nuo sausio 7 d. iki liepos 6 d.), nors darbo laiko tabelyje pažymima, kad darbuotojas užsienio komandiruotėje išbuvo 184 dienas. Vadinasi, šio darbuotojo išvykimas į užsienį, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, laikomas užsienio komandiruote.

    2. Siunčiamiems į užsienį darbininkams ir tarnautojams, kurie dirba kelionėje, lauko sąlygomis ir kurių darbas susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis),  su tuo susijusios papildomos išlaidos gali būti kompensuojamos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1384 ,,Dėl kompensacijos už darbą, kuris susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis)“ (Žin., 1996, Nr. 114-2641) nustatyta tvarka. Tačiau tai turi būti numatyta darbo ar kolektyvinėje sutartyje, kur nustatoma kompensacijos mokėjimo tvarka ir dydis - iki 50 proc. atlyginimo per mėnesį, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta komandiruočių į užsienį dienpinigių norma. Minėtas nutarimas nepanaikina nuostatos, kad vykstantiems į tarnybinę komandiruotę į užsienį darbuotojams ir tarnautojams galima apmokėti komandiruotės išlaidas pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ (Žin., 1996, Nr. 114-2660; Nr. 116) patvirtintas dienpinigių normas.

    Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus atvejus, kai darbuotojo darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

3. Komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Komentaras

    1. Pagal PMĮ 17 straipsnio nuostatas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    Komandiruotės išlaidos kompensuojamos asmenims, susijusiems su įmone darbo santykiais. Kompensuojamos virš nustatytos normos komandiruočių išlaidos apmokestinamos pajamų mokesčiu FAPML įstatymo II dalyje nustatyta tvarka. Virš nustatytos normos kompensuotos komandiruočių išlaidos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos.

    Įmonėje pagal darbo sutartį nedirbančiam asmeniui išmokamos komandiruotės išlaidų kompensavimo išmokos laikomos to asmens su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis, kurios FAPML įstatymo V dalyje nustatyta tvarka apmokestinamos taikant 20 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifą.

    2. PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, t. y. dokumentais, kuriuose nurodyti visi apskaitos dokumentams privalomi rekvizitai. Šios dalies 2 punkte nurodyta, kad išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyta prekių ar paslaugų  pirkėjo (kliento) pavadinimas ir kodas arba vardas, pavardė ir asmens (jeigu tai fizinis asmuo) kodas.

    Šio straipsnio 4 dalies reikalavimai netaikomi užsienio vienetų ar fizinių asmenų surašytų dokumentų atveju. Sąnaudos pagal užsienio vienetų ar fizinių asmenų surašytus dokumentus pripažįstamos, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.

    Iki 2002 m. birželio 30 d. galioja Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 1230 ,,Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų“ (Žin., 1996, Nr. 104-2384; 2002, Nr. 46-1767) 2 punkto nuostatos, pagal kurias apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, automobilių degalų (variklių benzino, dyzelinių degalų ir suskystintų dujų) įsigijimo išlaidos, taip pat ne didesnės kaip 3000 Lt per mėnesį kitų prekių (paslaugų) įsigijimo išlaidos gali būti grindžiamos kasos aparato kvitais, turinčiais privalomus rekvizitus, jeigu šių kvitų bet kurioje pusėje įrašytas pirkėjo pavadinimas ir kodas arba vardas, pavardė bei asmens kodas, ir asmens, pardavusio prekes (suteikusio paslaugas), pareigos, vardas, pavardė, taip pat jei yra parašas ir (arba) spaudas. Šiuos rekvizitus pirkėjo prašymu turi nurodyti prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas.

    Pagal Vyriausybės 1998 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 664 ,,Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ (Žin., 1998, Nr. 53-1463) nuostatas keleivinio transporto įmonių bilietų kasose bei keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, privaloma naudoti kasos aparatus.

    Vadinasi, komandiruotės metu patirtos kelionės išlaidos darbuotojams gali būti atlygintos ir pripažintos priskiriamomis prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų komandiruotės sąnaudomis pagal kasos aparato kvitus, jeigu šių kvitų bet kurioje pusėje įrašytas pirkėjo pavadinimas ir kodas, taip pat jei yra nurodyta bilietus pardavusio asmens pareigos, vardas, pavardė, parašas ir (arba) spaudas. Tačiau kelionių bei kitų paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų suma, grindžiama tik kasos aparato kvitais, per mėnesį neturi būti didesnė kaip 3000 Lt. Paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų, pagristų tik kasos aparato kvitais, suma, viršijanti 3000 Lt per mėnesį, leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama. Jeigu kelionių bei kitų paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų suma viršija 3000 Lt per mėnesį, tai šioms išlaidoms pagrįsti turi būti pateiktos sąskaitos faktūros arba PVM sąskaitos faktūros.

    Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojus Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185; Nr. 57) nuostatoms, išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal kasos aparato kvitus, jeigu prekių ar paslaugų, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertė (įskaitant PVM) ne didesnė kaip 500 Lt. Išlaidos sąnaudomis gali būti pripažįstamos tik tuo atveju, jeigu kvite nurodytas pirkėjo (kliento) pavadinimas ir įmonės kodas arba fizinio asmens (turto savininko) vardas, pavardė ir asmens kodas. Lietuvos Respublikos finansų ministras turi teisę nustatyti papildomus išlaidų pripažinimo sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus apribojimus. 

    Tais atvejais, kai parduodant keleivinio transporto bilietus neprivaloma išduoti kasos aparato kvito, keleivinio transporto išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal teisės aktų reikalavimus atitinkančius keleivinio transporto bilietus, jeigu ant tų bilietų nurodytas pirkėjo (kliento) pavadinimas ir įmonės kodas (asmens kodas).

    Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185) nuostatos dėl išlaidų pripažinimo sąnaudomis taikomos išlaidoms, patirtoms po šio nutarimo įsigaliojimo, t. y. nuo 2002 m. liepos 1 d. patirtoms išlaidoms.

    2. PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje (Žin., 2002, Nr. 110-3992) nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti privalomi rekvizitai.

    Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185), kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2113 ,, Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 2-53), patvirtino Specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarką bei Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarką ir nustatė mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų  rekvizitus.

    Atsižvelgiant į tai, paaiškiname, kad komandiruotės metu patirtos kelionės išlaidos gali būti atlygintos ir pripažintos priskiriamomis prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų komandiruotės sąnaudų pagal  kasos aparato kvitus  ir  teisės aktų reikalavimus atitinkančius keleivinio transporto bilietus. Šiuose dokumentuose, apskaičiuojant  2002-ais ir vėlesniais metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio apmokestinamąjį pelną, nereikia nurodyti pirkėjo (kliento) pavadinimo ir įmonės kodo arba fizinio asmens (turto savininko) vardo, pavardės ir asmens kodo.

    3. Komandiruočių į užsienį sąnaudos.

3.1. Tarnybinių komandiruočių į užsienį sąnaudos prie ribojamo dydžio leidžiamų atskaitymų priskiriamos vadovaujantis Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929).

3.2. Tuo atveju, kai Lietuvos įmonė turi užsienyje atstovybę, filialą ar kitą nesavarankišką padalinį, tai laikoma, kad darbuotojo nuolatinė darbo vieta yra Lietuvos įmonėje. Atsižvelgiant į tai, darbuotojams, vykstantiems į tarnybines komandiruotes iš nuolatinių darbo vietų (Lietuvos įmonių padalinių, esančių užsienyje) taikomos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929) nuostatos.

3.3 Pagal šio nutarimo 4 punktą atlyginamos tokios su komandiruote susijusios išlaidos (toliau – komandiruotės išlaidos):

- dienpinigiai (nutarimo 4.1 p.);

- gyvenamojo ploto nuomos išlaidos (nutarimo 4.2 p.);

- kelionės į užsienio valstybę ir jos teritorijoje visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), taip pat kelionės nuo oro uosto, geležinkelio, autobusų stoties ir kitų atvykimo vietų iki viešbučio (ar kitos gyvenamosios vietos) ir atgal transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas); komandiruotės metu užsienio valstybėje patirtos kelionės visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), jeigu jos susijusios su komandiruotės tikslais (nutarimo 4.3 p.);

- dokumentų, susijusių su išvykimu, tvarkymo išlaidos, įskaitant vykstančiųjų į užsienį draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimą ligos atveju (nutarimo 4.4 p.);

- kelių mokestis ir transporto priemonės draudimo bei civilinės atsakomybės draudimo išlaidos (nutarimo 4.5 p.);

- degalų įsigijimo išlaidos (atsižvelgiant į nuotolį ir degalų sunaudojimo normas), kai vieneto administracijos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui arba individualios (personalios) įmonės savininkui leidus važiuoja grupė ar vienas darbuotojas vieneto transportu, taip pat nuomojamu transportu, įskaitant ir pagal panaudos sutartį perduotą transportą (nutarimo 4.6 p.);

- valiutos, skirtos komandiruotės išlaidoms apmokėti, keitimo banko įstaigoje išlaidos (nutarimo 4.7 p.);

- ryšių išlaidos, išskyrus asmeninio pobūdžio ryšių išlaidas (nutarimo 4.8 p.);

- registravimo mokesčiui sumokėti ar bilietams pirkti skirtos išlaidos vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą (nutarimo 4.9 p.).

    Pažymėtina, kad vykstančiųjų į užsienį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atveju išlaidos  atlyginamos ir tada, kai  vizos į užsienį įforminti nereikia.

    Tuo atveju, kai vieneto transporto priemonės yra lėktuvai, traukiniai ar autobusai ir vieneto veikla susijusi su keleivių pervežimu šiomis transporto priemonėmis, tai vieneto darbuotojams, siunčiamiems į užsienio komandiruotę, nemokamai išduoto lėktuvo, traukinio ar autobuso bilieto vertė (vienetui priklausančioje transporto priemonėje) nei vieneto pajamoms, nei sąnaudoms nepriskiriama.

3.4. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš įmonės pajamų atimamos dienpinigių sumos, ne didesnės už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas normas (išskyrus nutarimo 9 punkte nurodytą atvejį).

Vykstantiems į užsienio komandiruotes asmenims nustatytos dienpinigių normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ (Žin., 1996, Nr. 114-2660; Nr. 116). Nuo 2002 m. birželio 15 d. galioja vykstantiems į užsienio komandiruotes asmenims nustatytos dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuompinigių normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 ,,Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 58-2374).

3.5. Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 9 punktą įmonių ir nebiudžetinių organizacijų administracijos vadovams, taip pat individualių (personalių) įmonių savininkams Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta dienpinigių norma gali būti didinama iki 100 proc. Vadinasi, neapmokestinama dienpinigių norma šiems asmenims ir bus iki 100 proc. padidinta Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytoji norma. Didesnės už šią normą išmokos FAPML įstatyme nustatyta tvarka apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.6. Remiantis Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 7.2 punktu, ne biudžetinių organizacijų darbuotojams dienpinigiai atlyginami pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintas dienpinigių užsienio valstybėse normas arba pagal darbdavio ir darbuotojo raštišką susitarimą mažesnes, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos, normas, arba pagal vieneto administracijos vadovo arba individualios (personalios) įmonės savininko patvirtintas didesnes, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos, normas (išskyrus 9 punkte nurodytą atvejį). Šiuo atveju didesnės dienpinigių sumos, t. y. didesnės už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytą normą (išskyrus nutarimo 9 punkte nurodytą atvejį), FAPML įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.7. Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 8 punkte nustatyta dienpinigių mokėjimo tvarka. Dienpinigiai mokami pagal pase esančias žymas, kelionės bilietus arba kitus dokumentus nustatytą faktiškai užsienyje būtą laiką, tačiau ne ilgesnį kaip nurodytą komandiruotės į užsienį įsakyme.

Vykstant į užsienį, už dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal dienpinigių užsienio valstybėse normas, o grįžtant iš užsienio, už dieną, kurią, pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą dienpinigių Lietuvos Respublikoje normą. Dienpinigiai už laiką, būtą kelyje, mokami dienpinigių toje užsienio valstybėje, į kurią siunčiama ar (ir) iš kurios grįžtama, normą.

Tais atvejais, kai komandiruotė į užsienį trunka 1 dieną, išmokama 50 proc. dienpinigių užsienio valstybėje normos.

Jeigu įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į užsienio komandiruotę dviems dienoms ir grįžimo iš komandiruotės dieną šis darbuotojas pagal kitą įmonės vadovo įsakymą siunčiamas į kitą vienos dienos komandiruotę ir jis tą pačią dieną iš jos grįžta, tai darbo laiko apskaitos žurnale nurodoma, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 2 dienas. Vadinasi, šiam darbuotojui dienpinigiai turi būti mokami tik už dvi komandiruotės dienas. Šiuo atveju, vykstant į užsienį, už dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal dienpinigių užsienio valstybėse normas, o už antrą komandiruotę, kuri trunka 1 dieną, ir ši diena sutampa su pirmosios komandiruotės iš užsienio grįžimo diena, išmokama 50 proc. dienpinigių užsienio valstybėje normos.

Pateikiame pavyzdį, kaip skaičiuojami dienpinigiai, kai tas pats asmuo, grįžęs iš vienos komandiruotės, tą pačią dieną įmonės pavedimu išsiunčiamas į kitą komandiruotę.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą Nr. 1 įmonės darbuotojas 2002 m. liepos 9-10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje. Įsakyme Nr. 2 nurodyta, kad tas pats darbuotojas 2002 m. liepos 10 d. siunčiamas į vienos dienos tarnybinę komandiruotę Rygoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2002 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2002 m. liepos 10 d.) išvyko į Rygą. Iš komandiruotės (iš Rygos) šis darbuotojas grįžo 2002 m. liepos 10 d. Šiuo atveju darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad tas darbuotojas komandiruotėje buvo 2 dienas.

Darbuotojui už  2002 m. liepos 9 d. dienpinigiai mokami pagal Rygos dienpinigių normą, o už 2002 m. liepos 10 d. mokama 50 proc. Rygos dienpinigių normos.

Jeigu įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviems dienoms ir šiam grįžus iš komandiruotės (tą pačią dieną) šis darbuotojas vėl siunčiamas į kitą komandiruotę (įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviems dienoms) ir iš pastarosios jis grįžta kitą dieną, tai darbo laiko apskaitos žurnale nurodoma, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas. Šiam darbuotojui dienpinigiai turi būti mokami tik už 3 komandiruotėje būtas dienas.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą Nr. 1 įmonės darbuotojas 2002 m. liepos 9-10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje, įsakyme Nr. 2 nurodyta, kad tas pats darbuotojas  2002 m. liepos 10 - 11 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2002 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2002 m. liepos 10 d.) vėl išvyko į Rygą. Iš komandiruotės (iš Rygos) šis darbuotojas grįžo 2002 m. liepos 11 d. Šiuo atveju, darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas.

Darbuotojui už 2002 m. liepos 9 – 10 dienas, būtas komandiruotėje Rygoje, dienpinigiai mokami pagal Rygos dienpinigių normą, o grįžtant iš užsienio, už 2002 m. liepos 11 dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos siena, dienpinigiai mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą dienpinigių Lietuvos Respublikoje normą.

3.8. Šio nutarimo 8 p. 3 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybėje aprūpinamam dienpinigiais komandiruojamam asmeniui (išskyrus 9 punkte nurodytus asmenis) vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens arba individualios (personalios) įmonės savininko sprendimu gali būti išmokami papildomi dienpinigiai – ne didesni kaip 30 procentų Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos dienpinigių normos (išskyrus 20 punkte nurodytus atvejus). Asmenims, nurodytiems nutarimo 9 punkte, šie papildomi dienpinigiai skaičiuojami nuo minėtame punkte jiems nustatytos padidintos dienpinigių normos. Vadinasi, tuo atveju, kai Lietuvos įmonės darbuotojui užsienio valstybės įstaiga ar organizacija moka dienpinigius, tai Lietuvos įmonė ar organizacija tam darbuotojui taip pat gali mokėti dienpinigius, tačiau  ne daugiau kaip 30 proc. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytos (asmenims, nurodytiems 9 punkte, – padidintos) dienpinigių normos. Kadangi šie 30 proc. dienpinigių papildomi yra tik darbuotojo požiūriu (įmonės požiūriu jie yra vieninteliai tam darbuotojui įmonės mokami dienpinigiai), tai šių dienpinigių suma, remiantis šio nutarimo 18 punktu, gali būti priskirta prie leidžiamų atskaitymų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas).

Pavyzdys

Įmonės pavedimu  įmonės vadovas siunčiamas atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą. Užsienio valstybėje jam moka dienpinigius. Rygos dienpinigių norma 112 Lt. Padidinta dienpinigių norma bus 224 Lt (112 x 2). Pagal šio nutarimo 8 punkto 3 dalį įmonė gali įmonės vadovui išmokėti ne daugiau kaip 30 proc. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytos dienpinigių normos (asmenims, nurodytiems 9 punkte, – padidintos). Vadinasi, įmonė be užsienio šalyje mokamų dienpinigių įmonės vadovui gali papildomai išmokėti ne daugiau kaip 30 proc. dienpinigių, t. y. 67,20 Lt. (224 x 30 %). Šią dienpinigių sumą, remdamasi šio nutarimo 18 punktu, įmonė galės priskirti prie komandiruotės sąnaudų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas).

Pateikiame pavyzdį, kaip siunčiamam į užsienio tarnybinę komandiruotę įmonės vadovui apskaičiuojami dienpinigiai tuo atveju, kai užsienio valstybėje įmonės vadovas neaprūpinamas dienpinigiais.

Pavyzdys

Įmonės pavedimu įmonės vadovas siunčiamas į Rygą atlikti tarnybinį pavedimą. Rygos dienpinigių norma 112 Lt. Pagal šio nutarimo 9 punktą įmonių vadovams, taip pat individualių (personalių) įmonių savininkams Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta dienpinigių norma gali būti padidinta iki 100 procentų. Vadinasi, įmonė savo vadovui gali išmokėti padidintą dienpinigių normą, t.y. 224 Lt (112 x 2). Šią dienpinigių sumą, remiantis nutarimo 18 punktu, įmonė galės priskirti prie komandiruotės sąnaudų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas) ir neapmokestinti fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.9. Gyvenamojo ploto nuomos išlaidos atlyginamos pagal faktines išlaidas. Išlaidos, tiesiogiai nesusijusios su gyvenamojo ploto nuoma, bet įrašytos į viešbučio sąskaitas (maitinimas, įvairios asmeninės paslaugos), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai į nakvynės kainą viešbutyje įtraukiama ir pusryčių kaina, neatsižvelgiant į tai, ar ši pusryčių kaina išskirta viešbučio sąskaitoje, ar ne.

3.10. Tuo atveju, kai įmonės, siųsdamos darbuotojus į komandiruotę, bilietus įsigyja, vizas įformina, viešbučius užsako per tarpininkus, kurie įmonės vardu išrašo bendrą sąskaitą faktūrą ar PVM sąskaitą faktūrą, tačiau šiose sąskaitose nurodo komandiruojamų asmenų pavardes, suteiktas paslaugas ir tų paslaugų kainas (t. y. tais atvejais, kai šiose sąskaitose nurodytos sumos gali būti priskirtos konkrečiam asmeniui), tai šis dokumentas gali būti laikomas to asmens komandiruotės išlaidas patvirtinančiu dokumentu. Jeigu sąskaitose faktūrose (PVM sąskaitose faktūrose) paslaugų rūšys nenurodytos, tai prie šio dokumento turi būti pridėti ir papildomi dokumentai – bilietai, viešbučių išrašytos sąskaitos ir pan.

3.11. Jeigu užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės įstaigos (ambasados) neišduoda vizų įforminimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, o kainą už vizą nurodo pačioje vizoje, tai nurodytoji kaina laikoma kompensuotinomis komandiruotės (vizos įforminimo) išlaidomis.

3.12. Transporto išlaidos vežant krovinius tarptautiniais maršrutais (užsienio valstybėse komandiruotės metu sumokėti ekologijos, tranzito mokesčiai, veterinarinių patikrinimų, automobilių parkavimo išlaidos ir kitos su transporto priemonėmis vežant krovinį tarptautiniais maršrutais susijusios išlaidos) priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

    4. Komandiruočių Lietuvos Respublikoje sąnaudos.

4.1. Tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidos sąnaudoms,  priskiriamos Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarime Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) nustatyta tvarka.

Vykstančiam į komandiruotę darbuotojui išmokamas piniginis avansas, kuris negali būti didesnis už numatomas komandiruotės išlaidas.

4.2. Pagal nutarimo 1.3 punktą komandiruotam darbuotojui išlaidos atlyginamos tokia tvarka:

- kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinio darbo vietą (visomis transporto priemonėmis, išskyrus taksi ir tarnybinį transportą) išlaidos atlyginamos pateikus patvirtinamuosius kelionės dokumentus. Nepateikus šių dokumentų, kelionės išlaidos atlyginamos atsižvelgiant į nuotolį pagal patvirtintus važiavimo paprastu autobusu arba bendrajame vagone tarifinius įkainius (pagal nutarimo 1.3.1 p.);

- išlaidos, susijusios su išankstiniu kelionės bilietų įsigijimu ir jų užsakymu telefonu, apmokamos pateikus juridinę galią turinčius dokumentus, kuriuose yra visi PMĮ 11 straipsnyje nustatyti rekvizitai (pagal nutarimo 1.3.2 p.);

- gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidos atlyginamos pagal komandiruoto darbuotojo už vieną vietą apmokėtas sąskaitas. Jeigu komandiruotas darbuotojas neturi nakvynės išlaidas  patvirtinančio juridinę galią turinčio dokumento, tai jo gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidų atlyginimo tvarką ir dydį nustato įmonės vadovas, tačiau padengiamų paros išlaidų suma miestuose, miesteliuose ir kaime šiuo atveju negali būti didesnė kaip 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos (pagal nutarimo 1.3.3 p.);

- jeigu komandiruotė trunka ilgiau nei vieną dieną, mokami dienpinigiai – 10 procentų patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos už kiekvieną komandiruotės dieną (pagal nutarimo 1.3.4 p.);

- kitos komandiruotės išlaidos (bagažo vežimo, jo saugojimo, ryšių, transporto, taksi paslaugos ir kt.) atlyginamos įmonės vadovui leidus (pagal nutarimo 1.3.5 p.) ;

- jeigu darbuotojas komandiruojamas į administracinio rajono, kuriame yra jo nuolatinė darbo vieta, teritoriją ar į vietovę, iš kurios dėl palankių susisiekimo sąlygų ir atliekamo darbo pobūdžio darbuotojas gali kasdien grįžti į nuolatinę darbo vietą, jam dienpinigiai nemokami. Tokiu atveju šio nutarimo 1.3.1 punkte nustatyta tvarka atlyginamos kiekvienos dienos kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinę darbo vietą išlaidos (pagal nutarimo 1.3.6 p.);

- jeigu darbuotojas komandiruojamas administracinio rajono, kuriame yra jo nuolatinė darbo vieta, teritoriją, bet nėra palankių sąlygų kasdien grįžti į nuolatinę darbo vietą, mokami dienpinigiai - 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos už  kiekvieną komandiruotės dieną, o patalpų nuomos išlaidos atlyginamos šio nutarimo 1.3.3 punkte nustatyta tvarka, bet padengiamų paros išlaidų suma miestuose, miesteliuose ir kaime negali būti didesnė kaip 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos (pagal nutarimo 1.3.7 p.);

- tais atvejais, kai darbuotojai komandiruojami į įvairius Lietuvos Respublikoje organizuojamus renginius (konferencijas, pasitarimus, simpoziumus, meno festivalius ir pan.), kurių organizatoriai padengia komandiruotųjų išlaikymo (maitinimo, nakvynės) išlaidas, įmonės vadovo sprendimu gali būti mokami ne didesni kaip 30 procentų šiuo nutarimu nustatytos normos dienpinigiai (pagal nutarimo 1.3.8 p.).

    1. Pagal PMĮ 17 straipsnio nuostatas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    Iki 2003 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) ir  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929), kiek tai neprieštarauja PMĮ nuostatoms.

    2. Nuo 2003 metais prasidedančio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamajam pelnui apskaičiuoti taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 ,,Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 11-396) patvirtinta  Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarka (toliau – Tvarka).

    3. Pažymime, kad ši Tvarka nenustato prievolių vienetams mokėti šioje Tvarkoje nustatyto dydžio dienpinigius, o tik reglamentuoja komandiruočių sąnaudų priskyrimo ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tvarką.

    Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. rugsėjo  5 d. nutarimu Nr. 1133 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 ,,Dėl Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo” (Žin., 2003, Nr. 86-3911), kurio nuostatos įsigaliojo nuo 2003 m. spalio 1 d., ir 2003 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1212 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio   28 d. nutarimo   Nr. 99 ,,Dėl Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo” (Žin., 2003,  Nr. 93-4222), kurio nuostatos įsigaliojo nuo 2003 m. spalio 4 d., apribojo dienpinigių, laikomų komandiruočių kompensacijomis, kurios gali būti priskiriamos gyventojų neapmokestinamosioms pajamoms pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnį, dydžius. Šiuose nutarimuose nustatyti komandiruočių kompensacijų dydžių apribojimai dienpinigiams, kurių dydis priklauso nuo darbuotojo mėnesinės algos dydžio ar valandinio tarifinio atlygio už faktiškai dirbtą laiką, netaikomi apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Iš pajamų atskaitomoms komandiruočių sąnaudoms priskiriamos dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Tvarkos nuostatas, neviršijant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 nustatytų dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normų, ir šioje Tvarkoje nustatytų dienpinigių Lietuvos Respublikos teritorijoje normų.

    4. Komandiruočių į užsienį sąnaudos.

4.1. Tarnybinių komandiruočių į užsienį sąnaudos prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų priskiriamos vadovaujantis minėtu Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99  patvirtintos Tvarkos II dalies Komandiruotės į užsienį nuostatomis.

4.2. Tuo atveju, kai Lietuvos vienetas vykdo veiklą užsienyje, tai laikoma, kad darbuotojo nuolatinė darbo vieta yra Lietuvos vienete. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vienetams, kurių darbuotojai, vyksta į tarnybines komandiruotes iš nuolatinių darbo vietų (iš nuolatinių buveinių ar kitų Lietuvos vieneto nesavarankiškų struktūrinių padalinių esančių užsienyje), taip pat taikomos Tvarkos II dalies Komandiruotės į užsienį  nuostatos.

Tuo atveju, kai Lietuvos vieneto nuolatinės buveinės ar kito nesavarankiško padalinio užsienio valstybėje darbuotojas vyksta komandiruotės tikslais į Lietuvą, taikomos Tvarkos III dalies Komandiruotės Lietuvos Respublikos teritorijoje nuostatos, t. y. ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskirti dienpinigiai mokami už komandiruotės dienas (įskaitant išvykimo iš tos užsienio valstybės ir grįžimo į ją dienas) neviršijant dienpinigių Lietuvoje normos. Jeigu toks darbuotojas vyksta komandiruotės tikslais toje užsienio valstybėje, kurioje yra Lietuvos vieneto nuolatinė buveinė ar kitas nesavarankiškas struktūrinis padalinys, arba į kitą užsienio valstybę, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai mokami už komandiruotės dienas neviršijant dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normų.

4.3. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atskaitomomis komandiruočių sąnaudomis laikomos šios su komandiruote į užsienį susijusios išlaidos:

4.3.1. dienpinigių išlaidos (Tvarkos  2.1 p.). Iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienas, t. y. už išvykimo iš Lietuvos ir atvykimo į ją dienas), taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 ,,Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 58-2374; 2003, Nr. 50-2247) nustatytas dienpinigių  vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Jeigu vykstama vienai dienai į užsienio komandiruotę, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai, išmokami už vieną dieną, taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą tos šalies dienpinigių normą.

Pavyzdys

Vieneto pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas vienai dienai į užsienio komandiruotę Vienoje. Darbuotojas į komandiruotę vyksta ir iš jos parvyksta lėktuvu. Kadangi darbuotojas tą pačią dieną  išvyko į komandiruotę ir grįžo iš jos į Lietuvos Respubliką, tai dienpinigiai, išmokėti  už 1 dieną pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą dienpinigių normą  Austrijos Respublikoje, gali būti priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

Jeigu komandiruotės įsakyme nurodyta, kad komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytos normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienoje užsienio valstybėje faktiškai išbūtas dienas, o pervažiavimo į užsienio valstybę diena laikoma atvykimo į tą užsienio valstybę diena.

Pavyzdžiai

1. Vieneto pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas 11 dienų į užsienio komandiruotę. Komandiruotės įsakyme nurodyta, kad jis penkias dienas bus Lenkijos Respublikoje, tris dienas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, tris dienas Austrijos Respublikoje. Pervažiavus Lenkijos Respublikos sieną  už Lenkijos Respublikoje būtas dienas dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant  Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos dienpinigių normos Lenkijos Respublikoje, pervažiavus Vokietijos Federacinės Respublikos sieną - neviršijant patvirtintos šios šalies dienpinigių normos, pervažiavus Austrijos Respublikos sieną - neviršijant šios šalies dienpinigių normos. Grįžtama į Lietuvą iš komandiruotės per vieną dieną, todėl  ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriami dienpinigiai neviršijant dienpinigių normos tos užsienio valstybės, iš kurios atvykstama. Šiuo atveju, kai pervažiuojama Lietuvos Respublikos siena, dienpinigiai priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant  Austrijos Respublikos dienpinigių normos.

2. Vieneto komandiruotės įsakyme nurodyta, kad  vieneto darbuotojas siunčiamas į komandiruotę trims dienoms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir keturioms dienoms  Prancūzijos Respublikoje. Darbuotojas į komandiruotę vyksta vieneto automobiliu. Komandiruotės įsakyme yra numatyta, kad darbuotojas į Vokietijos Federacinę Respubliką nuvyks per 1 dieną, o iš Prancūzijos Respublikos sugrįš į Lietuvos Respubliką per 2 dienas. Kadangi darbuotojas vykdamas į Vokietijos Federacinę Respubliką kelionėje faktiškai sugaišo 1 dieną, kaip yra numatyta komandiruotės įsakyme, tai už šią dieną darbuotojui mokami dienpinigiai priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant   Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos Vokietijos Federacinės Respublikos dienpinigių normos, o pervažiavus Prancūzijos Respublikos sieną ir už dienas būtas Prancūzijos Respublikoje, mokami dienpinigiai priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant šios šalies dienpinigių normos. Kadangi komandiruotės įsakyme yra nurodyta, kad darbuotojas į Lietuvą grįžta iš Prancūzijos Respublikos, tai už dvi dienas, kurias darbuotojas faktiškai sugaišo kelyje dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams pagal tos šalies dienpinigių normą, iš kurios darbuotojas grįžta, t. y. pagal Prancūzijos Respublikos dienpinigių normą.

3. Vieneto komandiruotės įsakyme nurodyta, kad vieneto darbuotojas 3 dienoms siunčiamas į Alma Aty. Į komandiruotę jis vyksta ir iš jos grįžta lėktuvu. Grįžtant iš Alma Aty dėl nepalankių oro sąlygų lėktuvas turi nusileisti viename iš Maskvos oro uostų. Darbuotojas Maskvos oro uoste praleido visą parą ir iš komandiruotės grįžo 1 diena vėliau nei nurodyta jo komandiruotės įsakyme. Jeigu darbuotojui atvykus iš šios užsienio  komandiruotės, vienetas  patikslina darbuotojo komandiruotės įsakymą pagal faktiškai užsienyje praleistas dienas, tai šiuo atveju darbuotojui apskaičiuoti dienpinigiai  priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams už 3 dienas pagal Alma Aty dienpinigių normą, o dienpinigiai už dieną, kurią faktiškai praleido Maskvoje neviršijant dienpinigių Maskvoje normos;

4.3.2. gyvenamojo ploto nuomos išlaidos (Tvarkos 2.2 p.). Gyvenamojo ploto nuomos išlaidos atlyginamos pagal faktines išlaidas ir priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, neatsižvelgiant į gyvenamojo ploto nuompinigių normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio  11 d. įsakymu Nr. 160 ,,Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 58-2374; 2003, Nr. 50-2247). Išlaidos,  nesusijusios su gyvenamojo ploto nuoma, tačiau įtrauktos į apgyvendinimo paslaugas teikiančių vienetų ar asmenų išrašytus apskaitos dokumentus (maitinimo išlaidos, neįskaitytos į apgyvendinimo kainą, ir kitos  asmeninės paslaugos), negali būti atskaitomos iš pajamų, išskyrus atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais (Tvarkos 7 p.);

Pavyzdys

Vieneto darbuotojas  3 dienas buvo tarnybinėje komandiruotėje  Rygoje. Grįžęs iš Rygos jis už 2 paras  pateikė viešbučio, kuriame jis gyveno, apskaitos dokumentą (sąskaitą), kuriame yra atskirai nurodyta kambario nuomos  kaina ir kaina už pusryčius. Pagal šiuos apskaitos dokumentus ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima priskirti tik apskaitos dokumente nurodytas kambario nuomos išlaidas už 2 paras be pusryčių kainos.  Tačiau, jeigu darbuotojui išmokant dienpinigius už 3 komandiruotės Rygoje dienas iš jų atimama  apskaitos dokumente nurodyta pusryčių kaina (maitinimo išlaidos) už 2 dienas, tai iš pajamų galima atskaityti visas apskaitos dokumente nurodytas kambario nuomos su pusryčiais išlaidas. Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinta vienos dienos Rygoje dienpinigių norma yra 112 Lt. Darbuotojo pateiktoje viešbučio sąskaitoje nurodyta pusryčių kaina už 2 dienas yra 100 Lt (50 Lt x 2). Darbuotojui už 2 komandiruotės Rygoje dienas buvo mokamas tik dienpinigių ir pusryčių kainos skirtumas, t. y. 124 Lt (112 Lt x 2 – 100 Lt), o už   trečią dieną - 112 Lt. Vadinasi, dienpinigių suma  už 3 dienas  yra 236 Lt (124 Lt + 112 Lt). Tais atvejais, kai apskaitos dokumente nėra išskirta pusryčių kaina, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriama visa apskaitos dokumente nurodyta kambario nuomos kaina;

4.3.3. kelionės į užsienio valstybę ir jos teritorijoje visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), jeigu jos susijusios su komandiruotės tikslais. Kelionės išlaidoms taip pat priskiriamos nuvykimo visų rūšių transporto priemonėmis Lietuvos Respublikos teritorijoje į oro uostą, geležinkelio ar autobusų stotį ir  parvykimo iš jų, išvykimo į komandiruotę ir parvykimo iš jos dienomis išlaidos (Tvarkos 2.3 punktas);

4.3.4. dokumentų, susijusių su išvykimu, tvarkymo išlaidos, įskaitant vykstančiųjų į užsienį draudimą, kurį gali sudaryti draudimas ligos atveju, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, kelionės bagažo draudimas, civilinės atsakomybės draudimas. Kai vienetas moka vienkartinę metinę kelionių draudimo įmoką, išlaidos komandiruotės sąnaudomis pripažįstamos kiekvieną draudimo mėnesį, t. y. bendrą draudimo įmokos sumą padalijus iš mėnesių skaičiaus. Tačiau jeigu  per draudimo galiojimo laikotarpį nė vienas apdraustasis vieneto darbuotojas, individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys nevyko į komandiruotę, tai šios draudimo įmokos nepriskiriamos komandiruotės sąnaudoms (Tvarkos 2.4 p.). Jeigu vienetas sumoka  už metinę užsienio šalies vizą, tai išlaidos komandiruotės sąnaudomis pripažįstamos už tą mėnesį, kurį vieneto pavedimu darbuotojas vyksta į tą užsienio šalį. Jeigu vieneto darbuotojas per vizos galiojimo laiką nevyko į komandiruotę toje užsienio šalyje, tai už tos šalies vizos įforminimą patirtos išlaidos nepriskiriamos komandiruotės sąnaudoms;

4.3.5. mokėjimas už kelius, taip pat transporto priemonės draudimo bei transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo išlaidos (Tvarkos 2.5 p.);

4.3.6. komandiruotės metu sunaudotų degalų įsigijimo išlaidos, jeigu į komandiruotę buvo važiuojama vieneto transporto priemone, vieneto išnuomota, vienetui pagal panaudos sutartį perduota transporto priemone arba vieneto komandiruotojo asmens transporto priemone. Tačiau degalų įsigijimo išlaidas pripažįstant iš pajamų atskaitomomis komandiruotės ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais, turi būti atsižvelgiama į komandiruotės metu nuvažiuotų kilometrų skaičių ir komandiruojančiojo vieneto patvirtintas degalų sunaudojimo normas atitinkamai transporto priemonei pagal atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus  transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų) (Tvarkos 2.6 p.);

4.3.7. ryšių (pašto ir telekomunikacijų) išlaidos, išskyrus asmeninio pobūdžio ryšių išlaidas (Tvarkos 2.7 p.);

4.3.8. vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą ar kitą renginį - registravimosi renginyje mokesčio ar bilietų į renginį pirkimo  išlaidos. Tačiau jeigu už registravimosi renginyje mokestį ar bilietą į renginį jo dalyviui suteikiamas maitinimas, tai iš pajamų atskaitoma ne daugiau  kaip 50 procentų registravimosi renginyje mokesčio ar bilieto į renginį įsigijimo išlaidų, išskyrus tuos atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais (Tvarkos 2.8 p.). Jei registravimosi renginio mokesčio ar bilieto į renginį kainoje yra įskaičiuotas maitinimas, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima priskirti 50 procentų mokesčio ar bilieto sumos;

Pavyzdžiai

1. Vieneto darbuotojas siunčiamas 4 dienoms į konferenciją Atėnuose. Konferencijos organizatoriai vienetui atsiuntė konferencijos programą, kurioje nurodyta, kad visi konferencijos dalyviai konferencijos metu gaus ir maitinimą, kuris įskaičiuotas į registravimosi mokesčio kainą,  t. y. vieneto dalyviui atskirai už maitinimą mokėti nereikės. Vadovaujantis minėtos Tvarkos 2.8 p. nuostatomis, šiuo atveju iš pajamų atskaitoma  ne daugiau kaip 50 procentų registravimosi renginyje mokesčio. Kadangi registravimo renginyje mokestis yra  2000 Lt, tai iš pajamų atskaitoma ne daugiau kaip 1000 Lt (2000 Lt : 2).

2. Vieneto darbuotojas siunčiamas 2 dienoms į  konferenciją Rygoje. Konferencijos organizatoriai vienetui atsiuntė sąskaitą dėl registravimosi renginio mokesčio. Sąskaitoje nurodyta, kad  visa registravimosi renginio mokesčio suma  1000 Lt (be maitinimo) ir papildomai nurodė, kad dalyviui maitinimas gali kainuoti 300 Lt. Darbuotojui už dvi dienas Rygoje buvo išmokėta dienpinigių  224 Lt. (112 Lt. x 2 ). Vienetas ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams  gali priskirti 1000 Lt registravimosi  renginyje mokestį ir 224 Lt darbuotojui išmokėtų dienpinigių;

4.3.9. valiutos keitimo kredito  įstaigoje išlaidos ar jų dalis, kai ši valiuta yra skirta šios Tvarkos 2.1-2.8 punktuose nurodytoms išlaidoms apmokėti (Tvarkos 2.9 p.).

4.4. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas, kuris nėra to vieneto dalyvis, ar individualios įmonės savininkas arba ūkinės bendrijos tikrasis narys, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai pagal dienpinigių normą padidintą 100 procentų, jeigu šioje individualioje įmonėje arba ūkinėje bendrijoje nėra  administracijos vadovo. Vadinasi, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima  priskirti iki 100 proc. padidintą dienpinigių, apskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių normas, sumą.

Pavyzdžiai

1. Vieneto pavedimu vieneto administracijos vadovas, kuris nėra to vieneto dalyvis (neturi šio vieneto akcijų), siunčiamas 1 dienai atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą, kurioje Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinta dienpinigių  norma yra 112 Lt. Pagal minėtos Tvarkos 4 punkto nuostatas vieneto administracijos vadovui, kuris nėra šio vieneto dalyvis, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai pagal  Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą dienpinigių normą, kuri gali būti padidinta   iki 100 procentų. Vadinasi vienetas administracijos vadovui išmokėtą dienpinigių sumą 224 Lt  (112 Lt x 2) gali priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

2. Jeigu vieneto administracijos vadovas, kuris yra to vieneto akcininkas, 1 dienai siunčiamas atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą ir jam vienetas moka 100 procentų padidintą dienpinigių Rygoje normą, tai iš pajamų gali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, neviršijančios Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos 1 dienos dienpinigių Rygoje normos (112 Lt).

4.4. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai pagal dienpinigių normą padidintą 100 procentų tais atvejais, kai į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas, kuris nėra to vieneto dalyvis, ar individualios įmonės savininkas arba ūkinės bendrijos tikrasis narys, jeigu šioje individualioje įmonėje arba ūkinėje bendrijoje nėra  administracijos vadovo. Vadinasi, jeigu vieneto administracijos vadovas yra to vieneto dalyvis, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima  priskirti tik  dienpinigius, apskaičiuotus pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių normas.  Ši nuostata taikoma iki 2003 m. liepos 18 dienos. Jeigu individualioje įmonėje ar ūkinėje bendrijoje nėra administracijos vadovo, tai dienpinigių norma padidinta 100 procentu priskiriama ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 914 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 ,,Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 71-3228), kuris įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 19 d., pakeistas Tvarkos  4 punktas, kuriame  nustatyta, kad tais atvejais, kai į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas arba individualios įmonės savininkas ar tikrasis ūkinės bendrijos narys ir šioje individualioje įmonėje ar ūkinėje bendrijoje nėra administracijos vadovo, dienpinigių norma gali būti didinama 100 procentų. Vadinasi, nuo 2003 m. liepos 19 d. ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima priskirti ir vieneto administracijos vadovams iki 100 procentų padidintą dienpinigių, apskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių normas,  sumą, neatsižvelgiant į tai ar jis yra, ar nėra to vieneto dalyvis.

 Pavyzdžiai

1. Vieneto pavedimu vieneto administracijos vadovas, kuris yra to vieneto dalyvis (turi šio vieneto akcijų), 2003 m. kovo 3 d. siunčiamas 1 dienai atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą, kurioje Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinta dienpinigių  norma yra 112 Lt. Vienetas administracijos vadovui moka 100 procentų padidintą dienpinigių Rygoje normą.  Pagal tuo metu galiojusios Tvarkos 4 punkto nuostatas vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai neviršijantys Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos 1 dienos dienpinigių Rygoje normos (112 Lt).

2. Komandiruotės įsakyme nurodyta, kad vieneto administracijos vadovas, kuris yra to vieneto akcininkas, nuo 2003 m. liepos 14 d.  iki  liepos 25 d. siunčiamas atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą ir jam vienetas moka 100 procentų padidintą dienpinigių Rygoje normą.  Vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai už 2003 m. liepos 14 – 18 dienas neviršijant Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos  dienpinigių Rygoje normos (112 Lt) pagal iki 2003 m. liepos 18 d. galiojusios Tvarkos 4 punkto nuostatas, o už  2003 m. liepos 19 - 25 dienas - 100 procentų padidintą  dienpinigių Rygoje normą (112 Lt x 2) pagal nuo 2003 m. liepos  19 d.  galiojančios Tvarkos 4 punkto nuostatas.

4.5. Jeigu komandiruojamam į užsienį vieneto darbuotojui, individualios įmonės savininkui ar ūkinės bendrijos tikrajam nariui dienpinigius skiria kitas (-i) vienetas (-ai) ar asmuo (-enys), įskaitant užsienio vienetus ar asmenis, tai vienetas, kurio darbuotojas, individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys komandiruojamas, iš pajamų  kaip ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus gali atskaityti tik skirtumą tarp dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintas normas,  ir komandiruojamam asmeniui kitų vienetų ar asmenų skirtų dienpinigių sumos.

Pavyzdys

Vieneto A pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas 2 dienoms atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą. Užsienio valstybėje jam užsienio vienetas moka dienpinigius. Užsienio valstybės vienetas Lietuvos Respublikos vieneto komandiruojamam asmeniui  už dieną moka 80 Lt dienpinigių, o vienetas A moka 112 Lt. Lietuvos Respublikos finansų ministro  patvirtinta Rygos dienpinigių norma yra 112 Lt. Pagal Tvarkos 6 punkto nuostatas  ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriamos tik vieneto A darbuotojui už 2 komandiruotės Rygoje dienas išmokėtas dienpinigių skirtumas tarp vieneto A už 2 dienas išmokėtos dienpinigių sumos 224 Lt (112 Lt x 2) ir užsienio valstybės vieneto   šiam darbuotojui išmokėtos dienpinigių sumos 160 Lt (80 Lt x 2). Iš pajamų vienetas A gali atskaityti tik 64 Lt (224 Lt – 160 Lt) dienpinigių sumos.

4.6. Jeigu vieneto vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviem dienoms, o  grįžus iš komandiruotės tą pačią dieną šis darbuotojas vėl yra siunčiamas į kitą komandiruotę (vieneto vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviem dienoms), iš kurios jis grįžta jau kitą dieną, tai šiam darbuotojui išmokami dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, kurie apskaičiuojami tik už 3 komandiruotėje būtas dienas.

Pavyzdys

Pagal vieneto administracijos vadovo įsakymą Nr. 1 vieneto darbuotojas 2003 m. liepos 9 - 10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje, o pagal įsakymą Nr. 2  tas pats darbuotojas 2003 m. liepos 10 - 11 dienomis vėl siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Varšuvoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2003 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2003 m. liepos 10 d.)  išvyko į Varšuvą. Iš komandiruotės Varšuvoje  darbuotojas grįžo 2003 m. liepos 11 d. Šiuo atveju darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad  darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas.

Kadangi komandiruotės įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę Rygoje, tai už dieną, kai pervažiuojama Latvijos Respublikos siena ir atvykstama į Rygą, dienpinigiai,  priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams,  neviršijant  Rygos dienpinigių normos. Už kitas 2 dienas (įskaitant ir grįžimo iš Rygos dieną), t. y. 2003 m. liepos 10 ir 11 dienas dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, neviršijant   Lenkijos Respublikos dienpinigių normos, nes jis tą pačią 2003 m. liepos 10 d.  išvyko į Varšuvą.

    5. Komandiruočių Lietuvos Respublikoje sąnaudos.

5.1. Nuo 2003 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio  komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidos  priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams remiantis  Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 ,,Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 11-396) patvirtintos Tvarkos III dalies Komandiruotės Lietuvos Respublikos teritorijoje nuostatomis.

5.2. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atskaitomomis komandiruočių sąnaudomis laikomos šios patirtos su komandiruote Lietuvos Respublikos teritorijoje susijusios išlaidos:

5.2.1. dienpinigių išlaidos. Minėtos  Tvarkos 9 punkte nustatyta, kad iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota kiekvienai komandiruotės dienai taikant 25 procentus nustatyto minimalaus gyvenimo lygio, galiojančio mokestinio laikotarpio, kurį prasidėjo komandiruotė, pirmąją dieną, sumos. Nuo 1998 m. gegužės 1 dienos taikomas minimalus gyvenimo lygis vienam Lietuvos Respublikos gyventojui per mėnesį yra 125 Lt (nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382; Žin., 1998, Nr. 32-869). Vadinasi, komandiruotės Lietuvos Respublikoje dienpinigių, priskiriamų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, norma šiuo metu yra 31,25 Lt (125 Lt x 25%).

Jeigu komandiruotė trunka tik vieną dieną, atskaitoma dienpinigių išlaidų suma yra lygi 50 procentų šios Tvarkos 9 punkte nustatytos sumos (Tvarkos 10 p.), t. y. ne daugiau kaip 15,63 Lt  (31,25 Lt :  2);

5.2.1. dienpinigių išlaidos.  Nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. pagal minėtos Tvarkos 9 punkto nuostatas, iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota kiekvienai komandiruotės dienai taikant 25 procentus nustatyto minimalaus gyvenimo lygio, galiojančio mokestinio laikotarpio, kurį prasidėjo komandiruotė, pirmąją dieną, sumos. Nuo 1998 m. gegužės 1 dienos taikomas minimalus gyvenimo lygis vienam Lietuvos Respublikos gyventojui per mėnesį yra 125 Lt (nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382; Žin., 1998, Nr. 32-869). Vadinasi, komandiruotės Lietuvos Respublikoje dienpinigių, priskiriamų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, norma nuo 2003 m. sausio 1 d.  iki 2003 m. rugsėjo 30 d.  yra 31,25 Lt (125 Lt x 25%), o jeigu komandiruotė trunka tik vieną dieną, atskaitoma dienpinigių išlaidų suma yra lygi 50 procentų šios Tvarkos 9 punkte nustatytos sumos (Tvarkos 10 p.), t. y. ne daugiau kaip 15,63 Lt  (31,25 Lt :  2).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 1133 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 ,,Dėl Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo”, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. spalio 1 d.  pakeitė  Tvarkos 9 punktą, kuriame nustatyta, kad iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota kiekvienai komandiruotės dienai taikant 12 procentų nustatyto minimalaus gyvenimo lygio, galiojančio mokestinio laikotarpio, kurį prasidėjo komandiruotė, pirmąją dieną, sumos, jeigu šios Tvarkos 10 punkte nenustatyta kitaip. Vadinasi, komandiruotės Lietuvos Respublikoje dienpinigių, priskiriamų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, nuo 2003 m. spalio 1 d. norma yra  15 Lt (125 Lt x 12%), o jeigu komandiruotė  trunka tik vieną dieną, ne daugiau kaip 7,50 Lt (15 Lt x 50 %) pagal Tvarkos 10 punkto nuostatas.

Pavyzdys

Vieneto pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas nuo 2003 m. rugsėjo 29 d. iki spalio 3 d.  į komandiruotę Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vadovaujantis Tvarkos 9 punkto nuostatomis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriami dienpinigiai už  2003 m. 29 d.  ir 30 d. apskaičiuoti komandiruotės dienai taikant 25 procentų nustatyto minimalaus gyvenimo lygio, o už spalio 1-3 dienas komandiruotės dienas taikant 12 procentų nustatyto minimalaus gyvenimo lygio.

 5.2.2. gyvenamojo ploto nuomojimo išlaidos (Tvarkos 8.2 p.). Kaip ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai gali būti atskaitomos tik  faktinės gyvenamojo ploto nuomos išlaidos, pateikus šias išlaidas patvirtinančius  dokumentus;

5.2.3. kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinio darbo vietą visomis transporto priemonėmis transporto išlaidos (Tvarkos 8.3 p.). Kaip ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai gali būti atskaitomos  tik faktinės kelionės išlaidos, pateikus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus;

5.2.4. komandiruotės metu sunaudotų degalų įsigijimo išlaidos, jeigu į komandiruotę buvo važiuojama vieneto transporto priemone, vieneto išnuomota, vienetui pagal panaudos sutartį perduota transporto priemone arba vieneto komandiruotojo asmens transporto priemone. Tačiau degalų įsigijimo išlaidas pripažįstant atskaitomomis iš pajamų komandiruotės sąnaudomis, turi būti atsižvelgiama į komandiruotės metu nuvažiuotų kilometrų skaičių ir komandiruojančiojo vieneto patvirtintas degalų sunaudojimo normas atitinkamai transporto priemonei pagal atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus  transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų) (Tvarkos 8.4 p.);

5.2.5. ryšių (pašto ir telekomunikacijų) išlaidos (Tvarkos 8.5 p), išskyrus asmeninio pobūdžio pokalbius;

5.2.6. vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą ar kitą renginį - registravimosi renginyje mokesčio ar bilietų į renginį pirkimo  išlaidos. Tačiau jeigu už registravimosi renginyje mokestį ar bilietą į renginį jo dalyviui suteikiamas maitinimas, tai iš pajamų atskaitoma ne daugiau  kaip 50 procentų registravimosi renginyje mokesčio ar bilieto į renginį įsigijimo išlaidų, išskyrus tuos atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais (Tvarkos 8.6 p.).

5.3. Jeigu komandiruojamam  vieneto darbuotojui, individualios įmonės savininkui ar ūkinės bendrijos tikrajam nariui dienpinigius skiria kitas (-i) vienetas (-ai) ar asmuo (-enys), įskaitant užsienio vienetus ar asmenis, tai vienetas, kurio darbuotojas, individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys komandiruojamas, iš pajamų gali atskaityti tik skirtumą tarp dienpinigių sumos (ji apskaičiuojama už faktiškai komandiruotėje išbūtą laiką pagal  Tvarkos 9 ar 10 punktų nuostatas ir komandiruojamam asmeniui kitų vienetų ar asmenų skirtų dienpinigių sumos).

    6. Minėtos Tvarkos 2.2-2.9 ir 8.2-8.6 punktuose nurodytas išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos komandiruočių sąnaudos, patvirtinantys dokumentai gali būti išrašyti tiek vieneto, tiek komandiruojamo asmens vardu, tačiau šie dokumentai kiekvienu atveju turi atitikti PMĮ 11 straipsnio 4, 5 ir 6 dalių reikalavimus.

    7. Lietuvos Respublikos laivo įgulos jūreiviams, dirbantiems keliuose užsienio valstybių uostuose, dienpinigiai apskaičiuoti neviršijant Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytų užsienio komandiruotės dienpinigių  vienoje valstybėje normos arba atsižvelgiant į laivų plaukiojimo regionų valstybėms numatytas vidutines dienpinigių mokėjimo normas, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Laivų plaukiojimo regionai yra nustatyti Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 (Žin., 2003, Nr. 11-396) patvirtintos Dienpinigių mokėjimo jūreiviams tvarkos priede.

08-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo2003.02.072002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo2003.02.072002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo 2003.02.072002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.07.032002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.012003.12.2213(18.9-08-2)-R-11185Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.12.112002.01.012003.12.2213(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-11185Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.12.112002.01.012003.12.2213(18.9-08-2)-R-11185Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.12.112002.01.012003.12.2213(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-11185Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.12.112002.01.012003.12.2213(18.9-08-2)-R-11185Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.12.112002.01.01
VMI komentaras

21 straipsnis. Komandiruočių sąnaudos

1. Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko, ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

Komentaras

    1. Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją.

    Siuntimas į komandiruotę įforminamas vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios (personalios) įmonės savininko įsakymu (sprendimu) arba potvarkiu, kuriame nurodomas būsimos komandiruotės tikslas, vietovė (vietovės), komandiruotės trukmė.

    Pasiųstam į komandiruotę darbuotojui paliekama darbo vieta (pareigos) ir įstatymų nustatyta tvarka darbo užmokestis už visą komandiruotės laiką (įskaitant kelionėje būtą laiką).

    Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

    2. PMĮ pateikta komandiruotės sąvoka skiriasi nuo Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929) ir 1996 m. sausio 23 d. nutarime Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) vartojamų sąvokų. Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 1 punkto nuostatas tarnybine komandiruote laikomas ir įmonės valdymo organo siuntimu valdymo organo narių išvykimas atlikti tarnybinį pavedimą, o pagal Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarimą Nr. 120 (Žin., 1996, Nr. 9-225) komandiruote nelaikomas individualios įmonės savininkų ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

    Tačiau apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną turi būti vadovaujamasi PMĮ 21 straipsnyje pateikta komandiruotės sąvoka ir todėl valdymo organų nariams, kurie nėra sudarę darbo sutarčių su įmonė, kompensuotos komandiruočių išlaidos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, nelaikomos komandiruočių sąnaudomis, o individualių įmonių savininkų ir ūkinių bendrijų tikrųjų narių komandiruočių išlaidos laikomos komandiruočių sąnaudomis.

1.  Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo (ar jo įgalioto asmens) arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją.

Tais atvejais, kai darbuotojas iš nuolatinės darbo vietos komandiruojamas laikinai dirbti užsienio valstybėje, tai nustatant, ar toks darbuotojo išvykimas yra laikomas komandiruote, reikia atsižvelgti į tai, ar toks darbuotojo išsiuntimas dirbti užsienio valstybėje yra susijęs su darbo funkcijų atlikimu.

Pavyzdys

Lietuvos Respublikoje įregistruota įmonė, kuri yra rangovas, pagal pasirašytą bendradarbiavimo sutartį su užsienio kompanija – užsakovu, siunčia kvalifikuotus įmonės darbuotojus į trečią valstybę laivo remonto darbams atlikti užsakovo nurodytoje vietoje.

Užsakovas kontroliuoja tokių darbuotojų veiksmus ir už juos atsako, formuoja jiems užduotis, naudojasi jų darbo rezultatais ir moka juos pasiuntusiai įmonei sutartą atlygį už darbuotojų faktiškai atidirbtas kalendorines dienas. Pagal šią bendradarbiavimo sutartį rangovas darbuotojams moka dienpinigius ir nustatyto dydžio atlyginimą, o užsakovas apmoka darbuotojams kitas išlaidas, susijusias su jų kelionėmis, draudimu ir jų apgyvendinimu. Bendradarbiavimo sutartyje yra nustatyta vieno išsiųsto darbuotojo kalendorinės darbo dienos kaina. Rangovas kas mėnesį pateikia užsakovui sąskaitą apmokėjimui už išsiųstų darbuotojų faktiškai atidirbtas kalendorines dienas ir šias apskaičiuotas sumas pripažįsta pajamomis.

Kadangi šių darbuotojų darbo sutartys nėra nutraukiamos, o darbuotojai tik atlieka darbo funkcijas nenuolatinėje darbo vietoje pagal pasirašytą bendradarbiavimo sutartį su užsakovu, t.y. jie atlieka tą patį darbą, kurį atliktų nuolatinėje darbo vietoje, todėl šie darbuotojai yra atsakingi juos išsiuntusiai įmonei.

Todėl Lietuvos vieneto darbuotojų išsiuntimas atlikti laivo remonto darbus užsienio vienetui yra laikomas tarnybine komandiruote, kuriai yra taikomas komandiruotės trukmės apribojimas iki 183 dienų, ir šiuo atveju rangovo išmokami dienpinigiai, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, yra priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

2.     Siuntimas į komandiruotę įforminamas vieneto administracijos vadovo (ar jo įgalioto asmens) įsakymu (sprendimu) arba individualios  įmonės savininko įsakymu (sprendimu), kuriame turi būti nurodytas  komandiruotės tikslas, vieta (vietos), komandiruotės trukmė ir  numatomos apmokėti išlaidų rūšys. Jeigu komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, įsakyme  turi būti nurodyta buvimo kiekvienoje užsienio valstybėje trukmė.

3.     Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

2. Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

Komentaras

    1. Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

    Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 1 punktą, į darbuotojo vienoje vietoje užsienio komandiruotės dienų skaičių neįskaičiuojamos kelionėje sugaištos dienos.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą  įmonės darbuotojas nuo 2002 m. sausio 6 d. iki 2002 m. liepos 7 d. siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Briuselyje. Įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į 183 dienų trukmės (įskaitant kelionės laiką) tarnybinę komandiruotę Briuselyje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Briuselio grįžo į darbą ne liepos 8 dieną, bet liepos 9 dieną. Kelionėje į Briuselį darbuotojas praleido 1 dieną, o grįždamas iš Briuselio dėl blogų oro sąlygų (kelis kartus buvo atidėtas skrydžio laikas) kelionėje užtruko 2 dienas. Šiuo atveju, darbuotojas kelionėje iš viso užtruko 3 dienas (1 diena + 2 dienos). Kadangi į darbuotojo vienoje vietoje užsienio komandiruotėje praleistų dienų skaičių kelionės laikas neįskaičiuojamas, vadinasi, darbuotojas vienoje vietoje užsienio komandiruotėje praleido 181 dieną (nuo sausio 7 d. iki liepos 6 d.), nors darbo laiko tabelyje pažymima, kad darbuotojas užsienio komandiruotėje išbuvo 184 dienas. Vadinasi, šio darbuotojo išvykimas į užsienį, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, laikomas užsienio komandiruote.

    2. Siunčiamiems į užsienį darbininkams ir tarnautojams, kurie dirba kelionėje, lauko sąlygomis ir kurių darbas susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis),  su tuo susijusios papildomos išlaidos gali būti kompensuojamos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1384 ,,Dėl kompensacijos už darbą, kuris susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis)“ (Žin., 1996, Nr. 114-2641) nustatyta tvarka. Tačiau tai turi būti numatyta darbo ar kolektyvinėje sutartyje, kur nustatoma kompensacijos mokėjimo tvarka ir dydis - iki 50 proc. atlyginimo per mėnesį, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta komandiruočių į užsienį dienpinigių norma. Minėtas nutarimas nepanaikina nuostatos, kad vykstantiems į tarnybinę komandiruotę į užsienį darbuotojams ir tarnautojams galima apmokėti komandiruotės išlaidas pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ (Žin., 1996, Nr. 114-2660; Nr. 116) patvirtintas dienpinigių normas.

    Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus atvejus, kai darbuotojo darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

3. Komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Komentaras

    1. Pagal PMĮ 17 straipsnio nuostatas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    Komandiruotės išlaidos kompensuojamos asmenims, susijusiems su įmone darbo santykiais. Kompensuojamos virš nustatytos normos komandiruočių išlaidos apmokestinamos pajamų mokesčiu FAPML įstatymo II dalyje nustatyta tvarka. Virš nustatytos normos kompensuotos komandiruočių išlaidos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos.

    Įmonėje pagal darbo sutartį nedirbančiam asmeniui išmokamos komandiruotės išlaidų kompensavimo išmokos laikomos to asmens su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis, kurios FAPML įstatymo V dalyje nustatyta tvarka apmokestinamos taikant 20 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifą.

    2. PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, t. y. dokumentais, kuriuose nurodyti visi apskaitos dokumentams privalomi rekvizitai. Šios dalies 2 punkte nurodyta, kad išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyta prekių ar paslaugų  pirkėjo (kliento) pavadinimas ir kodas arba vardas, pavardė ir asmens (jeigu tai fizinis asmuo) kodas.

    Šio straipsnio 4 dalies reikalavimai netaikomi užsienio vienetų ar fizinių asmenų surašytų dokumentų atveju. Sąnaudos pagal užsienio vienetų ar fizinių asmenų surašytus dokumentus pripažįstamos, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.

    Iki 2002 m. birželio 30 d. galioja Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 1230 ,,Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų“ (Žin., 1996, Nr. 104-2384; 2002, Nr. 46-1767) 2 punkto nuostatos, pagal kurias apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, automobilių degalų (variklių benzino, dyzelinių degalų ir suskystintų dujų) įsigijimo išlaidos, taip pat ne didesnės kaip 3000 Lt per mėnesį kitų prekių (paslaugų) įsigijimo išlaidos gali būti grindžiamos kasos aparato kvitais, turinčiais privalomus rekvizitus, jeigu šių kvitų bet kurioje pusėje įrašytas pirkėjo pavadinimas ir kodas arba vardas, pavardė bei asmens kodas, ir asmens, pardavusio prekes (suteikusio paslaugas), pareigos, vardas, pavardė, taip pat jei yra parašas ir (arba) spaudas. Šiuos rekvizitus pirkėjo prašymu turi nurodyti prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas.

    Pagal Vyriausybės 1998 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 664 ,,Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ (Žin., 1998, Nr. 53-1463) nuostatas keleivinio transporto įmonių bilietų kasose bei keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, privaloma naudoti kasos aparatus.

    Vadinasi, komandiruotės metu patirtos kelionės išlaidos darbuotojams gali būti atlygintos ir pripažintos priskiriamomis prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų komandiruotės sąnaudomis pagal kasos aparato kvitus, jeigu šių kvitų bet kurioje pusėje įrašytas pirkėjo pavadinimas ir kodas, taip pat jei yra nurodyta bilietus pardavusio asmens pareigos, vardas, pavardė, parašas ir (arba) spaudas. Tačiau kelionių bei kitų paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų suma, grindžiama tik kasos aparato kvitais, per mėnesį neturi būti didesnė kaip 3000 Lt. Paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų, pagristų tik kasos aparato kvitais, suma, viršijanti 3000 Lt per mėnesį, leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama. Jeigu kelionių bei kitų paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų suma viršija 3000 Lt per mėnesį, tai šioms išlaidoms pagrįsti turi būti pateiktos sąskaitos faktūros arba PVM sąskaitos faktūros.

    Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojus Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185; Nr. 57) nuostatoms, išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal kasos aparato kvitus, jeigu prekių ar paslaugų, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertė (įskaitant PVM) ne didesnė kaip 500 Lt. Išlaidos sąnaudomis gali būti pripažįstamos tik tuo atveju, jeigu kvite nurodytas pirkėjo (kliento) pavadinimas ir įmonės kodas arba fizinio asmens (turto savininko) vardas, pavardė ir asmens kodas. Lietuvos Respublikos finansų ministras turi teisę nustatyti papildomus išlaidų pripažinimo sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus apribojimus. 

    Tais atvejais, kai parduodant keleivinio transporto bilietus neprivaloma išduoti kasos aparato kvito, keleivinio transporto išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal teisės aktų reikalavimus atitinkančius keleivinio transporto bilietus, jeigu ant tų bilietų nurodytas pirkėjo (kliento) pavadinimas ir įmonės kodas (asmens kodas).

    Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185) nuostatos dėl išlaidų pripažinimo sąnaudomis taikomos išlaidoms, patirtoms po šio nutarimo įsigaliojimo, t. y. nuo 2002 m. liepos 1 d. patirtoms išlaidoms.

    2. PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje (Žin., 2002, Nr. 110-3992) nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti privalomi rekvizitai.

    Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185), kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2113 ,, Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 2-53), patvirtino Specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarką bei Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarką ir nustatė mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų  rekvizitus.

    Atsižvelgiant į tai, paaiškiname, kad komandiruotės metu patirtos kelionės išlaidos gali būti atlygintos ir pripažintos priskiriamomis prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų komandiruotės sąnaudų pagal  kasos aparato kvitus  ir  teisės aktų reikalavimus atitinkančius keleivinio transporto bilietus. Šiuose dokumentuose, apskaičiuojant  2002-ais ir vėlesniais metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio apmokestinamąjį pelną, nereikia nurodyti pirkėjo (kliento) pavadinimo ir įmonės kodo arba fizinio asmens (turto savininko) vardo, pavardės ir asmens kodo.

    3. Komandiruočių į užsienį sąnaudos.

3.1. Tarnybinių komandiruočių į užsienį sąnaudos prie ribojamo dydžio leidžiamų atskaitymų priskiriamos vadovaujantis Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929).

3.2. Tuo atveju, kai Lietuvos įmonė turi užsienyje atstovybę, filialą ar kitą nesavarankišką padalinį, tai laikoma, kad darbuotojo nuolatinė darbo vieta yra Lietuvos įmonėje. Atsižvelgiant į tai, darbuotojams, vykstantiems į tarnybines komandiruotes iš nuolatinių darbo vietų (Lietuvos įmonių padalinių, esančių užsienyje) taikomos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929) nuostatos.

3.3 Pagal šio nutarimo 4 punktą atlyginamos tokios su komandiruote susijusios išlaidos (toliau – komandiruotės išlaidos):

- dienpinigiai (nutarimo 4.1 p.);

- gyvenamojo ploto nuomos išlaidos (nutarimo 4.2 p.);

- kelionės į užsienio valstybę ir jos teritorijoje visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), taip pat kelionės nuo oro uosto, geležinkelio, autobusų stoties ir kitų atvykimo vietų iki viešbučio (ar kitos gyvenamosios vietos) ir atgal transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas); komandiruotės metu užsienio valstybėje patirtos kelionės visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), jeigu jos susijusios su komandiruotės tikslais (nutarimo 4.3 p.);

- dokumentų, susijusių su išvykimu, tvarkymo išlaidos, įskaitant vykstančiųjų į užsienį draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimą ligos atveju (nutarimo 4.4 p.);

- kelių mokestis ir transporto priemonės draudimo bei civilinės atsakomybės draudimo išlaidos (nutarimo 4.5 p.);

- degalų įsigijimo išlaidos (atsižvelgiant į nuotolį ir degalų sunaudojimo normas), kai vieneto administracijos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui arba individualios (personalios) įmonės savininkui leidus važiuoja grupė ar vienas darbuotojas vieneto transportu, taip pat nuomojamu transportu, įskaitant ir pagal panaudos sutartį perduotą transportą (nutarimo 4.6 p.);

- valiutos, skirtos komandiruotės išlaidoms apmokėti, keitimo banko įstaigoje išlaidos (nutarimo 4.7 p.);

- ryšių išlaidos, išskyrus asmeninio pobūdžio ryšių išlaidas (nutarimo 4.8 p.);

- registravimo mokesčiui sumokėti ar bilietams pirkti skirtos išlaidos vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą (nutarimo 4.9 p.).

    Pažymėtina, kad vykstančiųjų į užsienį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atveju išlaidos  atlyginamos ir tada, kai  vizos į užsienį įforminti nereikia.

    Tuo atveju, kai vieneto transporto priemonės yra lėktuvai, traukiniai ar autobusai ir vieneto veikla susijusi su keleivių pervežimu šiomis transporto priemonėmis, tai vieneto darbuotojams, siunčiamiems į užsienio komandiruotę, nemokamai išduoto lėktuvo, traukinio ar autobuso bilieto vertė (vienetui priklausančioje transporto priemonėje) nei vieneto pajamoms, nei sąnaudoms nepriskiriama.

3.4. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš įmonės pajamų atimamos dienpinigių sumos, ne didesnės už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas normas (išskyrus nutarimo 9 punkte nurodytą atvejį).

Vykstantiems į užsienio komandiruotes asmenims nustatytos dienpinigių normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ (Žin., 1996, Nr. 114-2660; Nr. 116). Nuo 2002 m. birželio 15 d. galioja vykstantiems į užsienio komandiruotes asmenims nustatytos dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuompinigių normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 ,,Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 58-2374).

3.5. Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 9 punktą įmonių ir nebiudžetinių organizacijų administracijos vadovams, taip pat individualių (personalių) įmonių savininkams Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta dienpinigių norma gali būti didinama iki 100 proc. Vadinasi, neapmokestinama dienpinigių norma šiems asmenims ir bus iki 100 proc. padidinta Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytoji norma. Didesnės už šią normą išmokos FAPML įstatyme nustatyta tvarka apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.6. Remiantis Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 7.2 punktu, ne biudžetinių organizacijų darbuotojams dienpinigiai atlyginami pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintas dienpinigių užsienio valstybėse normas arba pagal darbdavio ir darbuotojo raštišką susitarimą mažesnes, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos, normas, arba pagal vieneto administracijos vadovo arba individualios (personalios) įmonės savininko patvirtintas didesnes, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos, normas (išskyrus 9 punkte nurodytą atvejį). Šiuo atveju didesnės dienpinigių sumos, t. y. didesnės už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytą normą (išskyrus nutarimo 9 punkte nurodytą atvejį), FAPML įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.7. Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 8 punkte nustatyta dienpinigių mokėjimo tvarka. Dienpinigiai mokami pagal pase esančias žymas, kelionės bilietus arba kitus dokumentus nustatytą faktiškai užsienyje būtą laiką, tačiau ne ilgesnį kaip nurodytą komandiruotės į užsienį įsakyme.

Vykstant į užsienį, už dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal dienpinigių užsienio valstybėse normas, o grįžtant iš užsienio, už dieną, kurią, pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą dienpinigių Lietuvos Respublikoje normą. Dienpinigiai už laiką, būtą kelyje, mokami dienpinigių toje užsienio valstybėje, į kurią siunčiama ar (ir) iš kurios grįžtama, normą.

Tais atvejais, kai komandiruotė į užsienį trunka 1 dieną, išmokama 50 proc. dienpinigių užsienio valstybėje normos.

Jeigu įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į užsienio komandiruotę dviems dienoms ir grįžimo iš komandiruotės dieną šis darbuotojas pagal kitą įmonės vadovo įsakymą siunčiamas į kitą vienos dienos komandiruotę ir jis tą pačią dieną iš jos grįžta, tai darbo laiko apskaitos žurnale nurodoma, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 2 dienas. Vadinasi, šiam darbuotojui dienpinigiai turi būti mokami tik už dvi komandiruotės dienas. Šiuo atveju, vykstant į užsienį, už dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal dienpinigių užsienio valstybėse normas, o už antrą komandiruotę, kuri trunka 1 dieną, ir ši diena sutampa su pirmosios komandiruotės iš užsienio grįžimo diena, išmokama 50 proc. dienpinigių užsienio valstybėje normos.

Pateikiame pavyzdį, kaip skaičiuojami dienpinigiai, kai tas pats asmuo, grįžęs iš vienos komandiruotės, tą pačią dieną įmonės pavedimu išsiunčiamas į kitą komandiruotę.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą Nr. 1 įmonės darbuotojas 2002 m. liepos 9-10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje. Įsakyme Nr. 2 nurodyta, kad tas pats darbuotojas 2002 m. liepos 10 d. siunčiamas į vienos dienos tarnybinę komandiruotę Rygoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2002 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2002 m. liepos 10 d.) išvyko į Rygą. Iš komandiruotės (iš Rygos) šis darbuotojas grįžo 2002 m. liepos 10 d. Šiuo atveju darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad tas darbuotojas komandiruotėje buvo 2 dienas.

Darbuotojui už  2002 m. liepos 9 d. dienpinigiai mokami pagal Rygos dienpinigių normą, o už 2002 m. liepos 10 d. mokama 50 proc. Rygos dienpinigių normos.

Jeigu įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviems dienoms ir šiam grįžus iš komandiruotės (tą pačią dieną) šis darbuotojas vėl siunčiamas į kitą komandiruotę (įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviems dienoms) ir iš pastarosios jis grįžta kitą dieną, tai darbo laiko apskaitos žurnale nurodoma, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas. Šiam darbuotojui dienpinigiai turi būti mokami tik už 3 komandiruotėje būtas dienas.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą Nr. 1 įmonės darbuotojas 2002 m. liepos 9-10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje, įsakyme Nr. 2 nurodyta, kad tas pats darbuotojas  2002 m. liepos 10 - 11 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2002 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2002 m. liepos 10 d.) vėl išvyko į Rygą. Iš komandiruotės (iš Rygos) šis darbuotojas grįžo 2002 m. liepos 11 d. Šiuo atveju, darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas.

Darbuotojui už 2002 m. liepos 9 – 10 dienas, būtas komandiruotėje Rygoje, dienpinigiai mokami pagal Rygos dienpinigių normą, o grįžtant iš užsienio, už 2002 m. liepos 11 dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos siena, dienpinigiai mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą dienpinigių Lietuvos Respublikoje normą.

3.8. Šio nutarimo 8 p. 3 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybėje aprūpinamam dienpinigiais komandiruojamam asmeniui (išskyrus 9 punkte nurodytus asmenis) vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens arba individualios (personalios) įmonės savininko sprendimu gali būti išmokami papildomi dienpinigiai – ne didesni kaip 30 procentų Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos dienpinigių normos (išskyrus 20 punkte nurodytus atvejus). Asmenims, nurodytiems nutarimo 9 punkte, šie papildomi dienpinigiai skaičiuojami nuo minėtame punkte jiems nustatytos padidintos dienpinigių normos. Vadinasi, tuo atveju, kai Lietuvos įmonės darbuotojui užsienio valstybės įstaiga ar organizacija moka dienpinigius, tai Lietuvos įmonė ar organizacija tam darbuotojui taip pat gali mokėti dienpinigius, tačiau  ne daugiau kaip 30 proc. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytos (asmenims, nurodytiems 9 punkte, – padidintos) dienpinigių normos. Kadangi šie 30 proc. dienpinigių papildomi yra tik darbuotojo požiūriu (įmonės požiūriu jie yra vieninteliai tam darbuotojui įmonės mokami dienpinigiai), tai šių dienpinigių suma, remiantis šio nutarimo 18 punktu, gali būti priskirta prie leidžiamų atskaitymų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas).

Pavyzdys

Įmonės pavedimu  įmonės vadovas siunčiamas atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą. Užsienio valstybėje jam moka dienpinigius. Rygos dienpinigių norma 112 Lt. Padidinta dienpinigių norma bus 224 Lt (112 x 2). Pagal šio nutarimo 8 punkto 3 dalį įmonė gali įmonės vadovui išmokėti ne daugiau kaip 30 proc. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytos dienpinigių normos (asmenims, nurodytiems 9 punkte, – padidintos). Vadinasi, įmonė be užsienio šalyje mokamų dienpinigių įmonės vadovui gali papildomai išmokėti ne daugiau kaip 30 proc. dienpinigių, t. y. 67,20 Lt. (224 x 30 %). Šią dienpinigių sumą, remdamasi šio nutarimo 18 punktu, įmonė galės priskirti prie komandiruotės sąnaudų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas).

Pateikiame pavyzdį, kaip siunčiamam į užsienio tarnybinę komandiruotę įmonės vadovui apskaičiuojami dienpinigiai tuo atveju, kai užsienio valstybėje įmonės vadovas neaprūpinamas dienpinigiais.

Pavyzdys

Įmonės pavedimu įmonės vadovas siunčiamas į Rygą atlikti tarnybinį pavedimą. Rygos dienpinigių norma 112 Lt. Pagal šio nutarimo 9 punktą įmonių vadovams, taip pat individualių (personalių) įmonių savininkams Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta dienpinigių norma gali būti padidinta iki 100 procentų. Vadinasi, įmonė savo vadovui gali išmokėti padidintą dienpinigių normą, t.y. 224 Lt (112 x 2). Šią dienpinigių sumą, remiantis nutarimo 18 punktu, įmonė galės priskirti prie komandiruotės sąnaudų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas) ir neapmokestinti fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.9. Gyvenamojo ploto nuomos išlaidos atlyginamos pagal faktines išlaidas. Išlaidos, tiesiogiai nesusijusios su gyvenamojo ploto nuoma, bet įrašytos į viešbučio sąskaitas (maitinimas, įvairios asmeninės paslaugos), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai į nakvynės kainą viešbutyje įtraukiama ir pusryčių kaina, neatsižvelgiant į tai, ar ši pusryčių kaina išskirta viešbučio sąskaitoje, ar ne.

3.10. Tuo atveju, kai įmonės, siųsdamos darbuotojus į komandiruotę, bilietus įsigyja, vizas įformina, viešbučius užsako per tarpininkus, kurie įmonės vardu išrašo bendrą sąskaitą faktūrą ar PVM sąskaitą faktūrą, tačiau šiose sąskaitose nurodo komandiruojamų asmenų pavardes, suteiktas paslaugas ir tų paslaugų kainas (t. y. tais atvejais, kai šiose sąskaitose nurodytos sumos gali būti priskirtos konkrečiam asmeniui), tai šis dokumentas gali būti laikomas to asmens komandiruotės išlaidas patvirtinančiu dokumentu. Jeigu sąskaitose faktūrose (PVM sąskaitose faktūrose) paslaugų rūšys nenurodytos, tai prie šio dokumento turi būti pridėti ir papildomi dokumentai – bilietai, viešbučių išrašytos sąskaitos ir pan.

3.11. Jeigu užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės įstaigos (ambasados) neišduoda vizų įforminimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, o kainą už vizą nurodo pačioje vizoje, tai nurodytoji kaina laikoma kompensuotinomis komandiruotės (vizos įforminimo) išlaidomis.

3.12. Transporto išlaidos vežant krovinius tarptautiniais maršrutais (užsienio valstybėse komandiruotės metu sumokėti ekologijos, tranzito mokesčiai, veterinarinių patikrinimų, automobilių parkavimo išlaidos ir kitos su transporto priemonėmis vežant krovinį tarptautiniais maršrutais susijusios išlaidos) priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

    4. Komandiruočių Lietuvos Respublikoje sąnaudos.

4.1. Tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidos sąnaudoms,  priskiriamos Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarime Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) nustatyta tvarka.

Vykstančiam į komandiruotę darbuotojui išmokamas piniginis avansas, kuris negali būti didesnis už numatomas komandiruotės išlaidas.

4.2. Pagal nutarimo 1.3 punktą komandiruotam darbuotojui išlaidos atlyginamos tokia tvarka:

- kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinio darbo vietą (visomis transporto priemonėmis, išskyrus taksi ir tarnybinį transportą) išlaidos atlyginamos pateikus patvirtinamuosius kelionės dokumentus. Nepateikus šių dokumentų, kelionės išlaidos atlyginamos atsižvelgiant į nuotolį pagal patvirtintus važiavimo paprastu autobusu arba bendrajame vagone tarifinius įkainius (pagal nutarimo 1.3.1 p.);

- išlaidos, susijusios su išankstiniu kelionės bilietų įsigijimu ir jų užsakymu telefonu, apmokamos pateikus juridinę galią turinčius dokumentus, kuriuose yra visi PMĮ 11 straipsnyje nustatyti rekvizitai (pagal nutarimo 1.3.2 p.);

- gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidos atlyginamos pagal komandiruoto darbuotojo už vieną vietą apmokėtas sąskaitas. Jeigu komandiruotas darbuotojas neturi nakvynės išlaidas  patvirtinančio juridinę galią turinčio dokumento, tai jo gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidų atlyginimo tvarką ir dydį nustato įmonės vadovas, tačiau padengiamų paros išlaidų suma miestuose, miesteliuose ir kaime šiuo atveju negali būti didesnė kaip 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos (pagal nutarimo 1.3.3 p.);

- jeigu komandiruotė trunka ilgiau nei vieną dieną, mokami dienpinigiai – 10 procentų patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos už kiekvieną komandiruotės dieną (pagal nutarimo 1.3.4 p.);

- kitos komandiruotės išlaidos (bagažo vežimo, jo saugojimo, ryšių, transporto, taksi paslaugos ir kt.) atlyginamos įmonės vadovui leidus (pagal nutarimo 1.3.5 p.) ;

- jeigu darbuotojas komandiruojamas į administracinio rajono, kuriame yra jo nuolatinė darbo vieta, teritoriją ar į vietovę, iš kurios dėl palankių susisiekimo sąlygų ir atliekamo darbo pobūdžio darbuotojas gali kasdien grįžti į nuolatinę darbo vietą, jam dienpinigiai nemokami. Tokiu atveju šio nutarimo 1.3.1 punkte nustatyta tvarka atlyginamos kiekvienos dienos kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinę darbo vietą išlaidos (pagal nutarimo 1.3.6 p.);

- jeigu darbuotojas komandiruojamas administracinio rajono, kuriame yra jo nuolatinė darbo vieta, teritoriją, bet nėra palankių sąlygų kasdien grįžti į nuolatinę darbo vietą, mokami dienpinigiai - 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos už  kiekvieną komandiruotės dieną, o patalpų nuomos išlaidos atlyginamos šio nutarimo 1.3.3 punkte nustatyta tvarka, bet padengiamų paros išlaidų suma miestuose, miesteliuose ir kaime negali būti didesnė kaip 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos (pagal nutarimo 1.3.7 p.);

- tais atvejais, kai darbuotojai komandiruojami į įvairius Lietuvos Respublikoje organizuojamus renginius (konferencijas, pasitarimus, simpoziumus, meno festivalius ir pan.), kurių organizatoriai padengia komandiruotųjų išlaikymo (maitinimo, nakvynės) išlaidas, įmonės vadovo sprendimu gali būti mokami ne didesni kaip 30 procentų šiuo nutarimu nustatytos normos dienpinigiai (pagal nutarimo 1.3.8 p.).

    1. Pagal PMĮ 17 straipsnio nuostatas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    Iki 2003 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) ir  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929), kiek tai neprieštarauja PMĮ nuostatoms.

    2. Nuo 2003 metais prasidedančio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamajam pelnui apskaičiuoti taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 ,,Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 11-396) patvirtinta  Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarka (toliau – Tvarka).

    3. Pažymime, kad ši Tvarka nenustato prievolių vienetams mokėti šioje Tvarkoje nustatyto dydžio dienpinigius, o tik reglamentuoja komandiruočių sąnaudų priskyrimo ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tvarką.

    Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. rugsėjo  5 d. nutarimu Nr. 1133 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 ,,Dėl Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo” (Žin., 2003, Nr. 86-3911), kurio nuostatos įsigaliojo nuo 2003 m. spalio 1 d., ir 2003 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1212 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio   28 d. nutarimo   Nr. 99 ,,Dėl Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo” (Žin., 2003,  Nr. 93-4222), kurio nuostatos įsigaliojo nuo 2003 m. spalio 4 d., apribojo dienpinigių, laikomų komandiruočių kompensacijomis, kurios gali būti priskiriamos gyventojų neapmokestinamosioms pajamoms pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnį, dydžius. Šiuose nutarimuose nustatyti komandiruočių kompensacijų dydžių apribojimai dienpinigiams, kurių dydis priklauso nuo darbuotojo mėnesinės algos dydžio ar valandinio tarifinio atlygio už faktiškai dirbtą laiką, netaikomi apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną. Iš pajamų atskaitomoms komandiruočių sąnaudoms priskiriamos dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Tvarkos nuostatas, neviršijant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 nustatytų dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normų, ir šioje Tvarkoje nustatytų dienpinigių Lietuvos Respublikos teritorijoje normų.

    4. Komandiruočių į užsienį sąnaudos.

4.1. Tarnybinių komandiruočių į užsienį sąnaudos prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų priskiriamos vadovaujantis minėtu Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99  patvirtintos Tvarkos II dalies Komandiruotės į užsienį nuostatomis.

4.2. Tuo atveju, kai Lietuvos vienetas vykdo veiklą užsienyje, tai laikoma, kad darbuotojo nuolatinė darbo vieta yra Lietuvos vienete. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vienetams, kurių darbuotojai, vyksta į tarnybines komandiruotes iš nuolatinių darbo vietų (iš nuolatinių buveinių ar kitų Lietuvos vieneto nesavarankiškų struktūrinių padalinių esančių užsienyje), taip pat taikomos Tvarkos II dalies Komandiruotės į užsienį  nuostatos.

Tuo atveju, kai Lietuvos vieneto nuolatinės buveinės ar kito nesavarankiško padalinio užsienio valstybėje darbuotojas vyksta komandiruotės tikslais į Lietuvą, taikomos Tvarkos III dalies Komandiruotės Lietuvos Respublikos teritorijoje nuostatos, t. y. ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskirti dienpinigiai mokami už komandiruotės dienas (įskaitant išvykimo iš tos užsienio valstybės ir grįžimo į ją dienas) neviršijant dienpinigių Lietuvoje normos. Jeigu toks darbuotojas vyksta komandiruotės tikslais toje užsienio valstybėje, kurioje yra Lietuvos vieneto nuolatinė buveinė ar kitas nesavarankiškas struktūrinis padalinys, arba į kitą užsienio valstybę, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai mokami už komandiruotės dienas neviršijant dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normų.

4.3. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atskaitomomis komandiruočių sąnaudomis laikomos šios su komandiruote į užsienį susijusios išlaidos:

4.3.1. dienpinigių išlaidos (Tvarkos  2.1 p.). Iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienas, t. y. už išvykimo iš Lietuvos ir atvykimo į ją dienas), taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 ,,Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 58-2374; 2003, Nr. 50-2247) nustatytas dienpinigių  vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Jeigu vykstama vienai dienai į užsienio komandiruotę, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai, išmokami už vieną dieną, taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą tos šalies dienpinigių normą.

Pavyzdys

Vieneto pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas vienai dienai į užsienio komandiruotę Vienoje. Darbuotojas į komandiruotę vyksta ir iš jos parvyksta lėktuvu. Kadangi darbuotojas tą pačią dieną  išvyko į komandiruotę ir grįžo iš jos į Lietuvos Respubliką, tai dienpinigiai, išmokėti  už 1 dieną pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą dienpinigių normą  Austrijos Respublikoje, gali būti priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

Jeigu komandiruotės įsakyme nurodyta, kad komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytos normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienoje užsienio valstybėje faktiškai išbūtas dienas, o pervažiavimo į užsienio valstybę diena laikoma atvykimo į tą užsienio valstybę diena.

Pavyzdžiai

1. Vieneto pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas 11 dienų į užsienio komandiruotę. Komandiruotės įsakyme nurodyta, kad jis penkias dienas bus Lenkijos Respublikoje, tris dienas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, tris dienas Austrijos Respublikoje. Pervažiavus Lenkijos Respublikos sieną  už Lenkijos Respublikoje būtas dienas dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant  Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos dienpinigių normos Lenkijos Respublikoje, pervažiavus Vokietijos Federacinės Respublikos sieną - neviršijant patvirtintos šios šalies dienpinigių normos, pervažiavus Austrijos Respublikos sieną - neviršijant šios šalies dienpinigių normos. Grįžtama į Lietuvą iš komandiruotės per vieną dieną, todėl  ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriami dienpinigiai neviršijant dienpinigių normos tos užsienio valstybės, iš kurios atvykstama. Šiuo atveju, kai pervažiuojama Lietuvos Respublikos siena, dienpinigiai priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant  Austrijos Respublikos dienpinigių normos.

2. Vieneto komandiruotės įsakyme nurodyta, kad  vieneto darbuotojas siunčiamas į komandiruotę trims dienoms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir keturioms dienoms  Prancūzijos Respublikoje. Darbuotojas į komandiruotę vyksta vieneto automobiliu. Komandiruotės įsakyme yra numatyta, kad darbuotojas į Vokietijos Federacinę Respubliką nuvyks per 1 dieną, o iš Prancūzijos Respublikos sugrįš į Lietuvos Respubliką per 2 dienas. Kadangi darbuotojas vykdamas į Vokietijos Federacinę Respubliką kelionėje faktiškai sugaišo 1 dieną, kaip yra numatyta komandiruotės įsakyme, tai už šią dieną darbuotojui mokami dienpinigiai priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant   Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos Vokietijos Federacinės Respublikos dienpinigių normos, o pervažiavus Prancūzijos Respublikos sieną ir už dienas būtas Prancūzijos Respublikoje, mokami dienpinigiai priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant šios šalies dienpinigių normos. Kadangi komandiruotės įsakyme yra nurodyta, kad darbuotojas į Lietuvą grįžta iš Prancūzijos Respublikos, tai už dvi dienas, kurias darbuotojas faktiškai sugaišo kelyje dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams pagal tos šalies dienpinigių normą, iš kurios darbuotojas grįžta, t. y. pagal Prancūzijos Respublikos dienpinigių normą.

3. Vieneto komandiruotės įsakyme nurodyta, kad vieneto darbuotojas 3 dienoms siunčiamas į Alma Aty. Į komandiruotę jis vyksta ir iš jos grįžta lėktuvu. Grįžtant iš Alma Aty dėl nepalankių oro sąlygų lėktuvas turi nusileisti viename iš Maskvos oro uostų. Darbuotojas Maskvos oro uoste praleido visą parą ir iš komandiruotės grįžo 1 diena vėliau nei nurodyta jo komandiruotės įsakyme. Jeigu darbuotojui atvykus iš šios užsienio  komandiruotės, vienetas  patikslina darbuotojo komandiruotės įsakymą pagal faktiškai užsienyje praleistas dienas, tai šiuo atveju darbuotojui apskaičiuoti dienpinigiai  priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams už 3 dienas pagal Alma Aty dienpinigių normą, o dienpinigiai už dieną, kurią faktiškai praleido Maskvoje neviršijant dienpinigių Maskvoje normos;

4.3.2. gyvenamojo ploto nuomos išlaidos (Tvarkos 2.2 p.). Gyvenamojo ploto nuomos išlaidos atlyginamos pagal faktines išlaidas ir priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, neatsižvelgiant į gyvenamojo ploto nuompinigių normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio  11 d. įsakymu Nr. 160 ,,Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 58-2374; 2003, Nr. 50-2247). Išlaidos,  nesusijusios su gyvenamojo ploto nuoma, tačiau įtrauktos į apgyvendinimo paslaugas teikiančių vienetų ar asmenų išrašytus apskaitos dokumentus (maitinimo išlaidos, neįskaitytos į apgyvendinimo kainą, ir kitos  asmeninės paslaugos), negali būti atskaitomos iš pajamų, išskyrus atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais (Tvarkos 7 p.);

Pavyzdys

Vieneto darbuotojas  3 dienas buvo tarnybinėje komandiruotėje  Rygoje. Grįžęs iš Rygos jis už 2 paras  pateikė viešbučio, kuriame jis gyveno, apskaitos dokumentą (sąskaitą), kuriame yra atskirai nurodyta kambario nuomos  kaina ir kaina už pusryčius. Pagal šiuos apskaitos dokumentus ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima priskirti tik apskaitos dokumente nurodytas kambario nuomos išlaidas už 2 paras be pusryčių kainos.  Tačiau, jeigu darbuotojui išmokant dienpinigius už 3 komandiruotės Rygoje dienas iš jų atimama  apskaitos dokumente nurodyta pusryčių kaina (maitinimo išlaidos) už 2 dienas, tai iš pajamų galima atskaityti visas apskaitos dokumente nurodytas kambario nuomos su pusryčiais išlaidas. Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinta vienos dienos Rygoje dienpinigių norma yra 112 Lt. Darbuotojo pateiktoje viešbučio sąskaitoje nurodyta pusryčių kaina už 2 dienas yra 100 Lt (50 Lt x 2). Darbuotojui už 2 komandiruotės Rygoje dienas buvo mokamas tik dienpinigių ir pusryčių kainos skirtumas, t. y. 124 Lt (112 Lt x 2 – 100 Lt), o už   trečią dieną - 112 Lt. Vadinasi, dienpinigių suma  už 3 dienas  yra 236 Lt (124 Lt + 112 Lt). Tais atvejais, kai apskaitos dokumente nėra išskirta pusryčių kaina, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriama visa apskaitos dokumente nurodyta kambario nuomos kaina;

4.3.3. kelionės į užsienio valstybę ir jos teritorijoje visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), jeigu jos susijusios su komandiruotės tikslais. Kelionės išlaidoms taip pat priskiriamos nuvykimo visų rūšių transporto priemonėmis Lietuvos Respublikos teritorijoje į oro uostą, geležinkelio ar autobusų stotį ir  parvykimo iš jų, išvykimo į komandiruotę ir parvykimo iš jos dienomis išlaidos (Tvarkos 2.3 punktas);

4.3.4. dokumentų, susijusių su išvykimu, tvarkymo išlaidos, įskaitant vykstančiųjų į užsienį draudimą, kurį gali sudaryti draudimas ligos atveju, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, kelionės bagažo draudimas, civilinės atsakomybės draudimas. Kai vienetas moka vienkartinę metinę kelionių draudimo įmoką, išlaidos komandiruotės sąnaudomis pripažįstamos kiekvieną draudimo mėnesį, t. y. bendrą draudimo įmokos sumą padalijus iš mėnesių skaičiaus. Tačiau jeigu  per draudimo galiojimo laikotarpį nė vienas apdraustasis vieneto darbuotojas, individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys nevyko į komandiruotę, tai šios draudimo įmokos nepriskiriamos komandiruotės sąnaudoms (Tvarkos 2.4 p.). Jeigu vienetas sumoka  už metinę užsienio šalies vizą, tai išlaidos komandiruotės sąnaudomis pripažįstamos už tą mėnesį, kurį vieneto pavedimu darbuotojas vyksta į tą užsienio šalį. Jeigu vieneto darbuotojas per vizos galiojimo laiką nevyko į komandiruotę toje užsienio šalyje, tai už tos šalies vizos įforminimą patirtos išlaidos nepriskiriamos komandiruotės sąnaudoms;

4.3.5. mokėjimas už kelius, taip pat transporto priemonės draudimo bei transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo išlaidos (Tvarkos 2.5 p.);

4.3.6. komandiruotės metu sunaudotų degalų įsigijimo išlaidos, jeigu į komandiruotę buvo važiuojama vieneto transporto priemone, vieneto išnuomota, vienetui pagal panaudos sutartį perduota transporto priemone arba vieneto komandiruotojo asmens transporto priemone. Tačiau degalų įsigijimo išlaidas pripažįstant iš pajamų atskaitomomis komandiruotės ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais, turi būti atsižvelgiama į komandiruotės metu nuvažiuotų kilometrų skaičių ir komandiruojančiojo vieneto patvirtintas degalų sunaudojimo normas atitinkamai transporto priemonei pagal atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus  transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų) (Tvarkos 2.6 p.);

4.3.7. ryšių (pašto ir telekomunikacijų) išlaidos, išskyrus asmeninio pobūdžio ryšių išlaidas (Tvarkos 2.7 p.);

4.3.8. vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą ar kitą renginį - registravimosi renginyje mokesčio ar bilietų į renginį pirkimo  išlaidos. Tačiau jeigu už registravimosi renginyje mokestį ar bilietą į renginį jo dalyviui suteikiamas maitinimas, tai iš pajamų atskaitoma ne daugiau  kaip 50 procentų registravimosi renginyje mokesčio ar bilieto į renginį įsigijimo išlaidų, išskyrus tuos atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais (Tvarkos 2.8 p.). Jei registravimosi renginio mokesčio ar bilieto į renginį kainoje yra įskaičiuotas maitinimas, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima priskirti 50 procentų mokesčio ar bilieto sumos;

Pavyzdžiai

1. Vieneto darbuotojas siunčiamas 4 dienoms į konferenciją Atėnuose. Konferencijos organizatoriai vienetui atsiuntė konferencijos programą, kurioje nurodyta, kad visi konferencijos dalyviai konferencijos metu gaus ir maitinimą, kuris įskaičiuotas į registravimosi mokesčio kainą,  t. y. vieneto dalyviui atskirai už maitinimą mokėti nereikės. Vadovaujantis minėtos Tvarkos 2.8 p. nuostatomis, šiuo atveju iš pajamų atskaitoma  ne daugiau kaip 50 procentų registravimosi renginyje mokesčio. Kadangi registravimo renginyje mokestis yra  2000 Lt, tai iš pajamų atskaitoma ne daugiau kaip 1000 Lt (2000 Lt : 2).

2. Vieneto darbuotojas siunčiamas 2 dienoms į  konferenciją Rygoje. Konferencijos organizatoriai vienetui atsiuntė sąskaitą dėl registravimosi renginio mokesčio. Sąskaitoje nurodyta, kad  visa registravimosi renginio mokesčio suma  1000 Lt (be maitinimo) ir papildomai nurodė, kad dalyviui maitinimas gali kainuoti 300 Lt. Darbuotojui už dvi dienas Rygoje buvo išmokėta dienpinigių  224 Lt. (112 Lt. x 2 ). Vienetas ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams  gali priskirti 1000 Lt registravimosi  renginyje mokestį ir 224 Lt darbuotojui išmokėtų dienpinigių;

4.3.9. valiutos keitimo kredito  įstaigoje išlaidos ar jų dalis, kai ši valiuta yra skirta šios Tvarkos 2.1-2.8 punktuose nurodytoms išlaidoms apmokėti (Tvarkos 2.9 p.).

4.4. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas, kuris nėra to vieneto dalyvis, ar individualios įmonės savininkas arba ūkinės bendrijos tikrasis narys, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai pagal dienpinigių normą padidintą 100 procentų, jeigu šioje individualioje įmonėje arba ūkinėje bendrijoje nėra  administracijos vadovo. Vadinasi, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima  priskirti iki 100 proc. padidintą dienpinigių, apskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių normas, sumą.

Pavyzdžiai

1. Vieneto pavedimu vieneto administracijos vadovas, kuris nėra to vieneto dalyvis (neturi šio vieneto akcijų), siunčiamas 1 dienai atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą, kurioje Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinta dienpinigių  norma yra 112 Lt. Pagal minėtos Tvarkos 4 punkto nuostatas vieneto administracijos vadovui, kuris nėra šio vieneto dalyvis, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai pagal  Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą dienpinigių normą, kuri gali būti padidinta   iki 100 procentų. Vadinasi vienetas administracijos vadovui išmokėtą dienpinigių sumą 224 Lt  (112 Lt x 2) gali priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

2. Jeigu vieneto administracijos vadovas, kuris yra to vieneto akcininkas, 1 dienai siunčiamas atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą ir jam vienetas moka 100 procentų padidintą dienpinigių Rygoje normą, tai iš pajamų gali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, neviršijančios Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos 1 dienos dienpinigių Rygoje normos (112 Lt).

4.4. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai pagal dienpinigių normą padidintą 100 procentų tais atvejais, kai į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas, kuris nėra to vieneto dalyvis, ar individualios įmonės savininkas arba ūkinės bendrijos tikrasis narys, jeigu šioje individualioje įmonėje arba ūkinėje bendrijoje nėra  administracijos vadovo. Vadinasi, jeigu vieneto administracijos vadovas yra to vieneto dalyvis, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima  priskirti tik  dienpinigius, apskaičiuotus pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių normas.  Ši nuostata taikoma iki 2003 m. liepos 18 dienos. Jeigu individualioje įmonėje ar ūkinėje bendrijoje nėra administracijos vadovo, tai dienpinigių norma padidinta 100 procentu priskiriama ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 914 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 ,,Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 71-3228), kuris įsigaliojo nuo 2003 m. liepos 19 d., pakeistas Tvarkos  4 punktas, kuriame  nustatyta, kad tais atvejais, kai į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas arba individualios įmonės savininkas ar tikrasis ūkinės bendrijos narys ir šioje individualioje įmonėje ar ūkinėje bendrijoje nėra administracijos vadovo, dienpinigių norma gali būti didinama 100 procentų. Vadinasi, nuo 2003 m. liepos 19 d. ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima priskirti ir vieneto administracijos vadovams iki 100 procentų padidintą dienpinigių, apskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių normas,  sumą, neatsižvelgiant į tai ar jis yra, ar nėra to vieneto dalyvis.

 Pavyzdžiai

1. Vieneto pavedimu vieneto administracijos vadovas, kuris yra to vieneto dalyvis (turi šio vieneto akcijų), 2003 m. kovo 3 d. siunčiamas 1 dienai atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą, kurioje Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinta dienpinigių  norma yra 112 Lt. Vienetas administracijos vadovui moka 100 procentų padidintą dienpinigių Rygoje normą.  Pagal tuo metu galiojusios Tvarkos 4 punkto nuostatas vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai neviršijantys Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos 1 dienos dienpinigių Rygoje normos (112 Lt).

2. Komandiruotės įsakyme nurodyta, kad vieneto administracijos vadovas, kuris yra to vieneto akcininkas, nuo 2003 m. liepos 14 d.  iki  liepos 25 d. siunčiamas atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą ir jam vienetas moka 100 procentų padidintą dienpinigių Rygoje normą.  Vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai už 2003 m. liepos 14 – 18 dienas neviršijant Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos  dienpinigių Rygoje normos (112 Lt) pagal iki 2003 m. liepos 18 d. galiojusios Tvarkos 4 punkto nuostatas, o už  2003 m. liepos 19 - 25 dienas - 100 procentų padidintą  dienpinigių Rygoje normą (112 Lt x 2) pagal nuo 2003 m. liepos  19 d.  galiojančios Tvarkos 4 punkto nuostatas.

4.5. Jeigu komandiruojamam į užsienį vieneto darbuotojui, individualios įmonės savininkui ar ūkinės bendrijos tikrajam nariui dienpinigius skiria kitas (-i) vienetas (-ai) ar asmuo (-enys), įskaitant užsienio vienetus ar asmenis, tai vienetas, kurio darbuotojas, individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys komandiruojamas, iš pajamų  kaip ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus gali atskaityti tik skirtumą tarp dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintas normas,  ir komandiruojamam asmeniui kitų vienetų ar asmenų skirtų dienpinigių sumos.

Pavyzdys

Vieneto A pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas 2 dienoms atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą. Užsienio valstybėje jam užsienio vienetas moka dienpinigius. Užsienio valstybės vienetas Lietuvos Respublikos vieneto komandiruojamam asmeniui  už dieną moka 80 Lt dienpinigių, o vienetas A moka 112 Lt. Lietuvos Respublikos finansų ministro  patvirtinta Rygos dienpinigių norma yra 112 Lt. Pagal Tvarkos 6 punkto nuostatas  ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriamos tik vieneto A darbuotojui už 2 komandiruotės Rygoje dienas išmokėtas dienpinigių skirtumas tarp vieneto A už 2 dienas išmokėtos dienpinigių sumos 224 Lt (112 Lt x 2) ir užsienio valstybės vieneto   šiam darbuotojui išmokėtos dienpinigių sumos 160 Lt (80 Lt x 2). Iš pajamų vienetas A gali atskaityti tik 64 Lt (224 Lt – 160 Lt) dienpinigių sumos.

4.6. Jeigu vieneto vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviem dienoms, o  grįžus iš komandiruotės tą pačią dieną šis darbuotojas vėl yra siunčiamas į kitą komandiruotę (vieneto vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviem dienoms), iš kurios jis grįžta jau kitą dieną, tai šiam darbuotojui išmokami dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, kurie apskaičiuojami tik už 3 komandiruotėje būtas dienas.

Pavyzdys

Pagal vieneto administracijos vadovo įsakymą Nr. 1 vieneto darbuotojas 2003 m. liepos 9 - 10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje, o pagal įsakymą Nr. 2  tas pats darbuotojas 2003 m. liepos 10 - 11 dienomis vėl siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Varšuvoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2003 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2003 m. liepos 10 d.)  išvyko į Varšuvą. Iš komandiruotės Varšuvoje  darbuotojas grįžo 2003 m. liepos 11 d. Šiuo atveju darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad  darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas.

Kadangi komandiruotės įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę Rygoje, tai už dieną, kai pervažiuojama Latvijos Respublikos siena ir atvykstama į Rygą, dienpinigiai,  priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams,  neviršijant  Rygos dienpinigių normos. Už kitas 2 dienas (įskaitant ir grįžimo iš Rygos dieną), t. y. 2003 m. liepos 10 ir 11 dienas dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, neviršijant   Lenkijos Respublikos dienpinigių normos, nes jis tą pačią 2003 m. liepos 10 d.  išvyko į Varšuvą.

    5. Komandiruočių Lietuvos Respublikoje sąnaudos.

5.1. Nuo 2003 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio  komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidos  priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams remiantis  Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 ,,Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 11-396) patvirtintos Tvarkos III dalies Komandiruotės Lietuvos Respublikos teritorijoje nuostatomis.

5.2. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atskaitomomis komandiruočių sąnaudomis laikomos šios patirtos su komandiruote Lietuvos Respublikos teritorijoje susijusios išlaidos:

5.2.1. dienpinigių išlaidos. Minėtos  Tvarkos 9 punkte nustatyta, kad iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota kiekvienai komandiruotės dienai taikant 25 procentus nustatyto minimalaus gyvenimo lygio, galiojančio mokestinio laikotarpio, kurį prasidėjo komandiruotė, pirmąją dieną, sumos. Nuo 1998 m. gegužės 1 dienos taikomas minimalus gyvenimo lygis vienam Lietuvos Respublikos gyventojui per mėnesį yra 125 Lt (nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382; Žin., 1998, Nr. 32-869). Vadinasi, komandiruotės Lietuvos Respublikoje dienpinigių, priskiriamų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, norma šiuo metu yra 31,25 Lt (125 Lt x 25%).

Jeigu komandiruotė trunka tik vieną dieną, atskaitoma dienpinigių išlaidų suma yra lygi 50 procentų šios Tvarkos 9 punkte nustatytos sumos (Tvarkos 10 p.), t. y. ne daugiau kaip 15,63 Lt  (31,25 Lt :  2);

5.2.1. dienpinigių išlaidos.  Nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. pagal minėtos Tvarkos 9 punkto nuostatas, iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota kiekvienai komandiruotės dienai taikant 25 procentus nustatyto minimalaus gyvenimo lygio, galiojančio mokestinio laikotarpio, kurį prasidėjo komandiruotė, pirmąją dieną, sumos. Nuo 1998 m. gegužės 1 dienos taikomas minimalus gyvenimo lygis vienam Lietuvos Respublikos gyventojui per mėnesį yra 125 Lt (nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382; Žin., 1998, Nr. 32-869). Vadinasi, komandiruotės Lietuvos Respublikoje dienpinigių, priskiriamų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, norma nuo 2003 m. sausio 1 d.  iki 2003 m. rugsėjo 30 d.  yra 31,25 Lt (125 Lt x 25%), o jeigu komandiruotė trunka tik vieną dieną, atskaitoma dienpinigių išlaidų suma yra lygi 50 procentų šios Tvarkos 9 punkte nustatytos sumos (Tvarkos 10 p.), t. y. ne daugiau kaip 15,63 Lt  (31,25 Lt :  2).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 1133 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 99 ,,Dėl Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo”, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. spalio 1 d.  pakeitė  Tvarkos 9 punktą, kuriame nustatyta, kad iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota kiekvienai komandiruotės dienai taikant 12 procentų nustatyto minimalaus gyvenimo lygio, galiojančio mokestinio laikotarpio, kurį prasidėjo komandiruotė, pirmąją dieną, sumos, jeigu šios Tvarkos 10 punkte nenustatyta kitaip. Vadinasi, komandiruotės Lietuvos Respublikoje dienpinigių, priskiriamų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, nuo 2003 m. spalio 1 d. norma yra  15 Lt (125 Lt x 12%), o jeigu komandiruotė  trunka tik vieną dieną, ne daugiau kaip 7,50 Lt (15 Lt x 50 %) pagal Tvarkos 10 punkto nuostatas.

Pavyzdys

Vieneto pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas nuo 2003 m. rugsėjo 29 d. iki spalio 3 d.  į komandiruotę Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vadovaujantis Tvarkos 9 punkto nuostatomis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriami dienpinigiai už  2003 m. 29 d.  ir 30 d. apskaičiuoti komandiruotės dienai taikant 25 procentų nustatyto minimalaus gyvenimo lygio, o už spalio 1-3 dienas komandiruotės dienas taikant 12 procentų nustatyto minimalaus gyvenimo lygio.

 5.2.2. gyvenamojo ploto nuomojimo išlaidos (Tvarkos 8.2 p.). Kaip ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai gali būti atskaitomos tik  faktinės gyvenamojo ploto nuomos išlaidos, pateikus šias išlaidas patvirtinančius  dokumentus;

5.2.3. kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinio darbo vietą visomis transporto priemonėmis transporto išlaidos (Tvarkos 8.3 p.). Kaip ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai gali būti atskaitomos  tik faktinės kelionės išlaidos, pateikus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus;

5.2.4. komandiruotės metu sunaudotų degalų įsigijimo išlaidos, jeigu į komandiruotę buvo važiuojama vieneto transporto priemone, vieneto išnuomota, vienetui pagal panaudos sutartį perduota transporto priemone arba vieneto komandiruotojo asmens transporto priemone. Tačiau degalų įsigijimo išlaidas pripažįstant atskaitomomis iš pajamų komandiruotės sąnaudomis, turi būti atsižvelgiama į komandiruotės metu nuvažiuotų kilometrų skaičių ir komandiruojančiojo vieneto patvirtintas degalų sunaudojimo normas atitinkamai transporto priemonei pagal atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus  transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų) (Tvarkos 8.4 p.);

5.2.5. ryšių (pašto ir telekomunikacijų) išlaidos (Tvarkos 8.5 p), išskyrus asmeninio pobūdžio pokalbius;

5.2.6. vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą ar kitą renginį - registravimosi renginyje mokesčio ar bilietų į renginį pirkimo  išlaidos. Tačiau jeigu už registravimosi renginyje mokestį ar bilietą į renginį jo dalyviui suteikiamas maitinimas, tai iš pajamų atskaitoma ne daugiau  kaip 50 procentų registravimosi renginyje mokesčio ar bilieto į renginį įsigijimo išlaidų, išskyrus tuos atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais (Tvarkos 8.6 p.).

5.3. Jeigu komandiruojamam  vieneto darbuotojui, individualios įmonės savininkui ar ūkinės bendrijos tikrajam nariui dienpinigius skiria kitas (-i) vienetas (-ai) ar asmuo (-enys), įskaitant užsienio vienetus ar asmenis, tai vienetas, kurio darbuotojas, individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys komandiruojamas, iš pajamų gali atskaityti tik skirtumą tarp dienpinigių sumos (ji apskaičiuojama už faktiškai komandiruotėje išbūtą laiką pagal  Tvarkos 9 ar 10 punktų nuostatas ir komandiruojamam asmeniui kitų vienetų ar asmenų skirtų dienpinigių sumos).

    6. Minėtos Tvarkos 2.2-2.9 ir 8.2-8.6 punktuose nurodytas išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos komandiruočių sąnaudos, patvirtinantys dokumentai gali būti išrašyti tiek vieneto, tiek komandiruojamo asmens vardu, tačiau šie dokumentai kiekvienu atveju turi atitikti PMĮ 11 straipsnio 4, 5 ir 6 dalių reikalavimus.

    7. Lietuvos Respublikos laivo įgulos jūreiviams, dirbantiems keliuose užsienio valstybių uostuose, dienpinigiai apskaičiuoti neviršijant Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytų užsienio komandiruotės dienpinigių  vienoje valstybėje normos arba atsižvelgiant į laivų plaukiojimo regionų valstybėms numatytas vidutines dienpinigių mokėjimo normas, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Laivų plaukiojimo regionai yra nustatyti Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 (Žin., 2003, Nr. 11-396) patvirtintos Dienpinigių mokėjimo jūreiviams tvarkos priede.

08-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo2003.02.072002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo2003.02.072002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.012005.04.127 (69)(18.9-31-1)-R-2742 Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies komentaro (paaiškinimo) 2005.03.232002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo 2003.02.072002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.07.032002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.012003.12.2213(18.9-08-2)-R-11185Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.12.112002.01.012003.12.2213(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-11185Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.12.112002.01.012003.12.2213(18.9-08-2)-R-11185Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.12.112002.01.012003.12.2213(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-11185Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.12.112002.01.012003.12.2213(18.9-08-2)-R-11185Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.12.112002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.012005.04.127 (69)(18.9-31-1)-R-2742 Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies komentaro (paaiškinimo) 2005.03.232002.01.012005.04.127 (69)(18.9-31-1)-R-2742 Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies komentaro (paaiškinimo) 2005.03.232002.01.012005.04.127 (69)(18.9-31-1)-R-2742 Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies komentaro (paaiškinimo) 2005.03.232002.01.01
VMI komentaras

21 straipsnis. Komandiruočių sąnaudos

1. Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko, ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

Komentaras

    1. Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją.

    Siuntimas į komandiruotę įforminamas vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios (personalios) įmonės savininko įsakymu (sprendimu) arba potvarkiu, kuriame nurodomas būsimos komandiruotės tikslas, vietovė (vietovės), komandiruotės trukmė.

    Pasiųstam į komandiruotę darbuotojui paliekama darbo vieta (pareigos) ir įstatymų nustatyta tvarka darbo užmokestis už visą komandiruotės laiką (įskaitant kelionėje būtą laiką).

    Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

    2. PMĮ pateikta komandiruotės sąvoka skiriasi nuo Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929) ir 1996 m. sausio 23 d. nutarime Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) vartojamų sąvokų. Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 1 punkto nuostatas tarnybine komandiruote laikomas ir įmonės valdymo organo siuntimu valdymo organo narių išvykimas atlikti tarnybinį pavedimą, o pagal Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarimą Nr. 120 (Žin., 1996, Nr. 9-225) komandiruote nelaikomas individualios įmonės savininkų ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

    Tačiau apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną turi būti vadovaujamasi PMĮ 21 straipsnyje pateikta komandiruotės sąvoka ir todėl valdymo organų nariams, kurie nėra sudarę darbo sutarčių su įmonė, kompensuotos komandiruočių išlaidos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, nelaikomos komandiruočių sąnaudomis, o individualių įmonių savininkų ir ūkinių bendrijų tikrųjų narių komandiruočių išlaidos laikomos komandiruočių sąnaudomis.

2. Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

Komentaras

    1. Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

    Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 1 punktą, į darbuotojo vienoje vietoje užsienio komandiruotės dienų skaičių neįskaičiuojamos kelionėje sugaištos dienos.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą  įmonės darbuotojas nuo 2002 m. sausio 6 d. iki 2002 m. liepos 7 d. siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Briuselyje. Įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į 183 dienų trukmės (įskaitant kelionės laiką) tarnybinę komandiruotę Briuselyje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Briuselio grįžo į darbą ne liepos 8 dieną, bet liepos 9 dieną. Kelionėje į Briuselį darbuotojas praleido 1 dieną, o grįždamas iš Briuselio dėl blogų oro sąlygų (kelis kartus buvo atidėtas skrydžio laikas) kelionėje užtruko 2 dienas. Šiuo atveju, darbuotojas kelionėje iš viso užtruko 3 dienas (1 diena + 2 dienos). Kadangi į darbuotojo vienoje vietoje užsienio komandiruotėje praleistų dienų skaičių kelionės laikas neįskaičiuojamas, vadinasi, darbuotojas vienoje vietoje užsienio komandiruotėje praleido 181 dieną (nuo sausio 7 d. iki liepos 6 d.), nors darbo laiko tabelyje pažymima, kad darbuotojas užsienio komandiruotėje išbuvo 184 dienas. Vadinasi, šio darbuotojo išvykimas į užsienį, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, laikomas užsienio komandiruote.

    2. Siunčiamiems į užsienį darbininkams ir tarnautojams, kurie dirba kelionėje, lauko sąlygomis ir kurių darbas susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis),  su tuo susijusios papildomos išlaidos gali būti kompensuojamos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1384 ,,Dėl kompensacijos už darbą, kuris susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis)“ (Žin., 1996, Nr. 114-2641) nustatyta tvarka. Tačiau tai turi būti numatyta darbo ar kolektyvinėje sutartyje, kur nustatoma kompensacijos mokėjimo tvarka ir dydis - iki 50 proc. atlyginimo per mėnesį, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta komandiruočių į užsienį dienpinigių norma. Minėtas nutarimas nepanaikina nuostatos, kad vykstantiems į tarnybinę komandiruotę į užsienį darbuotojams ir tarnautojams galima apmokėti komandiruotės išlaidas pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ (Žin., 1996, Nr. 114-2660; Nr. 116) patvirtintas dienpinigių normas.

3. Komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Komentaras

    1. Pagal PMĮ 17 straipsnio nuostatas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    Komandiruotės išlaidos kompensuojamos asmenims, susijusiems su įmone darbo santykiais. Kompensuojamos virš nustatytos normos komandiruočių išlaidos apmokestinamos pajamų mokesčiu FAPML įstatymo II dalyje nustatyta tvarka. Virš nustatytos normos kompensuotos komandiruočių išlaidos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos.

    Įmonėje pagal darbo sutartį nedirbančiam asmeniui išmokamos komandiruotės išlaidų kompensavimo išmokos laikomos to asmens su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis, kurios FAPML įstatymo V dalyje nustatyta tvarka apmokestinamos taikant 20 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifą.

    2. PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, t. y. dokumentais, kuriuose nurodyti visi apskaitos dokumentams privalomi rekvizitai. Šios dalies 2 punkte nurodyta, kad išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyta prekių ar paslaugų  pirkėjo (kliento) pavadinimas ir kodas arba vardas, pavardė ir asmens (jeigu tai fizinis asmuo) kodas.

    Šio straipsnio 4 dalies reikalavimai netaikomi užsienio vienetų ar fizinių asmenų surašytų dokumentų atveju. Sąnaudos pagal užsienio vienetų ar fizinių asmenų surašytus dokumentus pripažįstamos, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.

    Iki 2002 m. birželio 30 d. galioja Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 1230 ,,Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų“ (Žin., 1996, Nr. 104-2384; 2002, Nr. 46-1767) 2 punkto nuostatos, pagal kurias apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, automobilių degalų (variklių benzino, dyzelinių degalų ir suskystintų dujų) įsigijimo išlaidos, taip pat ne didesnės kaip 3000 Lt per mėnesį kitų prekių (paslaugų) įsigijimo išlaidos gali būti grindžiamos kasos aparato kvitais, turinčiais privalomus rekvizitus, jeigu šių kvitų bet kurioje pusėje įrašytas pirkėjo pavadinimas ir kodas arba vardas, pavardė bei asmens kodas, ir asmens, pardavusio prekes (suteikusio paslaugas), pareigos, vardas, pavardė, taip pat jei yra parašas ir (arba) spaudas. Šiuos rekvizitus pirkėjo prašymu turi nurodyti prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas.

    Pagal Vyriausybės 1998 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 664 ,,Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ (Žin., 1998, Nr. 53-1463) nuostatas keleivinio transporto įmonių bilietų kasose bei keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, privaloma naudoti kasos aparatus.

    Vadinasi, komandiruotės metu patirtos kelionės išlaidos darbuotojams gali būti atlygintos ir pripažintos priskiriamomis prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų komandiruotės sąnaudomis pagal kasos aparato kvitus, jeigu šių kvitų bet kurioje pusėje įrašytas pirkėjo pavadinimas ir kodas, taip pat jei yra nurodyta bilietus pardavusio asmens pareigos, vardas, pavardė, parašas ir (arba) spaudas. Tačiau kelionių bei kitų paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų suma, grindžiama tik kasos aparato kvitais, per mėnesį neturi būti didesnė kaip 3000 Lt. Paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų, pagristų tik kasos aparato kvitais, suma, viršijanti 3000 Lt per mėnesį, leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama. Jeigu kelionių bei kitų paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų suma viršija 3000 Lt per mėnesį, tai šioms išlaidoms pagrįsti turi būti pateiktos sąskaitos faktūros arba PVM sąskaitos faktūros.

    Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojus Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185; Nr. 57) nuostatoms, išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal kasos aparato kvitus, jeigu prekių ar paslaugų, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertė (įskaitant PVM) ne didesnė kaip 500 Lt. Išlaidos sąnaudomis gali būti pripažįstamos tik tuo atveju, jeigu kvite nurodytas pirkėjo (kliento) pavadinimas ir įmonės kodas arba fizinio asmens (turto savininko) vardas, pavardė ir asmens kodas. Lietuvos Respublikos finansų ministras turi teisę nustatyti papildomus išlaidų pripažinimo sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus apribojimus. 

    Tais atvejais, kai parduodant keleivinio transporto bilietus neprivaloma išduoti kasos aparato kvito, keleivinio transporto išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal teisės aktų reikalavimus atitinkančius keleivinio transporto bilietus, jeigu ant tų bilietų nurodytas pirkėjo (kliento) pavadinimas ir įmonės kodas (asmens kodas).

    Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185) nuostatos dėl išlaidų pripažinimo sąnaudomis taikomos išlaidoms, patirtoms po šio nutarimo įsigaliojimo, t. y. nuo 2002 m. liepos 1 d. patirtoms išlaidoms.

    2. PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje (Žin., 2002, Nr. 110-3992) nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti privalomi rekvizitai.

    Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185), kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2113 ,, Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 2-53), patvirtino Specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarką bei Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarką ir nustatė mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų  rekvizitus.

    Atsižvelgiant į tai, paaiškiname, kad komandiruotės metu patirtos kelionės išlaidos gali būti atlygintos ir pripažintos priskiriamomis prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų komandiruotės sąnaudų pagal  kasos aparato kvitus  ir  teisės aktų reikalavimus atitinkančius keleivinio transporto bilietus. Šiuose dokumentuose, apskaičiuojant  2002-ais ir vėlesniais metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio apmokestinamąjį pelną, nereikia nurodyti pirkėjo (kliento) pavadinimo ir įmonės kodo arba fizinio asmens (turto savininko) vardo, pavardės ir asmens kodo.

    3. Komandiruočių į užsienį sąnaudos.

3.1. Tarnybinių komandiruočių į užsienį sąnaudos prie ribojamo dydžio leidžiamų atskaitymų priskiriamos vadovaujantis Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929).

3.2. Tuo atveju, kai Lietuvos įmonė turi užsienyje atstovybę, filialą ar kitą nesavarankišką padalinį, tai laikoma, kad darbuotojo nuolatinė darbo vieta yra Lietuvos įmonėje. Atsižvelgiant į tai, darbuotojams, vykstantiems į tarnybines komandiruotes iš nuolatinių darbo vietų (Lietuvos įmonių padalinių, esančių užsienyje) taikomos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929) nuostatos.

3.3 Pagal šio nutarimo 4 punktą atlyginamos tokios su komandiruote susijusios išlaidos (toliau – komandiruotės išlaidos):

- dienpinigiai (nutarimo 4.1 p.);

- gyvenamojo ploto nuomos išlaidos (nutarimo 4.2 p.);

- kelionės į užsienio valstybę ir jos teritorijoje visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), taip pat kelionės nuo oro uosto, geležinkelio, autobusų stoties ir kitų atvykimo vietų iki viešbučio (ar kitos gyvenamosios vietos) ir atgal transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas); komandiruotės metu užsienio valstybėje patirtos kelionės visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), jeigu jos susijusios su komandiruotės tikslais (nutarimo 4.3 p.);

- dokumentų, susijusių su išvykimu, tvarkymo išlaidos, įskaitant vykstančiųjų į užsienį draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimą ligos atveju (nutarimo 4.4 p.);

- kelių mokestis ir transporto priemonės draudimo bei civilinės atsakomybės draudimo išlaidos (nutarimo 4.5 p.);

- degalų įsigijimo išlaidos (atsižvelgiant į nuotolį ir degalų sunaudojimo normas), kai vieneto administracijos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui arba individualios (personalios) įmonės savininkui leidus važiuoja grupė ar vienas darbuotojas vieneto transportu, taip pat nuomojamu transportu, įskaitant ir pagal panaudos sutartį perduotą transportą (nutarimo 4.6 p.);

- valiutos, skirtos komandiruotės išlaidoms apmokėti, keitimo banko įstaigoje išlaidos (nutarimo 4.7 p.);

- ryšių išlaidos, išskyrus asmeninio pobūdžio ryšių išlaidas (nutarimo 4.8 p.);

- registravimo mokesčiui sumokėti ar bilietams pirkti skirtos išlaidos vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą (nutarimo 4.9 p.).

    Pažymėtina, kad vykstančiųjų į užsienį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atveju išlaidos  atlyginamos ir tada, kai  vizos į užsienį įforminti nereikia.

    Tuo atveju, kai vieneto transporto priemonės yra lėktuvai, traukiniai ar autobusai ir vieneto veikla susijusi su keleivių pervežimu šiomis transporto priemonėmis, tai vieneto darbuotojams, siunčiamiems į užsienio komandiruotę, nemokamai išduoto lėktuvo, traukinio ar autobuso bilieto vertė (vienetui priklausančioje transporto priemonėje) nei vieneto pajamoms, nei sąnaudoms nepriskiriama.

3.4. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš įmonės pajamų atimamos dienpinigių sumos, ne didesnės už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas normas (išskyrus nutarimo 9 punkte nurodytą atvejį).

Vykstantiems į užsienio komandiruotes asmenims nustatytos dienpinigių normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ (Žin., 1996, Nr. 114-2660; Nr. 116). Nuo 2002 m. birželio 15 d. galioja vykstantiems į užsienio komandiruotes asmenims nustatytos dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuompinigių normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 ,,Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 58-2374).

3.5. Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 9 punktą įmonių ir nebiudžetinių organizacijų administracijos vadovams, taip pat individualių (personalių) įmonių savininkams Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta dienpinigių norma gali būti didinama iki 100 proc. Vadinasi, neapmokestinama dienpinigių norma šiems asmenims ir bus iki 100 proc. padidinta Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytoji norma. Didesnės už šią normą išmokos FAPML įstatyme nustatyta tvarka apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.6. Remiantis Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 7.2 punktu, ne biudžetinių organizacijų darbuotojams dienpinigiai atlyginami pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintas dienpinigių užsienio valstybėse normas arba pagal darbdavio ir darbuotojo raštišką susitarimą mažesnes, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos, normas, arba pagal vieneto administracijos vadovo arba individualios (personalios) įmonės savininko patvirtintas didesnes, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos, normas (išskyrus 9 punkte nurodytą atvejį). Šiuo atveju didesnės dienpinigių sumos, t. y. didesnės už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytą normą (išskyrus nutarimo 9 punkte nurodytą atvejį), FAPML įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.7. Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 8 punkte nustatyta dienpinigių mokėjimo tvarka. Dienpinigiai mokami pagal pase esančias žymas, kelionės bilietus arba kitus dokumentus nustatytą faktiškai užsienyje būtą laiką, tačiau ne ilgesnį kaip nurodytą komandiruotės į užsienį įsakyme.

Vykstant į užsienį, už dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal dienpinigių užsienio valstybėse normas, o grįžtant iš užsienio, už dieną, kurią, pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą dienpinigių Lietuvos Respublikoje normą. Dienpinigiai už laiką, būtą kelyje, mokami dienpinigių toje užsienio valstybėje, į kurią siunčiama ar (ir) iš kurios grįžtama, normą.

Tais atvejais, kai komandiruotė į užsienį trunka 1 dieną, išmokama 50 proc. dienpinigių užsienio valstybėje normos.

Jeigu įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į užsienio komandiruotę dviems dienoms ir grįžimo iš komandiruotės dieną šis darbuotojas pagal kitą įmonės vadovo įsakymą siunčiamas į kitą vienos dienos komandiruotę ir jis tą pačią dieną iš jos grįžta, tai darbo laiko apskaitos žurnale nurodoma, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 2 dienas. Vadinasi, šiam darbuotojui dienpinigiai turi būti mokami tik už dvi komandiruotės dienas. Šiuo atveju, vykstant į užsienį, už dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal dienpinigių užsienio valstybėse normas, o už antrą komandiruotę, kuri trunka 1 dieną, ir ši diena sutampa su pirmosios komandiruotės iš užsienio grįžimo diena, išmokama 50 proc. dienpinigių užsienio valstybėje normos.

Pateikiame pavyzdį, kaip skaičiuojami dienpinigiai, kai tas pats asmuo, grįžęs iš vienos komandiruotės, tą pačią dieną įmonės pavedimu išsiunčiamas į kitą komandiruotę.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą Nr. 1 įmonės darbuotojas 2002 m. liepos 9-10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje. Įsakyme Nr. 2 nurodyta, kad tas pats darbuotojas 2002 m. liepos 10 d. siunčiamas į vienos dienos tarnybinę komandiruotę Rygoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2002 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2002 m. liepos 10 d.) išvyko į Rygą. Iš komandiruotės (iš Rygos) šis darbuotojas grįžo 2002 m. liepos 10 d. Šiuo atveju darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad tas darbuotojas komandiruotėje buvo 2 dienas.

Darbuotojui už  2002 m. liepos 9 d. dienpinigiai mokami pagal Rygos dienpinigių normą, o už 2002 m. liepos 10 d. mokama 50 proc. Rygos dienpinigių normos.

Jeigu įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviems dienoms ir šiam grįžus iš komandiruotės (tą pačią dieną) šis darbuotojas vėl siunčiamas į kitą komandiruotę (įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviems dienoms) ir iš pastarosios jis grįžta kitą dieną, tai darbo laiko apskaitos žurnale nurodoma, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas. Šiam darbuotojui dienpinigiai turi būti mokami tik už 3 komandiruotėje būtas dienas.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą Nr. 1 įmonės darbuotojas 2002 m. liepos 9-10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje, įsakyme Nr. 2 nurodyta, kad tas pats darbuotojas  2002 m. liepos 10 - 11 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2002 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2002 m. liepos 10 d.) vėl išvyko į Rygą. Iš komandiruotės (iš Rygos) šis darbuotojas grįžo 2002 m. liepos 11 d. Šiuo atveju, darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas.

Darbuotojui už 2002 m. liepos 9 – 10 dienas, būtas komandiruotėje Rygoje, dienpinigiai mokami pagal Rygos dienpinigių normą, o grįžtant iš užsienio, už 2002 m. liepos 11 dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos siena, dienpinigiai mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą dienpinigių Lietuvos Respublikoje normą.

3.8. Šio nutarimo 8 p. 3 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybėje aprūpinamam dienpinigiais komandiruojamam asmeniui (išskyrus 9 punkte nurodytus asmenis) vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens arba individualios (personalios) įmonės savininko sprendimu gali būti išmokami papildomi dienpinigiai – ne didesni kaip 30 procentų Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos dienpinigių normos (išskyrus 20 punkte nurodytus atvejus). Asmenims, nurodytiems nutarimo 9 punkte, šie papildomi dienpinigiai skaičiuojami nuo minėtame punkte jiems nustatytos padidintos dienpinigių normos. Vadinasi, tuo atveju, kai Lietuvos įmonės darbuotojui užsienio valstybės įstaiga ar organizacija moka dienpinigius, tai Lietuvos įmonė ar organizacija tam darbuotojui taip pat gali mokėti dienpinigius, tačiau  ne daugiau kaip 30 proc. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytos (asmenims, nurodytiems 9 punkte, – padidintos) dienpinigių normos. Kadangi šie 30 proc. dienpinigių papildomi yra tik darbuotojo požiūriu (įmonės požiūriu jie yra vieninteliai tam darbuotojui įmonės mokami dienpinigiai), tai šių dienpinigių suma, remiantis šio nutarimo 18 punktu, gali būti priskirta prie leidžiamų atskaitymų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas).

Pavyzdys

Įmonės pavedimu  įmonės vadovas siunčiamas atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą. Užsienio valstybėje jam moka dienpinigius. Rygos dienpinigių norma 112 Lt. Padidinta dienpinigių norma bus 224 Lt (112 x 2). Pagal šio nutarimo 8 punkto 3 dalį įmonė gali įmonės vadovui išmokėti ne daugiau kaip 30 proc. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytos dienpinigių normos (asmenims, nurodytiems 9 punkte, – padidintos). Vadinasi, įmonė be užsienio šalyje mokamų dienpinigių įmonės vadovui gali papildomai išmokėti ne daugiau kaip 30 proc. dienpinigių, t. y. 67,20 Lt. (224 x 30 %). Šią dienpinigių sumą, remdamasi šio nutarimo 18 punktu, įmonė galės priskirti prie komandiruotės sąnaudų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas).

Pateikiame pavyzdį, kaip siunčiamam į užsienio tarnybinę komandiruotę įmonės vadovui apskaičiuojami dienpinigiai tuo atveju, kai užsienio valstybėje įmonės vadovas neaprūpinamas dienpinigiais.

Pavyzdys

Įmonės pavedimu įmonės vadovas siunčiamas į Rygą atlikti tarnybinį pavedimą. Rygos dienpinigių norma 112 Lt. Pagal šio nutarimo 9 punktą įmonių vadovams, taip pat individualių (personalių) įmonių savininkams Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta dienpinigių norma gali būti padidinta iki 100 procentų. Vadinasi, įmonė savo vadovui gali išmokėti padidintą dienpinigių normą, t.y. 224 Lt (112 x 2). Šią dienpinigių sumą, remiantis nutarimo 18 punktu, įmonė galės priskirti prie komandiruotės sąnaudų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas) ir neapmokestinti fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.9. Gyvenamojo ploto nuomos išlaidos atlyginamos pagal faktines išlaidas. Išlaidos, tiesiogiai nesusijusios su gyvenamojo ploto nuoma, bet įrašytos į viešbučio sąskaitas (maitinimas, įvairios asmeninės paslaugos), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai į nakvynės kainą viešbutyje įtraukiama ir pusryčių kaina, neatsižvelgiant į tai, ar ši pusryčių kaina išskirta viešbučio sąskaitoje, ar ne.

3.10. Tuo atveju, kai įmonės, siųsdamos darbuotojus į komandiruotę, bilietus įsigyja, vizas įformina, viešbučius užsako per tarpininkus, kurie įmonės vardu išrašo bendrą sąskaitą faktūrą ar PVM sąskaitą faktūrą, tačiau šiose sąskaitose nurodo komandiruojamų asmenų pavardes, suteiktas paslaugas ir tų paslaugų kainas (t. y. tais atvejais, kai šiose sąskaitose nurodytos sumos gali būti priskirtos konkrečiam asmeniui), tai šis dokumentas gali būti laikomas to asmens komandiruotės išlaidas patvirtinančiu dokumentu. Jeigu sąskaitose faktūrose (PVM sąskaitose faktūrose) paslaugų rūšys nenurodytos, tai prie šio dokumento turi būti pridėti ir papildomi dokumentai – bilietai, viešbučių išrašytos sąskaitos ir pan.

3.11. Jeigu užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės įstaigos (ambasados) neišduoda vizų įforminimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, o kainą už vizą nurodo pačioje vizoje, tai nurodytoji kaina laikoma kompensuotinomis komandiruotės (vizos įforminimo) išlaidomis.

3.12. Transporto išlaidos vežant krovinius tarptautiniais maršrutais (užsienio valstybėse komandiruotės metu sumokėti ekologijos, tranzito mokesčiai, veterinarinių patikrinimų, automobilių parkavimo išlaidos ir kitos su transporto priemonėmis vežant krovinį tarptautiniais maršrutais susijusios išlaidos) priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

    4. Komandiruočių Lietuvos Respublikoje sąnaudos.

4.1. Tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidos sąnaudoms,  priskiriamos Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarime Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) nustatyta tvarka.

Vykstančiam į komandiruotę darbuotojui išmokamas piniginis avansas, kuris negali būti didesnis už numatomas komandiruotės išlaidas.

4.2. Pagal nutarimo 1.3 punktą komandiruotam darbuotojui išlaidos atlyginamos tokia tvarka:

- kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinio darbo vietą (visomis transporto priemonėmis, išskyrus taksi ir tarnybinį transportą) išlaidos atlyginamos pateikus patvirtinamuosius kelionės dokumentus. Nepateikus šių dokumentų, kelionės išlaidos atlyginamos atsižvelgiant į nuotolį pagal patvirtintus važiavimo paprastu autobusu arba bendrajame vagone tarifinius įkainius (pagal nutarimo 1.3.1 p.);

- išlaidos, susijusios su išankstiniu kelionės bilietų įsigijimu ir jų užsakymu telefonu, apmokamos pateikus juridinę galią turinčius dokumentus, kuriuose yra visi PMĮ 11 straipsnyje nustatyti rekvizitai (pagal nutarimo 1.3.2 p.);

- gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidos atlyginamos pagal komandiruoto darbuotojo už vieną vietą apmokėtas sąskaitas. Jeigu komandiruotas darbuotojas neturi nakvynės išlaidas  patvirtinančio juridinę galią turinčio dokumento, tai jo gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidų atlyginimo tvarką ir dydį nustato įmonės vadovas, tačiau padengiamų paros išlaidų suma miestuose, miesteliuose ir kaime šiuo atveju negali būti didesnė kaip 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos (pagal nutarimo 1.3.3 p.);

- jeigu komandiruotė trunka ilgiau nei vieną dieną, mokami dienpinigiai – 10 procentų patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos už kiekvieną komandiruotės dieną (pagal nutarimo 1.3.4 p.);

- kitos komandiruotės išlaidos (bagažo vežimo, jo saugojimo, ryšių, transporto, taksi paslaugos ir kt.) atlyginamos įmonės vadovui leidus (pagal nutarimo 1.3.5 p.) ;

- jeigu darbuotojas komandiruojamas į administracinio rajono, kuriame yra jo nuolatinė darbo vieta, teritoriją ar į vietovę, iš kurios dėl palankių susisiekimo sąlygų ir atliekamo darbo pobūdžio darbuotojas gali kasdien grįžti į nuolatinę darbo vietą, jam dienpinigiai nemokami. Tokiu atveju šio nutarimo 1.3.1 punkte nustatyta tvarka atlyginamos kiekvienos dienos kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinę darbo vietą išlaidos (pagal nutarimo 1.3.6 p.);

- jeigu darbuotojas komandiruojamas administracinio rajono, kuriame yra jo nuolatinė darbo vieta, teritoriją, bet nėra palankių sąlygų kasdien grįžti į nuolatinę darbo vietą, mokami dienpinigiai - 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos už  kiekvieną komandiruotės dieną, o patalpų nuomos išlaidos atlyginamos šio nutarimo 1.3.3 punkte nustatyta tvarka, bet padengiamų paros išlaidų suma miestuose, miesteliuose ir kaime negali būti didesnė kaip 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos (pagal nutarimo 1.3.7 p.);

- tais atvejais, kai darbuotojai komandiruojami į įvairius Lietuvos Respublikoje organizuojamus renginius (konferencijas, pasitarimus, simpoziumus, meno festivalius ir pan.), kurių organizatoriai padengia komandiruotųjų išlaikymo (maitinimo, nakvynės) išlaidas, įmonės vadovo sprendimu gali būti mokami ne didesni kaip 30 procentų šiuo nutarimu nustatytos normos dienpinigiai (pagal nutarimo 1.3.8 p.).

08-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo2003.02.072002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo2003.02.072002.01.01
VMI komentaras

21 straipsnis. Komandiruočių sąnaudos

1. Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko, ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

Komentaras

    1. Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją.

    Siuntimas į komandiruotę įforminamas vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens, arba individualios (personalios) įmonės savininko įsakymu (sprendimu) arba potvarkiu, kuriame nurodomas būsimos komandiruotės tikslas, vietovė (vietovės), komandiruotės trukmė.

    Pasiųstam į komandiruotę darbuotojui paliekama darbo vieta (pareigos) ir įstatymų nustatyta tvarka darbo užmokestis už visą komandiruotės laiką (įskaitant kelionėje būtą laiką).

    Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

    2. PMĮ pateikta komandiruotės sąvoka skiriasi nuo Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarime Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929) ir 1996 m. sausio 23 d. nutarime Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) vartojamų sąvokų. Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 1 punkto nuostatas tarnybine komandiruote laikomas ir įmonės valdymo organo siuntimu valdymo organo narių išvykimas atlikti tarnybinį pavedimą, o pagal Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarimą Nr. 120 (Žin., 1996, Nr. 9-225) komandiruote nelaikomas individualios įmonės savininkų ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

    Tačiau apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną turi būti vadovaujamasi PMĮ 21 straipsnyje pateikta komandiruotės sąvoka ir todėl valdymo organų nariams, kurie nėra sudarę darbo sutarčių su įmonė, kompensuotos komandiruočių išlaidos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, nelaikomos komandiruočių sąnaudomis, o individualių įmonių savininkų ir ūkinių bendrijų tikrųjų narių komandiruočių išlaidos laikomos komandiruočių sąnaudomis.

    Komandiruote laikomas teisės aktų nustatyta tvarka įformintas darbuotojo išvykimas iš nuolatinės darbo vietos vieneto administracijos vadovo (ar jo įgalioto asmens) arba individualios įmonės savininko siuntimu atlikti darbo funkcijas, tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją.

    Siuntimas į komandiruotę įforminamas vieneto administracijos vadovo (ar jo įgalioto asmens) įsakymu (sprendimu) arba individualios  įmonės savininko įsakymu (sprendimu), kuriame turi būti nurodytas  komandiruotės tikslas, vieta (vietos), komandiruotės trukmė ir  numatomos apmokėti išlaidų rūšys. Jeigu komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, įsakyme  turi būti nurodyta buvimo kiekvienoje užsienio valstybėje trukmė.

    Komandiruote taip pat laikomas individualios įmonės savininko ir ūkinės bendrijos tikrojo nario, kurio darbo bei apmokėjimo už darbą tvarka nustatyta bendrosios jungtinės veiklos sutartyje, išvykimas iš nuolatinės darbo vietos darbo funkcijoms atlikti.

2. Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

Komentaras

    1. Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

    Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 1 punktą, į darbuotojo vienoje vietoje užsienio komandiruotės dienų skaičių neįskaičiuojamos kelionėje sugaištos dienos.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą  įmonės darbuotojas nuo 2002 m. sausio 6 d. iki 2002 m. liepos 7 d. siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Briuselyje. Įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į 183 dienų trukmės (įskaitant kelionės laiką) tarnybinę komandiruotę Briuselyje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Briuselio grįžo į darbą ne liepos 8 dieną, bet liepos 9 dieną. Kelionėje į Briuselį darbuotojas praleido 1 dieną, o grįždamas iš Briuselio dėl blogų oro sąlygų (kelis kartus buvo atidėtas skrydžio laikas) kelionėje užtruko 2 dienas. Šiuo atveju, darbuotojas kelionėje iš viso užtruko 3 dienas (1 diena + 2 dienos). Kadangi į darbuotojo vienoje vietoje užsienio komandiruotėje praleistų dienų skaičių kelionės laikas neįskaičiuojamas, vadinasi, darbuotojas vienoje vietoje užsienio komandiruotėje praleido 181 dieną (nuo sausio 7 d. iki liepos 6 d.), nors darbo laiko tabelyje pažymima, kad darbuotojas užsienio komandiruotėje išbuvo 184 dienas. Vadinasi, šio darbuotojo išvykimas į užsienį, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, laikomas užsienio komandiruote.

    2. Siunčiamiems į užsienį darbininkams ir tarnautojams, kurie dirba kelionėje, lauko sąlygomis ir kurių darbas susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis),  su tuo susijusios papildomos išlaidos gali būti kompensuojamos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimo Nr. 1384 ,,Dėl kompensacijos už darbą, kuris susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis)“ (Žin., 1996, Nr. 114-2641) nustatyta tvarka. Tačiau tai turi būti numatyta darbo ar kolektyvinėje sutartyje, kur nustatoma kompensacijos mokėjimo tvarka ir dydis - iki 50 proc. atlyginimo per mėnesį, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta komandiruočių į užsienį dienpinigių norma. Minėtas nutarimas nepanaikina nuostatos, kad vykstantiems į tarnybinę komandiruotę į užsienį darbuotojams ir tarnautojams galima apmokėti komandiruotės išlaidas pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ (Žin., 1996, Nr. 114-2660; Nr. 116) patvirtintas dienpinigių normas.

    Komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jei jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus atvejus, kai darbuotojo darbas yra susijęs su važinėjimu arba yra kilnojamasis ar pakaitinis (pamaininis).

3. Komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.

Komentaras

    1. Pagal PMĮ 17 straipsnio nuostatas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    Komandiruotės išlaidos kompensuojamos asmenims, susijusiems su įmone darbo santykiais. Kompensuojamos virš nustatytos normos komandiruočių išlaidos apmokestinamos pajamų mokesčiu FAPML įstatymo II dalyje nustatyta tvarka. Virš nustatytos normos kompensuotos komandiruočių išlaidos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos.

    Įmonėje pagal darbo sutartį nedirbančiam asmeniui išmokamos komandiruotės išlaidų kompensavimo išmokos laikomos to asmens su darbo santykiais nesusijusiomis pajamomis, kurios FAPML įstatymo V dalyje nustatyta tvarka apmokestinamos taikant 20 proc. fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifą.

    2. PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, t. y. dokumentais, kuriuose nurodyti visi apskaitos dokumentams privalomi rekvizitai. Šios dalies 2 punkte nurodyta, kad išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyta prekių ar paslaugų  pirkėjo (kliento) pavadinimas ir kodas arba vardas, pavardė ir asmens (jeigu tai fizinis asmuo) kodas.

    Šio straipsnio 4 dalies reikalavimai netaikomi užsienio vienetų ar fizinių asmenų surašytų dokumentų atveju. Sąnaudos pagal užsienio vienetų ar fizinių asmenų surašytus dokumentus pripažįstamos, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.

    Iki 2002 m. birželio 30 d. galioja Vyriausybės 1996 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 1230 ,,Dėl mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų“ (Žin., 1996, Nr. 104-2384; 2002, Nr. 46-1767) 2 punkto nuostatos, pagal kurias apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, automobilių degalų (variklių benzino, dyzelinių degalų ir suskystintų dujų) įsigijimo išlaidos, taip pat ne didesnės kaip 3000 Lt per mėnesį kitų prekių (paslaugų) įsigijimo išlaidos gali būti grindžiamos kasos aparato kvitais, turinčiais privalomus rekvizitus, jeigu šių kvitų bet kurioje pusėje įrašytas pirkėjo pavadinimas ir kodas arba vardas, pavardė bei asmens kodas, ir asmens, pardavusio prekes (suteikusio paslaugas), pareigos, vardas, pavardė, taip pat jei yra parašas ir (arba) spaudas. Šiuos rekvizitus pirkėjo prašymu turi nurodyti prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas.

    Pagal Vyriausybės 1998 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 664 ,,Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ (Žin., 1998, Nr. 53-1463) nuostatas keleivinio transporto įmonių bilietų kasose bei keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, privaloma naudoti kasos aparatus.

    Vadinasi, komandiruotės metu patirtos kelionės išlaidos darbuotojams gali būti atlygintos ir pripažintos priskiriamomis prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų komandiruotės sąnaudomis pagal kasos aparato kvitus, jeigu šių kvitų bet kurioje pusėje įrašytas pirkėjo pavadinimas ir kodas, taip pat jei yra nurodyta bilietus pardavusio asmens pareigos, vardas, pavardė, parašas ir (arba) spaudas. Tačiau kelionių bei kitų paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų suma, grindžiama tik kasos aparato kvitais, per mėnesį neturi būti didesnė kaip 3000 Lt. Paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų, pagristų tik kasos aparato kvitais, suma, viršijanti 3000 Lt per mėnesį, leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama. Jeigu kelionių bei kitų paslaugų ir prekių įsigijimo išlaidų suma viršija 3000 Lt per mėnesį, tai šioms išlaidoms pagrįsti turi būti pateiktos sąskaitos faktūros arba PVM sąskaitos faktūros.

    Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojus Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185; Nr. 57) nuostatoms, išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal kasos aparato kvitus, jeigu prekių ar paslaugų, kurių įsigijimą patvirtina kasos aparato kvitas, vertė (įskaitant PVM) ne didesnė kaip 500 Lt. Išlaidos sąnaudomis gali būti pripažįstamos tik tuo atveju, jeigu kvite nurodytas pirkėjo (kliento) pavadinimas ir įmonės kodas arba fizinio asmens (turto savininko) vardas, pavardė ir asmens kodas. Lietuvos Respublikos finansų ministras turi teisę nustatyti papildomus išlaidų pripažinimo sąnaudomis pagal kasos aparatų kvitus apribojimus. 

    Tais atvejais, kai parduodant keleivinio transporto bilietus neprivaloma išduoti kasos aparato kvito, keleivinio transporto išlaidos gali būti pripažintos sąnaudomis pagal teisės aktų reikalavimus atitinkančius keleivinio transporto bilietus, jeigu ant tų bilietų nurodytas pirkėjo (kliento) pavadinimas ir įmonės kodas (asmens kodas).

    Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185) nuostatos dėl išlaidų pripažinimo sąnaudomis taikomos išlaidoms, patirtoms po šio nutarimo įsigaliojimo, t. y. nuo 2002 m. liepos 1 d. patirtoms išlaidoms.

    2. PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje (Žin., 2002, Nr. 110-3992) nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti privalomi rekvizitai.

    Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 55-2185), kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 2113 ,, Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 780 ,,Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ (Žin., 2003, Nr. 2-53), patvirtino Specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarką bei Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarką ir nustatė mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų  rekvizitus.

    Atsižvelgiant į tai, paaiškiname, kad komandiruotės metu patirtos kelionės išlaidos gali būti atlygintos ir pripažintos priskiriamomis prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų komandiruotės sąnaudų pagal  kasos aparato kvitus  ir  teisės aktų reikalavimus atitinkančius keleivinio transporto bilietus. Šiuose dokumentuose, apskaičiuojant  2002-ais ir vėlesniais metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio apmokestinamąjį pelną, nereikia nurodyti pirkėjo (kliento) pavadinimo ir įmonės kodo arba fizinio asmens (turto savininko) vardo, pavardės ir asmens kodo.

    3. Komandiruočių į užsienį sąnaudos.

3.1. Tarnybinių komandiruočių į užsienį sąnaudos prie ribojamo dydžio leidžiamų atskaitymų priskiriamos vadovaujantis Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929).

3.2. Tuo atveju, kai Lietuvos įmonė turi užsienyje atstovybę, filialą ar kitą nesavarankišką padalinį, tai laikoma, kad darbuotojo nuolatinė darbo vieta yra Lietuvos įmonėje. Atsižvelgiant į tai, darbuotojams, vykstantiems į tarnybines komandiruotes iš nuolatinių darbo vietų (Lietuvos įmonių padalinių, esančių užsienyje) taikomos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929) nuostatos.

3.3 Pagal šio nutarimo 4 punktą atlyginamos tokios su komandiruote susijusios išlaidos (toliau – komandiruotės išlaidos):

- dienpinigiai (nutarimo 4.1 p.);

- gyvenamojo ploto nuomos išlaidos (nutarimo 4.2 p.);

- kelionės į užsienio valstybę ir jos teritorijoje visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), taip pat kelionės nuo oro uosto, geležinkelio, autobusų stoties ir kitų atvykimo vietų iki viešbučio (ar kitos gyvenamosios vietos) ir atgal transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas); komandiruotės metu užsienio valstybėje patirtos kelionės visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), jeigu jos susijusios su komandiruotės tikslais (nutarimo 4.3 p.);

- dokumentų, susijusių su išvykimu, tvarkymo išlaidos, įskaitant vykstančiųjų į užsienį draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimą ligos atveju (nutarimo 4.4 p.);

- kelių mokestis ir transporto priemonės draudimo bei civilinės atsakomybės draudimo išlaidos (nutarimo 4.5 p.);

- degalų įsigijimo išlaidos (atsižvelgiant į nuotolį ir degalų sunaudojimo normas), kai vieneto administracijos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui arba individualios (personalios) įmonės savininkui leidus važiuoja grupė ar vienas darbuotojas vieneto transportu, taip pat nuomojamu transportu, įskaitant ir pagal panaudos sutartį perduotą transportą (nutarimo 4.6 p.);

- valiutos, skirtos komandiruotės išlaidoms apmokėti, keitimo banko įstaigoje išlaidos (nutarimo 4.7 p.);

- ryšių išlaidos, išskyrus asmeninio pobūdžio ryšių išlaidas (nutarimo 4.8 p.);

- registravimo mokesčiui sumokėti ar bilietams pirkti skirtos išlaidos vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą (nutarimo 4.9 p.).

    Pažymėtina, kad vykstančiųjų į užsienį draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atveju išlaidos  atlyginamos ir tada, kai  vizos į užsienį įforminti nereikia.

    Tuo atveju, kai vieneto transporto priemonės yra lėktuvai, traukiniai ar autobusai ir vieneto veikla susijusi su keleivių pervežimu šiomis transporto priemonėmis, tai vieneto darbuotojams, siunčiamiems į užsienio komandiruotę, nemokamai išduoto lėktuvo, traukinio ar autobuso bilieto vertė (vienetui priklausančioje transporto priemonėje) nei vieneto pajamoms, nei sąnaudoms nepriskiriama.

3.4. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš įmonės pajamų atimamos dienpinigių sumos, ne didesnės už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas normas (išskyrus nutarimo 9 punkte nurodytą atvejį).

Vykstantiems į užsienio komandiruotes asmenims nustatytos dienpinigių normos yra patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ (Žin., 1996, Nr. 114-2660; Nr. 116). Nuo 2002 m. birželio 15 d. galioja vykstantiems į užsienio komandiruotes asmenims nustatytos dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuompinigių normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 ,,Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 58-2374).

3.5. Pagal Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 9 punktą įmonių ir nebiudžetinių organizacijų administracijos vadovams, taip pat individualių (personalių) įmonių savininkams Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta dienpinigių norma gali būti didinama iki 100 proc. Vadinasi, neapmokestinama dienpinigių norma šiems asmenims ir bus iki 100 proc. padidinta Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytoji norma. Didesnės už šią normą išmokos FAPML įstatyme nustatyta tvarka apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.6. Remiantis Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 7.2 punktu, ne biudžetinių organizacijų darbuotojams dienpinigiai atlyginami pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintas dienpinigių užsienio valstybėse normas arba pagal darbdavio ir darbuotojo raštišką susitarimą mažesnes, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos, normas, arba pagal vieneto administracijos vadovo arba individualios (personalios) įmonės savininko patvirtintas didesnes, negu Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos, normas (išskyrus 9 punkte nurodytą atvejį). Šiuo atveju didesnės dienpinigių sumos, t. y. didesnės už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytą normą (išskyrus nutarimo 9 punkte nurodytą atvejį), FAPML įstatymo nustatyta tvarka apmokestinamos fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.7. Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929; 2001, Nr. 29-928) 8 punkte nustatyta dienpinigių mokėjimo tvarka. Dienpinigiai mokami pagal pase esančias žymas, kelionės bilietus arba kitus dokumentus nustatytą faktiškai užsienyje būtą laiką, tačiau ne ilgesnį kaip nurodytą komandiruotės į užsienį įsakyme.

Vykstant į užsienį, už dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal dienpinigių užsienio valstybėse normas, o grįžtant iš užsienio, už dieną, kurią, pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą dienpinigių Lietuvos Respublikoje normą. Dienpinigiai už laiką, būtą kelyje, mokami dienpinigių toje užsienio valstybėje, į kurią siunčiama ar (ir) iš kurios grįžtama, normą.

Tais atvejais, kai komandiruotė į užsienį trunka 1 dieną, išmokama 50 proc. dienpinigių užsienio valstybėje normos.

Jeigu įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į užsienio komandiruotę dviems dienoms ir grįžimo iš komandiruotės dieną šis darbuotojas pagal kitą įmonės vadovo įsakymą siunčiamas į kitą vienos dienos komandiruotę ir jis tą pačią dieną iš jos grįžta, tai darbo laiko apskaitos žurnale nurodoma, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 2 dienas. Vadinasi, šiam darbuotojui dienpinigiai turi būti mokami tik už dvi komandiruotės dienas. Šiuo atveju, vykstant į užsienį, už dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos valstybės siena, dienpinigiai mokami pagal dienpinigių užsienio valstybėse normas, o už antrą komandiruotę, kuri trunka 1 dieną, ir ši diena sutampa su pirmosios komandiruotės iš užsienio grįžimo diena, išmokama 50 proc. dienpinigių užsienio valstybėje normos.

Pateikiame pavyzdį, kaip skaičiuojami dienpinigiai, kai tas pats asmuo, grįžęs iš vienos komandiruotės, tą pačią dieną įmonės pavedimu išsiunčiamas į kitą komandiruotę.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą Nr. 1 įmonės darbuotojas 2002 m. liepos 9-10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje. Įsakyme Nr. 2 nurodyta, kad tas pats darbuotojas 2002 m. liepos 10 d. siunčiamas į vienos dienos tarnybinę komandiruotę Rygoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2002 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2002 m. liepos 10 d.) išvyko į Rygą. Iš komandiruotės (iš Rygos) šis darbuotojas grįžo 2002 m. liepos 10 d. Šiuo atveju darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad tas darbuotojas komandiruotėje buvo 2 dienas.

Darbuotojui už  2002 m. liepos 9 d. dienpinigiai mokami pagal Rygos dienpinigių normą, o už 2002 m. liepos 10 d. mokama 50 proc. Rygos dienpinigių normos.

Jeigu įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviems dienoms ir šiam grįžus iš komandiruotės (tą pačią dieną) šis darbuotojas vėl siunčiamas į kitą komandiruotę (įmonės vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviems dienoms) ir iš pastarosios jis grįžta kitą dieną, tai darbo laiko apskaitos žurnale nurodoma, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas. Šiam darbuotojui dienpinigiai turi būti mokami tik už 3 komandiruotėje būtas dienas.

Pavyzdys

Pagal įmonės vadovo įsakymą Nr. 1 įmonės darbuotojas 2002 m. liepos 9-10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje, įsakyme Nr. 2 nurodyta, kad tas pats darbuotojas  2002 m. liepos 10 - 11 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2002 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2002 m. liepos 10 d.) vėl išvyko į Rygą. Iš komandiruotės (iš Rygos) šis darbuotojas grįžo 2002 m. liepos 11 d. Šiuo atveju, darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad šis darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas.

Darbuotojui už 2002 m. liepos 9 – 10 dienas, būtas komandiruotėje Rygoje, dienpinigiai mokami pagal Rygos dienpinigių normą, o grįžtant iš užsienio, už 2002 m. liepos 11 dieną, kurią pervažiuojama Lietuvos Respublikos siena, dienpinigiai mokami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą dienpinigių Lietuvos Respublikoje normą.

3.8. Šio nutarimo 8 p. 3 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybėje aprūpinamam dienpinigiais komandiruojamam asmeniui (išskyrus 9 punkte nurodytus asmenis) vieneto administracijos vadovo arba jo įgalioto asmens arba individualios (personalios) įmonės savininko sprendimu gali būti išmokami papildomi dienpinigiai – ne didesni kaip 30 procentų Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintos dienpinigių normos (išskyrus 20 punkte nurodytus atvejus). Asmenims, nurodytiems nutarimo 9 punkte, šie papildomi dienpinigiai skaičiuojami nuo minėtame punkte jiems nustatytos padidintos dienpinigių normos. Vadinasi, tuo atveju, kai Lietuvos įmonės darbuotojui užsienio valstybės įstaiga ar organizacija moka dienpinigius, tai Lietuvos įmonė ar organizacija tam darbuotojui taip pat gali mokėti dienpinigius, tačiau  ne daugiau kaip 30 proc. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytos (asmenims, nurodytiems 9 punkte, – padidintos) dienpinigių normos. Kadangi šie 30 proc. dienpinigių papildomi yra tik darbuotojo požiūriu (įmonės požiūriu jie yra vieninteliai tam darbuotojui įmonės mokami dienpinigiai), tai šių dienpinigių suma, remiantis šio nutarimo 18 punktu, gali būti priskirta prie leidžiamų atskaitymų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas).

Pavyzdys

Įmonės pavedimu  įmonės vadovas siunčiamas atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą. Užsienio valstybėje jam moka dienpinigius. Rygos dienpinigių norma 112 Lt. Padidinta dienpinigių norma bus 224 Lt (112 x 2). Pagal šio nutarimo 8 punkto 3 dalį įmonė gali įmonės vadovui išmokėti ne daugiau kaip 30 proc. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytos dienpinigių normos (asmenims, nurodytiems 9 punkte, – padidintos). Vadinasi, įmonė be užsienio šalyje mokamų dienpinigių įmonės vadovui gali papildomai išmokėti ne daugiau kaip 30 proc. dienpinigių, t. y. 67,20 Lt. (224 x 30 %). Šią dienpinigių sumą, remdamasi šio nutarimo 18 punktu, įmonė galės priskirti prie komandiruotės sąnaudų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas).

Pateikiame pavyzdį, kaip siunčiamam į užsienio tarnybinę komandiruotę įmonės vadovui apskaičiuojami dienpinigiai tuo atveju, kai užsienio valstybėje įmonės vadovas neaprūpinamas dienpinigiais.

Pavyzdys

Įmonės pavedimu įmonės vadovas siunčiamas į Rygą atlikti tarnybinį pavedimą. Rygos dienpinigių norma 112 Lt. Pagal šio nutarimo 9 punktą įmonių vadovams, taip pat individualių (personalių) įmonių savininkams Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtinta dienpinigių norma gali būti padidinta iki 100 procentų. Vadinasi, įmonė savo vadovui gali išmokėti padidintą dienpinigių normą, t.y. 224 Lt (112 x 2). Šią dienpinigių sumą, remiantis nutarimo 18 punktu, įmonė galės priskirti prie komandiruotės sąnaudų (nes ji ne didesnė už Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nustatytas dienpinigių normas) ir neapmokestinti fizinių asmenų pajamų mokesčiu.

3.9. Gyvenamojo ploto nuomos išlaidos atlyginamos pagal faktines išlaidas. Išlaidos, tiesiogiai nesusijusios su gyvenamojo ploto nuoma, bet įrašytos į viešbučio sąskaitas (maitinimas, įvairios asmeninės paslaugos), apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, prie leidžiamų atskaitymų nepriskiriamos. Ši nuostata netaikoma tais atvejais, kai į nakvynės kainą viešbutyje įtraukiama ir pusryčių kaina, neatsižvelgiant į tai, ar ši pusryčių kaina išskirta viešbučio sąskaitoje, ar ne.

3.10. Tuo atveju, kai įmonės, siųsdamos darbuotojus į komandiruotę, bilietus įsigyja, vizas įformina, viešbučius užsako per tarpininkus, kurie įmonės vardu išrašo bendrą sąskaitą faktūrą ar PVM sąskaitą faktūrą, tačiau šiose sąskaitose nurodo komandiruojamų asmenų pavardes, suteiktas paslaugas ir tų paslaugų kainas (t. y. tais atvejais, kai šiose sąskaitose nurodytos sumos gali būti priskirtos konkrečiam asmeniui), tai šis dokumentas gali būti laikomas to asmens komandiruotės išlaidas patvirtinančiu dokumentu. Jeigu sąskaitose faktūrose (PVM sąskaitose faktūrose) paslaugų rūšys nenurodytos, tai prie šio dokumento turi būti pridėti ir papildomi dokumentai – bilietai, viešbučių išrašytos sąskaitos ir pan.

3.11. Jeigu užsienio valstybių diplomatinės ir konsulinės įstaigos (ambasados) neišduoda vizų įforminimo išlaidas patvirtinančių dokumentų, o kainą už vizą nurodo pačioje vizoje, tai nurodytoji kaina laikoma kompensuotinomis komandiruotės (vizos įforminimo) išlaidomis.

3.12. Transporto išlaidos vežant krovinius tarptautiniais maršrutais (užsienio valstybėse komandiruotės metu sumokėti ekologijos, tranzito mokesčiai, veterinarinių patikrinimų, automobilių parkavimo išlaidos ir kitos su transporto priemonėmis vežant krovinį tarptautiniais maršrutais susijusios išlaidos) priskiriamos prie leidžiamų atskaitymų.

    4. Komandiruočių Lietuvos Respublikoje sąnaudos.

4.1. Tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidos sąnaudoms,  priskiriamos Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarime Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) nustatyta tvarka.

Vykstančiam į komandiruotę darbuotojui išmokamas piniginis avansas, kuris negali būti didesnis už numatomas komandiruotės išlaidas.

4.2. Pagal nutarimo 1.3 punktą komandiruotam darbuotojui išlaidos atlyginamos tokia tvarka:

- kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinio darbo vietą (visomis transporto priemonėmis, išskyrus taksi ir tarnybinį transportą) išlaidos atlyginamos pateikus patvirtinamuosius kelionės dokumentus. Nepateikus šių dokumentų, kelionės išlaidos atlyginamos atsižvelgiant į nuotolį pagal patvirtintus važiavimo paprastu autobusu arba bendrajame vagone tarifinius įkainius (pagal nutarimo 1.3.1 p.);

- išlaidos, susijusios su išankstiniu kelionės bilietų įsigijimu ir jų užsakymu telefonu, apmokamos pateikus juridinę galią turinčius dokumentus, kuriuose yra visi PMĮ 11 straipsnyje nustatyti rekvizitai (pagal nutarimo 1.3.2 p.);

- gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidos atlyginamos pagal komandiruoto darbuotojo už vieną vietą apmokėtas sąskaitas. Jeigu komandiruotas darbuotojas neturi nakvynės išlaidas  patvirtinančio juridinę galią turinčio dokumento, tai jo gyvenamosios patalpos nuomojimo išlaidų atlyginimo tvarką ir dydį nustato įmonės vadovas, tačiau padengiamų paros išlaidų suma miestuose, miesteliuose ir kaime šiuo atveju negali būti didesnė kaip 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos (pagal nutarimo 1.3.3 p.);

- jeigu komandiruotė trunka ilgiau nei vieną dieną, mokami dienpinigiai – 10 procentų patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos už kiekvieną komandiruotės dieną (pagal nutarimo 1.3.4 p.);

- kitos komandiruotės išlaidos (bagažo vežimo, jo saugojimo, ryšių, transporto, taksi paslaugos ir kt.) atlyginamos įmonės vadovui leidus (pagal nutarimo 1.3.5 p.) ;

- jeigu darbuotojas komandiruojamas į administracinio rajono, kuriame yra jo nuolatinė darbo vieta, teritoriją ar į vietovę, iš kurios dėl palankių susisiekimo sąlygų ir atliekamo darbo pobūdžio darbuotojas gali kasdien grįžti į nuolatinę darbo vietą, jam dienpinigiai nemokami. Tokiu atveju šio nutarimo 1.3.1 punkte nustatyta tvarka atlyginamos kiekvienos dienos kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinę darbo vietą išlaidos (pagal nutarimo 1.3.6 p.);

- jeigu darbuotojas komandiruojamas administracinio rajono, kuriame yra jo nuolatinė darbo vieta, teritoriją, bet nėra palankių sąlygų kasdien grįžti į nuolatinę darbo vietą, mokami dienpinigiai - 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos už  kiekvieną komandiruotės dieną, o patalpų nuomos išlaidos atlyginamos šio nutarimo 1.3.3 punkte nustatyta tvarka, bet padengiamų paros išlaidų suma miestuose, miesteliuose ir kaime negali būti didesnė kaip 5 procentai patvirtinto taikomo minimalaus gyvenimo lygio sumos (pagal nutarimo 1.3.7 p.);

- tais atvejais, kai darbuotojai komandiruojami į įvairius Lietuvos Respublikoje organizuojamus renginius (konferencijas, pasitarimus, simpoziumus, meno festivalius ir pan.), kurių organizatoriai padengia komandiruotųjų išlaikymo (maitinimo, nakvynės) išlaidas, įmonės vadovo sprendimu gali būti mokami ne didesni kaip 30 procentų šiuo nutarimu nustatytos normos dienpinigiai (pagal nutarimo 1.3.8 p.).

    1. Pagal PMĮ 17 straipsnio nuostatas, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, komandiruočių sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    Iki 2003 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio komandiruočių sąnaudos iš pajamų atskaitomos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 120 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje“ (Žin., 1996, Nr. 9-225) ir  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 613 ,,Dėl tarnybinių komandiruočių į užsienį“ (Žin., 1995, Nr. 37-929), kiek tai neprieštarauja PMĮ nuostatoms.

    2. Nuo 2003 metais prasidedančio mokestinio laikotarpio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamajam pelnui apskaičiuoti taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 ,,Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 11-396) patvirtinta  Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarka (toliau – Tvarka).

    3. Pažymime, kad ši Tvarka nenustato prievolių vienetams mokėti šioje Tvarkoje nustatyto dydžio dienpinigius, o tik reglamentuoja komandiruočių sąnaudų priskyrimo ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tvarką.

    4. Komandiruočių į užsienį sąnaudos.

4.1. Tarnybinių komandiruočių į užsienį sąnaudos prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų priskiriamos vadovaujantis minėtu Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99  patvirtintos Tvarkos II dalies Komandiruotės į užsienį nuostatomis.

4.2. Tuo atveju, kai Lietuvos vienetas vykdo veiklą užsienyje, tai laikoma, kad darbuotojo nuolatinė darbo vieta yra Lietuvos vienete. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vienetams, kurių darbuotojai, vyksta į tarnybines komandiruotes iš nuolatinių darbo vietų (iš nuolatinių buveinių ar kitų Lietuvos vieneto nesavarankiškų struktūrinių padalinių esančių užsienyje), taip pat taikomos Tvarkos II dalies Komandiruotės į užsienį  nuostatos.

Tuo atveju, kai Lietuvos vieneto nuolatinės buveinės ar kito nesavarankiško padalinio užsienio valstybėje darbuotojas vyksta komandiruotės tikslais į Lietuvą, taikomos Tvarkos III dalies Komandiruotės Lietuvos Respublikos teritorijoje nuostatos, t. y. ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskirti dienpinigiai mokami už komandiruotės dienas (įskaitant išvykimo iš tos užsienio valstybės ir grįžimo į ją dienas) neviršijant dienpinigių Lietuvoje normos. Jeigu toks darbuotojas vyksta komandiruotės tikslais toje užsienio valstybėje, kurioje yra Lietuvos vieneto nuolatinė buveinė ar kitas nesavarankiškas struktūrinis padalinys, arba į kitą užsienio valstybę, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai mokami už komandiruotės dienas neviršijant dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normų.

4.3. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atskaitomomis komandiruočių sąnaudomis laikomos šios su komandiruote į užsienį susijusios išlaidos:

4.3.1. dienpinigių išlaidos (Tvarkos  2.1 p.). Iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienas, t. y. už išvykimo iš Lietuvos ir atvykimo į ją dienas), taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 160 ,,Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 58-2374; 2003, Nr. 50-2247) nustatytas dienpinigių  vykstantiems į užsienio komandiruotes normas. Jeigu vykstama vienai dienai į užsienio komandiruotę, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai, išmokami už vieną dieną, taikant Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą tos šalies dienpinigių normą.

Pavyzdys

Vieneto pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas vienai dienai į užsienio komandiruotę Vienoje. Darbuotojas į komandiruotę vyksta ir iš jos parvyksta lėktuvu. Kadangi darbuotojas tą pačią dieną  išvyko į komandiruotę ir grįžo iš jos į Lietuvos Respubliką, tai dienpinigiai, išmokėti  už 1 dieną pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą dienpinigių normą  Austrijos Respublikoje, gali būti priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

Jeigu komandiruotės įsakyme nurodyta, kad komandiruotės metu vykstama į keletą užsienio valstybių, Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytos normos taikomos atsižvelgiant į kiekvienoje užsienio valstybėje faktiškai išbūtas dienas, o pervažiavimo į užsienio valstybę diena laikoma atvykimo į tą užsienio valstybę diena.

Pavyzdžiai

1. Vieneto pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas 11 dienų į užsienio komandiruotę. Komandiruotės įsakyme nurodyta, kad jis penkias dienas bus Lenkijos Respublikoje, tris dienas Vokietijos Federacinėje Respublikoje, tris dienas Austrijos Respublikoje. Pervažiavus Lenkijos Respublikos sieną  už Lenkijos Respublikoje būtas dienas dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant  Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos dienpinigių normos Lenkijos Respublikoje, pervažiavus Vokietijos Federacinės Respublikos sieną - neviršijant patvirtintos šios šalies dienpinigių normos, pervažiavus Austrijos Respublikos sieną - neviršijant šios šalies dienpinigių normos. Grįžtama į Lietuvą iš komandiruotės per vieną dieną, todėl  ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriami dienpinigiai neviršijant dienpinigių normos tos užsienio valstybės, iš kurios atvykstama. Šiuo atveju, kai pervažiuojama Lietuvos Respublikos siena, dienpinigiai priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant  Austrijos Respublikos dienpinigių normos.

2. Vieneto komandiruotės įsakyme nurodyta, kad  vieneto darbuotojas siunčiamas į komandiruotę trims dienoms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir keturioms dienoms  Prancūzijos Respublikoje. Darbuotojas į komandiruotę vyksta vieneto automobiliu. Komandiruotės įsakyme yra numatyta, kad darbuotojas į Vokietijos Federacinę Respubliką nuvyks per 1 dieną, o iš Prancūzijos Respublikos sugrįš į Lietuvos Respubliką per 2 dienas. Kadangi darbuotojas vykdamas į Vokietijos Federacinę Respubliką kelionėje faktiškai sugaišo 1 dieną, kaip yra numatyta komandiruotės įsakyme, tai už šią dieną darbuotojui mokami dienpinigiai priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant   Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos Vokietijos Federacinės Respublikos dienpinigių normos, o pervažiavus Prancūzijos Respublikos sieną ir už dienas būtas Prancūzijos Respublikoje, mokami dienpinigiai priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams neviršijant šios šalies dienpinigių normos. Kadangi komandiruotės įsakyme yra nurodyta, kad darbuotojas į Lietuvą grįžta iš Prancūzijos Respublikos, tai už dvi dienas, kurias darbuotojas faktiškai sugaišo kelyje dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams pagal tos šalies dienpinigių normą, iš kurios darbuotojas grįžta, t. y. pagal Prancūzijos Respublikos dienpinigių normą.

3. Vieneto komandiruotės įsakyme nurodyta, kad vieneto darbuotojas 3 dienoms siunčiamas į Alma Aty. Į komandiruotę jis vyksta ir iš jos grįžta lėktuvu. Grįžtant iš Alma Aty dėl nepalankių oro sąlygų lėktuvas turi nusileisti viename iš Maskvos oro uostų. Darbuotojas Maskvos oro uoste praleido visą parą ir iš komandiruotės grįžo 1 diena vėliau nei nurodyta jo komandiruotės įsakyme. Jeigu darbuotojui atvykus iš šios užsienio  komandiruotės, vienetas  patikslina darbuotojo komandiruotės įsakymą pagal faktiškai užsienyje praleistas dienas, tai šiuo atveju darbuotojui apskaičiuoti dienpinigiai  priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams už 3 dienas pagal Alma Aty dienpinigių normą, o dienpinigiai už dieną, kurią faktiškai praleido Maskvoje neviršijant dienpinigių Maskvoje normos;

4.3.2. gyvenamojo ploto nuomos išlaidos (Tvarkos 2.2 p.). Gyvenamojo ploto nuomos išlaidos atlyginamos pagal faktines išlaidas ir priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, neatsižvelgiant į gyvenamojo ploto nuompinigių normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio  11 d. įsakymu Nr. 160 ,,Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymo Nr. 116 ,,Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ pakeitimo“ (Žin., 2002, Nr. 58-2374; 2003, Nr. 50-2247). Išlaidos,  nesusijusios su gyvenamojo ploto nuoma, tačiau įtrauktos į apgyvendinimo paslaugas teikiančių vienetų ar asmenų išrašytus apskaitos dokumentus (maitinimo išlaidos, neįskaitytos į apgyvendinimo kainą, ir kitos  asmeninės paslaugos), negali būti atskaitomos iš pajamų, išskyrus atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais (Tvarkos 7 p.);

Pavyzdys

Vieneto darbuotojas  3 dienas buvo tarnybinėje komandiruotėje  Rygoje. Grįžęs iš Rygos jis už 2 paras  pateikė viešbučio, kuriame jis gyveno, apskaitos dokumentą (sąskaitą), kuriame yra atskirai nurodyta kambario nuomos  kaina ir kaina už pusryčius. Pagal šiuos apskaitos dokumentus ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima priskirti tik apskaitos dokumente nurodytas kambario nuomos išlaidas už 2 paras be pusryčių kainos.  Tačiau, jeigu darbuotojui išmokant dienpinigius už 3 komandiruotės Rygoje dienas iš jų atimama  apskaitos dokumente nurodyta pusryčių kaina (maitinimo išlaidos) už 2 dienas, tai iš pajamų galima atskaityti visas apskaitos dokumente nurodytas kambario nuomos su pusryčiais išlaidas. Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinta vienos dienos Rygoje dienpinigių norma yra 112 Lt. Darbuotojo pateiktoje viešbučio sąskaitoje nurodyta pusryčių kaina už 2 dienas yra 100 Lt (50 Lt x 2). Darbuotojui už 2 komandiruotės Rygoje dienas buvo mokamas tik dienpinigių ir pusryčių kainos skirtumas, t. y. 124 Lt (112 Lt x 2 – 100 Lt), o už   trečią dieną - 112 Lt. Vadinasi, dienpinigių suma  už 3 dienas  yra 236 Lt (124 Lt + 112 Lt). Tais atvejais, kai apskaitos dokumente nėra išskirta pusryčių kaina, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriama visa apskaitos dokumente nurodyta kambario nuomos kaina;

4.3.3. kelionės į užsienio valstybę ir jos teritorijoje visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos (įskaitant automobilio nuomos išlaidas), jeigu jos susijusios su komandiruotės tikslais. Kelionės išlaidoms taip pat priskiriamos nuvykimo visų rūšių transporto priemonėmis Lietuvos Respublikos teritorijoje į oro uostą, geležinkelio ar autobusų stotį ir  parvykimo iš jų, išvykimo į komandiruotę ir parvykimo iš jos dienomis išlaidos (Tvarkos 2.3 punktas);

4.3.4. dokumentų, susijusių su išvykimu, tvarkymo išlaidos, įskaitant vykstančiųjų į užsienį draudimą, kurį gali sudaryti draudimas ligos atveju, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, kelionės bagažo draudimas, civilinės atsakomybės draudimas. Kai vienetas moka vienkartinę metinę kelionių draudimo įmoką, išlaidos komandiruotės sąnaudomis pripažįstamos kiekvieną draudimo mėnesį, t. y. bendrą draudimo įmokos sumą padalijus iš mėnesių skaičiaus. Tačiau jeigu  per draudimo galiojimo laikotarpį nė vienas apdraustasis vieneto darbuotojas, individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys nevyko į komandiruotę, tai šios draudimo įmokos nepriskiriamos komandiruotės sąnaudoms (Tvarkos 2.4 p.). Jeigu vienetas sumoka  už metinę užsienio šalies vizą, tai išlaidos komandiruotės sąnaudomis pripažįstamos už tą mėnesį, kurį vieneto pavedimu darbuotojas vyksta į tą užsienio šalį. Jeigu vieneto darbuotojas per vizos galiojimo laiką nevyko į komandiruotę toje užsienio šalyje, tai už tos šalies vizos įforminimą patirtos išlaidos nepriskiriamos komandiruotės sąnaudoms;

4.3.5. mokėjimas už kelius, taip pat transporto priemonės draudimo bei transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo išlaidos (Tvarkos 2.5 p.);

4.3.6. komandiruotės metu sunaudotų degalų įsigijimo išlaidos, jeigu į komandiruotę buvo važiuojama vieneto transporto priemone, vieneto išnuomota, vienetui pagal panaudos sutartį perduota transporto priemone arba vieneto komandiruotojo asmens transporto priemone. Tačiau degalų įsigijimo išlaidas pripažįstant iš pajamų atskaitomomis komandiruotės ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais, turi būti atsižvelgiama į komandiruotės metu nuvažiuotų kilometrų skaičių ir komandiruojančiojo vieneto patvirtintas degalų sunaudojimo normas atitinkamai transporto priemonei pagal atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus  transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų) (Tvarkos 2.6 p.);

4.3.7. ryšių (pašto ir telekomunikacijų) išlaidos, išskyrus asmeninio pobūdžio ryšių išlaidas (Tvarkos 2.7 p.);

4.3.8. vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą ar kitą renginį - registravimosi renginyje mokesčio ar bilietų į renginį pirkimo  išlaidos. Tačiau jeigu už registravimosi renginyje mokestį ar bilietą į renginį jo dalyviui suteikiamas maitinimas, tai iš pajamų atskaitoma ne daugiau  kaip 50 procentų registravimosi renginyje mokesčio ar bilieto į renginį įsigijimo išlaidų, išskyrus tuos atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais (Tvarkos 2.8 p.). Jei registravimosi renginio mokesčio ar bilieto į renginį kainoje yra įskaičiuotas maitinimas, tai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima priskirti 50 procentų mokesčio ar bilieto sumos;

Pavyzdžiai

1. Vieneto darbuotojas siunčiamas 4 dienoms į konferenciją Atėnuose. Konferencijos organizatoriai vienetui atsiuntė konferencijos programą, kurioje nurodyta, kad visi konferencijos dalyviai konferencijos metu gaus ir maitinimą, kuris įskaičiuotas į registravimosi mokesčio kainą,  t. y. vieneto dalyviui atskirai už maitinimą mokėti nereikės. Vadovaujantis minėtos Tvarkos 2.8 p. nuostatomis, šiuo atveju iš pajamų atskaitoma  ne daugiau kaip 50 procentų registravimosi renginyje mokesčio. Kadangi registravimo renginyje mokestis yra  2000 Lt, tai iš pajamų atskaitoma ne daugiau kaip 1000 Lt (2000 Lt : 2).

2. Vieneto darbuotojas siunčiamas 2 dienoms į  konferenciją Rygoje. Konferencijos organizatoriai vienetui atsiuntė sąskaitą dėl registravimosi renginio mokesčio. Sąskaitoje nurodyta, kad  visa registravimosi renginio mokesčio suma  1000 Lt (be maitinimo) ir papildomai nurodė, kad dalyviui maitinimas gali kainuoti 300 Lt. Darbuotojui už dvi dienas Rygoje buvo išmokėta dienpinigių  224 Lt. (112 Lt. x 2 ). Vienetas ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams  gali priskirti 1000 Lt registravimosi  renginyje mokestį ir 224 Lt darbuotojui išmokėtų dienpinigių;

4.3.9. valiutos keitimo kredito  įstaigoje išlaidos ar jų dalis, kai ši valiuta yra skirta šios Tvarkos 2.1-2.8 punktuose nurodytoms išlaidoms apmokėti (Tvarkos 2.9 p.).

4.4. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai į komandiruotę vyksta vieneto administracijos vadovas, kuris nėra to vieneto dalyvis, ar individualios įmonės savininkas arba ūkinės bendrijos tikrasis narys, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai pagal dienpinigių normą padidintą 100 procentų, jeigu šioje individualioje įmonėje arba ūkinėje bendrijoje nėra  administracijos vadovo. Vadinasi, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams galima  priskirti iki 100 proc. padidintą dienpinigių, apskaičiuotų pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytas dienpinigių normas, sumą.

Pavyzdžiai

1. Vieneto pavedimu vieneto administracijos vadovas, kuris nėra to vieneto dalyvis (neturi šio vieneto akcijų), siunčiamas 1 dienai atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą, kurioje Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtinta dienpinigių  norma yra 112 Lt. Pagal minėtos Tvarkos 4 punkto nuostatas vieneto administracijos vadovui, kuris nėra šio vieneto dalyvis, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami dienpinigiai pagal  Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintą dienpinigių normą, kuri gali būti padidinta   iki 100 procentų. Vadinasi vienetas administracijos vadovui išmokėtą dienpinigių sumą 224 Lt  (112 Lt x 2) gali priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

2. Jeigu vieneto administracijos vadovas, kuris yra to vieneto akcininkas, 1 dienai siunčiamas atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą ir jam vienetas moka 100 procentų padidintą dienpinigių Rygoje normą, tai iš pajamų gali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, neviršijančios Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintos 1 dienos dienpinigių Rygoje normos (112 Lt).

4.5. Jeigu komandiruojamam į užsienį vieneto darbuotojui, individualios įmonės savininkui ar ūkinės bendrijos tikrajam nariui dienpinigius skiria kitas (-i) vienetas (-ai) ar asmuo (-enys), įskaitant užsienio vienetus ar asmenis, tai vienetas, kurio darbuotojas, individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys komandiruojamas, iš pajamų  kaip ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus gali atskaityti tik skirtumą tarp dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintas normas,  ir komandiruojamam asmeniui kitų vienetų ar asmenų skirtų dienpinigių sumos.

Pavyzdys

Vieneto A pavedimu vieneto darbuotojas siunčiamas 2 dienoms atlikti tarnybinį pavedimą į Rygą. Užsienio valstybėje jam užsienio vienetas moka dienpinigius. Užsienio valstybės vienetas Lietuvos Respublikos vieneto komandiruojamam asmeniui  už dieną moka 80 Lt dienpinigių, o vienetas A moka 112 Lt. Lietuvos Respublikos finansų ministro  patvirtinta Rygos dienpinigių norma yra 112 Lt. Pagal Tvarkos 6 punkto nuostatas  ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriamos tik vieneto A darbuotojui už 2 komandiruotės Rygoje dienas išmokėtas dienpinigių skirtumas tarp vieneto A už 2 dienas išmokėtos dienpinigių sumos 224 Lt (112 Lt x 2) ir užsienio valstybės vieneto   šiam darbuotojui išmokėtos dienpinigių sumos 160 Lt (80 Lt x 2). Iš pajamų vienetas A gali atskaityti tik 64 Lt (224 Lt – 160 Lt) dienpinigių sumos.

4.6. Jeigu vieneto vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviem dienoms, o  grįžus iš komandiruotės tą pačią dieną šis darbuotojas vėl yra siunčiamas į kitą komandiruotę (vieneto vadovo įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę dviem dienoms), iš kurios jis grįžta jau kitą dieną, tai šiam darbuotojui išmokami dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, kurie apskaičiuojami tik už 3 komandiruotėje būtas dienas.

Pavyzdys

Pagal vieneto administracijos vadovo įsakymą Nr. 1 vieneto darbuotojas 2003 m. liepos 9 - 10 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Rygoje, o pagal įsakymą Nr. 2  tas pats darbuotojas 2003 m. liepos 10 - 11 dienomis vėl siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Varšuvoje. Darbuotojas, atlikęs tarnybinį pavedimą, iš Rygos grįžo 2003 m. liepos 10 d. ir tą pačią dieną (2003 m. liepos 10 d.)  išvyko į Varšuvą. Iš komandiruotės Varšuvoje  darbuotojas grįžo 2003 m. liepos 11 d. Šiuo atveju darbo laiko apskaitos žurnale pažymima, kad  darbuotojas komandiruotėje buvo 3 dienas.

Kadangi komandiruotės įsakyme nurodyta, kad darbuotojas siunčiamas į komandiruotę Rygoje, tai už dieną, kai pervažiuojama Latvijos Respublikos siena ir atvykstama į Rygą, dienpinigiai,  priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams,  neviršijant  Rygos dienpinigių normos. Už kitas 2 dienas (įskaitant ir grįžimo iš Rygos dieną), t. y. 2003 m. liepos 10 ir 11 dienas dienpinigiai, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, neviršijant   Lenkijos Respublikos dienpinigių normos, nes jis tą pačią 2003 m. liepos 10 d.  išvyko į Varšuvą.

    5. Komandiruočių Lietuvos Respublikoje sąnaudos.

5.1. Nuo 2003 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio  komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje išlaidos  priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams remiantis  Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 ,,Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 11-396) patvirtintos Tvarkos III dalies Komandiruotės Lietuvos Respublikos teritorijoje nuostatomis.

5.2. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atskaitomomis komandiruočių sąnaudomis laikomos šios patirtos su komandiruote Lietuvos Respublikos teritorijoje susijusios išlaidos:

5.2.1. dienpinigių išlaidos. Minėtos  Tvarkos 9 punkte nustatyta, kad iš pajamų negali būti atskaitomos dienpinigių išlaidos, viršijančios sumą, kuri būtų apskaičiuota kiekvienai komandiruotės dienai taikant 25 procentus nustatyto minimalaus gyvenimo lygio, galiojančio mokestinio laikotarpio, kurį prasidėjo komandiruotė, pirmąją dieną, sumos. Nuo 1998 m. gegužės 1 dienos taikomas minimalus gyvenimo lygis vienam Lietuvos Respublikos gyventojui per mėnesį yra 125 Lt (nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 382; Žin., 1998, Nr. 32-869). Vadinasi, komandiruotės Lietuvos Respublikoje dienpinigių, priskiriamų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, norma šiuo metu yra 31,25 Lt (125 Lt x 25%).

Jeigu komandiruotė trunka tik vieną dieną, atskaitoma dienpinigių išlaidų suma yra lygi 50 procentų šios Tvarkos 9 punkte nustatytos sumos (Tvarkos 10 p.), t. y. ne daugiau kaip 15,63 Lt  (31,25 Lt :  2);

 5.2.2. gyvenamojo ploto nuomojimo išlaidos (Tvarkos 8.2 p.). Kaip ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai gali būti atskaitomos tik  faktinės gyvenamojo ploto nuomos išlaidos, pateikus šias išlaidas patvirtinančius  dokumentus;

5.2.3. kelionės į komandiruotės vietą ir grįžimo į nuolatinio darbo vietą visomis transporto priemonėmis transporto išlaidos (Tvarkos 8.3 p.). Kaip ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai gali būti atskaitomos  tik faktinės kelionės išlaidos, pateikus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus;

5.2.4. komandiruotės metu sunaudotų degalų įsigijimo išlaidos, jeigu į komandiruotę buvo važiuojama vieneto transporto priemone, vieneto išnuomota, vienetui pagal panaudos sutartį perduota transporto priemone arba vieneto komandiruotojo asmens transporto priemone. Tačiau degalų įsigijimo išlaidas pripažįstant atskaitomomis iš pajamų komandiruotės sąnaudomis, turi būti atsižvelgiama į komandiruotės metu nuvažiuotų kilometrų skaičių ir komandiruojančiojo vieneto patvirtintas degalų sunaudojimo normas atitinkamai transporto priemonei pagal atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus  transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų) (Tvarkos 8.4 p.);

5.2.5. ryšių (pašto ir telekomunikacijų) išlaidos (Tvarkos 8.5 p), išskyrus asmeninio pobūdžio pokalbius;

5.2.6. vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą ar kitą renginį - registravimosi renginyje mokesčio ar bilietų į renginį pirkimo  išlaidos. Tačiau jeigu už registravimosi renginyje mokestį ar bilietą į renginį jo dalyviui suteikiamas maitinimas, tai iš pajamų atskaitoma ne daugiau  kaip 50 procentų registravimosi renginyje mokesčio ar bilieto į renginį įsigijimo išlaidų, išskyrus tuos atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais (Tvarkos 8.6 p.).

5.3. Jeigu komandiruojamam  vieneto darbuotojui, individualios įmonės savininkui ar ūkinės bendrijos tikrajam nariui dienpinigius skiria kitas (-i) vienetas (-ai) ar asmuo (-enys), įskaitant užsienio vienetus ar asmenis, tai vienetas, kurio darbuotojas, individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys komandiruojamas, iš pajamų gali atskaityti tik skirtumą tarp dienpinigių sumos (ji apskaičiuojama už faktiškai komandiruotėje išbūtą laiką pagal  Tvarkos 9 ar 10 punktų nuostatas ir komandiruojamam asmeniui kitų vienetų ar asmenų skirtų dienpinigių sumos).

    6. Minėtos Tvarkos 2.2-2.9 ir 8.2-8.6 punktuose nurodytas išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos komandiruočių sąnaudos, patvirtinantys dokumentai gali būti išrašyti tiek vieneto, tiek komandiruojamo asmens vardu, tačiau šie dokumentai kiekvienu atveju turi atitikti PMĮ 11 straipsnio 4, 5 ir 6 dalių reikalavimus.

    7. Lietuvos Respublikos laivo įgulos jūreiviams, dirbantiems keliuose užsienio valstybių uostuose, dienpinigiai apskaičiuoti neviršijant Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatytų užsienio komandiruotės dienpinigių  vienoje valstybėje normos arba atsižvelgiant į laivų plaukiojimo regionų valstybėms numatytas vidutines dienpinigių mokėjimo normas, priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Laivų plaukiojimo regionai yra nustatyti Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 (Žin., 2003, Nr. 11-396) patvirtintos Dienpinigių mokėjimo jūreiviams tvarkos priede.

08-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo2003.02.072002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo2003.02.072002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(08-2-02)–R-1259Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 3 dalies komentaro papildymo 2003.02.072002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo 2003.07.032002.01.0108-2-02-11267Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 17-21 straipsnių komentaro (paaiškinimo)2002.12.132002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01(18.9-08-2)-R-6350Dėl pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio komentaro (paaiškinimo) papildymo2003.07.032002.01.01
Klausimas: Nr. 9333
Ar galima nemokėti dienpinigių vykstantiems į komandiruotę įmonės darbuotojams arba mokėti mažiau, negu nustatyta norma (įmonės vairuotojai dažnai važiuoja į Rygą 1 dienai pristatyti automobilio)? Ar darbuotojas turi pasirašyti raštišką sutikimą dėl to? Kur tai reglamentuota?

Atsakymas:

Dabartinis LRV nutarimas Nr. 99 nieko nepasako dėl dienpinigių nemokėjimo ar jų mokėjimo mažiau, todėl klausimas tampa atviras, tačiau būtina turėti darbuotojo sutikimą. Iki 2003-10-01 ši nuostata nebuvo taikoma, nes buvo nesvarbi nei mokesčio administratoriui, nei „Sodros“ revizoriams. Nuo 2003-10-01 tai gali tapti aktualu, nes jei mokėsite mažesnius dienpinigius, tai „Sodra“ norės didesnių įmokų.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 21 str.

Klausimas: Nr. 9299
Darbuotojas komandiruojamas Lietuvoje 20 dienų (tarkim, nuo 1 iki 20 mėnesio dienos). Įsakyme nurodoma, kad jam mokama kasdien po 20 Lt dienpinigių. Darbuotojo mėnesinis atlyginimas – 450 Lt. Kokius mokesčius (sumas) įmonė privalės sumokėti už dienpinigių „perviršį“ GPMĮ, PMĮ ir „Sodros“ požiūriu ir kokius įrašus turės atlikti buhalterinėje apskaitoje?

Atsakymas:

Nuo 2003-10-01 dienpinigių norma Lietuvoje yra 15 Lt. Pavyzdys pagal jūsų skaičius: įmonė priskaičiuos 400 Lt dienpinigių, o kaip komandiruotės sąnaudas galės pripažinti tik 225 Lt. Vadinasi, prie mėnesio atlyginimo bus pridėta 175 Lt ir bendra suma, t. y. 625 Lt, bus apmokestinta GPM, minusuojant NPD ir PNPD, ir soc. įmokomis. Buhalteriškai taip pat turėsite parodyti, kad dienpinigiai – tik 225 Lt, o mėnesinė alga – 625 Lt.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 21 str.

Klausimas VMI.006
[Šaltinis: Valstybinė mokesčių inspekcija]
Kaip skaičiuojami (pagal Lietuvos Respublikos ar užsienio šalies normas) dienpinigiai komandiruotės metu vykstant ir grįžtant iš užsienio šalies per kelias šalis?

Atsakymas:

Jeigu komandiruotės įsakyme nurodyta, kad komandiruotės metu vykstama ir grįžtama iš tam tikros užsienio valstybės per tam tikrą dienų skaičių, tai už dienas, būtas užsienyje ir už dienas, faktiškai sugaištas kelyje (vykimas ir grįžimas), dienpinigiai skaičiuojami pagal tos užsienio šalies (kuri nurodyta įsakyme) dienpinigių normas; skelbta LRV 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintos Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos 3 p. (Žin., 2003, Nr. 11-396).

Nuorodos:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 21 str.

Nutarimas Nr. 99 “Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo”

Klausimas: Nr. 9234
Į komandiruotę į užsienį darbuotojas vyko firmos transportu ir pylėsi kurą. Kaip turi būti perskaičiuojamas valiutos kursas: pagal čekių datas ar pagal avanso išdavimo dienos kursą? Kitas patirtas išlaidas reikia perskaičiuoti pagal dokumentų datas ar pagal avanso išdavimo dieną?

Atsakymas:

Valiutinių operacijų registravimas finansinėje atskaitomybėje reglamentuotas 1996 05 06 FM raštu Nr. 11 N „Dėl valiutinių operacijų apskaitos“. Šiame rašte numatyta, jei komandiruojamajam buvo išmokėtas avansas, tai komandiruotės išlaidos, remiantis dokumentais, įvertinamos pagal avanso išdavimo dieną buvusį lito ir užsienio valiutos santykį. Nepanaudota avanso suma grąžinama gauta konvertuojama valiuta arba litais pagal avanso išdavimo dieną buvusį lito ir užsienio valiutos santykį. Jei komandiruojamajam avansas nebuvo išmokėtas, tai komandiruotės išlaidos, remiantis dokumentais, įvertinamos pagal išvykimo į komandiruotę dieną buvusį lito ir užsienio valiutos santykį. Todėl komandiruotės išlaidos, įskaitant ir komandiruotės metu sunaudotų degalų įsigijimo išlaidas, iki 2003 12 31 apskaičiuojamos pagal lito ir užsienio valiutos santykį, buvusį avanso išdavimo dieną arba išvykimo į komandiruotę dieną.

Nuo 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojus  22-ajam  verslo apskaitos standartui ,,Užsienio valiutos kurso pasikeitimas“, visos komandiruotės išlaidos, padarytos užsienio valiuta, įvertinamos pagal išvykimo į komandiruotę dieną galiojantį valiutos kursą (šio verslo apskaitos standarto 6 punktas).

Vadinasi, nuo 2004 m. sausio 1 dienos, neatsižvelgiant į tai, ar komandiruojamajam avansas buvo išmokėtas, ar ne, komandiruotės išlaidos, remiantis dokumentais, įvertinamos pagal išvykimo į komandiruotę  dieną buvusį lito ir užsienio valiutos santykį.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 21 str.

Klausimas: Nr. 10531
Administracijos vadovas dirba darbovietėje A (pagrindinė darbovietė) ir darbovietėse B ir C (antraeilėse pareigose). Kaip paskaičiuoti ir iš kurių darboviečių apmokėti komandiruotės išlaidas (dienpinigius, nakvynės išlaidas pagal pateiktas sąskaitas, kuro išlaidas), jeigu:
1) Vyksta į komandiruotę įmonės B siuntimu, įmonės A automobiliu (kelionės išlaidos) ir pateiktos nakvynės išlaidas patvirtinantys dokumentai išrašyti B vardu?
2) Vyksta į komandiruotę įmonės A ir B siuntimu, įmonės A automobiliu, nakvynės išlaidas patvirtinančios sąskaitos išrašytos įmonės B vardu?
3) Ar gali darbuotojas vykti į komandiruotę dviejų ar visų trijų įmonių siuntimu (įmonių veiklos pobūdis panašus) tuo pačiu metu?

Atsakymas:

Vyriausybės 2003 01 28 d. nutarime Nr. 99 ,,Dėl Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos patvirtinimo“ numatyta, jeigu  komandiruojamam įmonės darbuotojui dienpinigius skiria kita (kitos) įmonė (įmonės), tai įmonė, kurios darbuotojas komandiruojamas, iš pajamų kaip ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus gali atskaityti tik skirtumą tarp dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro patvirtintas normas, ir komandiruojamam asmeniui kitų įmonių ar asmenų skirtų dienpinigių sumos.

1. Jei darbuotoją siunčia į komandiruotę įmonė B, tai ji ir skaičiuoja dienpinigius, kompensuoja kitas komandiruotės išlaidas pagal pateiktus dokumentus, išrašytus įmonės B vardu arba komandiruoto darbuotojo vardu. Kompensuoti  kuro ar kitas  išlaidas, susijusias su automobilio naudojimu komandiruotės metu, galima tik tokiu atveju, jei bus sudaryta nuomos ar panaudos sutartis su įmone A.

2. Šiuo atveju dienpinigių suma per abi įmones neturi viršyti nustatytos dienpinigių normos, t. y., pvz., Vokietijoje norma yra 197 Lt, tai išmokėti abiejų įmonių dienpinigiai už vieną dieną negali viršyti šios normos. Kokią dienpinigių dalį  mokės kiekviena įmonė, įmonės turi nuspręsti pačios. Kitos komandiruočių išlaidos kompensuojamos pagal patektus dokumentus.

3. Gali, bet skaičiuojant dienpinigius reikėtų atsižvelgti į anksčiau išdėstytas nuostatas.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 21 str.

22 straipsnis. Reklamos ir reprezentacijos sąnaudos

   1. Reklamos sąnaudomis pripažįstamos vieneto sąnaudos, skirtos informacijai, susijusiai su vieneto veikla ir skatinančiai įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, bet kokia forma ir bet kuriomis priemonėmis skleisti esamiems ar potencialiems pirkėjams, išskyrus kontroliuojamuosius vienetus, kontroliuojančius asmenis ar vienetų grupės narius, informuoti.

   2. Reprezentacinės sąnaudos – vieneto lėšos, kurias jis skiria naujiems verslo ryšiams su kitais vienetais arba fiziniais asmenimis, išskyrus vieneto darbuotojus, akcininkus, savininkus bei kontroliuojamuosius ar kontroliuojančius vienetus ar kontroliuojančius nuolatinius gyventojus, užmegzti arba esamiems pagerinti. Reprezentacinės sąnaudos patiriamos konkrečių asmenų naudai.

   3. Iš pajamų atskaitoma ne daugiau kaip 75 procentai reprezentacinių sąnaudų.

   4. Reprezentacinėms sąnaudoms nepriskiriamos per vieneto akcininkus, pajininkus patirtos išlaidos, išskyrus atvejus, kai šie asmenys yra vieneto darbuotojai.

   5. Reprezentacinėms sąnaudoms nepriskiriamos medžioklės, žvejybos, plaukiojimo jachtomis, golfo, azartinių lošimų, stovyklavimo išlaidos.

 

SU STRAIPSNIU SUSIJĘ DOKUMENTAI:

VMI prie FM 2003-12-24 raštas Nr. (18.9-08-2)-R-11717.

Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

1. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų atskaitoma ne daugiau kaip 75 proc. reprezentacinių sąnaudų. Šioms sąnaudoms nepriskiriamos medžioklės, žvejybos, plaukiojimo jachtomis, golfo, azartinių lošimų, stovyklavimo išlaidos, taip pat lėšos, skirtos verslo ryšiams su darbuotojais, akcininkais, savininkais, kontroliuojančiaisiais bei kontroliuojamaisiais vienetais ir kontroliuojančiaisiais nuolatiniais gyventojais užmegzti ar pagerinti.

2. 1999 m. vasario 18 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 172 „Dėl Įmonių reprezentacinių sąnaudų pripažinimo mažinančiomis bendrąsias pajamas tvarkos“ negalioja. Dabar apribojimas yra vienas – šios sąnaudos mažins apmokestinamąjį pelną ne daugiau kaip 75 proc. Pavyzdžiui, įmonė patyrė reprezentacinių sąnaudų potencialių pirkėjų naudai už 1000 Lt plius 180 Lt PVM, iš viso už 1180 Lt. Vadinasi, įmonė galės mažinti apmokestinamąjį pelną tik 885 Lt (1180 x 75 proc.). Tokia tvarka buvo iki 2002-06-30. Nuo 2002-07-01 pasikeitė PVM įstatymas, kurio 62 straipsnis leidžia turėti 75 proc. PVM atskaitos. Pavyzdžiui, įmonė patyrė reprezentacinių sąnaudų potencialių pirkėjų naudai už 1000 Lt plius 180 Lt PVM, iš viso už 1180 Lt. Vadinasi, įmonė galės mažinti apmokestinamąjį pelną tik 750 Lt (1000 x 75 proc.). 135 Lt bus PVM atskaitoje, o 45 Lt bus sąnaudos, kurios nemažina apmokestinamojo pelno.

3. Nuo 2003-03-01 reprezentacinės dovanos, kurių vertė yra ne didesnė kaip 250 litų, gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamos.

AK22strA.Kapitanovo komentaras 2003.01.01
VMI komentaras

22 straipsnis. Reklamos ir reprezentacijos sąnaudos

1. Reklamos sąnaudomis pripažįstamos vieneto sąnaudos, skirtos informacijai, susijusiai su vieneto veikla ir skatinančiai įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, bet kokia forma ir bet kuriomis priemonėmis skleisti esamiems ar potencialiems pirkėjams, išskyrus kontroliuojamuosius vienetus, kontroliuojančius asmenis ar vienetų grupės narius, informuoti.

Komentaras

    1. Vieneto patirtos reklamos sąnaudos priskiriamos prie ribojamų dydžio leidžiamų atskaitymų. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, per mokestinį laikotarpį patirtoms sąnaudoms taikomas ribojimas, nurodytas šios dalies komentaro 2 punkte.

    Reklamos sąnaudoms priskiriamos tokios sąnaudos, kurios nukreiptos į esamų ar potencialių pirkėjų grupę siekiant per žiniasklaidą garsinti vienetą, jo vardą ar jo produktus, taip pat šioms sąnaudoms priskiriamos gaminių su firmos ženklu (marškinėlių, žiebtuvėlių, tušinukų ir kitų panašių ne didelės vertės daiktų), nemokamai atiduodamų produkcijos (prekių) pirkėjams, reklaminių akcijų metu pirkėjams skiriamų prizų įsigijimo išlaidos, reklamuojamų gaminių, kuriais vaišinami pirkėjai, sunaudojimo išlaidos ir pan.

Pavyzdys

1. Vienetas, užsiimantis prekybine veikla, siekdamas pritraukti daugiau pirkėjų ir didinti savo parduodamų prekių apimtį, suorganizavo reklaminį renginį. Pagal renginio nuostatus pirkėjai, įsigiję prekių daugiau kaip už 100 Lt, dalyvauja konkurse, kuriame bus išrinkti 10 nugalėtojų ir jiems bus įteikti prizai (prekės).

Šis reklaminis renginys organizuojamas siekiant uždirbti daugiau pajamų, todėl renginio metu išduodamų prizų vertę ir renginio organizavimo sąnaudas galima priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, jeigu šios reklamos sąnaudos pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais.

2. Vienetas, prekiaujantis buitinėmis prekėmis, suorganizavo reklaminį renginį. Pagal renginio nuostatus pirkėjai, įsigiję dvi vienos rūšies prekes, gauna trečią tokią pat prekę. Šis reklaminis renginys organizuojamas siekiant pritraukti daugiau pirkėjų ir uždirbti daugiau pajamų, todėl renginio metu nemokamai išduodamų prekių vertę galima priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

3. Vienetas, prekiaujantis kosmetikos prekėmis, iš gamintojo pirkdamas 10 000 indelių kremo ,,Saulutė”, skirto veido odos priežiūrai, nemokamai gavo dar 1000 indelių to pačio kremo, skirto reklamai (t. y. mėginių). Vienetas suorganizavo reklaminį renginį, kurio metu pirkėjai, įsigiję bet kokią kosmetikos prekę, nemokamai gauna gamintojo reklamai skirtą indelį (mėginį) veido kremo ,,Saulutė”. Šis reklaminis renginys organizuojamas siekiant pritraukti daugiau pirkėjų ir uždirbti daugiau pajamų, tačiau vienetas, prekiaujantis kosmetikos prekėmis, faktiškai nepatiria išlaidų, nes prekes, skirtas reklamai, įsigijo nemokamai. Vadinasi, šiuo atveju vienetas reklamos sąnaudų, priskiriamų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, nepatirs.

    2. Kai vienetai reklamos sąnaudas patiria kontroliuojamiems vienetams, kontroliuojantiems asmenims ar vienetų grupės nariams informuoti, tai tokios reklamos sąnaudos priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams.

    Kontroliuojamojo vieneto sąvoka apibrėžta PMĮ 2 straipsnio 4 dalyje.

    3. Reklamos sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tuo atveju, jeigu jos pagrįstos šiais juridinę galią turinčiais dokumentais:

3.1. laisvos formos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3515) 13 straipsnio 1 dalyje nustatytus privalomuosius rekvizitus, jeigu vienetas reklamai naudoja savo pačio produkciją ar teikiamas paslaugas. Privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai yra tokie:

1) apskaitos dokumento pavadinimas;

2) ūkio subjekto, surašiusio dokumentą, pavadinimas, kodas;

3) apskaitos dokumento data;

4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys;

5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai;

6) asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas     (-ai) ir pareigos;

3.2. teisės aktų nustatytais dokumentais, patvirtinančiais prekių arba paslaugų įsigijimą, jeigu prekės arba paslaugos, naudojamos reklamai, įgytos iš kitų ūkio subjektų;

3.3. kai reklaminių renginių metu įteikiami piniginiai prizai:

3.3.1. kasos išlaidų orderiu, kai piniginiai prizai išmokami iš kasos;

3.3.2. pagal atskaitingo asmens pateiktus dokumentus, kai piniginius prizus įteikia vieneto atskaitingas asmuo reklaminio žaidimo metu;

3.3.3. pagal piniginių prizų išmokėjimą patvirtinančius banko dokumentus, kai piniginiai prizai pervedami į laimėjusio asmens sąskaitą iš vieneto sąskaitos banke.

3.4. 3.2 ir 3.3 papunkčiuose nurodytais atvejais reklamos sąnaudoms, priskiriamoms ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, pagrįsti surašomi laisvos formos aktai, patvirtinti vieneto vadovo arba jo įgalioto asmens ir vyriausiojo finansininko arba jo įgalioto asmens, kuriuose nurodoma, kiek ir kokių reklamos sąnaudų patirta, neįskaitant tų atvejų, kai ūkinės operacijos esmė yra aiški iš vienetui pateiktų sąskaitų (pvz., kai sumokama už reklamą spaudoje, televizijoje, radijuje, įsigyjami reklaminiai skydai ir pan.).

3.5. 3.3.1 ir 3.3.2 papunkčiuose nurodytais atvejais, kai prizai išmokami grynais pinigais, jų vertė pripažįstama ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais tuo atveju, jeigu išmokėjimas atliekamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintomis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis (Žin., 2000, Nr. 15 - 398).

2. Reprezentacinės sąnaudos - vieneto lėšos, kurias jis skiria naujiems verslo ryšiams su kitais vienetais arba fiziniais asmenimis, išskyrus vieneto darbuotojus, akcininkus, savininkus bei kontroliuojamuosius ar kontroliuojančius vienetus ar kontroliuojančius nuolatinius gyventojus, užmegzti arba esamiems pagerinti. Reprezentacinės sąnaudos patiriamos konkrečių asmenų naudai.

    1. Vieneto patirtos reprezentacinės sąnaudos priskiriamos prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, per mokestinį laikotarpį patirtų reprezentacinių sąnaudų sumai taikomi ribojimai, nustatyti šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse.

    2. Reprezentacines sąnaudas vienetai patiria, siekdami užmegzti naujus arba pagerinti esamus verslo ryšius su kitais vienetais ar fiziniais asmenimis (išskyrus savo darbuotojus, akcininkus, savininkus bei kontroliuojamus ar kontroliuojančius vienetus ar kontroliuojančius nuolatinius gyventojus).

    3. Prie reprezentacinių sąnaudų priskiriamos fizinių asmenų, kurie atstovauja juridinius asmenis, arba asmenis, kurie verčiasi ūkine - komercine veikla neįregistravę vieneto (įsigijusių verslo liudijimus nuolatinių gyventojų) (toliau - konkretūs asmenys), kelionės, apgyvendinimo, vaišinimo (pobūvių, banketų), kultūros renginių lankymo, jiems teiktinų suvenyrų pirkimo (gamybos) ir kitos (neįskaitant 22 straipsnio 5 dalyje nurodytųjų) sąnaudos.

    4. Reprezentacinės sąnaudos pripažįstamos ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais tik tuo atveju, jeigu jos patiriamos šios dalies komentaro 2 punkte nurodytų, su vieneto veikla susijusių ar susietinų konkrečių asmenų naudai, t. y. esamų ar potencialių vieneto produkcijos ar paslaugų pirkėjų, investuotojų ir kitų asmenų, turinčių arba galinčių turėti įtakos užmezgant naujus ir plėtojant esamus verslo ryšius, naudai.

    5. Vieneto patirtos išlaidos, atitinkančios kai kuriuos reprezentacijos sąnaudas apibrėžiančius kriterijus, tačiau iš esmės neatitinkančios reprezentacijos sąvokos, nelaikomos reprezentacinėmis sąnaudomis, todėl priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams.

Pavyzdys

1. Vieneto surengtame reprezentaciniame pobūvyje dalyvavo 20 vienetui atstovaujančių asmenų ir 1 konkretus asmuo. Tokio pobūvio išlaidų suma nelaikoma reprezentacinėmis sąnaudomis ir yra priskiriama neleidžiamiems atskaitymams, nes šiuo atveju yra akivaizdu, kad tai ne reprezentacinis renginys, o vieneto šventė, kurios išlaidos turi būti dengiamos iš to vieneto pelno.

2. Vieneto surengtame reprezentaciniame pobūvyje dalyvavo 5 vienetui  atstovaujantys asmenys ir 5 konkretūs asmenys. Tokio pobūvio išlaidų suma laikoma reprezentacinėmis sąnaudomis ir yra priskiriama ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

5.1. Konkretiems asmenims atminimui įteikiamų daiktų (suvenyrų, knygų ir pan.) įsigijimo išlaidos gali būti laikomos reprezentacinėmis sąnaudomis, kurios priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, tuo atveju, jei minėtieji daiktai yra reprezentatyvūs (pvz., ant tų daiktų gali būti vieneto simbolis, pavadinimas, prekinis ženklas arba tai gali būti knyga apie Lietuvą). Tačiau tai negali būti butai, automobiliai ir pan., nes tokio turto įteikimas iš esmės neatitinka reprezentacijos sąvokos.

Pavyzdys

Vienetas konkrečiam asmeniui nemokamai perdavė automobilį (perdavimo akte nurodė, kad siekiama užmegzti glaudesnius ryšius). Šiuo atveju yra akivaizdu, kad tokio turto perdavimas iš esmės neatitinka reprezentacijos sąvokos, todėl automobilio vertė negali būti laikoma reprezentacinėmis sąnaudomis, o priskiriama neleidžiamiems atskaitymams.

5.2. Reprezentacinėms sąnaudoms nepriskiriamos lėšos, skirtos verslo ryšiams su darbuotojais, akcininkais, savininkais, kontroliuojančiais bei kontroliuojamaisiais vienetais ir kontroliuojančiais nuolatiniais gyventojais užmegzti ar pagerinti.

UAB X ir UAB Y yra UAB Z akcininkės, 2002 metų gruodžio 31 d. turėsiančios po 50 proc. šio vieneto akcijų. 2002 metais UAB Z organizavo reprezentacinį renginį, į kurį pakvietė UAB X ir UAB Y vadovus. Kadangi tokio renginio išlaidos buvo patirtos kontroliuojančius asmenis atstovaujančių konkrečių asmenų naudai, tai šios išlaidos laikomos neleidžiamais atskaitymais.

Tačiau kai reprezentaciniuose renginiuose, kurių tikslas užmegzti naujus arba pagerinti esamus verslo ryšius su konkrečiais asmenimis, dalyvauja vieneto darbuotojai, akcininkai, savininkai, kontroliuojamus ar kontroliuojančius vienetus atstovaujantys asmenys ar kontroliuojantys nuolatiniai ar nenuolatiniai gyventojai, tai ir jiems (vieneto darbuotojams, akcininkams, savininkams, kontroliuojamus ar kontroliuojančius vienetus atstovaujantiems asmenims ar kontroliuojantiems nuolatiniams ar nenuolatiniams gyventojams) tenkanti reprezentacinių sąnaudų dalis priskiriama ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

3. Iš pajamų atskaitoma ne daugiau kaip 75 procentai reprezentacinių sąnaudų.

Komentaras

    1. Iš pajamų vienetas gali atskaityti ne daugiau kaip 75 proc. patirtų reprezentacinių sąnaudų. Per mokestinį laikotarpį vieneto patirtų reprezentacijos sąnaudų dalis, viršijanti leistiną 75 proc. dydį, laikoma neleidžiamais atskaitymais.

Pavyzdys

Vienetas surengė reprezentacinį pobūvį, į kurį pakvietė konkrečius vieneto produkcijos pirkėjus. Šiam pobūviui surengti išleista 1000 Lt. Visa ši suma laikoma reprezentacinėmis sąnaudomis, tačiau tik 75 proc. šios sumos, t. y. 750 Lt (1000 Lt x 75 proc.), vienetas galės priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, o likusi 25 proc. dalis, t. y. 250 Lt (1000 Lt – 750 Lt) suma, priskiriama neleidžiamiems atskaitymams.

    2. Reprezentacinės sąnaudos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tuo atveju, jeigu jos pagrįstos šiais juridinę galią turinčiais dokumentais:

2.1. laisvos formos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3515) 13 straipsnio 1 dalyje nustatytus privalomuosius rekvizitus, jeigu vienetas reprezentacijai naudoja savo pačios produkciją ar teikiamas paslaugas;

2.2. teisės aktų nustatytais dokumentais, patvirtinančiais prekių arba paslaugų įsigijimą, jeigu prekės arba paslaugos, naudojamos reprezentacijai, įgytos iš kitų ūkio subjektų;

2.3. 2.1 ir 2.2. punkte nurodytais atvejais reprezentacinėms sąnaudoms, priskiriamoms ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, pagrįsti surašomi laisvos formos aktai, patvirtinti vieneto vadovo arba jo įgalioto asmens ir vyriausiojo finansininko arba jo įgalioto asmens. Pažymėtina tai, kad vienas iš informatyviausių šio dokumento rekvizitų yra ūkinės operacijos turinys, kuris nusako operacijos esmę. Todėl minėtame akte turi būti užfiksuoti tokie duomenys, kurie parodo, kad patirtos išlaidos atitinka reprezentacines sąnaudas apibrėžiančius kriterijus (pvz., turi būti nurodyta, kad reprezentacinis renginys nebuvo suorganizuotas vieneto darbuotojams, akcininkams, savininkams, kontroliuojamiems ar kontroliuojantiems vienetams, kontroliuojantiems nuolatiniams gyventojams ir pan. duomenys, tačiau nebūtina nurodyti kiekvieno renginyje dalyvavusio asmens vardo, pavardės ir kitų duomenų).

4. Reprezentacinėms sąnaudoms nepriskiriamos per vieneto akcininkus, pajininkus patirtos išlaidos, išskyrus atvejus, kai šie asmenys yra vieneto darbuotojai.

Komentaras

    Reprezentacinėms sąnaudoms nepriskiriamos ir laikomos neleidžiamais atskaitymais konkretiems asmenims suorganizuoto reprezentacinio renginio bei konkretiems asmenims suvenyrų įteikimo išlaidos, jeigu renginyje vienetą atstovavo tame vienete nedirbantys akcininkai arba pajininkai.

5. Reprezentacinėms sąnaudoms nepriskiriamos medžioklės, žvejybos, plaukiojimo jachtomis, golfo, azartinių lošimų, stovyklavimo išlaidos.

Komentaras

    Medžioklės, žvejybos, plaukiojimo jachtomis, golfo, azartinių lošimų, stovyklavimo išlaidos nepriskiriamos reprezentacinėms sąnaudoms ir laikomos neleidžiamais atskaitymais, nors jos ir atitinka reprezentacines sąnaudas apibrėžiančius kriterijus.

Klausimas: Nr. 9298
Įmonė importuoja ir prekiauja natūralaus pluošto tapetais (gana brangūs). Kad būtų lengviau klientui parodyti prekių pavyzdžius, įmonė paėmė po ruloną kiekvienos rūšies tapeto, sukarpė ir nuvežė į kitą firmą, kuri susegė juos į segtuvus ir išėjo katalogai (vieno katalogo savikaina – apie 150 Lt). Juos įmonė per pusmetį išdalijo savo klientams, dalį naudoja biure naujiems klientams parodyti.
Kaip nurašyti tapetus, segtuvų gamybos išlaidas, kaip su PVM?
Jei užpajamuotumėme kaip mažavertį inventorių, ką daryti su išdalytais katalogais?

Atsakymas:

Manau, kad tai yra normalios reklamos sąnaudos, kur PVM atskaita yra galima ir galima mažinti apmokestinamąjį pelną. Tačiau visa tai, ką jūs aprašėte, turite įforminti ne tik raštiškai, bet ir kad akivaizdžiai matytųsi tokio katalogo pagaminimas. Gerai būtų, kad vienas katalogas liktų pas jus.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

Klausimas: Nr. 9278
UAB, užsiimanti mažmenine ir didmenine prekyba žūklės ir turizmo reikmenimis, savo klientams organizuoja reprezentacinius žūklės renginius. Juose dalijamos klientams naujos išbandymui skirtos prekės (jaukai, masalai ir t. t.). Pagal pelno mokesčio įstatymą, žūklės organizavimas priskiriamas neleidžiamiems atskaitymams. Ar gali mūsų įmonės patirtos išlaidos būti įvardytos kaip reprezentacijos išlaidos ?

Atsakymas:

Renginio metu išdalytos ir išbandytos prekės bus traktuojamos kaip neleidžiami atskaitymai, nes jokių išimčių įstatymas nenumato.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

Klausimas: Nr. 9269
 2001 m. mokėtinas pelno mokestis sumažintas iš dividendų išskaičiuotu mokesčiu ir 2002 m. apskaitoje parodytas kaip pagautė. Dividendai išmokėti fiziniam asmeniui. Ar šią pagautę reikia apmokestinti pelno mokesčiu?

Atsakymas

Apmokestinti nereikia ir tas sumažintas pelno mokestis turi būti parodytas Pelno mokesčio deklaracijos 68 eilutėje.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

Klausimas: Nr. 9029
Įmonė apmokėjo akcininkui (ne įmonės darbuotojui) už viešbutį ir telefoną. Iš savo lėšų sumokėjo pajamų mokestį. Kurioje pelno mokesčio deklaracijos eilutėje rodoma išmoka ir sumokėtas mokestis?

Atsakymas:

Išmoka ir sumokėtas mokestis turi būti parodytas pelno deklaracijoje (29-32 eilutėse) kaip sąnaudos, kurios nemažina apmokestinamojo pelno.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

Klausimas: Nr. 8909
Prancūzijos įmonės atstovas atliko įrengimų apžiūros darbus.Pateikta sąskaita apmokėti už techniko darbą, automobilio nuomą, lėktuvo bilietus. Apmokėjome pagal sąskaitą. Prancūzas gyveno viešbutyje, už kurį apmokėjo mūsų įmonė. Kur dėti šias išlaidas, ar gali tai būti kaip reprezentacija?

Atsakymas:

Jei forminsite reprezentacinį aktą, tai bus reprezentacinės sąnaudos.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

Klausimas: Nr. 8595
Susitikime su užsieniečiais verslo partneriais Lenkijoje mūsų darbuotojai sumokėjo už bendrus pietus. Ar galime traukti šias išlaidas į reprezentacines sąnaudas?

Atsakymas:

Taip. Tai bus reprezentacinės išlaidos.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str

Klausimas: Nr. 7935
2002 m. reprezentacijos metu užsienio įmonės atstovui buvo įteikta dovana – meninė kompozicija (jų butui papuošti) už 3000 Lt. Kaip su mokesčiais? Ar reikia pranešti VMI?

Atsakymas:

Jei turite įrodymų, kad ši dovana įteikta užsienio įmonės atstovui, nes kartais mūsų mokesčio administratorius kreipiasi į užsienį, prašydamas patvirtinimo, tai šios sąnaudos gali būti priskirtos prie reprezentacinių sąnaudų ir galima mažinti apmokestinamąjį pelną pagal Pelno mokesčio įst. 22 str. Apmokestinti fizinio asmens nereikia, nes dovaną gauna įmonė.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

Klausimas: Nr. 7562
Ar galima reklamos sumą, viršijančią 580 Lt (ar ši suma turi būti su PVM, ar be jo) traktuoti kaip sąnaudas, nemažinančias apmokestinamojo pelno, o iki 580 Lt pripažinti normaliomis sąnaudomis? Ar tada visa suma turi būti pripažinta sąnaudomis, nemažinančiomis apmokestinamojo pelno? Ar reklaminių prizų PVM traukiamas į atskaitą, ar tik į sąnaudas?

Atsakymas:

 Jei reklamos prizas viršija 580 Lt, tai visą sumą reikia apmokestinti 33 proc. tarifu. Prizo vertė yra su PVM, nes gavėjas yra galutinis vartotojas.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

Klausimas: Nr. 7438
AB priklauso asociacijai. Asociacijos išvažiuojamasis posėdis vyko bendrovėje. Ar galima patirtas sąnaudas (maitinimo, salės nuomos, knygelių apie miestą įteikimas asociacijos nariams (iki 25 Lt)) nurašyti kaip reprezentacines, ar tai bus sąnaudos iš pelno? 

Atsakymas:

Tai gali būti reprezentacinės sąnaudos, tačiau turite nurodyti, kad tai yra potencialių pirkėjų ieškojimas ir pan. Kitu atveju tai būtų netekimai, kurie nemažina apmokestinamojo pelno.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

Klausimas: Nr. 6051
Reprezentacinio renginio klientams metu organizuota loterija ir išdalyti prizai iki 100 Lt vertės. Konkretūs prizų gavėjai nežinomi. Ar galima prizų vertę priskirti reprezentacinėms sąnaudoms ir neapmokestinti pajamų mokesčiu po 2003.01.01?

Atsakymas:

Kadangi tai vyksta reprezentacinio renginio metu, norėdami prizų vertę nurašyti kaip reprezentacines sąnaudas, reikia nurodyti konkrečius asmenis. Jei konkrečių pavardžių nenurodysite, tai bus sąnaudos, kurios nemažina apmokestinamojo pelno.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

Klausimas: Nr. 5957
Reprezentacinių renginių metu verslo atstovus vaišiname kava, vaisiais, šampanu, vynu, konjaku. Ar galima tai nurašyti į reprezentacines sąnaudas? Kaip nurašyti gėrimus? Ar galima 75 proc. į reprezentacinių sąnaudų vertės ir PVM sumos?

Atsakymas:

Turite surašyti aktą, kuriame nurodysite svečių skaičių, ir tai bus reprezentacinės sąnaudos, kur 75 proc. mažina apmokestinamąjį pelną. 75 proc. – galima PVM atskaita, o likusi suma – sąnaudos, kurios nemažina apmokestinamojo pelno.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

Klausimas: Nr. 5818
Ar visoms reprezentacinėms sąnaudoms, kurios atitinka PMĮ nuostatas, galima atskaičiuoti 75 proc. PVM? Kada vadovautis PVMĮ 5 str. 4 d. apribojimais, nurodytais nutarime Nr. 861?

Atsakymas:

Pagal Pelno mokesčio įstatymą, reprezentacinės sąnaudos 75 proc. mažina apmokestinamąjį pelną. LRV nutarime Nr. 861 kalbama apie PVM atskaitą, jei duota reprezentacinė dovana. Duodant dovaną, kurios vertė yra iki 250 Lt, galima PVM atskaita, bet ne daugiau kaip 75 proc. Jei dovana duodama didesnė nei 250 Lt, tai PVM atskaita negalima.

Nuoroda:

Pelno mokesčio įstatymas Nr. IX-675, 22 str.

23 straipsnis.Natūralios netekties nuostoliai

  1. Natūralios netekties nuostoliais laikomas natūralus prekių (žaliavų, produkcijos) sumažėjimas dėl prekių (žaliavų, produkcijos) saugojimo, perpylimo, fasavimo, vežimo, krovimo ir pardavimo, įskaitant nuostolius dėl pirkėjų užmaršumo.

   2. Iš pajamų atskaitoma faktiškai patirtų natūralios netekties nuostolių suma, tačiau ne didesnė kaip 1 procentas vieneto pajamų.

Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

1997 m. gruodžio 30 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1495 galiojo tik 2001 metais, tačiau  natūralios netekties tvarka yra analogiška tvarkai, galiojusiai iki 2001-12-31.

VMI komentaras

23 straipsnis. Natūralios netekties nuostoliai

1. Natūralios netekties nuostoliais laikomas natūralus prekių (žaliavų, produkcijos) sumažėjimas dėl prekių (žaliavų, produkcijos) saugojimo, perpylimo, fasavimo, vežimo, krovimo ir pardavimo, įskaitant nuostolius dėl pirkėjų užmaršumo.

Komentaras

    1. Vieneto faktiškai patirti natūralios netekties nuostoliai priskiriami prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, per mokestinį laikotarpį patirtų natūralios netekties nuostolių sumai taikomas ribojimas, nustatytas šio straipsnio 2 dalyje.

    2. Natūralios netekties nuostoliais laikomi nuostoliai, susidarę dėl prekių (gatavos produkcijos, žaliavų) nudžiūvimo, nugaravimo, išdulkėjimo, nubyrėjimo, sudužimo, išsilaistymo saugant, fasuojant, perpilant, vežant, kraunant, parduodant (ir dėl pirkėjų užmaršumo).

    3. Pagal šios dalies nuostatas gamybos ir technologinių procesų metu susidarę produkcijos nuostoliai natūralios netekties nuostoliams nepriskiriami, t. y. tokie nuostoliai netapatinami su natūralios netekties nuostoliais ta prasme, kad jiems netaikomas šio straipsnio 2 dalyje nustatytas natūralios netekties nuostolių ribojimas (iki 1 proc. vieneto pajamų), nustatant produkcijos išeigą. Žaliavų (medžiagų), sunaudotų gaminant produkciją, įsigijimo savikaina įeina į pagamintos produkcijos savikainą. Vienetai, atsižvelgdami į gamybos proceso ypatumus, patys nusistato gaminamos produkcijos išeigos (gamybinių atliekų) normas (išskyrus tuos atvejus, kai tokie normatyvai (išeiga) nustatyti teisės aktais). Gamybos nuostoliai (pvz., brokas, žaliavų, medžiagų gedimas) nei leidžiamiems, nei ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepriskiriami. Faktiškai patirti žaliavų (medžiagų) natūralios netekties nuostoliai, susidarę ne gamybos procese (pvz., žaliavų, medžiagų saugojimo metu), priskiriami ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    4. Prekių (produkcijos) trūkumas, susidaręs dėl pirkėjų užmaršumo prekių (produkcijos) pardavimo vietose (mažmeninės prekybos savitarnos salėse), gali būti priskiriamas natūralios netekties nuostoliams. Prekių (produkcijos) trūkumas, susidaręs dėl pirkėjų užmaršumo iš kitose vietose (pvz., iš parduotuvių sandėliuose ar kitose saugojimo vietose) ir dėl grobstymų, natūralios netekties nuostoliams nepriskiriamas.

    5. Natūralios netekties nuostoliams nepriskiriami dėl prekių (produkcijos) gedimo (neįskaitant uogų, daržovių, vaisių, grybų) ar broko susidarę nuostoliai. Nuostoliai, susiję su prekių nekokybiškumu ar netinkamumu vartoti dėl realizacijos terminų pasibaigimo, nelaikomi natūralios netekties nuostoliais.

    Natūralios netekties nuostoliams taip pat nepriskiriami nuostoliai, patirti dėl stichinių nelaimių.

2. Iš pajamų atskaitoma faktiškai patirtų natūralios netekties nuostolių suma, tačiau ne didesnė kaip 1 procentas vieneto pajamų.

Komentaras

    1. Vienetai, apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, iš pajamų gali atskaityti tik faktiškai patirtų prekių (žaliavų, produkcijos) natūralios netekties nuostolių sumas, ne didesnes kaip 1 proc. visų (t. y. ir apmokestinamų, ir neapmokestinamų) pajamų. Faktiškai patirtos prekių (žaliavų, produkcijos) natūralios netekties nuostolių sumos, didesnės kaip 1 proc. visų pajamų, priskiriamos neleidžiamiems atskaitymams.

    Suma, iki kurios šių nuostolių suma gali būti atskaityta iš pajamų, – 1 proc. pajamų - yra apskaičiuojama nuo metų pradžios didėjimo tvarka.

    2. Prekių (produkcijos) natūralios netekties nuostoliai ribojamų dydžio leidžiamais atskaitymais pripažįstami tik tada, kai jie faktiškai patiriami, t. y. nustatomi kiekvienu atskiru atveju (pvz., prekybos salėje sudužo stiklainiai su konservuotais maisto produktais, suplyšo maišeliai su biriais maisto produktais, transportavimo metu prekės neteko svorio ir pan.), apskaičiuojami pagal specialias žinybines metodikas arba nustatomi jų inventorizavimo metu.

    Atsargų inventorizavimas turi būti atliekamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintomis Inventorizacijos tvarkos (Žin., 1999,  Nr. 50 - 1622) nuostatomis, taip pat pagal atskirų veiklos sričių turto inventorizavimo specifinius reikalavimus, kuriuos nustato Vyriausybė ar ministerijos pagal jų reguliavimo sričiai priskiriamas ūkio šakas.

    Inventorizavimo metu nustatytas sandėliuojamų prekių (produkcijos) trūkumas priskiriamas natūralios netekties nuostoliams, jei jis susidaro dėl nudžiūvimo, nugaravimo (t. y. susidaro trūkumas prekių, kurios dėl savo specifinių savybių (drėgmės išgaravimo, biologinių procesų - kvėpavimo, mikroorganizmų veiklos ir pan.) netenka svorio arba išdulka, išbyra ar sudūžta).

    Atlikusi prekių (produkcijos) inventorizavimą jų saugojimo vietose ir nustačiusi trūkumų (faktiškus prekių likučius palyginusi su apskaitos duomenimis), inventorizacijos komisija turi nustatyti susidariusio trūkumo pobūdį: ar trūkumas susidarė dėl prekių (produkcijos) saugojimo natūralios netekties (pvz., svorio trūkumas dėl drėgmės išgaravimo), ar prekės sugedo, ar jų trūksta dėl kitų priežasčių. Galutinį sprendimą dėl inventorizavimo metu nustatyto prekių (produkcijos) trūkumo kompensavimo priima vieneto administracijos vadovas ar savininkas. Jeigu nustatoma, kad prekių ar produkcijos (kiekio, svorio) trūkumas susidarė dėl natūralios netekties nuostolių ir tai patvirtina vieneto administracijos vadovas (savininkas), tai prekių (produkcijos) trūkumo vertės suma gali būti priskiriama ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    Prekių (produkcijos) trūkumo dėl natūralios netekties nuostolių vertės suma ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriama prekių trūkumą nustačius kiekvienu atskiru atveju ar inventorizavimo metu, visais atvejais šį faktą įforminus juridinę galią turinčiu dokumentu (laisvos formos nurašymo aktu).

24 straipsnis. Mokesčiai

   1. Iš pajamų atskaitomi Mokesčių administravimo įstatymo nustatyti mokesčiai ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais arba Vyriausybės nutarimais nustatytos rinkliavos bei privalomosios įmokos, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita.

    2. Iš pajamų atskaitomos tik tos pirkimo ir sumokėto importo pridėtinės vertės mokesčio sumos, kurios neatskaitomos pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, ir tik tais atvejais, kai šios sumos apskaičiuotos nuo šiame Įstatyme nustatytų leidžiamų atskaitymų.

Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

1. Visi priskaičiuoti (nebūtinai sumokėti) mokesčiai, išskyrus pelno mokestį ir PVM, mažina apmokestinamąjį pelną tą laikotarpį, kurį yra priskaičiuojami.

2. Pagal Įstatymo 24 str. 2 dalį, iš pajamų galima atskaityti tik tas pirkimo ir sumokėtas importo pridėtinės vertės mokesčio sumas, kurios atitinka du kriterijus:

- šios sumos yra neatskaitomos pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas,

- šios sumos apskaičiuotos nuo Įstatyme nustatytų leidžiamų atskaitymų (prie leidžiamų atskaitymų priskiriami ir riboto dydžio leidžiami atskaitymai).

Vadinasi, tos pirkimo ir sumokėtos importo pridėtinės vertės mokesčio sumos, kurios apskaičiuotos nuo Įstatymo 31 str. nustatytų neleidžiamų atskaitymų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų neatimamos.

Pavyzdys:

UAB „X“ 2002 metais turėjo 5000 Lt reprezentacinių sąnaudų, nuo kurių apskaičiuotas pirkimo pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) buvo 900 Lt. Vadovaujantis Įstatymo 22 str., leidžiamiems atskaitymams priskiriama 75 proc. turėtų reprezentacinių sąnaudų. Vadinasi, UAB „X“, apskaičiuodama 2002 metų apmokestinamąjį pelną, gali priskirti 5000 x 75 proc. = 3750 Lt reprezentacinių sąnaudų ir, vadovaudamasi Įstatymo 24 str., 900 x 75 proc. = 675 Lt pirkimo PVM (pagal galiojančio PVM įstatymo 19 str., PVM už prekes ir paslaugas, panaudotas reprezentacijai, yra neatskaitomas).

3. Pagal VMI prie FM išaiškinimus įmonė neatskaitomą PVM gali iš karto traukti į sąnaudas, kurios mažina apmokestinamąjį pelną. Pavyzdžiui, įmonė 2002-08-05 įsigijo lengvąjį automobilį už 20 000 Lt plius 3600 Lt PVM. Ji šį automobilį pradėjo eksploatuoti. Kadangi nuo 2002-07-01 lengvojo automobilio PVM atskaita negalima, jį galima iš karto, o ne per nusidėvėjimo laikotarpį nurašyti į sąnaudas, kurios mažina apmokestinamąjį pelną.

VMI komentaras

24 straipsnis. Mokesčiai

1. Iš pajamų atskaitomi Mokesčių administravimo įstatymo nustatyti mokesčiai ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais arba Vyriausybės nutarimais nustatytos rinkliavos bei privalomosios įmokos, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita.

    1. Remiantis šia dalimi, iš pajamų atskaitomi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 61-1525; 1996, Nr. 57-1342; 1996, Nr. 66-1574; 2000, Nr. 83-2510; 2000, 113-3607; 2001, Nr. 39-1326; Nr. 2001, Nr. 52-1812; 2001, Nr. 62-2212, 2002, Nr.15-553; 2002, Nr. 51-1931; 2002, Nr. 56-2230; 2002, Nr. 73-3087) 5 str. 1 dalyje nustatyti mokesčiai (išskyrus pelno mokestį, pridėtinės vertės mokestį, mokamą į biudžetą) bei kituose įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose nustatytos visų rūšių rinkliavos ir privalomos įmokos. Valstybės rinkliavų objektų sąrašas ir šių rinkliavų dydžiai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 (Žin., 2000, Nr. 108-3463; 2001, Nr. 5-212).

    2. Privalomomis įmokomis laikomi nustatytų konkrečių dydžių įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose nustatyti mokėjimai, nuo kurių vienetai neturi teisės atsisakyti, pvz., privalomos įvairaus pobūdžio kompensacijos.

2.1. Privalomoms įmokoms priskiriamos pinigines ir pinigines daiktines loterijas rengiančių vienetų PMĮ 58 str. 16 dalyje nustatyta tvarka nuo nominalios išplatintų loterijos bilietų (kortelių) vertės apskaičiuotos įmokos (į biudžetą bei privalomai labdarai ir paramai).

2.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 721 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 748, 1997 m. kovo 24 d. nutarimo  Nr. 268 ir 1997 m. rugsėjo 11 d. nutarimo Nr. 980 dalinio pakeitimo“ (Žin., 2001, Nr. 52-1842) buvo iš dalies pakeista Mokesčių mokėjimo muitinėje tvarka. Ši tvarka buvo papildyta 34 - 1 punktu, nustatančiu, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais iš dalies neapmokestinamų importo muitais ir mokesčiais laikinai įvežtų prekių mokesčiai pagal Lietuvos Respublikos muitinės kodekso (Žin., 1996, Nr. 52-1239; 2002, Nr. 62- 2576) 140 straipsnyje nustatytą tvarką ir pateikus bendros mokesčių sumos garantiją, sumokami pagal kiekvieną muitinės deklaraciją atskirai.

Lietuvos Respublikos muitinės kodekso (Žin., 1996, Nr. 52-1239; 2002, Nr. 62- 2576) 140 straipsnyje nustatyta, kad ,,už prekes, kurioms taikoma laikinojo įvežimo procedūra iš dalies neapmokestinant importo muitais ir mokesčiais, kiekvieną mėnesį ar mėnesio dalį, kai joms taikoma ši muitinės procedūra, turi būti mokami 3 procentai prekėms nustatytų importo muitų ir mokesčių, kurie turi būti sumokėti išleidus šias prekes laisvai cirkuliuoti jų pateikimo laikinojo įvežimo procedūrai įforminti dieną.“

Kadangi nurodytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ir Lietuvos Respublikos Muitinės kodekso 140 straipsniu laikinai įvežtoms prekėms nustatyti importo muito mokesčiai vienetams yra privalomi ir reeksportavus prekes jie negrąžinami, tai sumokėtuosius importo muito mokesčius vienetai gali atskaityti iš pajamų.

Pavyzdys

Vienetas, užsiimantis krovinių vežimu, iš užsienio vieneto išsinuomojo krovininį automobilį. 2002 m. birželio mėnesį buvo įforminta automobilio laikino įvežimo  muitinės procedūra. Vadovaudamasi nurodytais norminiais  aktais, šį automobilį įvežęs vienetas 2002 m. liepos mėnesį į muitinės sąskaitą  sumokėjo 3 proc. importo muito mokesčio sumos, kuri turėtų būti sumokėta išleidus šį automobilį ,,laisvai cirkuliuoti jo pateikimo laikinojo įvežimo procedūrai įforminti dieną“. Vienetas 2002 m. liepos mėnesį muitinėje įformino reeksporto procedūrą ir šį automobilį grąžino užsienio vienetui. Šiuos sumokėtuosius importo muito mokesčius vienetas gali atskaityti iš pajamų.

2.3. Visos nuo darbo užmokesčio ir joms prilygintų pajamų darbdavių mokamos socialinio draudimo įmokos, apskaičiuotos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatytus tarifus bei tvarką, atskaitomos iš pajamų.

2.4. Pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2003, Nr. 74-3417) 10 straipsnio 1 dalį neteko galios PMĮ 31 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri nustatė, kad iš pajamų negali būti atskaitomos palūkanos, mokamos už valstybės arba savivaldybės kapitalo naudojimą Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo (Žin., 1994, Nr. 102-2049; toliau – VSĮĮ) nustatyta tvarka.

Kadangi valstybės ir savivaldybių įmonėms palūkanų už valstybės ir savivaldybės kapitalo naudojimą mokėjimas pagal VSĮĮ 14 straipsnį yra privalomas, todėl minėtos palūkanos, apskaičiuojant 2002 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną, atimamos iš pajamų.

2. Iš pajamų atskaitomos tik tos pirkimo ir sumokėto importo pridėtinės vertės mokesčio sumos, kurios neatskaitomos pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, ir tik tais atvejais, kai šios sumos apskaičiuotos nuo šiame Įstatyme nustatytų leidžiamų atskaitymų.

    1. Pagal šią dalį iš pajamų galima atskaityti tik tas prekių (paslaugų) pirkimo ir sumokėtas importo PVM sumas, kurios atitinka du kriterijus:

1) šios sumos yra neatskaitomos pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271) (iki 2002-06-30 pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 1994, Nr. 3-40)) nuostatas.

2) šios sumos apskaičiuotos nuo PMĮ nustatytų leidžiamų (įskaitant ribojamų dydžių) atskaitymų.

    Pirkimo ir sumokėtos importo PVM sumos, kurios apskaičiuotos nuo PMĮ 31 straipsnyje nustatytų neleidžiamų atskaitymų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, iš pajamų neatskaitomos.

    2. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271) (iki 2002-06-30 pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 1994, Nr. 3-40)) nuostatas neatskaitomos pirkimo ir sumokėtos importo PVM sumos iš pajamų atskaitomos tą patį mokestinį laikotarpį, kurį šis pirkimo PVM apskaičiuotas arba importo PVM sumokėtas, neatsižvelgiant į tai, kad sumos nuo kurių šis mokestis apskaičiuotas, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams bus priskirtos vėlesnį (-iais) mokestinį(-iais) laikotarpį(-iais).

    Tačiau, jeigu dėl kokių nors priežasčių suma (arba jos dalis), nuo kurios apskaičiuotas ir iš pajamų atskaitytas pirkimo ar sumokėtos importo PVM, nebus priskirta ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, tai tą mokestinį laikotarpį, kurį šis faktas bus nustatytas, ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų suma turės būti mažinama leidžiamiems atskaitymams nepriskirtai sumai tenkančia pirkimo ar sumokėtos importo PVM suma.

Pavyzdys

UAB X, užsiimanti gamybine veikla, 2002 m. rugpjūčio 20 d. už 118000 Lt įsigijo naują lengvąjį automobilį ir tą patį mėnesį pradėjo jį naudoti. Automobilio kaina be PVM yra 100 000 Lt, o pirkimo PVM suma – 18 000 Lt. Remiantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 35-1271) 62 straipsniu, šio automobilio pirkimo PVM vienetas atskaityti negali. Vienetas šią automobilio pirkimo PVM sumą ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali priskirti tuomet, kai šios sąnaudos faktiškai patiriamos (t. y. 2002 m. rugpjūčio mėnesį).

Vadovaujantis PMĮ 1 priedėliu, šio lengvojo automobilio nusidėvėjimas bus skaičiuojamas taikant 6 metų (72 mėn.) nusidėvėjimo normatyvą. Vienetas pasirinko tiesinį nusidėvėjimo skaičiavimo metodą, PMĮ 18 str. 10 dalyje nustatytą nusidėvėjimo skaičiavimo pradžios būdą ir nustatė 1 000 Lt likvidacinę vertę.

Kadangi automobilis įsigytas ir pradėtas naudoti rugpjūčio mėnesį, jo nusidėvėjimas pradedamas skaičiuoti nuo rugsėjo 1 dienos. Vadinasi, 2002 m. automobilis bus naudojamas 4 mėnesius. Apskaičiuojant 2002 m. apmokestinamąjį pelną, prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų bus priskirta 5 500 Lt [(100 000 Lt – 1000 Lt) : 72 mėn. x 4 mėn.] šio turto nusidėvėjimo suma, ir visa šio automobilio pirkimo PVM suma, t. y. 18 000 Lt.

2003 metų lapkričio mėnesį, įvykus avarijai, automobilis nurašomas. Apskaičiuojant 2002 m. apmokestinamąjį pelną, prie ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų bus priskirta 15 125 Lt [(100 000 Lt – 1000 Lt) : 72 mėn. x 11 mėn.] šio automobilio nusidėvėjimo suma. Vadinasi, vienetas 2002 ir 2003 metais ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskirs 20 625 Lt (5 500 Lt + 15 125 Lt) šio automobilio nusidėvėjimo sumą. Šiai sumai proporcingai tenka 3 712 Lt (20 625 Lt x 18 000 Lt : 100 000 Lt) dydžio nuo automobilio kainos apskaičiuotos PVM sumos dalis. Todėl kita nuo automobilio kainos apskaičiuotos pirkimo PVM sumos dalimi, t. y. 14 288 Lt (18 000 Lt - 3 712 Lt) suma, turi būti mažinama 2003 metų ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų suma.

2. UAB X, kuri nėra PVM mokėtoja, 2002 metų gruodžio mėnesį iš UAB Y, kuri yra PVM mokėtoja, įsigijo šaldytų žuvies produktų, už kuriuos sumokėjo 59 000 Lt. Iš šios sumos 50 000 Lt yra prekių įsigijimo kaina, o 9 000 Lt yra PVM. UAB X tą patį (t. y. gruodžio) mėnesį pardavė dalį šių prekių. Parduotų prekių įsigijimo kaina – 5 000 Lt. UAB X, apskaičiuodama 2002 metų apmokestinamąjį pelną, iš pajamų gali atskaityti parduotų prekių įsigijimo kainą (5 000 Lt) ir visą nuo visų prekių įsigijimo kainos apskaičiuotą pirkimo PVM sumą (9 000 Lt).

Likusią dalį prekių UAB X planavo parduoti 2003 metais, tačiau, 2003 m. lapkričio mėnesį sugedus šaldytuvams, dalis likusių žuvies produktų sugedo. Sugedusių prekių įsigijimo kaina - 10 000 Lt. Vadinasi, ši suma (sugedusių prekių įsigijimo kaina) nebus priskirta leidžiamiems atskaitymams, todėl vienetas, šiai sumai tenkančia pirkimo PVM suma, t. y.  1 800 Lt (10 000 Lt x 18 proc.), turi sumažinti 2003 metų ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų sumą.

2003.10.133(18.9-08-2)-R-9009Dėl pelno mokesčio įstatymo 24 straipsnio 1 dalies komentaro papildymo 2.4 punktu2003.10.032002.01.01

25 straipsnis. Beviltiškos skolos

   1. Iš pajamų, pripažįstamų pagal kaupimo apskaitos principą, atskaitoma mokestiniu laikotarpiu atsiradusi beviltiškų skolų suma, jei iki mokestinio laikotarpio tos sumos buvo įtrauktos į mokesčio mokėtojo pajamas ir vieneto balansą, jeigu vienetas privalo jį sudaryti teisės aktų nustatyta tvarka. Iš pajamų, pripažįstamų pagal pinigų apskaitos principą, atskaitoma mokestiniu laikotarpiu atsiradusioms beviltiškoms skoloms tenkanti sąnaudų dalis, jei iki mokestinio laikotarpio šių skolų atsiradimas buvo užfiksuotas mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose. Tais atvejais, kai beviltiškomis laikomų skolų atsiradimo momentu mokesčio mokėtojas pajamas pripažino pagal pinigų apskaitos principą, o pagal šio Įstatymo nuostatas perėjo prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą, iš pajamų, pripažįstamų pagal kaupimo apskaitos principą, atskaitoma sąnaudų dalis, tenkanti mokestiniu laikotarpiu atsiradusioms beviltiškoms skoloms, jeigu iki mokestinio laikotarpio šių skolų atsiradimas buvo užfiksuotas mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose ir sąnaudų dalis, tenkanti beviltiškoms skoloms nebuvo įtraukta į vieneto sąnaudas iki šio Įstatymo įsigaliojimo. Skolos yra laikomos beviltiškomis, jeigu mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolos sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba nuo skolų atsiradimo užfiksavimo mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose, arba jei skolininkas yra miręs ar paskelbtas mirusiu, arba likviduotas, arba bankrutavęs. Visais šiais atvejais mokesčio mokėtojas turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti.

   2. Skolų beviltiškumo ir pastangų šioms skoloms susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

   3. Jeigu atimtas beviltiškas skolas skolininkas vėliau grąžina, visa grąžintų skolų suma priskiriama pajamoms.

   4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos kredito įstaigoms taip pat tais atvejais, kai skolininkas ir kreditorius yra susiję asmenys arba jais tapo mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį skola buvo pripažinta beviltiška ir įtraukta į leidžiamus atskaitymus šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

 

SU STRAIPSNIU SUSIJĘ DOKUMENTAI:

FM įsakymas Nr. 40, 2002-02-11.

VMI komentaras

25 straipsnis. Beviltiškos skolos

1. Iš pajamų, pripažįstamų pagal kaupimo apskaitos principą, atskaitoma mokestiniu laikotarpiu atsiradusi beviltiškų skolų suma, jei iki mokestinio laikotarpio tos sumos buvo įtrauktos į mokesčio mokėtojo pajamas ir vieneto balansą, jeigu vienetas privalo jį sudaryti teisės aktų nustatyta tvarka. Iš pajamų, pripažįstamų pagal pinigų apskaitos principą, atskaitoma mokestiniu laikotarpiu atsiradusioms beviltiškoms skoloms tenkanti sąnaudų dalis, jei iki mokestinio laikotarpio šių skolų atsiradimas buvo užfiksuotas mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose. Tais atvejais, kai beviltiškomis laikomų skolų atsiradimo momentu mokesčio mokėtojas pajamas pripažino pagal pinigų apskaitos principą, o pagal šio Įstatymo nuostatas perėjo prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą, iš pajamų, pripažįstamų pagal kaupimo apskaitos principą, atskaitoma sąnaudų dalis, tenkanti mokestiniu laikotarpiu atsiradusioms beviltiškoms skoloms, jeigu iki mokestinio laikotarpio šių skolų atsiradimas buvo užfiksuotas mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose ir sąnaudų dalis, tenkanti beviltiškoms skoloms nebuvo įtraukta į vieneto sąnaudas iki šio Įstatymo įsigaliojimo. Skolos yra laikomos beviltiškomis, jeigu mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolos sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba nuo skolų atsiradimo užfiksavimo mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose, arba jei skolininkas yra miręs ar paskelbtas mirusiu, arba likviduotas, arba bankrutavęs. Visais šiais atvejais mokesčio mokėtojas turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti.

2. Skolų beviltiškumo ir pastangų šioms skoloms susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

3. Jeigu atimtas beviltiškas skolas skolininkas vėliau grąžina, visa grąžintų skolų suma priskiriama pajamoms.

4. Šio straipsnio nuostatos netaikomos kredito įstaigoms taip pat tais atvejais, kai skolininkas ir kreditorius yra susiję asmenys arba jais tapo mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį skola buvo pripažinta beviltiška ir įtraukta į leidžiamus atskaitymus šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

Komentaras

    1. Mokesčio mokėtojai, pripažįstantys pajamas pagal kaupimo apskaitos principą, gali atskaityti mokestiniu laikotarpiu atsiradusią beviltiškų skolų sumą, tačiau tokios sumos gali būti atskaitomos tik tokiu atveju, jei iki mokestinio laikotarpio tos sumos buvo įtrauktos į mokesčio mokėtojo pajamas ir vieneto balansą (jeigu vienetas privalo jį sudaryti teisės aktų nustatyta tvarka). Beviltiškos skolos sumą sudaro pajamų suma ir šiai sumai tenkanti pardavimo PVM suma. 

    2. Mokesčio mokėtojai, pripažįstantys pajamas pagal  pinigų apskaitos principą, gali atskaityti  mokestiniu laikotarpiu atsiradusioms beviltiškoms skoloms tenkančią sąnaudų dalį, jei iki mokestinio laikotarpio šių skolų atsiradimas buvo užfiksuotas mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose. Šiuo atveju į leidžiamus atskaitymus traukiama sąnaudų dalis ir beviltiškoms skoloms tenkanti pardavimo PVM suma.

    3. Tais atvejais, kai beviltiškomis laikomų skolų atsiradimo momentu mokesčio mokėtojas pajamas pripažino pagal pinigų apskaitos principą, o pagal PMĮ nuostatas perėjo prie pajamų pripažinimo pagal kaupimo apskaitos principą, tai iš pagal kaupimo apskaitos principą pripažįstamų pajamų jis gali atskaityti sąnaudų dalį, tenkančią mokestiniu laikotarpiu atsiradusioms beviltiškoms skoloms. Mokesčio mokėtojas gali tokiu atveju atskaityti sąnaudų dalį,  jeigu iki mokestinio laikotarpio šių skolų atsiradimas buvo užfiksuotas mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose ir sąnaudų dalis, tenkanti beviltiškoms skoloms nebuvo įtraukta į vieneto sąnaudas iki šio Įstatymo įsigaliojimo.

    4. Skolos gali būti laikomos beviltiškomis šiais atvejais:

4.1. mokesčio mokėtojas negali jų susigrąžinti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo skolų sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas, o jeigu mokesčio mokėtojas pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą - nuo skolų atsiradimo momento (kai ūkinė operacija užfiksuojama apskaitos dokumentuose ir apskaitos registruose);

4.2. skolininkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu;

4.3. skolininkas yra likviduotas. Jeigu  skolininkas yra likviduotas, tačiau egzistuoja jo  skolų (teisių ir pareigų) perėmėjas, tai tokiais atvejais skolos negali būti  laikomos  beviltiškomis  remiantis  tik tuo  faktu, kad skolininkas  buvo likviduotas. Tokiu atveju ir skolininko  teisių perėmėjas turi neturėti pakankamai turto skoloms sugrąžinti;

4.4. skolininkas yra bankrutavęs.  

    Tačiau skolas pripažinti beviltiškomis nepakanka vien tik šių faktų. Visais šiais atvejais mokesčio mokėtojas, norėdamas skolas pripažinti beviltiškomis, turi įrodyti skolos beviltiškumą ir pastangas šioms skoloms susigrąžinti. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. vasario 11 d įsakymu Nr. 40 patvirtinta Skolų beviltiškumo ir pastangų šioms skoloms susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo tvarka (Žin., 2002, Nr. 16-644; toliau – Tvarka). Šioje Tvarkoje nustatyta kokiais dokumentais ar kitais įrodymais mokesčio mokėtojai įrodo skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti tas skolas. Tvarka taip pat reglamentuoja, kaip mokesčio mokėtojai apskaičiuoja beviltiškų skolų sumas.

    5. Skolos negali būti laikomos beviltiškomis (nors ir atitinka beviltiškomis laikomų skolų kriterijus) šiais atvejais:

5.1. Jeigu mokesčio mokėtojas kokiu nors būdu iš skolininko įsigyja kokio nors turto ir skolininko skolos taip pat atitinka beviltiškomis laikomų skolų kurį nors kriterijų, tai tokiais atvejais ir vienos, ir kitos skolos negali būti laikomos beviltiškomis. Tokie skolos įskaitymai turi būti patvirtinti mokesčio mokėtojo ir skolininko surašytais dokumentais.

5.2. Jeigu mokesčio mokėtojas skolų reikalavimo teisę atlygintinai arba neatlygintinai perleido kitam asmeniui.

Pagal Civilinį kodeksą kreditorius (pagal Tvarkos nuostatas – mokesčių mokėtojas) turi teisę atlygintinai arba neatlygintinai perleisti reikalavimo teisę kitam asmeniui. Tokiam naujam reikalavimo įgijėjui pereina prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės bei kitos papildomos teisės. Pradinis  kreditorius praranda savo teisę ne tik reikalauti skolos, bet ir tokias beviltiškų skolų sumas atimti iš įmonės pajamų.

Pavyzdys

Prekybos bendrovė 2001 metų lapkričio mėnesį pagal pirkimo - pardavimo sutartis pardavė prekių: A įmonei už 80 000 Lt, o B įmonei už 85 000 Lt. Pagal sutarties sąlygas A įmonė už parduotas prekes turėjo sumokėti per 2 mėnesius nuo prekių išsiuntimo dienos, o B įmonė prekybos bendrovei išrašė (o ši bendrovė priėmė) paprastąjį vekselį (palūkanos nenumatytos), pagal kurį B įmonė įsipareigojo per 6 mėnesius sumokėti vekselyje nurodytą sumą (85 000 Lt). Bendrovė savo apskaitoje prekių pardavimo pajamas įtraukė į  pajamas ir įregistravo A ir B įmonių prekybos skolą.

2002 metų vasario mėnesį bendrovei iškilo finansinių problemų. Atsižvelgdama į tai, kad pagal paaiškėjusias aplinkybes A įmonė tuo metu buvo nemoki, prekybos bendrovė A įmonės skolos reikalavimo teisę už 50 000 Lt perleido X įmonei, o B įmonės išrašytą vekselį už 70 000 Lt perleido Y įmonei.

Pavyzdyje nagrinėjamu atveju prekybos bendrovė prarado teisę minėtas, anksčiau į pajamas įtrauktas, prekybos skolų sumas laikyti beviltiškomis.

5.3. Jeigu bet kokiu metu nuo to mokestinio laikotarpio, kurį skolų suma buvo įtraukta į pajamas, pradžios iki mokestinio laikotarpio, einančio po to mokestinio laikotarpio, kurį skolos buvo pripažintos beviltiškomis, pabaigos skolininkas ir mokesčio mokėtojas buvo arba tapo susijusiais asmenimis. Pagal šį punktą beviltiškos skolos pelno mokesčio požiūriu nepripažįstamos ir negali būti atskaitomos šiais atvejais:

- kai skolininkas ir kreditorius yra susiję asmenys arba

- tapo susijusiais asmenimis mokestiniu laikotarpiu, einančiu po to mokestinio laikotarpio, kurį skola buvo pripažinta beviltiška ir įtraukta į leidžiamus atskaitymus.

Pavyzdys

Vienetas A 2001 metais pardavė turtą gyventojui B. Gyventojas už turtą nesumokėjo praėjus daugiau kaip vieneriems metams. Vienetas A dėjo pastangas skolai susigrąžinti ir įrodęs skolos beviltiškumą 2002 metais leidžiamiems atskaitymams priskyrė beviltiškų skolų sumą. 2003 metais gyventojas B ir vienetas A tapo susijusiais asmenimis, nes gyventojas B tapo vieneto A akcininku. Vienetas A šiuo atveju turi patikslinti 2002 metų pelno mokesčio deklaraciją ir atimti beviltiškų skolų sumas, priskirtas leidžiamiems atskaitymams.

5.4. Jei dėl pasikeitusių aplinkybių mokesčio mokėtojas netenka teisės iš skolininko (jo teisių perėmėjo arba įpėdinio) reikalauti skolų. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai tarp mokesčio mokėtojo ir skolininko yra atnaujinamas procesas bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ir priimamas bei įsiteisėja sprendimas, pagal kurį sumažėja arba paneigiamos skolininko skolos.

Aplinkybėmis, kurioms susidarius mokesčio mokėtojas netenka teisės iš skolininko (jo teisių perėmėjo arba įpėdinio) reikalauti skolų, laikomi prievolių pabaigos atsiradimo pagrindai, numatyti Civilinio kodekso 6 knygos I dalies IX skyriuje (prievolės pasibaigimas, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą; prievolės pasibaigimas kai neįmanoma jos įvykdyti, prievolės pabaiga įskaitymu, novacija ir kt.).

5.5. Jei mokesčio mokėtojas praleidžia teisės aktų nustatytus senaties terminus, terminai neatnaujinami, ir tuo pagrindu jo reikalavimas atgauti skolas yra atmetamas, nepripažįstamas arba nevykdomas.

Šis punktas taikomas tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas (kreditorius) kreipiasi į teismą su ieškiniu dėl skolos išieškojimo, tačiau teismas tokį reikalavimą atmeta dėl ieškininės senaties termino. Pagal Civilinį kodeksą yra nustatytas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas, tam tikrais atvejais yra nustatyti sutrumpinti terminai (1 mėn., 3 mėn., 6 mėn., 1 metų, 3 metų, 5 metų). Šie terminai taikomi, jei ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus Civiliniam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo (2001-07 01). Iki kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą.

Jeigu senaties terminas reikalavimui dėl skolų pareikšti suėjo iki Skolų beviltiškumo ir pastangų šioms skoloms susigrąžinti įrodymo bei beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo ir pranešimo apie beviltiškas skolas tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr.351 (Žin., 2001, Nr.3-54), paskelbimo, terminas neatnaujinamas ir tuo pagrindu reikalavimas atgauti skolas yra atmetamas, nepripažįstamas arba nevykdomas, tai mokesčio mokėtojas skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti skolas gali įrodyti dokumentais, kurie patvirtintų faktą, kad skolininkas neturi jokio nekilnojamojo turto ir privalomų registruoti transporto priemonių. Mokesčio mokėtojas taip pat turi turėti dokumentus, kurie įrodytų bent vieną iš šių faktų: kad iš skolininko nepavyko išieškoti pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti bylose su tais kreditoriais arba mokesčio mokėtojui skolinga įmonė yra nemoki. Šiuo atveju neatsižvelgiama į skolų sumos dydį.

5.6. Jei mokesčio mokėtojas praleidžia sutarčių arba teisės aktų nustatytus terminus, terminai neatnaujinami ir tuo pagrindu mokesčio mokėtojo reikalavimas atgauti skolas yra teismo (ar bylą nagrinėjusios institucijos) atmetamas arba nepripažįstamas. Teisės aktai leidžia sandoryje nustatyti terminus, kuriems pasibaigus sandorio šalims išnyksta tam tikra teisė ar pareiga. Tokie terminai nebegali būti teismo ar arbitražo atnaujinami. Todėl, jeigu įmonės ir skolininko ar kitų asmenų sudarytoje sutartyje buvo nustatyta, kad praėjus nustatytam terminui įmonė praranda teisę atgauti skolas (ar praranda kitą teisę, susijusią su skola) ir teismas (kita institucija), remdamasis tokia sutartimi, reikalavimą atgauti skolas atmeta arba nepripažįsta, tai tokia įmonė praranda teisę šias skolas laikyti beviltiškomis.

5.7. Jeigu skolas mokesčio mokėtojui grąžina ne skolininkas, bet kitas asmuo.

5.8. Jeigu skolininkas yra nenustatytas (fiktyvus). 

   6. Jei skolos susidarė dėl telekomunikacijų, nuolatinių ir ilgalaikių paslaugų (gyvenamųjų patalpų nuomos, šalto ir karšto vandens, elektros energijos, dujų, šiluminės energijos ir komunalinių paslaugų (šiukšlių išvežimo, lifto, bendro naudojimo patalpų, teritorijos valymo ir kito) teikimo, tai norint šias skolas laikyti beviltiškomis, netaikomas reikalavimas mokesčio mokėtojui turėti Tvarkoje nurodytus dokumentus, įrodančius skolų beviltiškumą ir mokesčio mokėtojo pastangas atgauti tokias skolas. Ši nuostata taikoma esant šioms sąlygoms:

6.1. skolų, įtrauktų į pajamas arba užfiksuotų mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentuose (jeigu mokesčio mokėtojas pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą) per vieną mokestinį laikotarpį, suma neviršija 500 litų. 

6.2. Skolininkai yra fiziniai asmenys.

    7. Jei mokesčio mokėtojas negali susigrąžinti skolų praėjus daugiau kaip 1 metams nuo skolų sumos įtraukimo į mokesčio mokėtojo pajamas arba nuo skolų atsiradimo momento (jeigu mokesčio mokėtojas pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą),  dokumentų  įrodančių skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti skolas, pobūdis priklauso nuo beviltiškos skolos dydžio.

    8. Jei vieno mokesčio mokėtojo skola per vieną mokestinį laikotarpį neviršija 500 litų, tai skolų beviltiškumą ar pastangas susigrąžinti skolas liudijančiais dokumentais yra laikomi dokumentai, kurie leidžia padaryti išvadą, kad atgauti skolų negalima ir kad mokesčio mokėtojas stengėsi skolas susigrąžinti. Tvarkoje paminėti dokumentai, kurių sąrašas nėra baigtinis: skolų suderinimo aktai (jei jie yra sudaryti), susitikimų su skolininku protokolai, įvairi vidinė mokesčio mokėtojo dokumentacija (finansinių tarnybų ataskaitos, informaciniai pranešimai ir kt.), taip pat išorinė dokumentacija (susirašinėjimo su skolininku įrodymai - registruoti laiškai, telegramos, fakso pranešimai, bankų, audito firmų ir kitų organizacijų rašytinė informacija, susijusi su skolininko finansinės būklės įvertinimu, skolų išieškojimo (tarpininkavimo susigrąžinant skolas) paslaugas teikiančių įmonių dokumentai, kur nurodoma apie pastangas atgauti skolas, ir kitokie dokumentai). Vadinasi, mokesčio mokėtojas turi turėti dokumentus, įrodančius šiuos faktus:

8.1. kad mokesčio mokėtojas stengėsi skolas susigrąžinti (susirašinėjimo ar susitikimų su skolininku dokumentai, pretenzijos, raginimai, protokolai ar kiti dokumentai);

8.2. kad negalima skolos atgauti (pavyzdžiui, skolų išieškojimo paslaugas teikiančių įmonių dokumentai, įrodantys negalimumą išieškoti skolas, informacija susijusi su skolininko finansinės būklės įvertinimu ar kiti dokumentai).

    Tuo atveju, kai siunčiami laiškai, pastangos susigrąžinti skolas turėtų būti įrodomos registruotų, o ne paprastų laiškų siuntimais.

    9. Tuo atveju, jei skolas išieškanti įmonė mokesčio mokėtojo yra įgaliota tarpininkauti atgaunant skolas, mokesčių mokėtojas turi turėti šios įmonės jam pateiktus dokumentus (pažymą, aktus ar kt.), kuriuose turėtų būti nurodyta, kokių pastangų buvo imtasi skoloms susigrąžinti (pridedant tokius veiksmus patvirtinančius dokumentus) bei būtų nurodytos priežastys ir pridėti dokumentai, leidžiantys daryti išvadą apie išieškojimo negalimumą.

    10. Jei mokesčio mokėtojas abejoja, ar pakanka įrodymų skolas pripažinti beviltiškomis, jis gali kreiptis į apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (ar jos skyrių), kuri turi įsitikinti, kad iš pateiktų dokumentų galima daryti išvadą apie skolų beviltiškumą. Tik tokiu atveju, jei apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos abejoja, kad mokesčio mokėtojo pateikti konkretūs dokumentai leidžia daryti išvadą, kad skolų atgauti negalima ir kad mokesčio mokėtojas įdėjo visas pastangas jas susigrąžinti, tai teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos turi kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos, kuri priima sprendimą dėl konkrečių dokumentų pripažinimo patvirtinančiais skolų beviltiškumą.

    11. Kai vieno skolininko skolų suma per mokestinį laikotarpį yra virš 500 litų iki 100 000 litų, mokesčio mokėtojas privalo turėti dokumentus, kurie patvirtintų faktą, kad skolininkas neturi jokio nekilnojamojo turto ir privalomų registruoti transporto priemonių. Tokiais dokumentais turėtų būti tokio turto teisinę registraciją atliekančių įmonių ar valstybės institucijų išduotų pažymų (ar kitų dokumentų) originalai arba jų nuorašai. Be minėtų dokumentų, mokesčio mokėtojas papildomai turi turėti dokumentus, įrodančius bent vieną iš šių faktų:

11.1. kad iš skolininko nepavyko išieškoti pakankamai turto kitų kreditorių reikalavimams patenkinti bylose su tais kreditoriais. Šiuo atveju mokesčio mokėtojas turi turėti teismo sprendimą bei antstolių vykdomuosius dokumentus;

11.2. kad mokesčio mokėtojui skolinga įmonė yra nemoki. Įmonės nemokumą įrodančiais dokumentais galėtų būti skolininkės įmonės balansas, skelbimas “Valstybės žiniose” apie įmonės nemokumą (pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas).

    12. Jei skolininko suma viršija 100 000 litų, mokesčio mokėtojas privalo turėti ir pareikalavus mokesčio administratoriaus pareigūnui pateikti šiuos skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti tokias skolas įrodančius dokumentus:

12.1. įsiteisėjusį Lietuvos Respublikos arba užsienio šalies teismo (arba ginčą nagrinėjusios institucijos) sprendimą arba teismo įsakymą, kuriuo patvirtinama mokesčio mokėtojo teisė susigrąžinti skolas. Tai gali būti bet kokio lygio teismo įsiteisėjęs sprendimas, kuriame patvirtinama mokesčio mokėtojo teisė susigrąžinti skolas. Bylose dėl piniginių reikalavimų, kylančių iš sutartinių prievolių, pagrįstų rašytiniais įrodymais, pareiškėjo pareiškimu nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso 20-1 skirsnio nustatyta tvarka. Šio skirsnio nustatyta tvarka teisėjo priimamas teismo įsakymas (patvirtinantis išieškotinas iš skolininko sumas) prilyginamas teismo sprendimui.

Tais atvejais, kai byla tarp mokesčio mokėtojo ir jo skolininko buvo baigta nagrinėti ne Lietuvos Respublikoje, užsienio valstybės teismo (arba ginčą nagrinėjusios institucijos) įsiteisėjęs sprendimas (arba kitoks dokumentas, kuriuo patvirtinama mokesčio mokėtojo teisė susigrąžinti skolas).

12.2. antstolio surašytą aktą ir vykdomąjį dokumentą, pagal kurį išieškojimas nebuvo įvykdytas. Tais atvejais, kai teismo sprendimas yra vykdomas užsienyje, - oficialiai (antstolių ar kitų valstybinių institucijų) išduoti dokumentai, kurie patvirtina sprendimo neįvykdymą arba įvykdymą iš dalies ir priežastis, kodėl taip atsitiko.

    13. Jei teismo ir antstolio dokumentais mokesčio mokėtojas įrodo beviltiškas skolas iki 100 000 litų, tai tokiu atveju jis neprivalo turėti kitokių dokumentų, išvardintų šio straipsnio komentaro 8 ir 11 punkte. 

    14. Dokumentai, kuriais remdamasis mokesčio mokėtojas skolas laiko beviltiškomis, turi būti saugomi tokį pat laikotarpį ir tokia pat tvarka, kaip saugomi buhalterinės apskaitos  dokumentai pagal  galiojančius teisės aktus. Jeigu mokesčio mokėtojas neturi reikiamų dokumentų ar jų neišsaugo, skolos negali būti  laikomos beviltiškomis.

    15. Jei skolininkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu, skolų beviltiškumą ir pastangas jas susigrąžinti įrodo šie dokumentai :

15.1. dokumentai, kurie patvirtina skolininko mirties faktą. Skolininko mirties faktą patvirtina skolininko mirties liudijimas (jeigu skolininko mirties faktas yra įregistruotas Lietuvos Respublikoje), o jeigu skolininko mirties faktas yra įregistruotas užsienyje ir neturi būti įregistruotas Lietuvos Respublikoje - iš užsienio valstybės institucijos gautas dokumentas, patvirtinantis skolininko mirties faktą. Jeigu mokesčio mokėtojas neturi galimybės gauti šių dokumentų, tai jis turi turėti kokį nors kitą dokumentą, kuriame turi būti oficialiai (teismo, notaro, civilinę metrikaciją tvarkančios arba kitokios valstybinės institucijos) nurodytas faktas, kad skolininkas yra miręs arba paskelbtas mirusiu;

Mokesčio mokėtojas, norėdamas gauti dokumentus apie skolininko mirties faktą, turi kreiptis su prašymu (nurodęs priežastį) į civilinės metrikacijos įstaigą pagal mirusiojo buvusią gyvenamąją vietą.

Prireikus gauti iš užsienio įstaigų civilinės būklės aktų įrašų nuorašus arba aktų įregistravimo liudijimus asmenys kreipiasi tiesiogiai į užsienio valstybių įstaigas arba užpildo Užsienio reikalų ministerijos nustatytos formos anketą, kurią civilinės metrikacijos įstaiga siunčia Užsienio reikalų ministerijai (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 metų birželio 29 d. įsakymas Nr. 129 ,,Dėl civilinės metrikacijos taisyklių patvirtinimo” (Žin., 2001, Nr. 60-2156).

15.2. dokumentai, kurie patvirtina  faktą, kad skolininko palikto turto nepakanka skoloms susigrąžinti.  Tais atvejais, kai už palikėjo skolas įpėdinis atsako visu savo turtu, taip pat dokumentai, kurie patvirtina faktą, kad įpėdinio turto nepakanka palikėjo skoloms sugrąžinti. Šiuos faktus turi patvirtinti PMĮ 25 str. komentaro 12 punkte išvardyti dokumentai : teismo (arba ginčą nagrinėjusios institucijos) sprendimas, kuriuo patvirtinama mokesčio mokėtojo teisė susigrąžinti skolas ir antstolio surašytas aktas ar vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo įvykdytas. Tačiau nėra privaloma turėti tokius dokumentus šiais atvejais:

15.2.1. Jeigu vieno skolininko skolų suma neviršija 500 litų. Šiuo atveju mokesčio mokėtojas vietoj teismo ir antstolio dokumentų turi turėti dokumentus, išvardintus šio straipsnio komentaro 8 punkte.

15.2.2. Jeigu vieno skolininko skolų, suma yra didesnė nei 500 litų, bet ne didesnė kaip 100 000 litų. Šiuo atveju mokesčio mokėtojas vietoj teismo ir antstolio dokumentų turi turėti dokumentus išvardintus PMĮ 25 str. komentaro 11 punkte.

Mokesčio mokėtojas taip pat turi turėti dokumentus, kuriuose turi būti oficialiai (teismo, notaro, civilinę metrikaciją tvarkančios arba kitokios valstybinės institucijos) nurodomas faktas, kas yra skolininko įpėdinis (arba įpėdiniai) ir teisių bei pareigų perėmėjas (arba perėmėjai).

    16. Jei skolininkas yra likviduotas, skolų beviltiškumą ir pastangas jas susigrąžinti įrodo šie dokumentai:

16.1.  rejestro tvarkytojo pažyma apie likviduoto asmens išregistravimą iš įmonių rejestro, o jeigu ūkio subjektas yra iš užsienio valstybės, - išregistravimo faktą patvirtinantis oficialiai (teismo, notaro arba kitokios valstybinės institucijos) išduotas dokumentas;

16.2. dokumentai, kurie patvirtina faktus, kad likviduotas skolininkas neturėjo pakankamai turto skoloms sugrąžinti, t. y. - teismo (arba ginčą nagrinėjusios institucijos) sprendimas, kuriuo patvirtinama mokesčio mokėtojo teisė susigrąžinti skolas ir antstolio surašytas aktas ar vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo įvykdytas. Tačiau nėra privaloma turėti tokius dokumentus šiais atvejais:

 16.2.1. Jeigu vieno skolininko skolų suma neviršija 500 litų. Šiuo atveju mokesčio mokėtojas vietoj 15.2 punkte minėtų teismo ir antstolio dokumentų turi turėti dokumentus, išvardintus PMĮ 25 str. komentaro 8  punkte.

16.2.3. Jeigu vieno skolininko skolų, suma yra didesnė nei 500 litų, bet ne didesnė kaip 100 000 litų. Šiuo atveju mokesčio mokėtojas vietoj teismo ir antstolio dokumentų turi turėti dokumentus išvardintus PMĮ 25 str. komentaro 11 punkte.

16.3. jei egzistuoja skolininko skolų (teisių ir pareigų) perėmėjas, tai skolos gali būti pripažįstamos  beviltiškomis, jei mokesčio mokėtojas turi dokumentus, kuriuose oficialiai (teismo, notaro arba kitokios valstybės institucijos) yra patvirtinami faktai, kad skolininko teisių perėmėjas neturi pakankamai turto skoloms sugrąžinti.

    17. Jei skolininkas yra bankrutavusi įmonė.

    Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (Žin., 2001, Nr. 31-1010) bankrutavusi įmonė– teismo, o kai bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, – kreditorių susirinkimo pripažinta bankrutavusia ir dėl to likviduojama įmonė. Mokesčio mokėtojas gali skolas laikyti beviltiškomis, kai įmonė yra bankrutavusi  ir dėl šios priežasties mokesčio mokėtojas negali atgauti skolų. Skolos gali būti laikomos beviltiškomis ir tais atvejais, kai skolininkas yra užsienio valstybės asmuo ir yra bankrutavęs pagal užsienio valstybės įstatymus (tokiais atvejais yra nesvarbu, ar skolininkas yra fizinis asmuo, juridinis asmuo ar kitokios organizacinės formos ūkio subjektas, tačiau būtina sąlyga, kad skolininkui būtų taikomi atitinkamos užsienio valstybės bankroto įstatymai) Skolų beviltiškumą ir pastangas jas susigrąžinti įrodo šie dokumentai:

17.1. įsiteisėjusi teismo nutartis likviduoti įmonę dėl bankroto arba kreditorių susirinkimo nutarimas paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto. Tais atvejais, kai įmonių bankroto procedūras reglamentuoja 1997 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (Žin., 1997, Nr. 64-1500), mokesčio mokėtojas turi turėti įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto arba kreditorių susirinkimo nutarimą paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto. Tais atvejais, kai įmonių bankroto procedūras reglamentuoja 1992 m. spalio 15 d. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (Žin., 1992, Nr. 29-843), mokesčio mokėtojas turi turėti minėto įstatymo nustatytus dokumentus, patvirtinančius faktus, kad įmonė yra bankrutavusi;

17.2. skolų beviltiškumą ir pastangas susigrąžinti skolas įrodantys dokumentai. Tvarkoje nėra reglamentuota, kokie dokumentai įrodo šiuos faktus. Jei mokesčio mokėtojas prieš pradėdamas bankroto procedūras kreipėsi į teismą, tokiais dokumentais turėtų būti laikomi teismo (arba ginčą nagrinėjusios institucijos) sprendimas, kuriuo patvirtinama mokesčio mokėtojo teisė susigrąžinti skolas ir antstolio surašytas aktas ar vykdomasis dokumentas, pagal kurį išieškojimas nebuvo įvykdytas. Jei byla teisme nebaigta nagrinėti, pastangas susigrąžinti skolas įrodo kreipimasis į teismą su turtiniais reikalavimais. Jei mokesčio mokėtojas nesikreipė į teismą, pastangos susigrąžinti skolas galėtų būti įrodomos susirašinėjimo ar susitikimų su skolininku dokumentais, pretenzijomis, raginimais, protokolais, kitais dokumentais, įrodančiais pastangas. Be šių dokumentų mokesčio mokėtojas turėtų turėti  dokumentus, įrodančius  skolų beviltiškumą, t. y. kad skolininkas neturi pakankamai turto skoloms sugrąžinti.

    18. Tvarkos nustatyta tvarka galima nurašyti ir užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų ar fizinių asmenų skolas.  Užsienio asmenų beviltiškos skolos įrodomos ta pačia tvarka kaip ir kitų skolininkų, tačiau dokumentai turi būti atitinkama tvarka patvirtinti ir nustatytais atvejais legalizuoti. Oficialūs (teismo, notaro, civilinę metrikaciją tvarkančios arba kitokios valstybinės  institucijos) dokumentai, išduoti užsienio valstybėse, prisijungusiose prie 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos ,,Dėl užsienio valstybėse  išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo"  (Žin., 1997, Nr.68-1699), turi būti patvirtinti žyma APOSTILLE. Valstybių, neprisijungusių prie šios konvencijos, oficialūs  (teismo, notaro, civilinę metrikaciją tvarkančios arba kitokios valstybinės institucijos) dokumentai turi būti legalizuoti remiantis Užsienio reikalų ministerijos patvirtinta Konsulinio dokumentų legalizavimo instrukcija (Žin., 1997, Nr.78-2001). Nereikia legalizuoti dokumentų, pateikiamų iš tų užsienio valstybių, su kuriomis yra įsigaliojusios dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių  civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose, tačiau tokių dokumentų nuorašai turi būti patvirtinti notariniams veiksmams atlikti nustatyta tvarka.

    Tais atvejais, kai dokumentas, kurio pagrindu skolos yra laikomos beviltiškomis, yra surašytas užsienio kalba, tai mokesčio mokėtojas turi turėti ir notariniams veiksmams atlikti nustatyta tvarka patvirtintą tokio dokumento vertimą į lietuvių kalbą.

    Jei vieno užsienio mokesčio mokėtojo skola per vieną mokestinį laikotarpį neviršija 500 Lt, tai tokiu atveju beviltiškas skolas liudijantys dokumentai ir (arba) nuorašai neprivalo būti legalizuoti ir jų vertimas neturi būti patvirtintas notaro. Tačiau vietos mokesčio administratorius, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, kai kyla įtarimų dėl konkrečių dokumentų tikrumo, turi teisę pareikalauti, kad turimi dokumentai arba jų nuorašai Tvarkoje nustatyta tvarka būtų išversti, patvirtinti ir (arba) legalizuoti.  Toks reikalavimas turi būti pagrįstas.

    19. Jeigu beviltiškomis laikomų skolų suma buvo įtraukta į pajamas nuo 2000 m. sausio 1 d., tai visa beviltiškomis laikomų skolų suma įtraukiama į leidžiamus atskaitymus tą mokestinį laikotarpį, kada skolos buvo pripažintos beviltiškomis pagal tvarkos nuostatas. Jeigu mokesčio mokėtojas pajamas pripažįsta pagal pinigų apskaitos principą ir beviltiškomis pripažintos skolos buvo užfiksuotos apskaitos dokumentuose nuo 2000 m. sausio 1 d., tai šioms skoloms tenkanti sąnaudų dalis įtraukiama į leidžiamus atskaitymus tą mokestinį laikotarpį, kada skolos buvo pripažintos beviltiškomis pagal tvarkos nuostatas.

    20. Jeigu skolų suma buvo įtraukta į mokesčio mokėtojo pajamas nuo mokestinio laikotarpio, prasidėjusio 1996 metais, pradžios iki 1999 m. gruodžio 31 d. ir tos skolos laikomos beviltiškomis, tai beviltiškų skolų suma įtraukiama į leidžiamus atskaitymus lygiomis dalimis per penkerius ateinančius metus, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį skolos buvo pripažintos beviltiškomis, bet ne anksčiau nei mokestiniu laikotarpiu, kuris prasidėjo 2000 metais. Mokestiniu laikotarpiu, kurį skolos pripažįstamos beviltiškomis, yra laikomas tas laikotarpis, kurį mokesčių mokėtojas dokumentais įrodo skolos beviltiškumą ir pastangas skolas susigrąžinti (surenka reikalaujamus dokumentus).

Pavyzdys

Į realizavimo pajamas skolos suma buvo įtraukta 1997 m. liepos mėnesį. Praėjus metams, t.y. 1998 m. rugpjūčio mėnesį mokesčių mokėtojas šią nesusigrąžintą skolų sumą gali laikyti beviltiška, tačiau tam, kad ši suma būtų pripažinta beviltiška ir perkelta į sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną (pajamas), mokesčių mokėtojas turi įrodyti tokių skolų beviltiškumą ir pastangas jas susigrąžinti, t.y. turėti tai įrodančius dokumentus:

a) jeigu mokesčių mokėtojas reikalaujamus dokumentus yra surinkęs 1998 metais ir vėliau, bet iki 1999 m. gruodžio 31 d., tai šią skolos sumą į sąnaudas lygiomis dalimis per penkerius metus galės perkelti ne anksčiau kaip per mokestinį laikotarpį, kuris prasidėjo 2000 metais, t.y. nuo 2000 m. sausio 1 dienos.

b) jeigu mokesčių mokėtojas reikalaujamus dokumentus surinks 2000 metais, tai į sąnaudas atitinkamą sumą, padalintą lygiomis dalimis penkeriems metams, jis galės perkelti pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį dokumentai bus surinkti, t.y. pradedant 2000 metais (paskutinis (penkerių metų) mokestinis laikotarpis baigsis 2004 metais).

c) jeigu mokesčių mokėtojas tokius dokumentus surinks tik 2001 metais, tai ir į sąnaudas atitinkamą sumą, padalintą lygiomis dalimis penkeriems metams, jis galės perkelti pradedant 2001 metų mokestiniu laikotarpiu.

    21. Jeigu mokesčio mokėtojas pajamas pripažino pagal pinigų apskaitos principą, tai skoloms, kurios atsirado nuo mokestinio laikotarpio, prasidėjusio 1996 metais, pradžios iki 1999 m. gruodžio 31 d., tenkanti sąnaudų dalis įtraukiama į leidžiamus atskaitymus lygiomis dalimis per penkerius metus, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį skolos pradedamos laikyti beviltiškomis, bet ne anksčiau nei mokestiniu laikotarpiu, kuris prasidėjo 2000 metais.

26 straipsnis. Įmokos darbuotojų naudai

   Lietuvos vieneto darbuotojų naudai mokamų įmokų suma mokestiniu laikotarpiu gali būti atskaitoma iš pajamų, jei yra mokamos:

1) įmokos į asmenines pensijų programų dalyvių sąskaitas pensijų fonduose arba

1) įmokos į dalyvių pensijų sąskaitas pensijų fonduose arba

2) gyvybės draudimo įmokos, kai draudimo sutarties terminas ne trumpesnis kaip 10 metų, arba

3) pensinio draudimo įmokos draudimo įmonėms ir

4) įmokų suma apskaičiuojama ir neviršija 25 procentų per mokestinį laikotarpį kiekvienam iš šių vieneto darbuotojų apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų, ir

5) įmokų gavėjas nėra tikslinėse teritorijose įregistruotas ar kitaip organizuotas užsienio vienetas.

IX-675Pelno mokesčio įstatymas2001.12.202002.01.01IX-1713Pelno mokesčio įstatymo 12 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas2003.07.042003.07.25IX-1713Pelno mokesčio įstatymo 12 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymas2003.07.042003.07.25
Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

Iš pajamų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, gali būti atimamos įmokos darbuotojų naudai:

- į pensijų fondus,

- gyvybės draudimo (kaip ir anksčiau sutarties terminas turi būti ne trumpesnis kaip 10 metų),

- pensinio draudimo.

Iš pajamų atimama kiekvienam darbuotojui tenkanti visų įmokų suma negali būti didesnė kaip 25 proc. šiam darbuotojui per mokestinį laikotarpį apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų. Šie 25 proc. bus skaičiuojami nuo visos per mokestinį laikotarpį priskaičiuotos darbo užmokesčio sumos. Pavyzdžiui, 2002 m. sausio mėn. įmonė už savo darbuotoją sumokėjo 6000 Lt draudimo įmoką. Įmonė per 2002 metus tam darbuotojui priskaičiavo 20 000 Lt darbo užmokesčio. Vadinasi, įmonė į sąnaudas, kaip mažinančias apmokestinamąjį pelną gali traukti tik 5000 Lt (20 000 x 25 proc.), o 1000 Lt – į likutinio pelno sąskaitą.

VMI komentaras

26 straipsnis. Įmokos darbuotojų naudai.

Lietuvos vieneto darbuotojų naudai mokamų įmokų suma mokestiniu laikotarpiu gali būti atskaitoma iš pajamų, jei yra mokamos:

Komentaras

    1. Šiame straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos vieneto darbuotojų naudai sumokėtos tam tikros draudimo įmokos gali būti priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, neatsižvelgiant į tai, ar šių įmokų gavėjai yra Lietuvos vienetas, ar užsienio vienetas, išskyrus atvejus, kai įmokų gavėjas nėra tikslinėse teritorijose įregistruotas ar kitaip organizuotas užsienio vienetas (šio straipsnio 5 punktas).

    2. Tais atvejais, kai įmokos darbuotojo naudai mokamos pagal sutartį, kurią su draudimo bendrove sudarė vienetas, tokios sąnaudos turi būti grindžiamos faktinį įmokų sumokėjimą patvirtinančiais dokumentais bei draudimo polisais, kuriuose privalo būti visi buhalterinę apskaitą reguliuojančių teisės aktų nustatyti privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai.

    3. Šio straipsnio nuostatos taikomos ribojamų dydžių atskaitymams priskiriant 2002 m. prasidėjusį ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais darbuotojų naudai sumokėtas įmokas.

1) įmokos į asmenines pensijų programų dalyvių sąskaitas pensijų fonduose arba

Komentaras

    Vienetas gali mokėti įmokas darbuotojo naudai į asmeninę pensijų programos dalyvio sąskaitą, atidarytą darbuotojo vardu bet kuriame įstatymų nustatyta tvarka įregistruotame pensijų fonde. Visa sumokėtų įmokų į darbuotojo asmeninę pensijų programos dalyvio sąskaitą suma priskiriama ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams jei ji, kartu su šio str. 2 ir 3 punktuose numatytomis įmokomis, neviršija šio straipsnio 4 punkte nustatyto dydžio.

1) įmokos į dalyvių pensijų sąskaitas pensijų fonduose arba

(2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1713 redakcija; Žin., 2003, Nr. 74-3428, galioja nuo 2003 m. liepos 25 d.)

Komentaras

    Vienetas gali mokėti įmokas darbuotojo naudai į dalyvio pensijos sąskaitą, atidarytą darbuotojo vardu bet kuriame įstatymų nustatyta tvarka sudarytame pensijų fonde, nesvarbu ar tai yra Lietuvos Respublikos ar užsienio šalies fondas. Visa darbuotojo naudai sumokėtų įmokų į dalyvio pensijos sąskaitą suma priskiriama ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, jei ji kartu su šio straipsnio 2 ir 3 punktuose numatytomis įmokomis, neviršija šio straipsnio 4 punkte nustatyto dydžio.

2) gyvybės draudimo įmokos, kai draudimo sutarties terminas ne trumpesnis kaip 10 metų, arba

Komentaras

    1. Vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriamos įmokos, kai pagal darbuotojo naudai sudarytas gyvybės draudimo sutartis apdraustuoju ir naudos gavėju yra vieneto darbuotojas. Trečiasis asmuo naudos gavėju gali būti tik tam tikrais atvejais, pvz., darbuotojo mirties atveju. Minėtos įmokos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, jeigu įmokų suma kartu su 1 ir 3 punktuose numatytomis įmokomis neviršija šio straipsnio 4 punkte nustatyto dydžio, ir jei gyvybės draudimo sutarties terminas ne trumpesnis kaip 10 metų.

    2. Taip pat įmokas darbuotojo naudai arba jų dalį, neviršijančią 25 % darbuotojo su darbo santykiais susijusių pajamų, vienetas gali priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams mokamas ne tik pagal sutartį, kurios šalis – draudėjas yra vienetas, bet ir pagal sutartį, kurią sudarė pats darbuotojas arba kiti asmenys darbuotojo naudai.

1 pavyzdys

Vienetas 15 metų laikotarpiui sudarė gyvybės draudimo sutartį darbuotojo naudai ir moka periodines gyvybės draudimo įmokas po 100 Lt per mėnesį. Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis yra 1 000 Lt per mėnesį (12 000 Lt per mokestinį laikotarpį), vadinasi, 25 proc. nuo per mokestinį laikotarpį apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų dydžio suma, kurią galima priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams yra 3 000 Lt. Per 2002 metų mokestinį laikotarpį sumokėtą 1 200 Lt draudimo įmokų sumą vienetas gali priskirti 2002 metų mokestinio laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

2 pavyzdys

Vienetas 2002 metais priėmė į darbą darbuotoją, kuri pagal prieš tris metus sudarytą gyvybės draudimo sutartį buvo apdrausta 15 metų laikotarpiui (apdraustoji ir naudos gavėja – vieneto darbuotoja). Vienetas nutaria mokėti papildomas draudimo įmokas. Darbuotojos mėnesinis darbo užmokestis yra 1 500 Lt (18 000 Lt per mokestinį laikotarpį), vadinasi, 25 proc. nuo per mokestinį laikotarpį apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų suma yra 4 500 Lt. Per mokestinį laikotarpį vienetas sumokėjo 3 000 Lt papildomo draudimo įmokų, kurios gali būti priskirtos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    3. Vienetas gali mokėti draudimo įmokas ir pagal gyvybės draudimo sutartį, kurios terminas trumpesnis nei 10 metų, tačiau pagal tokią sutartį sumokėtos draudimo įmokos nebus priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Tuo atveju, jeigu sutartyje buvo numatytas trumpesnis kaip 10 metų gyvybės draudimo laikotarpis, o po kelių sutarties galiojimo metų, per kuriuos vienetas darbuotojo naudai mokėjo gyvybės draudimo įmokas, nustatomas ilgesnis kaip 10 metų gyvybės draudimo laikotarpis, tai vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriamos tik po sutarties galiojimo termino pratęsimo sumokėtos gyvybės draudimo įmokos.

3 pavyzdys

Vienetas 2003 m. liepos 1 d. sudarė gyvybės draudimo sutartį savo darbuotojo naudai. Sutartyje nustatyta, kad sutarties terminas yra iki 2005 m. liepos 1 d., t. y. 2 metai, tačiau tuo atveju, jeigu iki 2005 m. birželio 1 d. nė viena šalis nepraneš kitai šaliai apie ketinimą nebepratęsti sutarties, sutartis automatiškai pratęsiama iki 2020 m. liepos 1 d., t. y. dar 15 metų.

Tokia sutartis laikoma sudaryta dvejų metų laikotarpiui ir vienetas negalės priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atkaitymams pagal ją mokamas įmokas. Tuo atveju, jeigu sutartis bus pratęsta, nuo 2005 m. liepos 1 d. ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams vienetas galės priskirti įmokas (arba jų dalis, neviršijančias 25% nuo darbuotojo su darbo santykiais susijusių pajamų), mokamas nuo 2005 m. liepos 1 d., t. y. po sutarties pratęsimo.

    4. Vienetas, apdraudęs darbuotoją gyvybės draudimu ir kurį laiką mokėjęs pagal sutartį, kurioje numatyta, kad naudos gavėjas yra pats vienetas (PMĮ 17 str. 1 dalyje nustatyta tvarka), gali pakeisti naudos gavėją ir juo paskirti darbuotoją. Tokiu atveju vieneto ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriamos tik po sutarties pakeitimo sumokėtos gyvybės draudimo sumos. Visa įmokų pagal draudimo sutartį (iki jos pakeitimo) įtrauktų į leidžiamus atskaitymus pagal PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas suma turi būti didinamos vieneto mokestinio laikotarpio, kurį įsigaliojo gyvybės draudimo sutarties pakeitimas, pajamos.

3) pensinio draudimo įmokos draudimo įmonėms ir

Komentaras

    Vienetas gali mokėti įstatymų nustatyta tvarka įregistruotoms draudimo įmonėms įmokas pagal darbuotojo naudai sudarytas pensinio draudimo sutartis, kuriose numatytas terminuotos arba neterminuotos (iki gyvos galvos) pensijos mokėjimas. Vieneto darbuotojo naudai sumokėtos tokių gyvybės draudimo sutarčių įmokos (premijos) priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepriklausomai nuo sutarties termino, jei įmokų suma, kartu su 1 ir 3 punktuose numatytomis įmokomis, neviršija šio straipsnio 4 punkte nustatyto dydžio.

1 pavyzdys

Vienetas 2002 metais į darbą priėmė naują darbuotoją, kuris prieš tris metus yra sudaręs pensinio draudimo sutartį, pagal kurią numatytas periodinių 250 Lt per mėnesį įmokų mokėjimas 20 metų laikotarpiui, o po to draudimo įmonė iki gyvos galvos mokės apdraustajam 400 Lt dydžio pensiją per mėnesį. Vienetas nutaria mokėti šias įmokas darbuotojo naudai. Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis yra 2 000 Lt (24 000 Lt per mokestinį laikotarpį). Nuo per mokestinį laikotarpį apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų 25 proc. dydžio suma yra 6 000 Lt, todėl per 2002 mokestinius metus vieneto sumokėta 3 000 Lt suma gali būti priskiriama ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams, jeigu vienetas 2002 metais darbuotojo naudai nemokėjo kitų šiame straipsnyje numatytų įmokų.

2 pavyzdys

Vienetas 2002 metais sudarė pensinio draudimo sutartį darbuotojo, kuris 2003 metais išeina į pensiją, naudai. Pagal sutartį numatytas vienkartinės 20 000 Lt įmokos sumokėjimas, o draudimo įmonė nuo kito mėnesio 20 metų mokės apdraustajam 120 Lt dydžio pensiją per mėnesį. Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis yra 1 000 Lt (12 000 Lt per 2002 m. mokestinį laikotarpį). Kadangi vienetas sumokėjo vienkartinę 20 000 Lt įmoką, ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskirta tik 3 000 Lt (12 000 Ltx0,25=3 000 Lt). Likusi 17 000 Lt suma priskiriama neleidžiamiems atskaitymams.

4) įmokų suma apskaičiuojama ir neviršija 25 procentų per mokestinį laikotarpį kiekvienam iš šių vieneto darbuotojų apskaičiuotų su darbo santykiais susijusių pajamų, ir

Komentaras

    1. Vienetas ataskaitinio laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali priskirti tik šio straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytas įmokas, kurių suma neviršija 25 proc. per tą mokestinį laikotarpį šiam darbuotojui priskaičiuotos su darbo santykiais susijusių pajamų sumos. Ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriamos tik faktiškai sumokėtos draudimo įmokos.

    Tuo atveju, jeigu vieneto per mokestinį laikotarpį darbuotojo naudai sumokėtos įmokos yra didesnes kaip 25 proc. per tą mokestinį laikotarpį darbuotojui priskaičiuotos su darbo santykiais susijusios sumas, įmokų dalis, didesnė kaip šiame punkte nustatytas dydis, priskiriama neleidžiamiems atskaitymams.

1 pavyzdys

Vienetas moka įmokas darbuotojo naudai, kurio mėnesinis atlyginimas pagal darbo sutartį yra 1 500 Lt (25% nuo darbuotojo su darbo santykiais susijusių pajamų yra 4 500 Lt (1 500Ltx12x0,25=4 500 Lt) per metus).

Vienetas per 2002 metų mokestinį laikotarpį sumokėjo 1 500 Lt į darbuotojo asmeninę pensijų programos dalyvio sąskaitą pensijų fonde, 2 000 Lt pagal gyvybės draudimo sutartį (numatytą šio straipsnio 2 punkte), sudarytą 15 metų laikotarpiui darbuotojo naudai ir 2 000 Lt pagal pensinio draudimo sutartį.

Tokiu atveju 2002 metų mokestinio laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams vienetas gali priskirti įmokų sumą, lygią 4 500 Lt. Likusi 1 000 Lt įmokų suma priskiriama neleidžiamiems atskaitymams.

2 pavyzdys

Vienetas moka įmokas darbuotojo naudai, kurio mėnesinis atlyginimas pagal darbo sutartį yra 2 500 Lt (25% nuo darbuotojo su darbo santykiais susijusių pajamų yra 7 500 Lt per metus).

Vienetas per 2002 metų mokestinį laikotarpį sumokėjo 1 500 Lt į darbuotojo asmeninę pensijų programos dalyvio sąskaitą pensijų fonde, 2 000 Lt pagal gyvybės draudimo sutartį (numatytą šio straipsnio 2 punkte) 15 metų laikotarpiui darbuotojo naudai ir 2 000 Lt pagal pensinio draudimo sutartį.

Tokiu atveju per 2002 metų mokestinį laikotarpį vienetas gali priskirti ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams visą 5 500 Lt įmokų sumą.

Tarkime, kad aukščiau paminėta gyvybės draudimo sutartis (numatyta šio straipsnio 2 punkte) yra sudaryta ne 15 metų laikotarpiui, o trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui.

Tokiu atveju vienetas 2002 metų mokestinio laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali priskirti įmokų sumą, lygią 3 500 Lt (1 500 Lt įmokų į darbuotojo asmeninę pensijų programos dalyvio sąskaitą pensijų fonde ir 2000 Lt įmokų pagal pensinio draudimo sutartį).

    2. Pagal šio straipsnio 2 ir 3 punktuose numatytas gyvybės draudimo sutartis sumokėtos kitokios nei reguliarios įmokos (kurios yra neprivalomos, bet galimybė jas mokėti yra numatyta draudimo sutartyje – įmokos, mokamos savanoriškai) priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams tą mokestinį laikotarpį, kurį jos sumokėtos, taikant šiame punkte nustatytą maksimalų dydį.

3 pavyzdys

Vienetas moka gyvybės draudimo įmokas (po 100 Lt per mėnesį) pagal darbuotojo naudai sudarytą gyvybės draudimo sutartį. Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis yra 1 000 Lt (12 000 Lt per mokestinį laikotarpį), todėl 25% priskyrimui leidžiamiems atskaitymams maksimalus leistinas dydis šiam darbuotojui yra 3 000 Lt.

Per 2002 mokestinius metus vienetas sumokėjo 700 Lt mėnesinių įmokų. Vadinasi vienetas 2002 metų mokestino laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali priskirti visą įmokų sumą.

Per 2003 metų mokestinį laikotarpį vienetas sumokėjo 2 100 Lt mėnesinių įmokų bei 1 200 Lt papildomą įmoką (viso 3300 Lt). 2003 metų mokestinio laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams vienetas gali priskirti per 2003 metų mokestinį laikotarpį sumokėtų įmokų sumą, neviršijančią maksimalaus dydžio – 3 000 Lt, o likusi 300 Lt įmokų suma negali būti priskirta ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    3. Jeigu vienetas šio straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytas įmokas sumoka vienkartine įmoka už ilgesnį draudimo laikotarpį nei mokestinis laikotarpis, tai šios vienkartinės įmokos suma ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriama tą mokestinį laikotarpį, kurį ji yra sumokėta. Vienkartinės įmokos dalis, viršijanti 25 proc. nuo per tą mokestinį laikotarpį darbuotojui priskaičiuotą su darbo santykiais susijusių pajamų sumą, mokestinio laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepriskiriama ir į kitus mokestinius laikotarpius neperkeliama.

4 pavyzdys

Vienetas apdraudė darbuotoją gyvybės draudimu pagal darbuotojo naudai sudarytą 12 metų gyvybės draudimo sutartį. Darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis yra 1 000 Lt (12 000 Lt per mokestinį laikotarpį), todėl ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų suma yra 3 000 Lt per mokestinį laikotarpį.

2002 metų mokestinį laikotarpį vienetas sumokėjo 12 000 Lt vienkartinę įmoką už visą draudimo sutarties laikotarpį. Vienetas 2002 metų mokestinio laikotarpio ribojamų dydžių atskaitymams gali priskirti tik 3 000 Lt įmokos sumą. Likusi 9 000 Lt įmokos suma negali būti priskiriama nei 2002 – jų, nei kitų mokestinių laikotarpių ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

5) įmokų gavėjas nėra tikslinėse teritorijose įregistruotas ar kitaip organizuotas užsienio vienetas.

Komentaras

    PMĮ 26 str. 5 dalyje taip pat nustatyta, kad ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams negali būti priskirtos draudimo įmokos, mokamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintose tikslinėse teritorijose įregistruotų ar kitaip organizuotų draudimo įmonių tarpininkams, nors jie ir yra įregistruoti Lietuvos Respublikoje. Tikslinių teritorijų, kurioms taikomas PMĮ 26 str. 1 d. 5 punkto apribojimas, sąrašas yra patvirtintas finansų ministro 2001 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 344 ,,Dėl tikslinių teritorijų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr. 110-4021). Šių teritorijų kriterijai nustatyti PMĮ 2 str. 23 dalyje (žiūrėti PMĮ 2 str. komentarą).

(18.9-08-2)-R-4824Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, 110-3992) 26 straipsnio komentaro (paaiškinimo)2003.05.212002.01.01(18.9-08-2)-R-8121Dėl pelno mokesčio įstatymo 26 straipsnio komentaro papildymo ir 27 straipsnio komentaro2003.09.032003.07.25(18.9-08-2)-R-8121Dėl pelno mokesčio įstatymo 26 straipsnio komentaro papildymo ir 27 straipsnio komentaro2003.09.032003.07.25

27 straipsnis. Specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai

   1. Pagal Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymą veikiantiems bankams, tarp jų užsienio komercinių bankų filialams, pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą veikiančioms kredito unijoms bei pagal Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymą veikiančiai Centrinei kredito unijai, sudarantiems specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti pagal Lietuvos banko nustatytas taisykles, per mokestinį laikotarpį iš pajamų leidžiama atskaityti specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti.

    1. Pagal Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymą veikiantiems bankams, tarp jų užsienio komercinių bankų filialams, pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą veikiančioms kredito unijoms bei pagal Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymą veikiančiai Centrinei kredito unijai, sudarantiems specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti pagal Lietuvos banko nustatytas taisykles, per mokestinį laikotarpį iš pajamų leidžiama atskaityti specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti, sudaromus konkretaus abejotino aktyvo (abejotinų aktyvų grupės) nuostoliams padengti.

   2. Jei kredito įstaiga patenkina savo skolinius reikalavimus dėl skolų grąžinimo, tai skolos suma arba jos dalis, atitinkanti dėl jos padaryto specialiojo atidėjimo dydį, pripažįstama pajamomis skolinio reikalavimo patenkinimo momentu.

   3. Draudimo techninių atidėjimų sudarymo metodiką bei dydžius, suderinusi su finansų ministru, nustato Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos.

IX-675Pelno mokesčio įstatymas2001.12.202002.01.01IX-1659Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas2003.07.012003.07.252003.01.01IX-1659Pelno mokesčio įstatymo 2, 4, 5, 12, 13, 18, 19, 20, 27, 31, 33, 35, 38, 41, 55, 57, 58, 59 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas2003.07.012003.07.252003.01.01
VMI komentaras

27 straipsnis. Specialieji kredito įstaigų ir draudimo įmonių atidėjimai.

1. Pagal Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymą veikiantiems bankams, tarp jų užsienio komercinių bankų filialams, pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą veikiančioms kredito unijoms bei pagal Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymą veikiančiai Centrinei kredito unijai, sudarantiems specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti pagal Lietuvos banko nustatytas taisykles, per mokestinį laikotarpį iš pajamų leidžiama atskaityti specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti (2001 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. IX-675 redakcija; Žin., 2001, Nr. 110-3992; galioja iki 2002 m. gruodžio 31 d.).

Komentaras  

    1. Pagal Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymą (Žin., 1995, Nr. 2-33) veikiantys komerciniai bankai, tarp jų užsienio komercinių bankų filialai, pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą (Žin., 1995, Nr. 26-578; 2000, Nr. 45-1289) veikiančios kredito unijos bei pagal Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymą (Žin., 2000, Nr. 45-1288) veikianti Centrinė kredito unija (toliau – kredito įstaiga) gali sudaryti abejotinų aktyvų specialiuosius atidėjimus (toliau – specialiuosius atidėjimus).

    2. Pagal PMĮ 27 straipsnį, kredito įstaiga, apskaičiuodama 2002 mokestinio laikotarpio apmokestinamąjį pelną, sudarytus specialiuosius atidėjimus priskiria ataskaitinio mokestinio laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    3. Nuo 1997 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios iki 2002 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios sudaryti, tačiau apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, sąnaudoms nepriskirti bankų specialieji atidėjimai ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriami PMĮ 58 straipsnio 19 dalyje nustatyta tvarka (žr. PMĮ 58 str. 19 dalies komentarą).

    4. Abejotinų aktyvų grupavimas ir specialiųjų atidėjimų šiems aktyvams apskaičiavimas atliekamas Lietuvos Banko nustatyta tvarka:

4.1. Vadovaujantis Lietuvos banko valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr. 186 ,,Dėl Specialiųjų atidėjimų abejotiniems aktyvams apskaitos ir įrašymo finansinėse ataskaitose bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 78-2005), specialieji atidėjimai sudaromi ir įrašomi į apskaitą tik po to, kai kredito įstaiga, vadovaudamasi Lietuvos banko valdybos 1997 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 87 ,,Dėl Abejotinų aktyvų grupavimo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 54-1249) patvirtintomis Abejotinų aktyvų grupavimo taisyklėmis (toliau – Grupavimo taisyklėmis) ir kredito įstaigos nustatytomis skolininko būklės vertinimo procedūromis, sugrupuoja aktyvus ir kredito įstaigos valdyboje patvirtina grupavimo rezultatus. Grupavimo taisyklėse apibrėžta abejotinų aktyvų sąvoka ir nustatyta jų grupavimo tvarka, pagal kurią įvertinami galimi kredito įstaigų nuostoliai ir apskaičiuojami kredito įstaigos skolininkų nevykdomų finansinių įsipareigojimų specialieji atidėjimai.

4.2. Kredito įstaigos specialiųjų atidėjimų abejotiniems aktyvams normos patvirtintos Lietuvos banko valdybos 1997 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 181 ,,Dėl specialiųjų atidėjimų bankų abejotiniems aktyvams normų nustatymo“ (Žin., 1997, Nr. 73-1892).

1. Pagal Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymą veikiantiems bankams, tarp jų užsienio komercinių bankų filialams, pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą veikiančioms kredito unijoms bei pagal Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymą veikiančiai Centrinei kredito unijai, sudarantiems specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti pagal Lietuvos banko nustatytas taisykles, per mokestinį laikotarpį iš pajamų leidžiama atskaityti specialiuosius atidėjimus kredito įstaigų abejotiniems aktyvams padengti, sudaromus konkretaus abejotino aktyvo (abejotinų aktyvų grupės) nuostoliams padengti (2003 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1659 redakcija; Žin., 2003, Nr. 74-3417; galioja nuo 2003  m. sausio 1 d.)

Komentaras

    1. Pagal Lietuvos Respublikos komercinių bankų įstatymą (Žin., 1995, Nr. 2-33) veikiantys komerciniai bankai, tarp jų užsienio komercinių bankų filialai, pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą (Žin., 1995, Nr. 26-578; 2000, Nr. 45-1289) veikiančios kredito unijos bei pagal Lietuvos Respublikos centrinės kredito unijos įstatymą (Žin., 2000, Nr. 45-1288) veikianti Centrinė kredito unija (toliau – kredito įstaiga) gali sudaryti abejotinų aktyvų specialiuosius atidėjimus (toliau – specialiuosius atidėjimus).

    2. Pagal PMĮ 27 straipsnį, kredito įstaiga, apskaičiuodama 2003 ir po jų einančių mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną, specialiuosius atidėjimus, sudarytus konkretaus abejotino aktyvo (abejotinų aktyvų grupės) nuostoliams padengti, priskiria ataskaitinio mokestinio laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    3. Vadovaujantis Lietuvos banko valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr. 186 ,,Dėl Specialiųjų atidėjimų abejotiniems aktyvams apskaitos ir įrašymo finansinėse ataskaitose bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 78-2005), specialieji atidėjimai sudaromi ir įrašomi į apskaitą tik po to, kai kredito įstaiga, vadovaudamasi Lietuvos banko valdybos 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 15 ,,Dėl Abejotinų aktyvų vertinimo, grupavimo ir specialiųjų atidėjimų sudarumo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 32-1365) patvirtintomis Abejotinų aktyvų vertinimo, grupavimo ir specialiųjų atidėjimų sudarymo bendrosiomis nuostatomis (toliau – Grupavimo taisyklėmis) ir kredito įstaigos nustatytomis skolininko būklės vertinimo procedūromis, sugrupuoja aktyvus ir kredito įstaigos valdyboje patvirtina grupavimo rezultatus. Grupavimo taisyklėse apibrėžta abejotinų aktyvų sąvoka ir nustatyta jų grupavimo tvarka, pagal kurią įvertinami galimi kredito įstaigų nuostoliai ir apskaičiuojami kredito įstaigos skolininkų nevykdomų finansinių įsipareigojimų specialieji atidėjimai.

    4. Mokestinio laikotarpio ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams negali būti priskiriami kredito įstaigos sudaryti specialieji atidėjimai bendram abejotinų aktyvų portfeliui.

2. Jei kredito įstaiga patenkina savo skolinius reikalavimus dėl skolų grąžinimo, tai skolos suma arba jos dalis, atitinkanti dėl jos padaryto specialiojo atidėjimo dydį, pripažįstama pajamomis skolinio reikalavimo patenkinimo momentu.

Komentaras

    Jei kredito įstaiga susigrąžina skolas ir kitas sumas, kurios ankstesnį mokestinį laikotarpį buvo priskirtos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams kaip specialieji atidėjimai, šios sumos pripažįstamos pajamomis to laikotarpio, kurį jos buvo susigrąžintos.

3. Draudimo techninių atidėjimų sudarymo metodiką bei dydžius, suderinusi su finansų ministru, nustato Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos.

Komentaras

    1. Pagal šį straipsnį draudimo techninių atidėjimų sudarymo metodiką bei dydžius nustato Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, suderinusi su finansų ministru.

    2. Draudimo techniniai atidėjimai - tai su draudimo veikla susiję draudiko įsipareigojimai. Jų paskirtis - užtikrinti draudimo įmonių prievolių, kylančių iš draudimo sutarčių, vykdymą, išlaikyti stabilią draudimo įmonių finansinę padėtį.

    3. Draudimo techninių atidėjimų sudarymo reikalavimai nustatyti Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos valdybos 1997 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 528 ,,Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjimų dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo“ (Žin., 1997, Nr. 112-2855; 2002, Nr. 54-2160) patvirtintoje Metodikoje draudimo techninių atidėjimų dydžiams apskaičiuoti (toliau – Metodika), kuri galioja iki 2002-12-31.

    Nuo 2003-01-01 Draudimo techniniai atidėjimai sudaromi vadovaujantis Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos valdybos 2002 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 489 ,,Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjimų dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 101-4537).

    Pagal Metodiką draudimo techninių atidėjimų dydžiams apskaičiuoti, sudarytų techninių atidėjimų sumos priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams taip pat priskiriami draudimo techniniai atidėjimai, tenkantys draudimo pajamoms, kurios pagal PMĮ 12 str. 5 punktą yra neapmokestinamos.

    4. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, perkeltų įmokų techniniai atidėjimai gali būti įvertinami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. lapkričio 7 d. nutarimo Nr. 1350 ,,Dėl draudimo įmonių metinės finansinės atskaitomybės“ (Žin., 2000. Nr. 98-3097) nustatyta tvarka. Šiame nutarime nurodyta, jog perkeltų įmokų techninio atidėjimo padidėjimas per ataskaitinį laikotarpį mažina to ataskaitinio laikotarpio draudimo pajamas, o sumažėjimas jas didina. Perkeltų įmokų atidėjimo pokytis sudaro galimybę draudimo įmonių finansinėje apskaitoje nustatyti per ataskaitinį laikotarpį realiai uždirbtas pajamas, todėl finansinėje apskaitoje dėl šio atidėjimo pokyčio gautas pajamų padidėjimas arba sumažėjimas pripažįstamas apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną.

1. Draudimo techniniai atidėjiniai (atidėjimai) - draudiko įsipareigojimai, atsirandantys iš draudimo ir (ar) perdraudimo sutarčių ar susiję su jomis, apskaičiuoti teisės aktų nustatyta tvarka.

Draudimo techninių atidėjinių sudarymo metodiką bei dydžius nustato Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, suderinusi su finansų ministru.

2. Draudimo techninių atidėjinių sudarymo reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. N-117 ,,Dėl Metodikos draudimo techninių atidėjinių dydžiams apskaičiuoti patvirtinimo“ (Žin., 2004, Nr. 150-5471) patvirtinta Metodika draudimo techninių atidėjinių dydžiams apskaičiuoti (toliau – Metodika).

3. Pagal Metodiką ne gyvybės ir gyvybės draudimo rizikoms sudarytos techninių atidėjinių sumos, išskyrus draudimo įmokų grąžinimo techninį atidėjinį, priskiriamos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

4. Apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, perkeltų įmokų techniniai atidėjiniai įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. N-7 patvirtinta Draudimo veiklos pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarka (Žin., 2004, Nr. 29-951). Šios tvarkos 6 punkte  nustatyta, jog perkeltų įmokų techninio atidėjimo padidėjimas per mokestinį laikotarpį mažina to ataskaitinio laikotarpio draudimo įmonės pajamas, o šio atidėjimo sumažėjimas per ataskaitinį laikotarpį jas didina. Finansinėje apskaitoje dėl šio atidėjimo gautas pajamų padidėjimas ar sumažėjimas pripažįstamas apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną.

Draudimo įmokų grąžinimo techninis atidėjinys ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamas. Ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams taip pat nepriskiriami draudimo įmonės sudaryti kiti nei Metodikoje nustatyti atidėjimai, kurie formuojami atsižvelgiant į draudimo įmonės veiklos specifiką.

 

2004.12.2848 (62)(18.9-08-2)-R-8121Dėl pelno mokesčio įstatymo 26 straipsnio komentaro papildymo ir 27 straipsnio komentaro2003.09.032002.01.01(18.10-31-1)-R-12367 Dėl pelno mokesčio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo)2004.12.162004.01.012004.12.2848 (62)(18.10-31-1)-R-12367 Dėl pelno mokesčio įstatymo 27 straipsnio 3 dalies komentaro (paaiškinimo)2004.12.162004.01.01

28 straipsnis. Parama

   1. Mokesčio mokėtojams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę teikti labdarą ir paramą, iš pajamų leidžiama atskaityti visas išmokas, įskaitant perleistą turtą, suteiktas paslaugas, kurios Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka skirtos labdarai ir paramai, jei šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

   2. Mokesčio mokėtojams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę teikti tik paramą, iš pajamų leidžiama du kartus atskaityti išmokas, įskaitant perleistą turtą, suteiktas paslaugas, kurios Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka skirtos paramai, tačiau ne didesnes kaip 40 procentų mokesčio mokėtojo pajamų, apskaičiuotų iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, išskyrus paramą.

   3. Teikiant paramą ilgalaikiu materialiuoju turtu, suteiktos paramos suma yra lygi šio turto likutinei vertei. Teikiant paramą kitu turtu, suteiktos paramos suma yra lygi šio turto įsigijimo kainai. Teikiant paramą paslaugomis, paramos suma yra lygi šių paslaugų savikainai. Teikiant paramą panaudos teise perduodant ilgalaikį materialųjį turtą, paramos suma lygi apskaičiuotai šio turto nusidėvėjimo per laikotarpį, kurį paramos gavėjas jį naudojo, sumai.

4 dalis įsigalioja nuo 2004-01-01:

    4. Mokesčio mokėtojams, pagal Loterijų įstatymą privalomai skiriantiems lėšas labdarai ar paramai, netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos.

 

SU STRAIPSNIU SUSIJĘ DOKUMENTAI:

FM įsakymas Nr. 289, 2002-09-23, su pakeitimais Nr. 1K-094, 2003-04-08;

VMI įsakymas Nr. V-103, 2003-04-10.

IX-1663Pelno mokesčio įstatymo 28 ir 58 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymas2003.07.012004.01.01
Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

Nuo 2002-01-01 iš apmokestinamojo pelno galima atimti išlaidas labdarai ir paramai 2 kartus, bet ne daugiau kaip 40 proc. apmokestinamojo pelno. Vadinasi, 2002-01-01 grąžinta analogiška tvarka, galiojusi iki 2000-12-31. Pavyzdžiui, 2002 m. įmonė skyrė 10 000 Lt labdarai. 2002 metais apmokestinamasis pelnas – 100 000 Lt. Vadinasi, už 2002 metus įmonė galės mažinti apmokestinamąjį pelną 20 000 Lt, t. y. 2 kartus, bet ne daugiau 40 proc. (100 000 x 40 proc.).Pasikeitimai dėl labdaros yra naujoje avansinio pelno mokesčio apyskaitoje. Joje nurodyta, kad  labdara atimama du kartus, bet ne daugiau kaip 40 proc. apmokestinamojo pelno. Tačiau eilutė, kurioje turi būti įrašyta labdara, eina tik po to, kai iš apmokestinamojo pelno atimami ankstesnių metų mokestiniai nuostoliai. Iki 2001-12-31 to nebuvo.

VMI komentaras

28 straipsnis. Parama.

1. Mokesčio mokėtojams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę teikti labdarą ir paramą, iš pajamų leidžiama atskaityti visas išmokas, įskaitant perleistą turtą, suteiktas paslaugas, kurios Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka skirtos labdarai ir paramai, jei šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Komentaras

    1. Šiame straipsnyje nustatyta, kad vienetams, turintiems teisę teikti labdarą bei paramą, leidžiama iš pajamų atskaityti visas Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 61-1818, toliau - LPĮ) nustatyta tvarka labdarai ir paramai skirtas išmokas, įskaitant perleisto turto, suteiktų paslaugų vertę.

    2. Pagal LPĮ 5 ir 7 straipsnio nuostatas teisę teikti labdarą ir paramą gali turėti šie Lietuvos Respublikoje įregistruoti Lietuvos vienetai:

1) labdaros ir paramos fondai;

2) asociacijos;

3) visuomeninės organizacijos;

4) viešosios įstaigos;

5) religinės bendruomenės, bendrijos ir religiniai centrai;

7) tarptautinių visuomeninių organizacijų skyriai (padaliniai);

    3. Aukščiau minėti Lietuvos vienetai gali būti pripažinti paramos ir labdaros teikėjais, jeigu:

1) jų veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir veiklos pajamos nepaskirstomos jų steigėjams ir (arba) nariams;

2) jų įstatuose arba religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų ir centrų kanonuose, statutuose ir kitose normose bei veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose numatytas labdaros teikimas ir jeigu jie pagal LPĮ nuostatas turi teisę gauti paramą.

    4. Pagal PMĮ 3 str. 2 dalies nuostatas minėti vienetai pelno mokesčio nemoka, todėl paaiškinama tik šių vienetų privalomų ataskaitų apie gautą paramą ir pačių suteiktą paramą bei labdarą pateikimo tvarka.

    5. Vienetai, turintys teisę gauti paramą, privalo tvarkyti atskirą gaunamos paramos apskaitą, kurioje reikia nurodyti gautos paramos teikėjus (kai parama teikiama ne anonimiškai), gautos paramos vertę bei jos panaudojimą ir apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos teritoriniam skyriui (toliau – VMI) teikti metines ataskaitas apie gautą ir suteiktą paramą ir suteiktą labdarą bei veiklą, susijusią su LPĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų visuomenei naudingų tikslų įgyvendinimu. Lietuvos Respublikos finansų ministras 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 289 patvirtino Paramos gavėjų metinės ataskaitos apie gautą paramą ir jos panaudojimą, apie pačių suteiktą paramą ir (arba) labdarą, taip pat apie savo veiklą, susijusią su Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodytų visuomenei naudingų tikslų įgyvendinimu, pateikimo valstybinei mokesčių inspekcijai tvarką ir terminus (Žin., 2002, Nr. 94-4051). Šiuo įsakymu nustatyta, kad minėti vienetai ataskaitas VMI pateikia iki kitų kalendorinių metų gegužės 1 dienos.

    6. Paramos gavėjo metinę ataskaitą sudaro konfidencialioji ir viešoji dalys. Konfidencialiosios dalies formą nustato Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM), suderinusi su Lietuvos Respublikos finansų ministerija, o metinės ataskaitos viešoji dalis parengiama laisva forma, tačiau joje turi būti minėtu finansų ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 289 4 punkte nustatyta privaloma paramos gavėjo metinės viešosios ataskaitos informacija. Jeigu paramos gavėjų veiklą reglamentuojantys įstatymai numato metinių veiklos ataskaitų parengimą ir iš jų galima gauti paramos gavėjo viešosios ataskaitos duomenis, šios ataskaitos gali būti naudojamos ir teikiamos vietoj paramos gavėjo metinės ataskaitos viešosios dalies.

    7. Lietuvos tradicinės religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai metinės ataskaitos viešojoje dalyje nurodo šiuos duomenis:

a) paramos gavėjo pavadinimą, teisinę formą, kodą, buveinės adresą, telefono, telefakso numerius, vadovo vardą, pavardę;

b) per praėjusius kalendorinius metus atliktos LPĮ 3 str. 3 dalyje nurodytos visuomenei naudingos veiklos aprašymą (laisva forma);

c) duomenys apie per praėjusius kalendorinius metus iš Lietuvos Respublikos bei užsienio fizinių ir juridinių asmenų gautą paramą ir pačių vienetų suteiktą labdarą bei paramą. Religinės bendruomenės, bendrijos ar centro pageidavimu gali būti teikiama informacija ir apie konkrečius  paramos teikėjus bei jų suteiktą paramą.

2. Mokesčio mokėtojams, pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turintiems teisę teikti tik paramą, iš pajamų leidžiama du kartus atskaityti išmokas, įskaitant perleistą turtą, suteiktas paslaugas, kurios Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo nustatyta tvarka skirtos paramai, tačiau ne didesnes kaip 40 procentų mokesčio mokėtojo pajamų, apskaičiuotų iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, išskyrus paramą.

Komentaras

    1. Šiame straipsnyje nustatyta, kad vienetams, turintiems teisę teikti paramą, leidžiama iš pajamų du kartus atskaityti LPĮ nustatyta tvarka paramai skirtas išmokas, įskaitant perleisto turto, suteiktų paslaugų vertę, bet ne didesnes kaip 40 proc. mokesčio mokėtojo pajamų, apskaičiuotų iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus, išskyrus paramą. Paramai skirtos lėšos, didesnės kaip 40 proc. mokesčio mokėtojo pajamų, apskaičiuotų iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių atskaitymus, atskaityti negalima.

Pavyzdys

Vienetas pagal ataskaitinių metų rezultatus gavo 100 tūkst. Lt pajamų, iš kurių atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių atskaitymus, lieka  75 tūkst. Lt. Per ataskaitinį laikotarpį paramai skirtų išmokų suma sudarė 36 tūkst. Lt. Vienetas, vadovaudamasis PMĮ 28 str. 2 dalies nuostata, iš pajamų gali atskaityti tik 30 tūkst. Lt paramai skirtų išlaidų sumą (75 tūkst. Lt x 0,4 = 30 tūkst. Lt), nors dviguba paramai skirtų išmokų suma – 72 tūkst. Lt (36 tūkst. Lt x 2=72 tūkst. Lt).

    2. Paramai skirtomis sumomis negali būti didinami vieneto veiklos nuostoliai.

1 pavyzdys

Vienetas 2001 metais patyrė 40 tūkst. Lt nuostolį, o 2002 metais uždirbo 100 tūkst. Lt pajamų, iš kurių atėmus neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių atskaitymus, liko 60 tūkst. Lt pajamų suma. Per ataskaitinį laikotarpį paramai skirtų išlaidų suma sudarė 25 tūkst. Lt. Perkėlus 2001 metų nuostolį liko 20 tūkst. Lt pajamų suma (60 tūkst. Lt – 40 tūkst. Lt). Vadinasi, vienetas iš pajamų gali atskaityti tik 8 tūkst. Lt paramai skirtų išlaidų sumą (20 tūkst. Lt x 0,4 = 8 tūkst. Lt).

2 pavyzdys

Vienetas 2002 metais dirbo nuostolingai, tačiau per mokestinį laikotarpį suteikė 10 tūkst. Lt dydžio paramą. Suteiktos paramos suma negali būti atskaitoma iš vieneto pajamų ir ji negali būti priskiriama mokestinių nuostolių sumai, perkeliamai į kitą mokestinį laikotarpį.

    3. Paramą gali teikti:

1) Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus politines partijas, politines organizacijas, valstybės bei savivaldybių įmones ir įmones, kuriose valstybei ir savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos visuotiniame akcininkų susirinkime suteikia daugiau negu 50 proc. balsų, taip pat biudžetines įstaigas ir kitas valstybės bei savivaldybių institucijas, Lietuvos banką;

1) Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus politines partijas, politines organizacijas, valstybės ir savivaldybės įmones, biudžetines įstaigas, valstybės įmones, biudžetines įstaigas, valstybės bei savivaldybių institucijas ir Lietuvos banką. Įmonių, kuriose valstybei ir (ar) savivaldybei nuosavybės teise priklausančios akcijos visuotiniame akcininkų susirinkime suteikia daugiau kaip 50 procentų balsų, parama pagal šį įstatymą yra pripažįstama, jeigu jos neturi mokestinių nepriemokų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, taip pat įsiskolinimų su praleistais mokėjimo terminais Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui bei laiku neįvykdytų skolinių įsipareigojimų pagal paskolos sutartis ir kitus įsipareigojamuosius skolos dokumentus, pasirašytus, su Finansų ministerija, arba pagal sutartis su valstybės garantija;

2) užsienio valstybės, užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys, tarptautinės organizacijos.

    4. Paramos gavėjais gali būti Lietuvos Respublikoje įregistruoti:

1) labdaros ir paramos fondai;

2) biudžetinės įstaigos;

3) asociacijos;

4) visuomeninės organizacijos;

5) viešosios įstaigos;

6) religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai;

7) tarptautinių visuomeninių organizacijų skyriai (padaliniai);

8) kiti juridiniai asmenys, kurių veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai ir kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas, o gautasis pelnas negali būti skiriamas jų steigėjams, dalininkams, ar nariams.

    Minėti vienetai tampa paramos gavėjais ir įgyja teisę gauti paramą tik LPĮ 15 straipsnyje nustatyta tvarka įgiję paramos gavėjo statusą. Tačiau reikalavimas paramos gavėjui turėti paramos gavėjo statusą įsigalioja tik po 6 mėnesių nuo Juridinių asmenų registro veiklos pradžios. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Juridinių asmenų registro įstatymą (Žin., 2001, Nr. 55-1940), šiuo metu rengiami Juridinių asmenų registro nuostatai ir kiti teisės aktai, susiję su registro taikymu ir įsigaliojimo tvarka. Šiuose teisės aktuose bus nustatyta ir paskelbimo apie juridinio asmens įregistravimą bei registro duomenų pakeitimo tvarka. Todėl 6 mėnesiai, per kuriuos privaloma įgyti paramos gavėjo statusą, skaičiuojami nuo Vyriausybės nutarime nustatytos Juridinių asmenų registro veiklos pradžios (nebūtinai nuo 2002-01-01). Iki reikalavimo turėti paramos gavėjo statusą įsigaliojimo datos minėti vienetai yra paramos gavėjai ir jie turi teisę ją gauti.

    5. Paramos gavėjais taip pat gali būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintame sąraše nurodytos užsienyje esančios lietuvių bendruomenės, įstaigos ar organizacijos ir tarptautinės labdaros organizacijos.

    6. Paramos dalykai paramos gavėjams teikiami visuomenei naudingiems tikslams, o biudžetinėms įstaigoms - jų nuostatuose nustatytiems uždaviniams ir funkcijoms įgyvendinti.

    Visuomenei naudingais tikslais laikoma veikla tarptautinio bendradarbiavimo, žmogaus teisių apsaugos, mažumų integracijos, kultūros, religinių ir etinių vertybių puoselėjimo, švietimo, mokslo ir profesinio tobulinimo, neformalaus ir pilietinio ugdymo, sporto, socialinės apsaugos ir darbo, sveikatos priežiūros, nacionalinio saugumo ir gynybos, teisėtvarkos, nusikalstamumo prevencijos, gyvenamosios aplinkos pritaikymo ir būsto plėtros, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos, aplinkos apsaugos ir kitose visuomenei naudingomis ir nesavanaudiškomis pripažįstamose veiklos srityse.

    7. Parama yra savanoriška ir neatlygintina, išskyrus Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 350 ,,Dėl Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintoje Leistinų paramos gavėjo įsipareigojimų paramos teikėjui tvarkoje (Žin., 2001, Nr. 3-53, Nr. 20-673) numatytus tam tikrus paramos gavėjo įsipareigojimus paramos davėjui. Minėtoje tvarkoje nustatyta, kad išlaidų, kurias patiria paramos gavėjas, reklamuodamas paramos teikėją, suma neturi viršyti 10 proc. to paramos teikėjo suteiktos paramos vertės. Jeigu paramos gavėjas reklamuodamas paramos teikėją patiria didesnių kaip     10 proc. paramos vertės tokiu atveju reklamuojamo asmens suteiktų piniginių lėšų suma nepriskiriama paramai ir tokių išlaidų sumai netaikoma šio straipsnio 2 dalies nuostata.

    8. Paramos teikimo (gavimo) faktas įforminamas atitinkama sutartimi ar kitais paramos ar labdaros perdavimo faktą patvirtinančiais laisvos formos dokumentais, turinčiais privalomus Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytus rekvizitus (sutartis nebūtina, jeigu labdara ir parama teikiama ne Notariato įstatymo (Žin., 1992, Nr. 28-810) nustatyta tvarka ir nenustatomos papildomos labdaros ir paramos davėjo sąlygos).

    Notaras tvirtina sandorius, kurie pagal Civilinį kodeksą ar Civilinio kodekso numatytais atvejais pagal kitus įstatymus turi būti patvirtinti Notariato įstatymo nustatyta tvarka.

    9. Paramos davėjai privalo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka apie suteiktą paramą teikti informaciją VMI. Paramos teikėjų ir paramos gavėjų metinių ataskaitų pateikimo tvarka ir terminai patvirtinti Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 289 (Žin., 2002, Nr. 94-4051).

    10. Paramos teikėjų metinės ataskaitos apie suteiktą paramą pateikimo valstybinei mokesčių inspekcijai tvarkoje nustatyta, kad paramos teikėjai, per atitinkamus kalendorinius metus LPĮ nustatyta tvarka suteikę paramą, iki kitų kalendorinių metų gegužės 1 dienos vietos mokesčių administratoriui privalo pateikti ataskaitą apie paramos suteikimą. Ataskaitoje turi būti pagal konkrečius paramos gavėjus nurodytas suteiktos paramos dalykas ir jo vertė. Ataskaitos formą nustato VMI prie FM, suderinęs su Lietuvos Respublikos finansų ministerija.

    11. Labdaros ir paramos teikimą, gavimą ir panaudojimą, kiek tai susiję su mokesčių lengvatų taikymu (išskyrus muitų mokesčius), kontroliuoja VMI. Nustačiusi, kad labdara ar parama teikiama, gaunama arba panaudojama nesilaikant LPĮ nurodytų reikalavimų, VMI pažeidėjams panaikina mokesčių lengvatas ir taiko įstatymų nustatytas sankcijas. LPĮ nėra nuostatos, kad paramos davėjas atsako už suteiktos paramos panaudojimą, todėl paramos davėjas atsako tik už tai, kad parama būtų teikiama LPĮ nustatytiems paramos gavėjams, o paramos gavėjas – už teisingą gautos paramos panaudojimą.

3. Teikiant paramą ilgalaikiu materialiuoju turtu, suteiktos paramos suma yra lygi šio turto likutinei vertei. Teikiant paramą kitu turtu, suteiktos paramos suma yra lygi šio turto įsigijimo kainai. Teikiant paramą paslaugomis, paramos suma yra lygi šių paslaugų savikainai. Teikiant paramą panaudos teise perduodant ilgalaikį materialųjį turtą, paramos suma lygi apskaičiuotai šio turto nusidėvėjimo per laikotarpį, kurį paramos gavėjas jį naudojo, sumai.

Komentaras

    1. Paramos dalykų teikimo būdai:

1) neatlygintinai perduodant pinigines lėšas ar bet kokį kitą turtą (įskaitant pagamintas arba įsigytas prekes), suteikiant paslaugas;

2) suteikiant turtą naudotis panaudos teise;

3) testamentu paliekant bet kokį turtą;

4) kitais būdais, kurių nedraudžia Lietuvos Respublikos įstatymai bei tarptautinės sutartys.

    Labdaros ir paramos dalyku negali būti Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių, Valstybinio socialinio draudimo fondo, Sveikatos draudimo fondo biudžetų, Privatizavimo fondo ir kitų valstybės pinigų fondų, Lietuvos banko ir kitos valstybės ir savivaldybių duodamos piniginės lėšos, taip pat tabakas ir tabako gaminiai, etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai bei ribotai apyvartoje esantys daiktai. Ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių, pvz., ginklai. Ribotai apyvartoje esantiems daiktams nepriskiriamos laisvoje prekyboje esančios prekės, pvz., maisto produktai ar medikamentai, nors jų realizavimo terminas gali būti apribotas.

    2. Suteiktos paramos vertė nustatoma:

- pinigų – pagal mokėjimo pavedime ir faktišką mokėjimą patvirtinančiame banko išraše arba kasos orderyje nurodytą sumą;

- ilgalaikio materialaus turto – pagal to turto likutinę vertę (to turto įsigijimo kainos ir leidžiamiems atskaitymams priskirto nusidėvėjimo sumos skirtumą);

- panaudos teise perduodamo naudoti ilgalaikio materialaus turto – pagal per paramos gavėjo naudojimo laikotarpį apskaičiuotą to turto nusidėvėjimo sumą, kuri būtų priskiriama leidžiamiems atskaitymams, jei tas turtas būtų naudojamas paramą teikiančio vieneto pajamoms uždirbti;

- kitų materialinių vertybių – pagal paramos davėjo materialinių vertybių perdavimo dokumentuose  nurodytą šio turto įsigijimo (pasigaminimo) savikainą;

- nemokamų paslaugų arba atliktų darbų – pagal darbų atlikimą ar paslaugų suteikimą patvirtinančiuose aktuose nurodytą jų savikainą.

    3. Teikiant paramą paslaugomis, paramos suma yra lygi šių paslaugų savikainai, kuri nustatoma pagal darbų atlikimą ar paslaugų suteikimą patvirtinančiuose, juridinę galią turinčiuose dokumentuose (patvirtintuose paramos gavėjo) nurodytą jų vertę (savikainą).

Pavyzdys

Uždaroji akcinė bendrovė nemokamai nuvežė į ekskursiją grupę globos namų auklėtinių. Šių paslaugų savikainai galėtų būti priskirtos su šios paslaugos teikimu susijusios išlaidos (išlaidos kurui, vairuotojo darbo užmokestis ir kitos su šia paslauga susijusios išlaidos).

    4. Panaudos teise perduodant ilgalaikį materialųjį turtą, paramos vertė lygi per šio turto teikimo kaip parama laikotarpį apskaičiuotai to turto nusidėvėjimo sumai (ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo apskaičiavimo tvarka paaiškinta PMĮ 18 straipsnio komentare). Be to, tokiu atveju suteiktos paramos vertei gali būti priskiriamos paramos davėjo apmokamos paramos gavėjo patirtos to turto eksploatavimo išlaidos.

Pavyzdys

Įmonė paramos gavėjui leidžia naudotis jai priklausančio pastato dviem kambariais. Kiekvieną mėnesį įmonė apmoka jai išrašytas paslaugų sąskaitas. Įmonė turi teisę paramai skirtoms išlaidoms priskirti apmokėtas komunalinių paslaugų bei apskaičiuotą tos nekilnojamojo turto dalies nusidėvėjimą.

    5. Paramos gavėjas gautą paramą – materialines vertybes privalo įtraukti į apskaitą, pagal asortimentą surūšiuoti ir pagal nustatytą mato vienetą (svorį, vienetus, kiekį ar pan.) įkainoti. Gautos paramos vertė nustatoma pagal paramos davėjo materialinių vertybių perdavimo dokumentuose nurodytą vertę, jeigu Vyriausybė ar jos įgaliota institucija nėra nustačiusi kitos tvarkos.

    Paramos gavėjas, perduodamas kitam ūkio subjektui parduoti kaip paramą gautas materialines vertybes, šį faktą turi įforminti juridinę galią turinčiais dokumentais. Materialinių vertybių perdavimo dokumentai privalo turėti visus rekvizitus, nustatytus Buhalterinės apskaitos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3515) 13 straipsnyje.

4. Mokesčių mokėtojams, pagal Loterijų įstatymą privalomai skiriantiems lėšas labdarai ar paramai, netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos (galioja nuo 2004 m. sausio 1 d. pagal 2003-07-01 įstatymo Nr. IX-1663 redakciją; Žin., 2003, Nr. 73-3343).

Komentaras

    Pagal Loterijų įstatymą privalomai teikiama parama nėra savanoriškas paramos suteikimas, todėl vienetų privalomo dydžio paramai skirtinoms sumoms netaikomos šio straipsnio 2 dalyje nustatytos lengvatos. 2002 ir 2003 mokestiniais metais ši nuostata taikoma pagal PMĮ 58 straipsnio 16 dalies nuostatas.

08-2-02-11701Dėl Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (Žin., 2001, 110-3992) 28 straipsnio komentaro (paaiškinimo)2002.12.232002.01.01(18.9-08-2)-R-8363Dėl Pelno mokesčio įstatymo 28 straipsnio komentaro pakeitimo ir papildymo2003.09.122002.01.01(18.9-08-2)-R-8363Dėl Pelno mokesčio įstatymo 28 straipsnio komentaro pakeitimo ir papildymo2003.09.122002.01.01(18.9-08-2)-R-8363Dėl Pelno mokesčio įstatymo 28 straipsnio komentaro pakeitimo ir papildymo2003.09.122004.01.01

29 straipsnis. Narių mokesčiai, įnašai ir įmokos

   1. Iš pajamų atskaitoma stojamųjų narių įnašų suma ir narių mokesčių suma, ne didesnė kaip 0,2 procento pajamų, bei tikslinių nario įmokų suma, ne didesnė kaip 0,2 procento pajamų, jei šie įnašai, mokesčiai ir tikslinės įmokos sumokami vienetams, kurių veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai ir kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas, o gautas pelnas negali būti skiriamas jų steigėjams ir (arba) dalininkams, ir (arba) nariams.

   2. Iš pajamų atskaitomi Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuro narių atskaitymai nuo transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pasirašytų draudimo įmokų, ne didesni kaip 15 procentų šių įmokų sumos.

VMI komentaras

29 straipsnis. Narių mokesčiai, įnašai ir įmokos.

1. Iš pajamų atskaitoma stojamųjų narių įnašų suma ir narių mokesčių suma, ne didesnė kaip 0,2 procento pajamų, bei tikslinių nario įmokų suma, ne didesnė kaip 0,2 procento pajamų, jei šie įnašai, mokesčiai ir tikslinės įmokos sumokami vienetams, kurių veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai ir kurių veiklos tikslas nėra pelno siekimas, o gautas pelnas negali būti skiriamas jų steigėjams ir (arba) dalininkams, ir (arba) nariams.

Komentaras

    Šiame straipsnyje nustatyta, kad ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriamos narių stojamųjų įnašų ir narių mokesčių bei tikslinių nario įmokų sumos, jei šie įnašai, mokesčiai ir tikslinės įmokos sumokami vienetams, kurių veiklą nustato specialūs įstatymai ir jų veiklos tikslas nėra pelno siekimas, o gautas pelnas negali būti skiriamas jų steigėjams ir (arba) dalininkams, ir (arba) nariams. Narių stojamųjų įnašų ir nario mokesčių suma negali būti didesnė kaip 0,2 proc. vieneto per mokestinį laikotarpį uždirbtų pajamų suma. Vieneto skirtų tikslinių nario įmokų suma taip pat negali būti didesnė kaip 0,2 proc. vieneto per mokestinį laikotarpį uždirbtų pajamų suma. Apskaičiuojant ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskirtas sumas, stojamųjų nario įnašų bei nario mokesčių sumos ir nario tikslinių įnašų sumos nustatomos atskirai (nesumuojamos), t.y., stojamųjų narių įnašų bei narių mokesčių suma negali būti didesnė kaip 0,2 proc. mokestinio laikotarpio pajamų suma, o tikslinių nario įmokų suma taip pat negali būti didesnė kaip 0,2 proc. mokestinio laikotarpio pajamų suma. Didesnės kaip 0,2 proc. pajamų įmokų ir įnašų sumos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepriskiriamos.

    Jeigu vienetas pelno nesiekiančio vieneto nariu tapo mokestinio laikotarpio viduryje, ribojamo dydžio leidžiamiems atskaitymams leidžiamos priskirti įmokų ar tikslinių įnašų sumos skaičiuojamos nuo visų to mokestinio laikotarpio pajamų.

    Taikant šio straipsnio nuostatas taip pat būtina vadovautis PMĮ 17 str. 1 dalies nuostata, pagal kurią leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti, jeigu šis įstatymas nenustato ko kita. Todėl šiame straipsnyje nurodytų įnašų ir įmokų sumos ribojamų dydžių atskaitymams gali būti priskiriamos tik tuo atveju, jeigu pelno nesiekiančio vieneto vykdoma visuomenei naudinga veikla gali būti susiejama su vieneto pajamų uždirbimu (naudos gavimu), pvz., krovinių pervežimo organizacijos nario mokesčiai mokami Vežėjų sąjungai. Tačiau minėto vieneto Gyvūnų mylėtojų asociacijai mokamas nario mokestis ribojamų dydžių atskaitymams negali būti priskiriamas, vienetas šiai asociacijai galėtų suteikti tik paramą PMĮ  28 str. 2 dalyje nustatyta tvarka.

    Stojamųjų įnašų ir nario mokesčio dydį bei mokėjimo tvarką nustato visuotinis narių susirinkimas (konferencija, suvažiavimas) ir šį savo sprendimą įformina protokolu. Renkant narių stojamuosius įnašus ar narių mokesčius specialūs apskaitos dokumentai (PVM sąskaitos faktūros, sąskaitos faktūros) neišrašomi. Sumokėti stojamieji įnašai, nario mokesčiai ir tiksliniai įnašai atitinkamoms programoms vykdyti ar renginiams organizuoti narių leidžiamiems atskaitymams (neviršijant šiame straipsnyje nustatytų dydžių) pripažįstami remiantis jų sumokėjimą patvirtinančiais dokumentais, kuriuose būtų nurodomas visuotinio susirinkimo (konferencijos, suvažiavimo), priėmusio sprendimą dėl narių stojamųjų įnašų ar nario mokesčio dydžio, protokolo numeris ir data.

    Straipsnio nuostatos taikomos ir tuo atveju, kai vienetai yra nariai kitų vienetų, kurių veiklą nustatančiuose įstatymuose (kituose jų steigimą ir veiklą nustatančiuose teisės aktuose) nėra tiesiogiai įvardinama, kad jie yra ne pelno siekiantys vienetai, tačiau pagal jų veiklą nustatantį specialų įstatymą aišku, kad jų tikslas nėra pelno siekimas, o gautas pelnas negali būti skirstomas steigėjams ir (arba) dalininkams, ir (arba) nariams.

    Jeigu vienetas narystės pagrindais dalyvauja užsienio valstybių įvairių organizacijų (juridinių asmenų) veikloje, tai apskaičiuojant tokių vienetų apmokestinamąjį pelną, jiems taip pat taikomos šio punkto nuostatos su sąlyga, kad toks vienetas pateiks atitinkamus dokumentus (įstatus, nuostatus ar kitus dokumentus), įrodančius, kad užsienio organizacija atitinka šiame punkte nustatytus kriterijus.

    Nario mokesčiai leidžiamiems atskaitymams priskiriami vadovaujantis kaupimo principu. Stojamieji mokesčiai ir tiksliniai įnašai leidžiamiems atskaitymams priskiriami tą laikotarpį, kai jie buvo sumokėti, nebent pagal sumokėjimą pagrindžiančius dokumentus šiuos įnašus galima susieti su konkrečiu mokestiniu laikotarpiu (laikotarpiais ar jų dalimis).

2. Iš pajamų atskaitomi Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuro narių atskaitymai nuo transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pasirašytų draudimo įmokų, ne didesni kaip 15 procentų šių įmokų sumos.

Komentaras

    Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (Žin., 2001, Nr. 56-1977) 23 straipsnį Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuras (toliau – Biuras) yra draudimo įmonių, turinčių leidimą vykdyti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, lėšomis įsteigta asociacija, turinti juridinio asmens teises.

    Biuro narės yra draudimo įmonės, turinčios leidimą vykdyti transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir sumokėjusios stojamąjį Biuro narės mokestį.

     Biuro narės privalo:

1) teikti Biuro veiklai būtiną informaciją;

2) laikytis šio įstatymo, Biuro įstatų, Biuro narių visuotinio susirinkimo bei Biuro valdybos nutarimų;

3) kiekvieną ketvirtį pervesti Biurui atskaitymus nuo transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pasirašytų draudimo įmokų.

    Minėto Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 34 str. 4 dalyje nustatyta, kad biuro narių privalomi atskaitymai nuo transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pasirašytų draudimo įmokų į Biurą sudaro 15 procentų. Šių atskaitymų suma, ne didesnė kaip minėto įstatymo 34 str. 4 dalyje nustatytas dydis, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną priskiriama Biuro narių ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

    Biuro narių atskaitymų nuo transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo pasirašytų draudimo įmokų į Biurą pervedimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 992 ,,Dėl atskaitymų į Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biurą“ (Žin., 2001, Nr. 72-2545).

30 straipsnis. Mokestinio laikotarpio nuostolių perkėlimas

   1. Jeigu mokestiniais metais iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas ir atskaičius leidžiamus atskaitymus bei ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus gaunami mokestinio laikotarpio nuostoliai, šių nuostolių suma perkeliama į kitus mokestinius metus, išskyrus nuostolius, patirtus dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo.

   2. Nuostoliai dėl vertybinių popierių arba išvestinių finansinių priemonių perleidimo perkeliami į kitus mokestinius metus, tačiau dengiami tik vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo veiklos pajamomis.

   3. Jeigu mokesčio mokėtojas gauna mokestinius nuostolius ilgiau negu vienerius mokestinius metus, pirmiausia perkeliami ankstesnių metų mokestinio laikotarpio nuostoliai. Vėliau patirti nuostoliai perkeliami tik padengus ankstesnių mokestinių laikotarpių nuostolius.

   4. Mokestinio laikotarpio nuostolius galima perkėlinėti ne ilgiau kaip penkerius vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kuris eina po to mokestinio laikotarpio, kurį nuostoliai susidarė, išskyrus atvejus, kai nuostoliai susidarė dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo. Tais atvejais, kai mokestinio laikotarpio nuostoliai ar jų dalis susidarė dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo, tokius nuostolius arba jų dalį galima perkėlinėti ne ilgiau kaip trejus vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kuris eina po to mokestinio laikotarpio, kurį šie nuostoliai susidarė. Pasibaigus penkerių metų terminui, o nuostolių dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo atveju – trejų metų terminui, nuostoliai nebeperkeliami.

   5. Lietuvos vienetų nuolatinių buveinių, laikomų mokesčių mokėtojais ne pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, mokestinio laikotarpio nuostoliai neperkeliami.

   6. Vienetus reorganizuojant, likviduojant, pertvarkant tam tikrais atvejais susidariusių nuostolių perkėlimo atvejai nustatyti šio Įstatymo IX skyriuje.

Auditoriaus A. Kapitanovo komentaras

Nuo tvarkos, kuri galioja iki 2002-01-01, skirtumas tas, kad nuostoliai, susidarę dėl vertybinių popierių arba išvestinių finansinių priemonių perleidimo, dengiami tik vertybinių popierių bei išvestinių finansinių priemonių perleidimo veiklos pajamomis (pelnu) ir šie nuostoliai gali būti perkeliami tik trejus metus. Susidarę kitos veiklos nuostoliai  perkeliami penkerius metus.

Labai įdomus šio straipsnio 1 punktas. Galima manyti, kad jei įmonė iš bendros veiklos turi apmokestinamąjį pelną, iš vertybinių popierių nuostolį, o bendrai pelno (nuostolio) ataskaitoje yra pelnas, tai nuostolis, susidaręs dėl vertybinių popierių, mažina apmokestinamąjį pelną bendra tvarka, t. y. einamaisiais metais. Pavyzdžiui, įmonė iš bendros veikos turi 50 000 Lt pelno, iš vertybinių popierių – 30 000 Lt nuostolio, o iš viso – 20 000 Lt pelno. Šiuo atveju skaičiuoti pelno mokestį reikėtų nuo 20 000 Lt, tačiau VMI prie FM komentare nurodyta, kad taip dengti negalima.

VMI komentaras

30 straipsnis. Mokestinio laikotarpio nuostolių perkėlimas.

1. Jeigu mokestiniais metais iš pajamų atėmus neapmokestinamąsias pajamas ir atskaičius leidžiamus atskaitymus bei ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus gaunami mokestinio laikotarpio nuostoliai, šių nuostolių suma perkeliama į kitus mokestinius metus, išskyrus nuostolius, patirtus dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo.

Komentaras

    1. Aiškinant šio straipsnio nuostatas, vartojami tokie sutrumpinimai:

a) vieneto veiklos pajamos (nuostoliai) – bendros veiklos pajamos (nuostoliai);

b) vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių (toliau – VP) perleidimo veiklos pajamos (nuostoliai) – VP perleidimo pajamos (nuostoliai);

c) vieneto veiklos pajamos (nuostoliai) be vertybinių popierių ir išvestinių finansinių priemonių perleidimo veiklos pajamų (nuostolių) – įprastinės veiklos pajamos (nuostoliai);

d) vieneto pajamos, atėmus leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių atskaitymus iki nuostolių perkėlimo, – pelnas.

    2. Vienetas, apskaičiuodamas apmokestinamąjį pelną, turi teisę ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskirti ankstesniais mokestiniais laikotarpiais patirtus nuostolius. Ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami nuostoliai, kurie atsirado uždirbant ankstesnių mokestinių laikotarpių pajamas, tų mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną apskaičiuojant pagal tais laikotarpiais galiojusius teisės aktus. Po 2002-01-01 apskaičiuoti VP nuostoliai gali būti dengiami tik VP perleidimo pajamomis, todėl vienetas turi taip tvarkyti apskaitą, kad būtų galima atskirai apskaičiuoti VP perleidimo bei įprastinės veiklos rezultatus (pelną, nuostolius).

     VP perleidimo pelną (nuostolį) sudaro už perleistus VP gautų (gautinų) pajamų ir jų įsigijimo kainos skirtumas.

    3. Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, mokestinio laikotarpio VP perleidimo nuostoliai, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, negali būti priskirti to mokestinio laikotarpio įprastinės veiklos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

Pavyzdys (šiame ir kituose straipsnio komentaro pavyzdžiuose mokestinis laikotarpis – kalendoriniai metai)

Vienetas 2002 mokestiniais metais apskaičiavo 5 000 Lt VP perleidimo nuostolių, o iš įprastinės veiklos uždirbo 20 000 Lt pelno. Vieneto 2002 mokestinių metų apmokestinamasis pelnas yra 20 000 Lt, nes nuostolio, patirto dėl VP perleidimo, suma nepriskiriama įprastinės veiklos ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams (jie gali būti perkeliami į kitus mokestinius metus ir dengiami iš VP perleidimo pelno).

    4. PMĮ nuostatos dėl mokestinių nuostolių, patirtų iki 2002 metais prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios, perkėlimo į kitus mokestinius laikotarpius yra analogiškos Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo (toliau – JAPMĮ) nuostatoms. Todėl vienetas turi teisę perkelti ir iki 2002 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios pagal tuo metu galiojusio JAPMĮ nuostatas apskaičiuotus nuostolius.

Pavyzdys

Vienetas 2000 mokestiniais metais apskaičiavo 10 tūkst. Lt, o 2001 mokestiniais metais –  8 tūkst. Lt nuostolių. 2002 mokestiniais metais vienetas uždirbo 6 tūkst. Lt pelno. Vienetas  2002 mokestinių metų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali priskirti 6 tūkst. Lt 2000 mokestiniais metais apskaičiuotų nuostolių. 2003 mokestiniais metais vienetas uždirbo 9 tūkst. Lt pelno, todėl 2003 mokestinių metų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali priskirti 4 tūkst. Lt 2000 - siais mokestiniais metais ir 5 tūkst. Lt 2001 - siais mokestiniais metais apskaičiuotų nuostolių sumas, viso – 9 tūkst. Lt. Likusieji 3 tūkst. Lt (8 tūkst. Lt – 5 tūkst. Lt) 2001 - ųjų mokestinių metų nuostoliai ribojamų dydžių atskaitymams galės būti priskirti kitais mokestiniais metais (ne ilgiau kaip penkis vienas po kito einančius mokestinius metus, pradedant einančiuoju po mokestinių metų, kurį šie nuostoliai susidarė), jeigu tais mokestiniais metais vienetas turės pelno.

2. Nuostoliai dėl vertybinių popierių arba išvestinių finansinių priemonių perleidimo perkeliami į kitus mokestinius metus, tačiau dengiami tik vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo veiklos pajamomis.

Komentaras

    1. Į kitą mokestinį laikotarpį perkeliami VP perleidimo nuostoliai gali būti dengiami tik VP perleidimo pelnu. Vadovaujantis šio straipsnio nuostata, VP perleidimo ir įprastinės veiklos pajamoms tenkantys nuostoliai turi būti apskaičiuojami atskirai ir ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskiriami PMĮ nustatyta tvarka.

Pavyzdys

Vienetas 2002 metais perleisdamas VP apskaičiavo 25 000 Lt nuostolį, o 2003 metais uždirbo 30 000 Lt pelno, iš tos sumos 20 000 Lt sudarė įprastinės veiklos pelnas, o 10 000 Lt - VP perleidimo pelnas. Vienetas 2003 metų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams gali priskirti tik 10 000 Lt     2002 metais patirtų nuostolių sumą, ne didesnę už pelną, uždirbtą 2003 metais perleidžiant VP, t. y. nuostoliai, susidarę 2002 m. prasidėjusiame mokestiniame laikotarpyje dėl VP perleidimo, negali būti dengiami įprastinės veiklos pelno sąskaita. 2003 metais ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams nepriskirta 15 000 Lt mokestinių nuostolių suma iš VP perleidimo galės būti perkelta į 2004 ir 2005 mokestinius metus (ne ilgiau kaip tris vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, pradedant einančiuoju po mokestinio laikotarpio, kurį šie nuostoliai susidarė), jeigu tais mokestiniais laikotarpiais vienetas turės pelno iš VP perleidimo.

    2. PMĮ nedraudžiama VP perleidimo pelnu dengti įprastinės veiklos nuostolius.

Pavyzdys (tarkim, kad vienetas iki 2002 metų mokestinių nuostolių nepatyrė).

Vienetas 2002 metais apskaičiavo 100 000 Lt nuostolį, iš tos sumos įprastinės veiklos nuostoliai sudarė 90 000 Lt, o akcijų perleidimo nuostoliai - 10 000 Lt. 2003 metais vienetas uždirbo 50 000 Lt pelno, iš jo 20 000 Lt buvo gauta iš įprastinės veiklos, o 30 000 Lt - iš akcijų perleidimo. Vienetas  2003 metų leidžiamiems atskaitymams gali priskirti 2002 metais patirtų 40 000 Lt įprastinės veiklos nuostolių sumą ir 2002 metais patirtų 10 000 Lt akcijų perleidimo nuostolių, viso – 50 000 Lt nuostolių. Pavyzdyje pateiktoje situacijoje vienetas 20 000 Lt įprastinės veiklos nuostolių sumą, didesnę nei įprastinėje veikloje uždirbtas pelnas, gali dengti akcijų perleidimo pelno sąskaita.

    3. Iki 2002 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio vieneto apskaičiuoti įprastinės veiklos nuostoliai ir VP perleidimo nuostoliai buvo laikomi bendraisiais veiklos nuostoliais, todėl jie ir toliau laikomi bendraisiais veiklos nuostoliais, taikant šio straipsnio nuostatas. Vadinasi, iki 2002 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios vieneto apskaičiuoti nuostoliai po PMĮ įsigaliojimo (nuo 2002 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio pradžios) gali būti dengiami ir įprastinės veiklos, ir VP perleidimo pelno sąskaita.

Pavyzdys

Vienetas 2001 metais apskaičiavo 50 000 Lt akcijų perleidimo nuostolį. 2002 metais vienetas uždirbo 60 000 Lt pelno, 20 000 Lt šio pelno buvo gauta pardavus turėtas kitų vienetų akcijas. Vienetas gali visus 2001 metais patirtus 50 000 Lt bendros veiklos nuostolius priskirti 2002 metų ribojamo dydžio leidžiamiems atskaitymams, neatsižvelgiant į tai, ar pelnas 2002 metais buvo uždirbtas vykdant įprastinę veiklą, ar perleidžiant VP.

3. Jeigu mokesčio mokėtojas gauna mokestinius nuostolius ilgiau negu vienerius mokestinius metus, pirmiausia perkeliami ankstesnių metų mokestinio laikotarpio nuostoliai. Vėliau patirti nuostoliai perkeliami tik padengus ankstesnių mokestinių laikotarpių nuostolius.

Komentaras

    Jeigu vienetas patiria nuostolių ne vienerius mokestinius metus, tai kiekvienų mokestinių metų nuostolis perkeliamas į kitus mokestinius metus iš eilės ta tvarka, kokia jis susidarė.

Pavyzdys

Vienetas 2002 metais apskaičiavo 12 000 Lt, 2003 metais – 8 000 Lt ir 2004 metais – 30 000 Lt  įprastinės veiklos mokestinių nuostolių. 2005 metais uždirbo 20 000 Lt pelno. Vienetas 2005 metų ribojamo dydžio leidžiamiems atskaitymams gali priskirti 12 000 Lt 2002 –siais mokestiniais metais ir     8 000 Lt 2003 - siais mokestiniais metais patirtų nuostolių sumas. 2004 metų 30 000 Lt nuostoliai ribojamo dydžio leidžiamiems atskaitymams gali būti priskiriami tik po 2002 ir 2003 metais patirtų nuostolių perkėlimo.

4. Mokestinio laikotarpio nuostolius galima perkėlinėti ne ilgiau kaip penkerius vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kuris eina po to mokestinio laikotarpio, kurį nuostoliai susidarė, išskyrus atvejus, kai nuostoliai susidarė dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo. Tais atvejais, kai mokestinio laikotarpio nuostoliai ar jų dalis susidarė dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo, tokius nuostolius arba jų dalį galima perkėlinėti ne ilgiau kaip trejus vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kuris eina po to mokestinio laikotarpio, kurį šie nuostoliai susidarė. Pasibaigus penkerių metų terminui, o nuostolių dėl vertybinių popierių ir (arba) išvestinių finansinių priemonių perleidimo atveju – trejų metų terminui, nuostoliai nebeperkeliami.

Komentaras

    1. Mokestinių metų nuostolių sumą leidžiama perkelti ne ilgiau kaip penkerius mokestinius metus, o VP perleidimo nuostolius ne ilgiau kaip trejus metus, pradedant nuo kitų, negu tie nuostoliai atsirado, metų.

1 pavyzdys (kai perkeliami po PMĮ įsigaliojimo susidarę nuostoliai). Daroma prielaida, kad vienetas iki 2002 metų nuostolių nepatyrė.

 

 

Eil.

Nr.

 

 

Rodikliai

 

2002 m.

 

2003 m.

 

2004 m.

 

2005 m.

 

2006 m.

 

 

 

01

Mokestinių metų rezultatas,  iš viso

(pelnas - +.

nuostolis - )

 

40 000 Lt

 

- 30 000 Lt

 

25 000 Lt

 

30 000 Lt

 

10 000 Lt

 

02

 

iš to sk. :

 

xxxxxxx

 

xxxxxxx

 

xxxxxxx

 

xxxxxxx

 

xxxxxxx

 

021

a) įprastinės veiklos pelnas (nuostoliai)

 

 

60 000 Lt

 

- 30 000 Lt

 

20 000 Lt

 

30 000 Lt

 

- 20 000

 

 

022

b)VP perleidimo pelnas (nuostoliai)

 

- 20 000 Lt

 

_______

 

5 000 Lt

 

_______

 

30 000 Lt

 

03

Mokestinių metų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskirti nuostoliai, iš viso

 

 

_______

 

 

________

 

 

25 000 Lt

 

 

10 000 Lt

 

 

_______

04

Iš to sk. :

 

 

 

 

 

041

a) įprastinės veiklos nuostoliai

_________

_______

20 000 Lt

2003 m. įprastinės veiklos nuostoliai

10 000 Lt

2003 metų įprastinės veiklos nuostoliai

______

042

b) VP perleidimo nuostoliai

 

_________

 

________

5 000 Lt

2002 m. VP perleidimo nuostoliai

 

_______

 

_______

05

Mokestinio laikotarpio apmokestinamasis pelnas

 

60000 Lt

 

_______

 

______

 

20 000 Lt

 

10 000 Lt

    Vadovaujantis šiuo straipsniu, VP perleidimo nuostoliai gali būti dengiami tik šios veiklos pelno sąskaita, todėl pavyzdyje apskaičiuojant 2002 mokestinių metų apmokestinamąjį pelną patirti VP perleidimo nuostoliai nepriskiriami tų mokestinių metų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams. Be to, vienetas negalės priskirti 2006 metų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams 15 000 Lt nuostolių, 2002 metais patirtų dėl VP perleidimo, nes praėjo šiame straipsnyje nustatytas 3 metų terminas. Tačiau 2006 metų VP perleidimo pelnas gali būti mažinamas tais pačiais metais patirtų įprastinės veiklos nuostolių suma.

2 pavyzdys (kai perkeliami iki ir po PMĮ įsigaliojimo patirti nuostoliai).

 

 

Eil.

Nr.

 

 

Rodikliai

 

2000 m.

 

2001 m.

 

2002 m.

 

2003 m.

 

2004 m.

 

2005 m.

 

 

 

01

Mokestinių metų rezultatas, iš viso

(pelnas - +.

nuostolis - )

 

- 30 000 Lt

 

- 20 000 Lt

 

- 15 000 Lt

 

20 000 Lt

 

30 000 Lt

 

20 000 Lt

 

02

 

iš to sk. ::

 

xxxxxxx

 

xxxxxxx

 

xxxxxxx

 

xxxxxxx

 

xxxxxxxx

 

xxxxxxxx

 

021

a) įprastinės veiklos pelnas (nuostoliai)

 

 

xxxxxxx

 

xxxxxxxx

 

- 10 000 Lt

 

 

20 000 Lt

 

30 000 Lt

 

20 000 Lt

 

 

022

b) VP perleidimo pelnas (nuostoliai)

 

xxxxxxx

 

xxxxxxxx

 

- 5 000 Lt

 

_______

 

_______

 

_______

 

03

Mokestinių metų ribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams priskirti nuostoliai,

iš viso

 

 

________

 

 

_______

 

 

________

 

 

20 000 Lt

 

 

30 000 Lt

 

 

10 000 Lt

04

iš to sk. :

xxxxxxx

xxxxxxx

xxxxxxxxx

xxxxxxxxxx

xxxxxxxxx

xxxxxxxxxx

041

įprastinės veiklos nuostoliai

 

_______

 

______

 

_______

 

20 000 Lt 2000 metų nuostoliai

10 000 Lt 2000 metų ir 20 000 Lt 2001 metų nuostoliai

 

10 000 Lt 2002 metų įprastinės veiklos nuostoliai

042

VP perleidimo nuostoliai

______

______

_______

______

______

_______

05

Mokestinio laikotarpio apmokestinamasis pelnas

 

______

 

______

 

_______

 

______

 

______

 

10 000 Lt

    Vienetas neteko teisės perkelti 5 000 Lt nuostolį, patirtą 2002 metais dėl VP perleidimo.

5. Lietuvos vienetų nuolatinių buveinių, laikomų mokesčių mokėtojais ne pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, mokestinio laikotarpio nuostoliai neperkeliami.

Komentaras

    Lietuvos vienetų nuolatinių buveinių, kurios apmokestinamos užsienio šalyse pagal tose šalyse galiojančius mokesčių įstatymus, mokestinio laikotarpio nuostoliai į kitus mokestinius laikotarpius neperkeliami.

6. Vienetus reorganizuojant, likviduojant, pertvarkant tam tikrais atvejais susidariusių nuostolių perkėlimo atvejai nustatyti šio Įstatymo IX skyriuje.

Komentaras

    Žiūrėti įstatymo IX skyriaus komentarą.

:::... apskaitos menas ...:::